- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-23
- Bylos Nr.
- I-2473-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00451-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Margarita Stambrauskaitė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Mildos Vainienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovėms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017-01-20 sprendimą Nr. (6.5) I-377; 2) priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.
Nurodė, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio nuostatas, pareigūnų ir karių valstybines pensijas Valdybos Utenos skyrius pradėjo mokėti nuo 2015-01-01, todėl 2017-01-07 raštu kreipėsi į Valdybą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. 2017-01-20 Valdyba sprendimu Nr. (6.5) I-377 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodama tuo, kad jos pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, todėl Valdybos Utenos skyrius atsisakė kompensuoti pareiškėjai 2010–2013 m. sumažintą pensijos dalį.
Teigė, kad šis Valdybos sprendimas naikintinas, nes atsakovė klaidingai aiškina Kompensavimo įstatymo nuostatas. 2015-06-30 priėmus Kompensavimo įstatymą bei 2016-12-20 Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą, šio įstatymo 4 straipsnyje skelbiama, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi ar daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Paaiškino, kad būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjai ir buvo perskaičiuota pensija, todėl Valdybos sprendimai nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįsti, todėl naikintini.
Nurodė, kad pareiškėjai sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ta dalimi, kiek nustatyta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra sumažinta nedideliu mastu ir dėl to nebuvo numatytas jos kompensavimo mechanizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010-06-29 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtini, kuria nėra Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas nėra nustatyti, t. y. Vyriausybei nevykdant šių imperatyvių nuostatų, yra pažeidžiama pareiškėjos teisė į teisingą aprūpinimą pensija, valstybė nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų. Valdyba jau nuo 2015-06-30, privalėdama vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas, privalėjo išmokėti dalimis pareiškėjai sumažintos pensijos dalį, tačiau to nepadarė.
Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2003-07-04 ir 2008-12-04 nutarimuose nurodyta, jog, vadovaujantis Konstitucijos 23 straipsniu, asmuo, kuriam mokama valstybinė pareigūnų pensija, turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokamos tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos, t. y. paskirtos ir mokėtos dydžio išmokos privalo būti mokamos ir toliau.
Teigė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2010-02-06 nutarime analizuodamas sumažintų pensijų teisėtumo klausimus, tiek kituose savo nutarimuose dėl paminėto nutarimo įgyvendinimo, tiek ir Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), priimdamas Valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimą (taikant 0,8 koeficientą), vartoja sąvoką „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“. Konstitucinis Teismas, išaiškindamas, kad nurodytu pagrindu, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, mažindamas pensijas (tiek senatvės, tiek valstybines) Seimas nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės principų, kartu pabrėžė, kad sumažintos šiuo pagrindu senatvės pensijos, o taip pat ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos privalo būti kompensuotos, tai numatant kompensavimo įstatyme. Tokiu būdu, tiek Konstitucinis Teismas, tiek vėliau Seimas pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Pareiškėja pažymėjo, kad nė viename savo nutarime Konstitucinis Teismas ar Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo. Darė išvadą, kad šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėja įsitikinusi, kad pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą, turėjo didelio masto požymį, tuo labiau, kad daugumos pareigūnų (tuo pačiu ir pareiškėjos) pensijos dydžiai panašūs į senatvės pensijas gaunančių asmenų pensijų dydžius (b. l. 13–15).
Atsiliepimas
Atsakovė Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Pareigūnų ir karių pensijų įstatymas), 2015-02-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o 2010-01-01–2013-12-31 laikotarpiu – ir Laikinuoju įstatymu.
Nurodė, kad pagal Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2015-01-01 (galiojusias iki 2016-01-01), jei asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių pensiją ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, o moka Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pagal Valdybos direktoriaus 2014-08-01 įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkto nuostatas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją nuo 2015-01-01 vykdo Valdybos Utenos skyrius. Vadovaudamasis nurodytais teisės aktais, Utenos skyrius, nuo 2015-01-01 vykdydamas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjai paskiros pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012-09-01. Nuo 2014-01-01 nebetaikomas ir valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.
