Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta, jog 2004 m. liepos 15 d. datuotas paprastasis vekselis yra netikras, t. y. suklastotas. Byloje surinktais duomenimis nustatyta ir tai, kad nuteistasis J. E. P. turėjo tuščių lapų, ant kurių buvo nukentėjusiojo A. B. parašai. Ant netikro vekselio, be nukentėjusiojo, yra ir J. E. P. parašas. Todėl prokurorė daro išvadą, kad ne kas kitas, o būtent nuteistasis netikram vekseliui pagaminti galėjo panaudoti vieną iš jo žinioje buvusių tuščių blankų su A. B. parašu. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad J. E. P., žinodamas, jog paprastajame vekselyje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, pasirašė kaip kreditorius ant tokio vekselio, tokiu būdu patvirtindamas jo teisingumą, leidžia manyti, jog nuteistasis suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl apeliantė daro išvadą, kad J. E. P. ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai buvo kaltintas netikro vekselio pagaminimu.

Nuteistasis J. E. P. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, teigia, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją grindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, visiškai neanalizavo šių įrodymų patikimumo ir galimybės jais remtis, o dalies įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykių versiją arba iš viso nevertino, arba dirbtiniais motyvais atmetė kaip nepagrįstus. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apygardos teismas apelianto kaltę įrodinėjo kritikuodamas J. E. P. parodymus bei juos patvirtinančius liudytojų parodymus. Nustatęs, kad apelianto parodymai yra nenuoseklūs, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jo kaltė yra įrodyta. Tačiau toks įrodinėjimo būdas prieštarauja tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp proceso dalyvių taisyklei. Konstatuoti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką galima ne tada, kai kaltinamojo parodymai kelia tam tikrų abejonių, o tada, kai konkrečiais, patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais yra nustatytas kiekvienas kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis viso proceso metu negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jis pasirašė ant tuščių lapų, kuriais disponavo J. E. P.. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis parodė, kad 2003 ir 2004 metais ant tuščių lapų pasirašė dėl jo bute vykusių remontų bei rekonstrukcijos. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo A. B. teiginius dėl pasirašymo ant tuščių lapų aplinkybių patvirtina ir liudytojo R. G. parodymai, tačiau, pasak apelianto, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, šie parodymai ne tik prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms, bet dar ir melagingi. Liudytojas R. G. parodė, kad 2004 metų vasarą, birželio - liepos mėnesiais, apeliantas į KVAD atnešė daug ikonų, tuo metu, R. G. akivaizdoje A. B. ir pasirašė ant tuščių lapų. R. G. labai tiksliai prisiminė aštuonerių metų senumo įvykius ir tiksliai papasakojo, kokiu rašikliu ir kaip pasirašė A. B.. Tokie liudytojo parodymai ne tik neįtikinami, bet ir prieštarauja objektyviems bylos duomenimis - 2012 m. gegužės 15 d. KVAD rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pateiktas teismui, nurodyta, kad nuo 2004 m. birželio 1 d. iki rugsėjo 30 d. J. E. P. KVAD-ui nepateikė jokių prašymų ir netvarkė jokių dokumentų.

A. B. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, jog jis laikotarpiu nuo 2000 metų rugsėjo iki 2001 metų vasaros nėra transportavęs jokių meno vertybių, tačiau tokie jo parodymai paneigiami teismui pateikta 2000 m. spalio 29 d. A. B. sutartimi su AB „Lietuvos avialinijos Cargo” dėl transportavimo paslaugų, su A. B. originaliu parašu; taip pat 2000 metų muitinės deklaracijomis. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, jog aukcione „B. R.“ jis negalėjo disponuoti apelianto sąskaita ir į aukcioną jo vardu pristatytomis vertybėmis, paneigia teisminio nagrinėjimo metu gynybos pateikti aukciono „B. R.“ raštai, kuriuose nurodyta, jog būtent A. B. rūpinosi visais J. E. P. vardu gaunamais daiktais, jis gyveno tuo adresu, kuriuo buvo siunčiami J. E. P. daiktai. Pats apeliantas asmeniškai jokių daiktų nepateikė ir nepaėmė, asmeniškai jokių sandorių neįvykdė. Aukciono „B.“ R. 2008 m. gruodžio 8 d. rašte nurodyta ir tai, jog visos operacijos apelianto vardu buvo inicijuotos A. B.. Aukciono rašte nurodyta, jog nuteistajam nei grynaisiais, nei pervedant į jo sąskaitą jokie pinigai išmokėti nebuvo. Visos paminėtos aukciono atstovų oficialiai nurodytos aplinkybės paneigia A. B. parodymus, tačiau šių objektyvių bylos duomenų pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino. Tą aplinkybę, kad A. B. apkalba apeliantą duodamas jį kaltinančius parodymus, patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis praeityje buvo melagingai apkaltinęs apeliantą dėl sukčiavimo apgaule užvaldant butą, bet ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Be to, nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neįvertino šioje byloje apklausto liudytojo M. P. F. M. T., kuris neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymų apie nukentėjusiojo charakterio savybes.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė prie bylos prijungti gynybos teisminio nagrinėjimo metu teiktus reikšmingus duomenis, kurie taip pat betarpiškai įrodytų nukentėjusiojo A. B. parodymų nepatikimumą. Antai, 2011 m. rugpjūčio 29 d. protokoline nutartimi bylą nagrinėjęs teismas atsisakė prijungti prie bylos A. B. susirašinėjimo elektroniniu paštu duomenis; 2012 m. spalio 15 d. protokoline nutartimi bylą nagrinėjęs teismas atsisakė prijungti prokurorų nutarimus, priimtus kituose ikiteisminiuose tyrimuose, kuriuose buvo tiesiogiai konstatuota, jog A. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai yra melagingi. Taip pat teismas prie bylos medžiagos neprijungė dokumentų, kurie buvo paimti atliekant kratą apelianto gyvenamojoje vietoje. Anot nuteistojo, šios kratos metu buvo paimti reikšmingi dokumentai, tačiau jie nebuvo išvardinti kratos protokole, su jais jam nebuvo leista susipažinti.

