Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas, eI2-3500-583/2021

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-04-12
Bylos Nr.: eI2-3500-583/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00067-2021-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Remigijus Arminas (pirm.)
Atsakovas: Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
Pareiškėjas: J. V.
Advokatai: Tomas Šedbaras

Administracinė byla Nr. eI2-3500-583/2021Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00067-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 12 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,

2021 m. kovo 16 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą bei patikslintą skundą pareiškėjui J. V. (J. V.) dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 21R2-(AG2-171/17-2020) (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Atsiliepimas

Atsakovė teigia, jog 2020 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas Jurijus Vasiljevas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į ją su prašymu suteikti informaciją ir su tuo susijusius dokumentus. Prašyme pareiškėjas prašė suteikti informaciją: 1) ar 2015 m. liepos mėn. ar kitu laikotarpiu paslaugos teikėjo UAB „Technikos uostas“ pirkėjui UAB „Laivas VenuS“ yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra sumai, kuri galėtų atitikti suteiktas paslaugas pagal UAB „Technikos uostas“ 2015 m. liepos 20 d. parengtą paraišką/aktą Nr. 0021846. Jei buvo, prašoma pateikti šiuos dokumentus; 2) ar 2015 m. spalio mėn. ar kitu laikotarpiu paslaugų teikėjo UAB „Laivo sandėlis“ pirkėjui UAB „Laivas VenuS“ yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra sumai, kuri galėtų atitikti suteiktas paslaugas pagal UAB „Laivo sandėlis“ 2015 m. spalio 29 d. parengtą komercinį pasiūlymą Nr. 2015-10-29/001.

Atsakovė paaiškino, jog įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes bei prašomą pateikti informaciją ir dokumentus, priėmė sprendimą netenkinti minėto prašymo, savo sprendimo pagrįstumą motyvuodama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 38 ir 39 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Komisijai, o Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikino atsakovės sprendimą. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad Inspekcijos sprendimas turi faktinių ir teisinių pagrindimo trūkumų, kurie iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir prieštarauja analogiškose bylose formuojamai teisminei praktikai.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Komisija nagrinėdama ginčą nesivadovavo specialiuoju įstatymu, reglamentuojančiu mokesčių administratoriaus imperatyvias funkcijas, teises ir pareigas mokesčių administravimo srityje. Inspekcija vykdydama jai paskirtas funkcijas vadovaujasi MAĮ nuostatomis, įtvirtinančiomis mokesčių administratoriaus kompetencijos ribas, teises ir pareigas. Pabrėžia, jog viena iš Inspekcijos pareigų yra informacijos apie mokesčių mokėtojus saugojimas. Vadovaujantis MAĮ 38 straipsnio nuostatomis informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atstovas prašė suteikti informaciją ne apie mokesčių mokėtoją, kurį jis pagal atstovavimo sutartį atstovauja, o apie trečiuosius asmenis, kurie nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo atstovo teisinių paslaugų teikimu ar trečiųjų asmenų sutikimu atskleisti informaciją apie juos, kuri laikytina paslaptimi.

Vadovaujantis MAĮ 39 straipsnio nuostatomis, paslaptyje laikoma informacija gali būti atskleista tik MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose numatytais atvejais ir šis sąrašas yra baigtinis. Minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtina, kad mokesčių administratorius gali pateikti informaciją apie mokesčių mokėtoją teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms ir institucijoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti. Atsakovės nuomone minėta nuostata negali būti taikoma pareiškėjo atstovui, kadangi prašoma informacija yra apie trečiuosius asmenis, kurių pareiškėjo atstovas neatstovauja. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atstovas prašo pateikti informaciją ne apie jo atstovaujamąjį asmenį, todėl nėra įpareigotas saugoti tokios informacijos konfidencialumo. Taip pat atsakovė akcentuoja, jog ji apskritai neturi pareiškėjo prašomos informacijos, kadangi minėti dokumentai nesusiję su mokesčių administratoriaus vykdomomis funkcijomis ir Inspekcija nesaugo tokio pobūdžio informacijos.