Vidaus reikalų ministerija pareiškėjai 2010-01-01–2013-12-31 laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokėjo, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Tai patvirtina Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017-02-08 raštu Nr. 8SD-12 Valdybai pateikta Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-25 sprendimo Nr. 1D-484(8) kopija, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010–2013 m. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota ir Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjai mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarimu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010-12-20, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 m., ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2012-12-20, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas minėtoms pensijoms pratęstas 2013 m., taip pat buvo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai.
2017-01-07 pareiškėja, prašydama nurodyti, kokia iš viso pensijos suma jai buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo taikymo bei išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį, kreipėsi su prašymu į Valdybą. Valdyba 2017-01-20 raštu Nr. (6.5) I-390 persiuntė Turto valdymo ir ūkio departamentui pagal kompetenciją nagrinėti pareiškėjos prašymą ta apimtimi, kuria ji prašo suteikti informaciją apie 2010–2013 m. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį. Turto valdymo ir ūkio departamentas 2017-02-08 raštu Nr. 8SD-12 pareiškėjai nurodė, kad jos analogiško turinio 2017-01-07 prašymas jau buvo išnagrinėtas ir atsakymas pateiktas 2017-01-25 raštu Nr. 1D-484, kuriame nurodyta, jog jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010–2013 m. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį bei buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-12-10 pažymos Nr. 11DP(P)-6217 apie pareiškėjos pensijos dydį kopija. Be to, Valdyba, išnagrinėjusi prašymą ta apimtimi, kuria prašoma išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 2017-01-20 sprendime Nr. (6.5) I-377 paaiškino, kad 2015-06-30 Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kartu paaiškino, kad pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, kad ši pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Atsižvelgdama į tai, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, Valdyba 2017-01-20 sprendimu Nr. (6.5) I-377 nusprendė, kad pareiškėjos 2017-01-07 prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti Valdybos Utenos skyrių kompensuoti jai 2010–2013 m. sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime yra išaiškinta valstybinės pensijos sumažinimo „dideliu mastu“ sąvoka ir padaryta išvada, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, tiek kiek jos susijusios su nedideliu mastu sumažintomis pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis (Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.), neprieštarauja Konstitucijai.
Taip pat nurodė, kad skundžiamas ir prašomas panaikinti Valdybos 2017-01-20 sprendimas Nr. (6.5) I-377 yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus (b. l. 36–40).
Atsiliepimas
Atsakovas Valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjos, patenkančios į tą pačią kategoriją kaip ir asmenys (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai), kurie gauna pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacija yra vertinama kitaip nei jų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos.
Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai 2010–2013 m. laikotarpiu Vidaus reikalų ministerijos taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, kad Kompensavimo įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenustatytas, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 844,49 Eur už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, turėtų būti netenkintinas (b. l. 79–87).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Valdybos 2017-01-20 sprendimo Nr. (6.5) I-377 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo priteisti pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-12-10 pažymą Nr. 11DP(P)-6217 apie pareiškėjos pensijos dydį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, pagal kurias pareiškėjos valstybinė pensija buvo mažinama, taikymo susidarė 6 368,64 Lt (1 844,49 Eur) dydžio skirtumas tarp realiai paskirtos ir realiai mokėtinos pensijos (b. l. 6–7).
2017-01-07 pareiškėja pateikė Valdybai prašymą, kuriuo prašė nurodyti, kokia iš viso pensijos suma jai buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo taikymo bei išmokėti jai neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 16).
2017-01-20 Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017-01-07 prašymą, priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-377, kuriame pareiškėjai paaiškino, kad Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikino įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus bei nurodė, kad pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų jai nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, todėl įpareigoti Valdybos Utenos skyrių jai kompensuoti 2010–2013 m. sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo (b. l. 4).
Be to, 2017-01-23 Valdyba raštu Nr. (6.5) I-390 persiuntė pareiškėjos 2017-01-07 prašymą Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal kompetenciją nagrinėti ta apimtimi, kuria prašoma suteikti informaciją apie 2010–2013 m. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dydį (b. l. 46).
Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017-02-08 raštu Nr. 8SD-12 nurodė, kad pareiškėjos analogiškas prašymas buvo išnagrinėtas ir atsakymas pateiktas 2017-01-25 raštu Nr. 1D-484 (8) bei pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-12-10 pažymos apie pareiškėjos pensijos dydį kopija (b. l. 42). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2017-01-25 rašte Nr. 1D-484 (8) pareiškėjai išaiškino, kad teisės aktai nenustato valstybinių pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kompensavimo (b. l. 5).
Pareiškėja, nesutikdama su Valdybos 2017-01-20 sprendimu Nr. (6.5) I-377 ir reikalaudama priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį, neginčija aplinkybės, kad jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija per 2010–2013 m. laikotarpį buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tačiau teigia, kad atsakovė klaidingai aiškina 2015-06-30 priimtą Kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 ir 2016-12-20 priimtą Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-129.
Pasisakant dėl ginčo esmės, svarbu pažymėti, jog pensijos pareiškėjai sumažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą yra patvirtinęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2015-09-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6477-968/2015 pareiškėjos reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, spręsdamas ginčo klausimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Pareiškėja šio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-09-03 sprendimo neskundė, todėl jis 2015-09-18 įsiteisėjo ir įgijo res judicata galią.
Minėta, jog pareiškėja, nagrinėjamoje byloje reikalaudama priteisti jai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį, remiasi Kompensavimo įstatymu.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Kompensavimo įstatymas priimtas, siekiant įgyvendinti minėtą Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, kuriuo konstatuotas praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarkos nustatymo reikalingumas.
Kompensavimo įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus (Kompensavimo įstatymo 1 str. 1 d.). Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Išdėstytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad jei asmens pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, Kompensavimo įstatymas tokio asmens atžvilgiu negali būti taikomas.
Pažymėtina, jog Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma).
Iš šios Kompensavimo įstatymo nuostatos spręstina, kad ji numato ne tai, pagal kokius Laikinojo įstatymo straipsnius sumažintai valstybinei pensijai taikomas Kompensavimo įstatymas, o tai, kaip pagal Kompensavimo įstatymą apibrėžiama (apskaičiuojama) valstybinės pensijos kompensuojamoji suma, kuri gaunama iš valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumos atimant valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, sumą. Tai yra šioje normoje įtvirtinta, kad kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija), ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Tik egzistuojant šioms dviem dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas.
Iš teismui pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-12-10 pažymos Nr. 11DP(P)-6217 matyti, kad pareiškėjai pensija buvo mažinama, vadovaujantis tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostata.
Kadangi pareiškėjai valstybinė pensija buvo sumažinta tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, jai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui paskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri buvo paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjai pensija 2010–2013 m. laikotarpiu buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negali būti grąžinta neišmokėta 1 844,49 Eur pensijos dalis, susidariusi už 2010–2013 m. laikotarpį, todėl jos reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja nepagrįstai skunde teismui teigė, kad nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas nėra pateikę sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, todėl šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam pensijos sumažinimas turi didelį mastą ar ne, nes minėtame Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime yra pateiktas „didelio mastu sumažintos valstybinės pensijos“ sąvokos išaiškinimas. Todėl pareiškėja yra neteisi, teigdama, kad šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus ir kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam pensijos sumažinimas turi didelį mastą ar ne.
Teismas, įvertinęs byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-12-10 pažymą Nr. 11DP(P)-6217 apie pareiškėjos pensijos dydį 2010–2013 m. bei pateiktą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes pensijos neigiamas pokytis buvo 15,33 proc., t. y. neviršijo leistino 20 proc.
Sprendžiant dėl Valdybos 2017-01-20 sprendimo Nr. (6.5) I-377 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Teismas, įvertinęs skundžiamą Valdybos sprendimą, neturi pagrindo konstatuoti, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Kadangi sprendime aiškiai ir išsamiai nurodyti faktiniai duomenys, jis grindžiamas teisės aktų nuostatomis, tai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas panaikinti Valdybos 2017-01-20 sprendimą Nr. (6.5) I-377 atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus šio pareiškėjos reikalavimo, atmetamas ir išvestinis reikalavimas priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.