Nuteistojo teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 metų vasarą nebuvo priežasčių dėl turtinių įsipareigojimų surašyti paprastąjį vekselį, nes „tuo laikotarpiu kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai buvo labai geri“. Ta aplinkybė, kad apelianto ir A. B. santykiai buvo geri, niekaip nepaneigia jų tarpusavio turtinių santykių ir įsipareigojimų buvimo. Šioje byloje nustatyta, jog tuo laikotarpiu buvo pasirašytas ne tik paprastasis vekselis, bet ir daugelis kitų dokumentų, kuriais buvo bandoma užtikrinti A. B. turtinių įsipareigojimų nuteistajam įvykdymą - tai 2004 m. liepos 15 d. testamentas, 2005 m. rugsėjo 7 d. įgaliojimas, 2000 m. spalio 29 d. pakvitavimas, 2005 m. gegužės 4 d. raštas. Tai reiškia, jog nepaisant gerų tarpusavio santykių buvo imtasi priemonių dokumentiškai įforminti A. B. įsipareigojimų apeliantui buvimą, užtikrinti, jog jam nevykdant savo įsipareigojimų ir negrąžinant jo dispozicijoje buvusių vertybių, J. E. P. turėtų teisinius įgalinimus jo turto atžvilgiu.

Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra kategoriškai konstatuota, jog vekselio skiltyje „skolininkas“ pasirašė pats A. B.. Taigi, ši aplinkybė nekelia abejonių. Esant tokiai išvadai, būtina nustatyti, ar A. B. pasirašė ant lapo su jau atspausdintu vekselio tekstu, ar ant tuščio lapo su jo parašu buvo atspausdintas ar nukopijuotas vekselio tekstas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad galima nustatyti tik tą faktą, jog pirma buvo atspausdintas tekstas, o vėliau pasirašė J. E. P.. Nustatyti teksto ir A. B. bei A. K. parašų atsiradimo ant dokumento eiliškumą nėra galimybės. Nustatyti laiko, kada buvo pasirašyta, kada pagamintas popierius, kada atspausdintas tekstas negalima, nes nėra moksliškai pagrįstų metodikų. Taigi, ši specialisto išvada taip pat neįrodo kaltinimo pagrįstumo.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, jog vekselio ir lapo su parašu popierius yra tos pačios rūšies, vienodas morfologinėmis savybėmis, lyginamuoju svoriu, storiu, mineraliniais užpildais ir pluoštų sudėtimis. Lape ir vekselyje A. B. parašai yra įrašyti tos pačios rūšies geliniu rašikliu. Tarp parašų vekselyje ir lape yra nustatyti nedideli štricho pločio skirtumai, lape yra mažiau dažomosios medžiagos praretėjimų. Tai gali atsitikti tiek dėl skirtingo rašymo kampo, tiek dėl rašiklio pakeitimo. Šių skirtumų negalima vertinti vienareikšmiškai. Negalima nustatyti, ar abu parašai pasirašyti tuo pačiu rašikliu. Nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima vertinti pagrindo vienodumą ar skirtingumą. A. B. parašas su teksto štrichais nesikerta, negalima nustatyti, ar tonerio dalelių nėra ant parašo. Taigi, pasak nuteistojo, ši specialisto išvada neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Visų pirma, išvada dėl popieriaus sudėties nėra identifikuojanti - nėra nustatyta, kad ir lapas su parašu, ir vekselis buvo iš tos pačios popieriaus pakuotės. Byloje nebuvo imtasi jokių priemonių gauti informaciją apie tai, kokie gamintojai kokios sudėties ir kitų savybių popierių gamina, ar apskritai skirtingų gamintojų, skirtingų partijų, skirtingais metais pagamintas popierius skiriasi savo savybėmis, kurios išvardintos specialisto išvadoje. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. maždaug nuo 2001 metų iki 2007 metų nuolat būdavo J. E. P. priklausančiose ofiso patalpose, šias patalpas nukentėjusysis naudodavo kaip savo darbo patalpas, naudodavosi patalpose esančia ofiso įranga ir priemonėmis. Taigi, yra labai tikėtina, realu ir logiška, kad A. B. pasirašė ant lapo, kurį pasiėmė iš nuteistojo ofise naudojamo popieriaus, ir kad vekselį jis atspausdino ant popieriaus, pasiimto iš to paties ofiso 2004 metais. Specialisto išvada dėl rašiklio taip pat nėra identifikuojanti, nustatyta tik ta pati rūšinė priklausomybė. Kaip jau minėta, išvadoje konstatuota, kad yra nustatyti štricho pločio skirtumai, lape yra mažiau dažomosios medžiagos praretėjimų, o tai gali atsitikti ir dėl rašiklio pakeitimo. Specialistas nurodė, jog negalima nustatyti, ar abu parašai pasirašyti tuo pačiu rašikliu.