Atsakovė pažymi, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuojama, jog atsakovės sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Komisija neįvertinto aplinkybės, jog administraciniai sprendimai, kuriuos priima vietojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų administracinių aktų turinys gali būti skirtingas, nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo nuostatų taikymo aspektu, privalo būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Inspekcija laikosi pozicijos, kad ji priimdama sprendimą rėmėsi pagrįstais objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl preziumuojama, kad jis pagrįstas ir teisėtas, todėl skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas J. V. atsiliepime į atsakovės skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai nurodo, kad mokesčių mokėtojai, apie kuriuos buvo prašoma pateikti informaciją, nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo atstovo teisinių paslaugų teikimu, kadangi pareiškėjo atstovas advokatas Tomas Šedbaras 2020 m. rugsėjo 30 d. kreipdamasis raštu į Inspekciją ir prašydamas suteikti informaciją apie paslaugų teikėjų UAB „Technikos uostas“ ir UAB „Laivo sandėlis“ (toliau – ir paslaugų teikėjai) galimai išrašytas PVM sąskaitas – faktūras išsamiai pagrindė, jog jų prašo ryšium su pareiškėjo atstovavimu inicijuojant proceso atnaujinimą išnagrinėtoje civilinėje byloje, o prašoma informacija yra tiesiogiai susijusi su klientu, kadangi būtent paslaugų teikėjų išrašytų ir pateiktų sąskaitų projektų pagrindu nagrinėtoje civilinėje byloje buvo įrodinėjamas ir priteistas žalos atlyginimas, todėl tokie dokumentai pareiškėjo atžvilgiu negali būti laikomi paslaptyje, nes jų pagrindu yra priteistas žalos atlyginimas ir dokumentų projektai yra išviešinti byloje.

Šalies argumentai

2020 m. rugsėjo 30 d. prašyme taip pat buvo nurodyta, jog prašoma informacija reikalinga siekiant nustatyti ar išnagrinėtose civilinėse bylose paslaugų teikėjų išrašytų sąskaitų projektų pagrindu yra išrašytos ir atsakovei pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, kurios pagrįstų sąskaitų projektuose nurodytų paslaugų suteikimą ir patirtos žalos faktą. Akcentuoja, jog prašyme buvo aiškiai nurodyta, kad advokatas atstovavo pareiškėjo interesus, teikiant kasacinius skundus civilinėse bylose dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 2 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį pareiškėjui dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka. Pažymi, jog atstovaujant klientą proceso atnaujinimo civilinėje byloje stadijoje, nėra objektyvios galimybės išsireikalauti prašomų dokumentų pagal teismo liudijimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 199 straipsnis ir kaip buvo pasiūlyta pačios atsakovės. Inspekcijos atsisakymas suteikti prašomą informaciją, nepagrįstai užkerta galimybę teikti teisines paslaugas pareiškėjui, siekiant inicijuoti proceso atnaujinimą, jeigu paaiškėtų, kad prašomos PVM sąskaitos – faktūros neegzistuoja.

