- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-07
- Bylos Nr.
- 2-951-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00279-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.14.4Ieškinio priėmimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1261-273/2021, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. D., A. K., N. M., A. R., A. J., Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas, Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. (toliau – ir ieškovas) kreipdamasis į teismą prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujamos Lietuvos Respublikai, 401 162,28 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujamos Lietuvos Respublikai, priteisti 55 511,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; pripažinti neatitinkančiais tikrovės Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartyje nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2A-69-436/2019 motyvuojamoje nutarties dalyje paskelbtus teiginius: „pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas sumažinti sutartines netesybas“, „pagal bylos duomenis, t. y. baudžiamosios bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, tikėtina, kad atsakovui buvo mokamos didelės palūkanos“, „atsakovas verčiasi skolinimo verslu (teikia paskolas skelbdamasis apie tai spaudoje)“, „visas turimas lėšas skiriant anūko sveikatai ir gyvybei palaikyti nebuvo galimybių grąžinti skolą“, „atsakovas (apeliantas) nepagrindė savo realiai patirtų nuostolių dydžio“; iš atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujamos Lietuvos Respublikai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti.
3. Teismas apskųstoje nutartyje atkreipė dėmesį, kad procesinių dokumentų ir jų priedų turi būti pateikiama tiek egzempliorių, kad po vieną tektų teismui ir kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Ieškovas minėto reikalavimo neįvykdė, pateikė tik vieną ieškinio egzempliorių.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurias gali patvirtinti ar paneigti jo teikiami rašytiniai įrodymai.
5. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu, nurodė, kad ieškovas, formuluodamas ieškinio faktinį pagrindą nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių teisėjų veiksmai yra neteisėti (kokioms teisės normoms veiksmai prieštarauja ar kokias teisės normas pažeidžia), t. y. ieškovas neformuluoja ieškinio faktinio pagrindo, kuriame būtų detalizuotas teismo veiksmų neteisėtumas kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Teismo vertinimu, ieškovas tinkamai nepagrindė trečiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi.
6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas ieškinio pagrindą suformulavo jame išreikšdamas nekorektiškus, įžeidžiančio turinio teiginius, turinčius nusikalstamos veikos požymius, ieškinys grindžiamas teiginiais, įžeidžiančiais Lietuvos valstybę, institucijas ir jose dirbančius asmenis, todėl ieškovas, pateiktame ieškinyje nevengdamas deklaratyvių, užgaulaus bei įžeidžiančio pobūdžio pasisakymų Lietuvos valstybės institucijų ir jose dirbančių pareigūnų atžvilgiu, pateikdamas tokio turinio ieškinį, siekė rodyti nepagarbą Lietuvos valstybei, jos institucijoms ir jose dirbantiems pareigūnams.
7. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad ieškovas sistemingai teikia įvairaus pobūdžio procesinius dokumentus, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos ir sąlygų. Be to, kitose civilinėse bylose ieškovui ne kartą buvo išaiškinti ieškinio turiniui ir formai keliami reikalavimai, taip pat civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei jos įgyvendinimo tvarka, tačiau jis jų sąmoningai nevykdo, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė nesant tikslinga taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, konstatuojant netinkamą ieškovo procesinį elgesį, prilyginamą sąmoningam piktnaudžiavimui teise, todėl ieškinį teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtą teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodyta, kad:
8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reikalavimą pateikti tiek ieškinio ir jo priedų, kad tektų po vieną kiekvienam bylos dalyviui, nes ieškovas prašė teismo leisti jam to nedaryti.
8.2. Ieškinio pagrindas ir dalykas suformuotas tinkamai.
8.3. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio trūkumų šalinimo instituto.
8.4. Ieškinys nagrinėtinas civilinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi nenustatė pareikšto ieškinio trūkumų, o sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti tokį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, vertina, ar tokia teismo nutartis yra pagrįsta.