Taigi, apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad nei viena iš byloje esančių specialistų išvadų nepagrindžia kaltinimo jam ir nepatvirtina A. B. parodymų. Atvirkščiai, jeigu vekselio tekstas būtų atspausdintas ant lapo su A. B. parašu, yra labai tikėtina, jog tokiu atveju teksto dalis būtų atspausdinta ant parašo, ant parašo štrichų būtų dažomosios medžiagos užtiškimų.

Be to, skundžiamo nuosprendžio motyvuose nėra vertinami teismo posėdyje apklaustos liudytojos V. V. (ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja) parodymai, iš kurių turinio matyti, kad 2009 m. gruodžio 18 d. vykusios apklausos metu A. K. buvo užduodami klausimai, kurie į protokolą nebuvo įrašyti, o buvo įrašyti tik atsakymai į juos. Protokolas buvo duotas perskaityti iš kompiuterio monitoriaus, o ne atspausdintas, tai irgi mažina apklausiamo asmens galimybę įsigilinti į surašytą tekstą. Protokole nurodyta, jog apklausa truko 15 minučių, tačiau tiek A. K., tiek tyrėja patvirtino, kad realiai jų tarpusavio bendravimas ir aplinkybių aiškinimasis truko kur kas ilgiau. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog dalis A. K. žinomos informacijos apie įvykio detales buvo neįrašyta į apklausos protokolą ne dėl liudytojos kaltės. Dėl šių objektyviai nustatytų apklausos ir protokolo surašymo aplinkybių faktas, kad 2009 m. gruodžio 18 d. apklausos protokolas yra mažiau konkretus ir mažiau informatyvus, neduoda pagrindo abejoti liudytojos parodymų teisingumu. Pasak nuteistojo, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą dėl jos parodymų tendencingumo ar melagingumo. Vien liudytojos darbo ir šeiminiai ryšiai su apeliantu nėra pagrindas kritiškai vertinti liudytojos parodymus. Juolab, kad byloje nėra nustatyta, jog nuteistasis A. K. būtų prašęs duoti neteisingus parodymus.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytoja G. P. savo parodymuose palaiko nuteistojo versiją, jog jis kratos metu neišmetė pro buto langą tuščių lapų su A. B. parašais. Tačiau šie teismo motyvai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, J. E. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino kratos metu pro langą išmetęs popieriaus lapus, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. P. matė, kaip ir kur buvo išmesti lapai. Tokias aplinkybes liudytoja ir nurodė duodama parodymus. Šie jos parodymai kitais byloje surinktais įrodymais nėra paneigti. Todėl apygardos teismas neturėjo faktinio pagrindo teigti, jog liudytoja G. P. apklausų metu nurodė kokias nors neteisingas aplinkybes, kad jos parodymai tendencingi ar melagingi.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo kritiškai vertinti ir paties apelianto byloje duotų parodymų, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sutampa su kitais byloje surinktais duomenimis - liudytojų A. K., G. P. parodymais. Apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2010 m. birželio 30 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. vykusių apklausų metu suklydo ir davė parodymus ne apie 2004 m. liepos 15 d., o apie 2007 metais surašyto vekselio sudarymo aplinkybes.

Anot apelianto, apygardos teismo išvada, jog 2004 m. liepos 15 d. datuotas paprastasis vekselis yra suklastotas, t. y. atspausdintas ant tuščio popieriaus lapo, iš esmės yra pagrįstas vienintele pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog 2004 metų vasarą iš esmės nebuvo priežasčių dėl turtinių įsipareigojimų surašyti tokį dokumentą. Nuosprendį priėmęs teismas sprendė, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo aiškinimą, kad vekselio pasirašymo metu A. B. turėjo jam turtinių įsipareigojimų bei disponavo jam priklausančiu turtu. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados, apelianto vertinimu, yra neteisingos.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nuteistojo šeimos pateiktose turto ir pajamų deklaracijose A. B. įsiskolinimas nėra deklaruotas. Tačiau turto ir pajamų deklaracijose yra skiltys „suteiktos paskolos“, „gautos paskolos“. Turto deklaracijose nėra būtina deklaruoti materialių turto objektų laikino perdavimo kitam asmeniui, jei tai nėra piniginės paskolos. 2004 metais nei apeliantas A. B. nebuvo paskolinęs piniginių lėšų, nei pastarasis jam buvo suteikęs paskolų. Todėl tas faktas, kad A. B. dispozicijon buvo patekę nuteistajam priklausantys materialūs daiktai, neturėjo ir negalėjo būti deklaruotas VMI pateikiamose turto deklaracijose.

Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas pateikė ranka rašytą raštelį, datuotą 2000 m. spalio 29 d., kuriame nurodyta, jog A. B. iš J. E. P. gavo 5 paveikslus. Teismas šį įrodymą vertino kritiškai, kadangi nukentėjusiojo atstovai pateikė duomenis, kad dėl dviejų iš šiame raštelyje nurodytų paveikslų 2009 metais nuteistasis kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą dėl leidimo šiuos paveikslus išvežti iš Lietuvos Respublikos. Tačiau apygardos teismas nelygino gautų duomenų laiko atžvilgiu, nelygino šių duomenų su nukentėjusiojo parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas minėto 2000 m. spalio 29 d. datuoto rašto reikšmę, nuosprendyje nutylėjo esminę aplinkybę, kurią betarpiškai įrodo šis raštas - jo turinys neabejotinai paneigia A. B. parodymus apie tai, jog jis niekada nebuvo paėmęs apeliantui priklausančių meno vertybių ir jomis niekada nedisponavo. Taigi šis raštelis besąlygiškai įrodo nukentėjusiojo parodymų melagingumą. Pats A. B. teismo posėdžio metu pripažino, jog raštelis surašytas jo ranka, tačiau nesugebėjo paaiškinti jo surašymo aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aukščiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog apygardos teismo nuosprendžio motyvai yra nepagrįsti, kadangi teismas klaidingai įvertino tiek atskirais įrodymais nustatomas aplinkybes, tiek jų reikšmę, tendencingai bei skirtingai vertino kaltinimo ir gynybos poziciją pagrindžiančius duomenis. Anot apelianto, apibendrinant visus teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir sprendžiant kokias išvadas iš jų galima padaryti, būtina tai vertinti per svarbiausius baudžiamojo proceso principus - nekaltumo prezumpciją ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.

Šioje byloje nesurinkta jokių objektyvių, moksliniais tyrimais ar kitais metodais, neturinčiais šališkumo, pagrįstų įrodymų, kurie leistų teigti, kad vekselis apskritai buvo suklastotas, t. y. kad vekselio tekstas buvo atspausdintas ant tuščio lapo su A. B. parašu, be jo žinios. Tokios aplinkybės nepatvirtino nei vienas specialistų atliktas tyrimas. Objektyviems įrodymams patvirtinant ne kaltinimo, o apelianto poziciją, jo kaltė dėl pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės - vekselio atspausdinimo ant lapo su parašu fakto, - nuosprendyje yra įrodinėjama vien tik A. B. parodymais. Tačiau, pasak nuteistojo, šį esminį faktą įrodinėti vieno nukentėjusiojo parodymais būtų galima tik tada, jei šie parodymai ir juos duodantis asmuo savo patikimumu būtų nepriekaištingi, jei parodymai jokiose aplinkybėse nekeltų abejonių ir pilnai atitiktų kitus bylos įrodymus. Tačiau eilė anksčiau paminėtų objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, kurios šališkai nutylėtos skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad A. B. davė melagingus parodymus. Šiuo metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo yra itin konfliktiški santykiai, vyksta ne vienas teisminis procesas (tiek civilinio proceso, tiek ir baudžiamojo proceso tvarka), todėl A. B. turi pagrindą apkalbėti apeliantą.

Vekselio samprata, jo ginčijimo aplinkybės ir pagrindai, buvo plačiai analizuojami ir civilinėse bylose priimamais teismų sprendimais. Vekselis yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas, o vekselio išrašymas - abstraktus vienašalis sandoris. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu, tokios prievolės subjektai negali remtis šios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, atsisakydami vykdyti iš prievolės kylančias pareigas. Vekselio davėjas išduodamas vekselį sukuria vekselio turėtojo naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį, dėl kurio išduodamas vekselis - prievolę pagal vekselį. Teismai konstatuoja, jog tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, ne kreditorius turi įrodinėti jo teisės atsiradimo pagrindų buvimą ir galiojimą, bet skolininkas privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindų arba, kad jie negalioja. Reikalaujant, kad kreditorius įrodinėtų pagrindą vekseliui išduoti, yra pažeidžiama įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė. Ne vekselio turėtojas, o vekselio davėjas turi pateikti pakankamai patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčo vekselį.

Šioje baudžiamojoje byloje tiek prokuratūra, tiek pirmosios instancijos teismas a priori užėmė poziciją, jog nei iki paprastojo vekselio surašymo datos, nei iki vekselio realizavimo datos A. B. neturėjo turtinių įsipareigojimų apeliantui, o šiam siekiant apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų, teko pačiam įrodinėti, jog jau iki vekselio surašymo momento A. B. dispozicijoje buvo jam priklausančių didelės vertės vertybių, kas ir sudarė pagrindą, įtvirtinant A. B. įsipareigojimus J. E. P., tuo laikotarpiu surašyti vekselį, testamentą, įgaliojimą. Tokiu būdu baudžiamojoje byloje buvo neteisėtai perkelta įrodinėjimo pareiga, pareiga įrodinėti savo nekaltumą, nors net tokio pobūdžio civiliniuose ginčuose įrodinėjimo pareiga turėtų tekti vekselį išdavusiam asmeniui. Baudžiamojoje byloje prokuratūra ir teismas privalėjo besąlygiškai įrodyti, jog iki 2004 m. liepos 15 d. vekselio surašymo momento A. B. žinioje nebuvo jokio nuteistajam priklausančio turto, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

ĮPVĮ 35 straipsnis numato baigtinį vekselio mokėjimo terminų sąrašą. Vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką po pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Vekselyje nurodytas terminas ne vėliau kaip iki tam tikros datos, tolygus termino apibrėžimui, kai vekselis turi būti apmokėtas per tam tikrą laiką nuo jo išrašymo.