Atkreipia dėmesį, kad MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės institucijoms bei įstaigoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad advokatas turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis, dokumentus, jų nuorašus. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisiniu paslaugu teikimu. Pareiškėjo nuomone advokatas kreipdamasis prašymu pateikė visus duomenis ir aplinkybes, įrodančias prašomų dokumentų ryšį su teisinių paslaugu teikimu, o toks Inspekcijos siaurinamas MAĮ 39 straipsnio nuostatų aiškinimas užkerta galimybę tinkamai vykdyti advokato funkcijas. Pabrėžia, jog asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į efektyvią teisinę gynybą yra numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir tarptautinės teisės aktuose, todėl atsakovės atsisakymas suteikti prašomą informaciją pažeidžia pareiškėjo garantuojamas teises.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atsakovė Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija skunde prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 21R2-(AG2-171/17-2020).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjo atstovas, advokatas Tomas Šedbaras 2020 m. rugsėjo 30 d. atsakovei pateikė prašymą dėl informacijos pateikimo. Prašymu prašoma suteikti informacija ir su tuo susijusius dokumentus: 1) ar 2015 m. liepos mėn. ar kitu laikotarpiu paslaugos teikėjo UAB „Technikos uostas“ pirkėjui UAB „Laivas VenuS“ yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra sumai, kuri galėtų atitikti suteiktas paslaugas pagal UAB „Technikos uostas“ 2015 m. liepos 20 d. parengtą paraišką/aktą Nr. 0021846. Jei buvo, prašoma pateikti šiuos dokumentus; 2) ar 2015 m. spalio mėn. ar kitu laikotarpiu paslaugų teikėjo UAB „Laivo sandėlis“ pirkėjui UAB „Laivas VenuS“ yra išrašyta PVM sąskaita – faktūra sumai, kuri galėtų atitikti suteiktas paslaugas pagal UAB „Laivo sandėlis“ 2015 m. spalio 29 d. parengtą komercinį pasiūlymą Nr. 2015-10-29/001. Iš pateikto prašymo turinio akivaizdu, jog pareiškėjas siekia gauti paslaugų tiekėjų pirkėjui UAB „Laivas VenuS“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Pareiškėjo atstovas prašymą grindė Advokatūros įstatymo 44 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjo atstovas 2020 m. rugsėjo 30 d. prašyme nurodė, kad jis atstovavo pareiškėjo interesus teikiant kasacinius skundus civilinėse bylose dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 2 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties, pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį pareiškėjui dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka. Nurodė, jog bylos dalyku buvo ieškovo reikalaujamos žalos dydis dėl draudėjo ir pareiškėjo susidūrusių laivų avarinio incidento, kuri susidarė dėl laivo sugadinimų ir jo atkūrimo išlaidų, tačiau paslaugų teikėjų išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, patvirtinančios patirtos žalos dydį nebuvo pateiktos. Ieškovo reikalautas žalos dydis buvo priteistas vadovaujantis pateiktais žalos dokumentais, o dėl šių dokumentų teisėtumo kyla pagrįstų abejonių ir jeigu paaiškėtų, kad PVM sąskaitos – faktūros neegzistuoja, būtų inicijuojamas civilinio proceso atnaujinimas.

Atsakovė išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo 2020 m. rugsėjo 30 d. prašymą, 2020 m. spalio 14 d. parengė sprendimą Nr. (27.4 E)-MPD2-6321 „Dėl duomenų pateikimo“. Sprendime atsakovė nurodė, jog paslaugų teikėjų išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų neteiks, kadangi prašymą pateikęs advokatas nėra šių įmonių įgaliotas atstovas. Pažymima, jog vadovaujantis MAĮ 38 straipsnio 1 dalimi, visa informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, privalo būti laikoma paslaptyje. Inspekcija paaiškino, jog vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 199 straipsnio nuostatomis, jo atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl teismo liudijimo apie teisę gauti konkretų įrodymą išdavimo. Atsakovė gavusi minėtą liudijimą turės galimybę įsitikinti, kad informacija apie mokesčių mokėtoją yra būtina advokato funkcijoms atlikti ir yra prašomos pateikti informacijos ryšys su atliekamomis teisinėmis paslaugomis, todėl galės pateikti informaciją apie kitą mokesčių mokėtoją.

Vertinant minėtas aplinkybes konstatuotina, jog atsisakymo pateikti prašomą informaciją atsisakymo teisiniu pagrindu nurodoma tai, jog MAĮ nuostatos nustato, kad informacija apie mokesčių mokėtoją yra laikytina paslaptyje, o pareiškėjo atstovas nepateikė duomenų, kad jis atstovauja paslaugų teikėjus ar turi jų sutikimą atskleisti prašomus duomenis, todėl Inspekcija nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo advokatui suteikti pageidaujamą informaciją.

Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovės sprendimu, 2020 m. lapkričio 16 d. pateikė skundą, Komisijai, kuriuo prašė panaikinti Inspekcijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimą. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė jį tenkinti ir panaikinti Inspekcijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (27.4 E)-MPD2-6321 „Dėl duomenų pateikimo“. Komisija sprendime konstatavo, kad atsakovės sprendime nėra nurodytos visos prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusios aplinkybės. Sprendimo faktinio ir teisinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir suformuotos teisminės praktikos, todėl yra teisinis pagrindas naikinti atsakovės 2020 m. spalio 14 d. sprendimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020).

Įvertinus minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darytina išvada, jog iš esmės nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra Inspekcijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (27.4 E)-MPD2-6321 „Dėl duomenų pateikimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, Advokatūros įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir TGIVSIĮ).