Dėl ieškovo pateiktų įrodymų priėmimo
11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
12. Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2021 m. kovo 15 d. pranešimą dėl skolos už suvartotą elektros energiją ir jo parengtą skundą, adresuotą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui dėl Ignitis, AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ galimai nusikalstamų veiksmų. Minėtais įrodymais ieškovas grindžia atskirojo skundo teiginius dėl elektros energijos jam neteisėto atjungimo.
13. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pateiktuose dokumentuose užfiksuota informacija nėra susijusi su nagrinėjamos bylos dalyku (ieškinio priėmimo klausimas), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog prašomi pridėti nauji įrodymai neturi sąsajos su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis bei neįtakoja nagrinėjamo ginčo baigties, todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl ginčo esmės
14. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos aiškinimo bei taikymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad paminėtos teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti, o teisės ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04; 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06 ir kt.). Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir / ar bet kokia forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto paminėto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų išnagrinėjimo. Pagal EŽTT praktiką teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes jo pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste, pabrėžiant, kad yra svarbu tai, jog taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Golder v. United Kingdom, Nr. 4451/70, 1975 m. vasario 21 d, sprendimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).
15. Pirmiau nurodytas bei kitas konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, kuriuose nurodyta teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimą ir civilinių teisių gynimo būdus, o CPK normos – teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo procesinę tvarką. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
16. Taigi, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (pagal pareigas) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą).
17. Įstatymų leidėjas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatė, kad teismas gali atsisakyti priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju atsisakymo priimti ieškinį pagrindai siejami su teisės kreiptis į teismą nebuvimu arba su šios teisės netinkamu įgyvendinimu.
18. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu motyvavo tuo, kad ieškovas nenurodė konkrečių teisėjų neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamai nesuformulavo ieškinio pagrindo; taip pat, teikdamas ieškinį, ieškovas neatsižvelgė į kitose bylose jam nustatomus ieškinio trūkumus, nepagrindė trečiųjų asmenų suinteresuotumo byloje; ieškovo ieškinio turinys yra nepagarbaus, įžūlaus, įžeidžiančio turinio, ir ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teise kreiptis į teismą. Ieškovas atskirajame skunde apeliuoja į netinkamą procesinių teisės normų taikymą, o būtent – teismas privalėjo nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ir negalėjo iš karto atsisakyti priimti jo pateikto procesinio dokumento.
19. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo atskirojo skundo pagrįstumo, nustatė, kad teismai ne kartą buvo išaiškinę ieškovui, kokius reikalavimus, įtvirtintus civilinio proceso kodekse, turi atitikti teismui teikiami procesiniai dokumentai (Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1430-260/2020, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4648-852/2018, Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. civilinėje byloje Nr. 2-12096-950/2019 ir pan.). Tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos situacijos, ieškovas, teikdamas įvairaus pobūdžio procesinius dokumentus, ir toliau tendencingai nereaguoja į teismų nurodymus, taip visiškai ignoruodamas teismų išaiškinimus, teikiamus ieškovo inicijuotuose civilinėse bylose.
20. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ieškinys grindžiamas teiginiais, įžeidžiančiais Lietuvos valstybę, institucijas ir jose dirbančius asmenis (pvz. „atsakovas Lietuvos valstybė, Kauno apygardos teismo (toliau – ir KAT) pirmininkas N. M., A. R., A. K. sukūrė organizaciją, turinčią tikslą neteisėtu būdu pakeisti konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką bei dalyvavo tokios organizacijos – Kauno chuntos – kūrime, kuri organizuoja ar dalyvauja kankinant dalį žmonių priklausančių lietuvių tautinei grupei, politinei antisovietinių, antiokupacinių, antikolonijinių pažiūrų grupei, vadovauja ar dalyvauja šiuos žmones – tame tarpe ieškovą V. J. – fiziškai ar psichologiškai kankinant, trikdant jų protinį vystymąsi ir sudarant jiems kankinančias gyvenimo sąlygas, ir pan.). Tokie ieškovo teiginiai negali būti traktuojami kaip konstitucinių laisvių ir teisių reikšti įsitikinimus, skleisti informaciją, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, įtvirtintų Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje, išraiška, kadangi šios laisvės ir teisės nėra suderinamos su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais, be kita ko, kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta ir diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d., 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Ieškovas nepagarbiai, įžeidžiančiai kalbėdamas apie Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas, jų pareigūnus ir darbuotojus bei tokiu būdu išreikšdamas savo subjektyvią nuomonę, daro žalą institucijų autoritetui, egzistuojančiai teisinei sistemai, demonstruoja savo neigiamą požiūrį į valstybę ir jos institucijas, todėl tokia ieškovo kritika negali būti vertinama kaip konstruktyvi, atitinkanti Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 2 dalį.