2004 m. liepos 15 d. paprastajame vekselyje buvo nurodytas jo apmokėjimo terminas - iki 2007 m. liepos 15 d. imtinai. Tai reiškia, jog iki šios dienos nuteistasis neturėjo teisinio pagrindo pateikti vekselį notarui vykdomajam įrašui gauti. 2008 m. sausio 28 d. pateikdamas vekselį notarei vykdomajam įrašui gauti bei 2008 m. sausio 29 d. pateikiant jį antstolei išieškojimui pagal vykdomąjį įrašą J. E. P. buvo žinoma, jog tiek 2004 m. liepos 15 d., kai buvo surašytas paprastasis vekselis, tiek iki 2008 m. sausio 28 d. A. B. buvo jam skolingas. Todėl pateikdamas vekselį notarei ir antstolei apeliantas įgyvendino tikrą savo teisę, pateikė tikrą dokumentą, jokia apgaulė nebuvo panaudota. Tai reiškia, kad apelianto veiksmuose nėra būtinųjų sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo (netikro dokumento panaudojimo) sudėčių požymių.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teigia, kad J. E. P. veika turėjo būti kvalifikuota ne tik kaip žinomai netikro dokumento panaudojimas, bet ir kaip netikro dokumento pagaminimas. Tuo tarpu nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, J. E. P. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad byloje nesurinkta jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, įrodymai įvertinti vienpusiškai, suabsoliutinti nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo R. G. parodymai, neaptarti ir nepašalinti juose esantys prieštaravimai, dalis įrodymų iš viso nutylėti arba nepagrįstai neįvertinti nuteistojo naudai. Vekselio jis neklastojo, jo tekstą surašė ir jame pasirašė pats nukentėjusysis, o byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių A. B. turtinių įsipareigojimų J. E. P. buvimą.

BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015).

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie baudžiamosios bylos medžiagos neprijungė dalies jo prašytų prijungti dokumentų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šie klausimai pirmosios instancijos teisme buvo apsvarstyti ir dėl jų BPK 270 straipsnio tvarka priimtos protokolinės nutartys. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų argumentus bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. E. P. atžvilgiu ir pripažindamas jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nesilaikė įstatyme įtvirtintų reikalavimų tokį nuosprendį pagrįsti patikimais, abejonių kaltinamojo kaltumu nekeliančiais bylos įrodymais.

Iš byloje esančio A. B. elektroninio laiško danų kalba kopijos matyti, kad 2008 m. vasario 5 d. rašydamas broliui C. B. V., jis nurodo, kad: < „(...) Kalbėdamas apie su savo verslu Rytuose susijusias aplinkybes, galiu pritaikyti garsiuosius Lenino žodžius apie komunizmo aukas... „kad iškeptum gerą kiaušinienę, esi priverstas sudaužyti kiaušinius“. Manau, kad šie žodžiai kalba patys už save... Mano filosofija čia, Rytuose, yra: „Prevencija geriau nei gydymas“ (...) >. Pažymėtina, jog laiške yra pateiktas pareiškimo Danijos teisėsaugos institucijoms tekstas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis jame nurodo, kad jis pasirašė ant neaiškaus kiekio tuščių lapų J. E. P. ir jo bendrams įrėmus pistoletą jam į gerklę. Konkreti grasinimo data nenurodyta. Be to iš pareiškimo turinio matyti, kad nukentėjusiajam buvo žinoma, jog J. E. P. jo atžvilgiu ketina inicijuoti teisminį bylinėjimąsi (t. 1, b. l. 64-66). Aptarti pareiškimai Lietuvos teisėsaugos institucijoms, jų kiekis bei juose nurodytos galimai J. E. P. padarytos skirtingos nusikalstamos veikos, pareiškimų pateikimo laikas bei minėto elektroninio laiško turinys, juos palyginus tarpusavyje, pagrindžia išvadą, kad nukentėjusysis pareiškimus Lietuvos teisėsaugos institucijoms rašė „prevenciniais“ tikslais, t. y. tikėdamasis, kad nuteistasis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir jau po to, kai sužinojo apie apelianto ketinimus bylinėtis. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011 m. sausio 14 d. vykusios apklausos metu į klausimą, kodėl apie skulptūrą „Prisikėlęs Kristus“ pranešė tik 2008 metais, A. B. nurodė, jog tais metais J. E. P. apkaltino jį kelių skulptūrų vagyste, o jis savo ruožtu pradėjo aiškintis apie kokias skulptūras kalbama ir suprato, kad pats J. E. P. galėjo būti prisidėjęs prie antikvarinių daiktų, ikonų, tame tarpe ir minėtos skulptūros kontrabandos ir apie tai pranešė teisėsaugai (t. 8, b. l. 136-138). Taigi, A. B. kreipimosi į Lietuvos teisėsaugos institucijas motyvas – savotiškas kerštas apeliantui už jo pasirinktą veikimo būdą, o ne nuoširdus siekis, kad nusikalstamos veikos būtų atskleistos. Be to, minėtame 2008 m. vasario 5 d. elektroniniame laiške broliui nukentėjusysis nurodė visiškai skirtingas pasirašymo ant tuščių lapų aplinkybes, nei pareiškimuose Lietuvos teisėsaugos institucijoms. Nukentėjusysis aptartuose pareiškimuose teisėsaugos institucijoms taip pat nenurodė, kad tuščius lapus J. E. P. pasirašinėdavo ir anksčiau, savo noru, bei kada, kur ir kiek kartų tai darė. Jo ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. gruodžio 8 d. duotuose pirminiuose parodymuose apie vekselio pasirašymo aplinkybes nenurodyta nieko apie pasirašymą ant tuščių lapų 2004 metais KVAD patalpose, matant R. G. (t. 8, b. l. 144-146). Tiesa, šiuose savo parodymuose nukentėjusysis paminėjo, kad ant tuščių lapų J. E. P. prašymu pasirašinėjo „gal dešimt kartų“, o paskutinį kartą 2007 metais pasirašė ant tuščių lapų dalyvaujant J. E. P. ir dar dviem nepažįstamiems vyrams iš kurių vienas perdavė kitam pistoletą, jo manymu tikrą. Tik apklausiamas liudytoju 2009 m. liepos 2 d. A. B. pirmą kartą nurodė papildomas aplinkybes apie tai, kad 2004 metais, Kultūros paveldo departamente pasirašinėjo iš ten dirbusio pareigūno paimtus tuščius baltus A4 formato lapus (t. 8, b. l. 147-148). Apibendrinant pirmiau aptartus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jo rašytų pareiškimų Lietuvos teisėsaugos institucijoms turinį, kolegija daro išvadą, kad jie yra prieštaringi. A. B. davė nenuoseklius parodymus, kiekvienos apklausos metu pateikdamas vis naujas pasirašymo ant tuščių lapų aplinkybes ir jas papildydamas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad yra J. E. P. nurodymu yra pasirašęs ant tuščių lapų, teigdamas, kad pirmą kartą pasirašė 2003 metais, kai pirko butą, nes buvo reikalingi dokumentai, kad keturis butus sujungti į vieną. Reikėjo leidimų iš savivaldybės, reikėjo pasiruošimo buto remontui, tada jo paprašė, kad jis pasirašytų ant tuščių ketvirto formato lapų tam, kad būtų galima surinkti dokumentus iš savivaldybės. Kitą kartą jis pasirašė 2004 metais Kultūros ministerijoje Vilniuje, parašai vėl buvo susiję su buto remontu. Paskutinis kartas buvo 2007 metų pavasarį, be jo su J. E. P. dalyvaujant dar dviem raumeningiems vyrams, be to jis matė pistoletą. Tą kart jis pasirašė ant 2-3 tuščių lapų. Kitą dieną J. E. P. jo atsiprašė už nemalonią atmosferą ir rodydamas, kad juos anuliavo, suplėšė tuos lapus. Taigi, pirmiau aptarti nukentėjusiojo parodymai neleidžia padaryti patikimų išvadų kada, kiek kartų, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis jis pasirašė ant tuščių lapų ir kaip tie lapai vėliau buvo panaudoti.