Informacijos gavimo iš valstybės institucijų sąlygas ir tvarką reglamentuoja TGĮVSIĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-09-01 iki 2020-11-01). TGĮVSIĮ 1 straipsnio 1 dalis teigia, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jeigu šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti (toliau – šių subjektų asociacijos), regionų plėtros tarybų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar atliekančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms ir regionų plėtros taryboms (TGIVSIĮ 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip (TGIVSIĮ 2 straipsnio 3 dalis).

MAĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-09-10 iki 2021-01-01) 38 straipsnio 1 dalis numato, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Kada ir kam informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta reglamentuoja MAĮ 39 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktu, informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į atsakovę su prašymu pateikti informaciją apie mokesčių mokėtojus kreipėsi specialus subjektas – advokatas. Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktas numato, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Advokatui, kuris nepagrindžia, kad prašoma informacija, duomenys, dokumentai ar jų nuorašai yra reikalingi teisinėms paslaugoms teikti, motyvuotai atsisakoma juos pateikti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką advokato teisė gauti atitinkamą informaciją yra kildinama iš įstatymo, reglamentuojančio jo profesinę veiklą, o ne iš atstovavimo teisinių santykių, apibrėžtų pavedimo ribomis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. A492-2719/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis Nr. eA-1509-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatas, yra nurodęs, kad prašyme pateikti asmens duomenis advokatas turi nurodyti asmens duomenų naudojimo tikslą, teikimo bei gavimo teisinį pagrindą ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtį, be to, advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teikiamų paslaugų teikimu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. A-1217-662/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos, inter alia (lot. be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų, kuriose įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją. Konstitucinio Teismo taip pat pažymėta, jog pagal konstitucinį proporcingumo principą, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (pvz. Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostata yra skirta reguliuoti teisinius santykius tarp specialaus teisine veikla užsiimančio subjekto (advokato) ir kitų institucijų, galinčių pateikti jam šiai veiklai vykdyti būtiną informaciją (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis Nr. A442-2655/2012). Teismas pažymi, kad ši teisės norma nėra skirta tiesiogiai advokato kliento (advokato teikiamų teisinių paslaugų gavėjo) ar konkrečią bylą nagrinėjančio teismo teisiniams santykiams su nurodytomis institucijomis (informacijos tiekėjais) reglamentuoti. Advokato, šiuo atveju pareiškėjo, interesas gauti informaciją yra išvestinis iš jo pareigos suteikti atstovaujamam asmeniui kokybišką (kvalifikuotą) teisinę pagalbą. Pažymėtina ir tai, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatos neriboja advokato teisės gauti informaciją tik apie jo atstovaujamą asmenį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, jog aplinkybė, kad pareiškėjo advokatas prašė suteikti informaciją ne apie jo atstovaujamąjį asmenį, nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti prašymą. Šiuo aspektu vertinant pareiškėjo prašymo pagrįstumą, svarbu nustatyti, ar prašymas yra pagrįstas pareiškėjo teikiamomis teisinėmis paslaugomis, t. y. ar prašoma gauti informacija yra būtina advokato veiklai vykdyti ir suteikti klientui kokybiškas teisines paslaugas.

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, jog advokatas, siekdamas iš valstybės institucijos gauti jų turimą informaciją, privalo prašyme pagrįsti, kad prašomi duomenys yra reikalingi teisinėms paslaugoms teikti, nurodyti siekiamos gauti informacijos ryšį su teikiamoms teisinėms paslaugoms, duomenų naudojimo tikslą. Aplinkybė, jog advokatas 2020 m. rugsėjo 30 d. prašyme prašė suteikti informaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su jo atstovaujamu asmeniu nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti prašymą. Valstybės institucija kiekvienu atveju privalo įvertinti prašomų duomenų reikalingumą teikiamoms teisinėms paslaugoms ir pateikti pageidaujamą informaciją arba pateikti motyvuotą atsisakymą tai padaryti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-09-01 iki 2020-11-01) įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019; 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3011-629/2019).

Vertinant pareiškėjo advokato 2020 m. rugsėjo 30 d. prašymo turinį konstatuotina, jog jis iš esmės atitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nustatytus reikalavimus. Jame aiškiai išdėstyta, jog besikreipiantis advokatas atstovauja pareiškėjo interesus civilinėje byloje, siekiamas surinkti įrodymus, leidžiančius pareiškėjui kreiptis į teismą dėl civilinio proceso atnaujinimo, išdėstomas prašomų pateikti dokumentų ryšys su siekiamu tikslu, kartu su prašymu pateikti dokumentai patvirtina, jog tarp advokato ir pareiškėjo yra sudaryta teisinių paslaugų sutartis ir t.t.