21. Analogiška nuostata įtvirtinta ir EŽTT, Europos Žmogaus Teisių Komisijos praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Komisijos 1997 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Stamoulakatos prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 27567/95, EŽTT 2004 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje ?eh?k prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 67208/01), pagal kurią pripažįstama, kad peticijos teise piktnaudžiaujama tada, kai susirašinėdamas su teismu pareiškėjas vartoja itin nemalonią, įžeidžiamą, grasinamą ar provokuojamą kalbą, – nesvarbu, ar tai būtų nukreipta prieš vyriausybę atsakovę, jos atstovą, valstybės atsakovės valdžios institucijas, patį teismą, jo teisėjus, kanceliariją ar jos darbuotojus. Pavyzdžiui, byloje ?eh?k prieš Čekijos Respubliką EŽTT, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė kelis laiškus, kuriuose išdėstė įžeidžiančius ir nepagrįstus kaltinimus teismui, konkretiems teisėjams ir registratui, ginčijo teisėjų ir registrato darbuotojų nešališkumą, kaltino registrato darbuotojus iš Čekijos sunkių nusikalstamų veikų padarymu, padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltinimai yra netoleruotini, peržengiantys normalios kritikos ribas ir jo elgesys, nepaisant to, kad jo pareiškimas galimai nėra aiškiai nepagrįstas, yra nesuderinamas su individualaus pareiškimo tikslu, numatytu Konvencijoje, o Europos Žmogaus Teisių Komisija byloje Stamoulakatos prieš Jungtinę Karalystę, nustačiusi, kad pareiškėjas savo pateiktose pastabose dėl vyriausybės argumentų nurodė rimtus kaltinimus dėl nusikalstamų veikų ir nesąžiningo elgesio, vartojo įžeidžiančius žodžius ir keiksmažodžius prieš vyriausybę ir jos atstovą, nepateikdamas jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius kaltinimus ir pateisinančius vartojamus terminus, pažymėjo, kad nuolat vartojama įžeidžianti ar provokuojanti kalba gali reikšti piktnaudžiavimą teise į pareiškimą. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, tam, kad pareiškėjo kalba būtų laikoma užgaulia, nepakanka, kad ji būtų tik kandi, polemiška ar sarkastiška; ji turi viršyti įprastos, pilietinės ir pagrįstos kritikos ribas (EŽTT 2007 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Di Salvo prie Italiją, pareiškimo Nr. 16098/05).
22. Papildomai pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog jeigu nagrinėjant bylą po oficialaus teismo įspėjimo pareiškėjas neteikia įžeidžiamų pastabų, aiškiai jas atsiima arba, dar geriau, atsiprašo, peticija nebeatmetama dėl piktnaudžiavimo peticijos teise (Chernitsyn v. Russia). Šiuo aspektu apeliantui išaiškintina, kad jam nutraukus sistemingus, teisei priešingus veiksmus, jo kreipimasis į teismą nebus atmetamas dėl piktnaudžiavimo teise.
23. Remiantis nurodytu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, cituota EŽTT, Europos Žmogaus Teisių Komisijos praktika, byloje nustatytomis aplinkybėmis spręstina, kad ieškovas, nors ir žinojo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką ir šios tvarkos nesilaikymo pasekmes, pateikė teismui ieškinį su procesiniais trūkumais ir nekorektiškais formuluočių teiginiais, o tai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, ir pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstai atsisakė ginti ieškovo galimai pažeistas teises (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.