Kita vertus teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistasis J. E. P. turėjo galimybę disponuoti ir disponavo tuščiais popieriaus lapais su nukentėjusiojo A. B. parašais. Ši aplinkybė nustatyta aptariamais nukentėjusiojo parodymais, kad jis pasirašė ant tuščių lapų ir juos perdavė J. E. P., bei kratos protokolo duomenimis. Tuo tarpu patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad nukentėjusysis ant tuščių lapų pasirašinėjo ne savo noru, J. E. P. naudojant apgaulę, ir kad nepasirašė 2004 m. liepos 15 d. vekselio, bylos medžiagoje nėra.

Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis A. B. pasirašinėjo ant tuščių popieriaus lapų J. E. P. akivaizdoje patvirtino ir liudytojas R. G.. Nuteistasis J. E. P., nesutikdamas su šio liudytojo parodymų vertinimu teigia, kad jie nepatikimi, todėl teismas jais vadovautis negalėjo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje liudytoju apklausto R. G. parodymų apie bylai reikšmingas tuščių lapų pasirašymo aplinkybes nenuoseklumas, jų susiformavimo aplinkybės, kelia rimtų abejonių jų patikimumu. R. G., apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. kovo 4 d., Muitinės Kriminalinės tarnybos tyrėjos V. J.-Dulkės, šių aplinkybių nenurodė, tik teigė, kad 2004 metų vasarą, greičiausiai liepos mėnesį, J. E. P. į Kultūros paveldo departamentą atvažiavo su pažįstamu A., jo pavardės neprisimena. Atsimena, kad J. E. P. rodė ikonas A., kurioms buvo prašomas leidimas išvežti iš Lietuvos Respublikos. Nuo 2004 metų vasaros J. E. P. visoms ikonoms leidimus išvežti į užsienį pradėjo imti A. vardu (t. 2, b. l. 17-20). Tačiau 2009 m. spalio 26 d. apklausiamas liudytoju VPK NTV ENTS tyrėjos V. V. R. G. ne tik prisiminė su J. E. P. atvykusio dano pavardę, bet taip pat parodė, kad 2004 metais vykusio apsilankymo metu J. E. P. paprašė jo rašomojo popieriaus. Tuomet jis padavė jam tris ar keturis A4 formato baltus, tuščius popieriaus lapus. Jam išnešant kelias ikonas, jis (liudytojas) matė, kaip J. E. P. laikė jo paduotus popieriaus lapus ant kažkokios papkutės ir ant pirmojo tuščio lapo, apačioje, per vidurį, buvo A. B. parašas, o J. E. P., versdamas nurodytą lapą, davė A. B. pasirašyti ant kito lapo ir jis matė, kaip pastarasis pradėjo pasirašinėti. Ar A. B. užbaigė savo parašą jis nematė. A. B. pasirašinėjo „riebiu“, juodos spalvos rašikliu. Ant kelių lapų ir kokiu tikslu A. B. iš viso pasirašė, nežino (t. 6, b. l. 20-21). Taigi, apklaustas dėl tų pačių aplinkybių praėjus pusmečiui ir po to, kai jomis buvo papildyti A. B. parodymai, liudytojas, iki tol net neprisiminęs nukentėjusiojo pavardės, staiga prisiminė itin reikšmingas bylos aplinkybes ir netgi, kokios spalvos ir storio rašikliu buvo pasirašoma. Be to, kyla abejonių, kaip liudytojas suprato, jog A. B. pasirašinėja tuščius lapus savo parašu, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, jis dokumentus pasirašydavo nurodydamas vardą ir pavardę. R. G. 2010 m. rugsėjo 13 d. apklausiamas Vilniaus apygardos prokuratūros trečiojo skyriaus prokurorės Vilmos Gužaitės teigė, kad šias aplinkybes prisiminė išėjęs po pirminės apklausos pas Muitinės kriminalinės policijos tyrėją (t. 2, b. l. 21-23). Tačiau kaip matyti iš liudytojos tyrėjos V. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, šis liudytojas papildomai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne dėl to, kad pats prisiminė ir nusprendė paliudyti reikšmingas bylai aplinkybes, o dėl to, kad iš Muitinės kriminalinės tarnybos tyrėjų buvo gautas žodinis pranešimas apie tai, kad jis gali jas paliudyti (t. 12, b. l. 62).

Vertindama nukentėjusiojo parodymų patikimumą kolegija atsižvelgia ir į jo parodymus duotus dėl J. E. P. inkriminuotos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. skulptūros „Prisikėlęs Kristus“ kontrabandos. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos apelianto atžvilgiu pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą Lietuvos teisėsaugos pareigūnams. Duodamas parodymus kaip liudytojas 2008 m. rugsėjo 10 d. A. B. nurodė, kad antrą kartą į Lietuvą apžiūrėti Kaune esančios kolekcijos jis vyko su savo klientu, Švedijoje gyvenančiu iraniečiu T. M., kuris labai susidomėjo ten buvusia skulptūra „Kristus“ ir norėjo ją iš J. E. P. nupirkti. Vėliau 2001 metais T. M. vardu minėta skulptūra ir dar keli Kaune matyti daiktai buvo parduoti klientui iš Šveicarijos „B. R.“ aukcione (t. 8, b. l. 35-38). Papildomos apklausos metu 2008 m. spalio 27 d. A. B. patikslino, jog 2000 metų rudenį su paminėtais asmenimis nuvyko į Kauną, Laisvės al. 9-3, ir jiems išeinant iš minėto buto apeliantas išsinešė su savimi keletą antikvarinių daiktų, tarp kurių buvo ir medinė skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Po to šią skulptūrą matė pas J. E. P. namuose. Vėliau ji atsirado Danijoje, „B. R.“ aukcione, o jos pardavėjas buvo iranietis T. M.. Kaip pas jį galėjo atsirasti minėta skulptūra nežino, mano, kad ją jam pardavė J. E. P. (t. 8, b. l. 39-40). Papildomos apklausos 2009 m. gruodžio 18 d. metu A. B. jau teigė, kad skulptūrėlę pirko T. M.. Nurodė neprisimenantis, ar skulptūrėlė iš buto buvo išnešta iš karto po pardavimo, tačiau J. E. P. kažką iš to buto buvo išsinešęs. Jam susidarė įspūdis, jog T. M. ir J. E. P. buvo geri draugai, turėjo daug verslo ryšių ir, kiek jam žinoma, tai J. E. P. pakvietė T. M. į Lietuvą apžiūrėti jo minėtos kolekcijos (t. 8, b. l. 41-42). Apklausimas įtariamuoju 2010 m. birželio 11 d. A. B. nurodė dar daugiau skulptūros įsigijimo detalių, kurių iki tol neprisiminė, pavyzdžiui, kad skulptūrą „Prisikėlęs Kristus“ J. E. P. įvyniojo į kažkokią medžiagą ir kartu su kitais įsigytais daiktais išnešė iš buto Kaune ir įdėjo į savo automobilį. Jis prisiminė ir tai, kad 2000 metų spalio pabaigoje arba 2001 metų pradžioje skulptūrą matė T. M. galerijoje, Gioteburge, Švedijos Karalystėje, o aukcione ją įsigijo jam (A. B.) priskirtas klientas iš Austrijos (t. 8, b. l. 47-48). 2010 m. lapkričio 8 d. apklausos įtariamuoju metu A. B. nurodė, kad T. M. ant jo pyko, nes už įsiskolinimus „B. R.“, 2004 metais buvo parduoti iš pastarojo kaip paskolos garantas paimti kilimai, todėl mano, kad liudytojas gali jį apkalbėti ar duoti neteisingus parodymus, nes apklausos metu klausimai jam pateikti būtent pagal T. M. pateiktus dokumentus (t. 8, b. l. 51-53). Aptartos nukentėjusiojo parodymų detalės leidžia spręsti, jog A. B. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoširdus, sau nepalankias aplinkybes jis buvo linkęs nutylėti, arba prisimindavo tik tuomet, kai jas neginčijamai patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Iš pradžių jis davė parodymus, leidžiančius manyti, kad pagrindinis skulptūros „Prisikėlęs Kristus“ kontrabandos organizatorius buvo J. E. P., o suvokęs, kad liudytojas M.-T. M.-P.-F. duoda jam nepalankius parodymus, ėmė teigti, kad liudytojas nepatikimas, davė patį liudytoją diskredituojančius parodymus. Toks nukentėjusiojo parodymų davimo būdas ikiteisminio tyrimo dėl skulptūros „Prisikėlęs Kristus“ kontrabandos epizode atitinka parodymų davimo būdą ir nagrinėjamame epizode dėl vekselio klastojimo.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M.-T. M.-P.-F. paneigė iki kelionės į Lietuvą pažinojęs J. E. P., nes jie susipažino jau Lietuvoje per A. B.. Apie kolekciją Lietuvoje taip pat sužinojo iš A. B. ir vyko ten jo pasiūlymu. Skirtingai nei parodė nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas nurodė, kad asmeniškai kolekcijos Kaune apžiūros metu jis nieko neįsigijo. Kadangi vieną vazą iš kolekcijos apsilankymo Lietuvoje metu A. B. pasiėmė į Kopenhagą, vėliau ją iš jo nupirko. Maždaug per dvejus metus po apsilankymo Lietuvoje A. B. iš tos kolekcijos jam pristatė dar keletą daiktų. Skulptūrėlę „Prisikėlęs Kristus“ taip pat įsigijo iš A., o paskui pardavė ją „B. R.“ aukcione. Šias aplinkybes liudytojas nuosekliai patvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 112-115, t. 4, b. l. 1-34, t. 5, b. l. 133-147). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė, kad A. B. nebuvo sąžiningas žmogus, jis buvo didžiausias psichopatas, kurį jam teko sutikti savo gyvenime ir vėliau tiek „B. R.“ aukcionų įmonė, tiek jis suprato, kad A. B. stipriai juos apgavo. Jis labai pasitikėjo ir paliko šimtus rytietiškų kilimų, kurių vertė 3-4 milijonai Švedijos kronų, už kurių gavimą nebuvo pasirašyta. Yra 100 procentų įsitikinęs, kad A. B. pavogė daug jo kilimų ir kitų antikvarinių daiktų iš „B. R.“. Kad nesugadintų savo reputacijos aukcionas jį tiesiog išmetė ir jo veiksmai nebuvo paviešinti, jų nebuvo galima įrodyti. Su A. B. jie buvo gan artimi draugai, leisdavo jam naudotis savo vasarnamiu Skonėje, kol sužinojo, kad jis jį apgavo ir apgavo aukcioną. Apie tai sužinojo prieš trejus metus. Jie važiavo į „B. R.“ aukcionų sandėlį. Jis iš smalsumo apžiūrėjo ten buvusią ginklų kolekciją ir A. B. jam pasakė: „Jie neregistruoti. Pasiimk ką nori“. Jis tada suprato, kad tas pats buvo padaryta su jo kilimais, kurie taip pat niekada nebuvo registruoti. Jis (liudytojas) prarado daugiau nei milijoną kronų dėl to, kad A. B. neužregistravo jo kilimų, tačiau jis (liudytojas) surado su „B. R.“ kompromisą, kad nebūtų pakenkta jų vardui. A. B. jam visada sakydavo: „Žinai, aš pamišęs dėl pinigų“. Prekes, jo pristatytas „B. R.“ visada priimdavo A. B. (t. 4, b. l. 1-34, t. 5, b. l. 133-147). Nuomonės, kad A. B. nebuvo sąžiningas žmogus liudytojas laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme.

Taigi, tiek liudytojas M.-T. M.-P.-F., tiek J. E. P., duodami parodymus apie santykius su A. B., abu nuosekliai teigė, jog šio asmens buvo apgauti, finansiškai nukentėjo nuo jo veiksmų po to, kai tarp jų buvo užsimezgę draugiškumu ir pasitikėjimu paremti santykiai. 2008 m. gruodžio 9 d. „B. R.“ rašte CPO/pfe Ref. (duomenys neskelbtini), be visa ko nurodyta, kad laikui einant A. B. vis daugiau ir daugiau dirbo savarankiškai, dėl ko aukcionas buvo priverstas 2004 metų birželį nutraukti jo darbo sutartį, kadangi jis tuo metu dirbo sau per „B. R.“ verslą (t. 11, b. l. 118-120). Nors rašte nedetalizuota, kuo pasireiškė A. B. darbas sau per aukcionų namus, kuriuose jis dirbo, šio rašto turinys bei apelianto ir liudytojo M.-T. M.-P.-F. parodymai leidžia daryti išvadą, kad atlikdamas jam pavestas darbines funkcijas „B. R.“ meno dirbinių aukcione nukentėjusysis nebuvo visiškai sąžiningas. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, kad A. B. turi suinteresuotumą bylos baigtimi, nėra visiškai atviras ir nuoširdus, todėl jo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi tik tuo atveju, jeigu juos bent iš dalies patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Išvadą, kad 2004 m. liepos 15 d. vekselis yra žinomai netikras dokumentas ir jo pagrindu apgaule įgyta didelės vertės turtinė teisė pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiojo teiginiais, kad 2004 m. liepos 15 d. vekselio jis nepasirašė, jokie turtiniai įsipareigojimai jo ir apelianto nesiejo, taigi nebuvo pagrindo sudaryti tokio pobūdžio dokumentą. Apygardos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra J. E. P. teiginius, jog vekselio pasirašymo metu nukentėjusysis A. B. turėjo jam turtinių įsipareigojimų, nes disponavo jam priklausančiu turtu, dėl ko ir buvo surašytas paprastasis vekselis, patvirtinančių objektyvių įrodymų.