Kaip jau paminėta, Inspekcijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimas yra grindžiamas dviem pagrindais: 1) MAĮ 38 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog visa informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje; 2) advokatas prašė pateikti informaciją, kuri nėra susijusi su šalimi, kuriai jis atstovauja. Pažymėtina, jog sprendime pateikti argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nėra pasisakoma, kodėl Inspekcijos nuomone pateiktas prašymas neatitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatų reikalavimų, nors prašyme aiškiai nurodoma, jog reikalavimo pateikti informaciją pagrįstumas yra grindžiamas minėta teisės norma.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika ir vertinant Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies punktą lingvistiniu aspektu akivaizdu, jog Advokatūros įstatymo nuostatos nenustato apribojimo, kad advokatas turi teisę reikalauti pateikti informaciją išskirtinai susijusią tik su jo atstovaujamu asmeniu. Taip pat MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškiai nustato, kad informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta asmenims, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia inicijuoti proceso atnaujinimą civilinėje byloje, todėl darytina išvada, kad advokato prašomi pateikti dokumentai yra būtini jo funkcijoms atlikti, o teisės aktai suteikia jam teisę reikalauti juos pateikti. Pažymėtina, kad MAĮ 39 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog asmuo, gaunantis informaciją pagal šio straipsnio 1 dalies 1, 4–8 punktus, taip pat kai minėta informacija asmeniui tampa žinoma vykdant šio Įstatymo 31 straipsnyje nurodytos sutarties nuostatas, jis privalo ją saugoti paslaptyje. Akivaizdu, jog pareiškėjas ir jo advokatas susipažinę su Inspekcijos turimais duomenimis turi pareigą ją saugoti paslaptyje.

Atsakovė 2020 m. spalio 14 d. pasiūlė pareiškėjui, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 199 straipsnio nuostatomis, kreiptis į teismą su prašymu išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus, kad jie būtų pateikti teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. prašyme aiškiai nurodoma, kad pageidaujami gauti dokumentai yra reikalingi siekiant inicijuoti teisminio proceso atnaujinimą, t. y. nagrinėjamu atveju civilinis procesas yra pasibaigęs ir nebevyksta, todėl atsakovei turėjo būti žinoma, kad pareiškėjas neturi galimybės pateikti teismui prašymo išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus.

Teismo vertinimu minėtos aplinkybės patvirtina, jog Inspekcija nagrinėdama pareiškėjo advokato 2020 m. rugsėjo 30 d. prašymą, neįsigilino į jo turinį, nevertino pateiktų argumentų pagrįstumo Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto ir MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, sprendimas yra motyvuotas abstrakčiais teiginiais, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog atsakovės 2020 m. spalio 14 d. sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų.

Atsakovė skunde pabrėžia, jog ji nekaupia ir neturi pareiškėjo advokato prašomos suteikti informacijos, todėl neturi galimybės tenkinti prašymą, jame pateikiama daugiau sprendimo priėmimo pagrįstumą pagrindžiančių teisinių bei faktinių argumentų.

Pažymėtina, jog atsakovė 2020 m. spalio 14 d. sprendime nenurodė, jog ji neturės galimybės tenkinti prašymo ir pateikti prašomos informacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualaus administracinio akto motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodyti pačiame administraciniame akte. Skundžiamo administracinio akto priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2018 ir kt.). Teismas neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymą, teikiamą atsiliepimo ar kitų procesinių veiksmų atlikimo metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindai. Tik esant konkretiems skundžiamo administracinio akto priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam vertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1068/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4631-968/2019).

Remiantis nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu akivaizdu, kad teismui pateiktas skundas, kuriame detaliau išdėstoma ginčijamo akto teisinė argumentacija ir nurodomi priėmimo teisiniai pagrindai, nekeičia jo teisinio vertinimo, kad sprendimo turinys yra nepagrįstas aiškiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą konstatuojama, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 21R2-(AG2-171/17-2020) pagrįstai ir teisėtai panaikino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (27.4 E)-MPD2-6321 „Dėl duomenų pateikimo“, todėl Inspekcijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Atsakovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas