Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme.

Nukentėjusiosios G. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai iš D. V. priteista 2 255 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 24 d. 20.00 val. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. 6.50 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), patalpose ir kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su G. M. metu, tyčia kumščiu ir mediniu pagaliu sudavė ne mažiau kaip 42 smūgius, iš kurių 5 smūgius į veidą, 2 smūgius į galvos plaukuotosios dalies dešinę pusę, 16 smūgių į rankas, 9 smūgius į kojas, 10 smūgių į nugaros – juosmens sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam daugybinius galvos ir kūno sužalojimus, daugybinius odos nubrozdinimus su jų projekcijose esančiomis masyviomis minkštųjų audinių kraujosruvomis veide, liemenyje ir galūnėse, poodinę kraujosruvą dešiniajame žande, odos nubrozdinimą su neintensyvia minkštųjų audinių kraujosruva pakaušyje, liemenyje bei galūnėse, daugybines masyvias minkštųjų audinių kraujosruvas veide, liemenyje ir galūnėse, kairiųjų IX-XII šonkaulių lūžius, muštinę dešinio momens žaizdą, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir galvos smegenų skilveliais, nosikaulio, abiejų skruostikaulių, kairiojo viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžius. Dėl patirtų daugybinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi išoriniu kraujavimu, ūmiu širdies – kraujagyslių veiklos ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumais, G. M. mirė, t. y. tokiu būdu D. V. tyčia G. M. nužudė.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis D. V. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą ir jį išteisinti arba skirti mažesnę bausmę. Skundas grindžiamas toliau nurodomais argumentais.

2.1. Nuteistojo teigimu, jis labai gailisi, kad mirė žmogus. Paties įvykio neatsimena, atmintyje likę tik fragmentai. Nors nėra tikras, kad žmogus mirė nuo jo smūgio, bet vis tiek labai gailisi. Dėl visko kaltas alkoholis, kurio jis nusprendė atsisakyti visam likusiam gyvenimui.

2.2. 2024 m. birželio 19 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti papildomi D. V. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodo, kad ilgą laiką vartojo alkoholį, jam yra blogai su atmintimi, todėl jam turėtų būti skirta psichiatrinė ekspertizė.

2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad pareigūnai jam sakė prisipažinti, kad buvo paėmęs pagalį ir mušė žmogų, kad jei neprisipažins – gaus daug metų kalėjimo. Tuo metu jis buvo pasimetęs, nedalyvavo advokatas, todėl sakė, ką jam kalbėjo pareigūnai. Pažymi, kad meluoti jis nenori ir neturi tikslo. Kaltinamąjį aktą pasirašė neskaitęs, dalį jam greitai perskaitė, tačiau jis to taip pat neatsimena. Pasirašė nesuvokdamas dėl ko. Atkreipia dėmesį, kad ir anksčiau, ir dabar jis ne viską prisimena, ką perskaito ar išgirsta. Pareigūnai sakė, kad jis buvo paėmęs pagalį, tačiau iš tiesų jis to pagalio neturėjo rankose, tad negalėjo juo užmušti žmogaus. Ekspertų išvadoje taip pat nurodyta, kad jis negalėjo turėti rankose pagalio. Pasak apelianto, pareigūnai privertė jį morališkai taip suprasti, pagąsdino, buvo pasimetęs, todėl pripažino tai, ko nepadarė.

2.4. Taip pat nurodo, kad skambino į policiją, skambučio pradžia 2023 m. rugsėjo 25 d., 21.22 val. Pareigūnai pažadėjo atvažiuoti, tačiau neatvažiavo. Buvo tamsu, nes pavėsinėje nėra elektros. Sužalojimų jis nematė, todėl nekvietė greitosios medicinos pagalbos.

2.5. Labai gailisi, kad taip nutiko, pats nesuvokia, kas įvyko. Jokio pykčio ar keršto tam žmogui neturėjo, jie draugavo. Prašo jį išteisinti.

3. Teismo posėdyje nuteistasis D. V. prašė jį išteisinti, nuteistojo gynėja prašė D. V. išteisinti arba sumažinti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamo nuosprendžio, apeliacinio skundo bei proceso dalyvių išsakytus argumentus, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas nuteistojo teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, baudžiamąją bylą patikrino pateikto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Bylos įrodymų analizė leidžia spręsti, kad skundžiamame nuosprendyje įvykio faktinės aplinkybės nustatytos teisingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, apibrėžtų BPK 20 straipsnyje, t. y., kad būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. V. kaltę. Teismas taip pat nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Skirdamas bausmę nuteistajam, apygardos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei paskyrė teisingą bausmę.

5. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašyti įrodymai patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje G. M. kumščiu ir mediniu pagaliu buvo suduota ne mažiau kaip 42 smūgiai, iš kurių 5 smūgiai į veidą, 2 smūgiai į galvos plaukuotosios dalies dešinę pusę, 16 smūgių į rankas, 9 smūgiai į kojas, 10 smūgių į nugaros – juosmens sritį. Jais nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai galvos ir kūno sužalojimai, daugybiniai odos nubrozdinimai su jų projekcijose esančiomis masyviomis minkštųjų audinių kraujosruvomis veide, liemenyje ir galūnėse, poodinė kraujosruva dešiniajame žande, odos nubrozdinimas su neintensyvia minkštųjų audinių kraujosruva pakaušyje, liemenyje bei galūnėse, daugybinės masyvios minkštųjų audinių kraujosruvos veide, liemenyje ir galūnėse, kairiųjų IX–XII šonkaulių lūžiai, muštinė dešinio momens žaizda, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir galvos smegenų skilveliais, nosikaulio, abiejų skruostikaulių, kairiojo viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžiai. Dėl patirtų daugybinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi išoriniu kraujavimu, ūmiu širdies – kraujagyslių veiklos ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumais, G. M. mirė. Nuteistasis D. V. tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis bylos aplinkybėmis, kėlė abejones dėl to, ar nukentėjusysis mirė nuo jo smūgių, tvirtino pagalio rankose neturėjęs, o ankstesnius parodymus davęs paveiktas policijos pareigūnų. Pasak nuteistojo, šį nusikaltimą padarė kitas žmogus. Vertindama šiuos apelianto argumentus ir keliamas abejones, teisėjų kolegija dar kartą įvertino nuteistojo parodymus visų bylos įrodymų kontekste.

6. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2023 m. rugsėjo 26 d. nuteistasis D. V. savo kaltės nepripažino, nurodė, kad G. M. nemušė. Grįžęs namo rado jį miegantį pavėsinėje. Ant lovos ir paties nukentėjusiojo matė kraują. Žadino jį, tačiau šis nesikėlė. Skambino policijai, bet nepamena, ką sakė. Po to nuėjo miegoti į savo kambarį, o G. M. liko gulėti toje pačioje lovoje, kur jį rado. Ryte matė nukentėjusįjį gulintį kieme ant pilvo netoli namų. Pagalvojo, kad miega, po ko išvažiavo į darbą. Kartu nurodė, kad visų aplinkybių neprisimena, nes buvo labai girtas. Kitą dieną, tai yra 2023 m. rugsėjo 26 d., ikiteisminio tyrimo teisėjai sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą, D. V. nurodė po truputį atsimenantis įvykį. Jis pripažino smurtavęs G. M. atžvilgiu, nurodė tikrai pamenantis, kad trenkė kairės rankos kumščiu jam į veidą tuo metu, kai jį žadino, o šis nenorėjo keltis. Po to nukentėjusysis atsikėlė, tada jam dar kartą trenkė. Liepė G. M. dingti iš namų, skambino policijai, o tada dar du kartus trenkė jam su kočėlu į nugarą. Buvo prietema, nematė, ar bėgo kraujas, bet po šito nukentėjusysis dar buvo gyvas. Taip pat nurodė, kad muštynių metu buvo dviese, jų niekas nematė. Tai buvo vakare, bet negali pasakyti, kuri valanda buvo. Labai gailėjosi. Papildomai apklaustas 2023 m. rugsėjo 27 d. D. V. kaltę pripažino visiškai, nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kokias nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjai, o būtent, kad smogė G. M. du kartus kairės rankos kumščiu, nes šis nenorėjo išeiti iš jo namų. Po to nukentėjusysis pradėjo jį stumdyti, tampyti, pagalvojo, kad reikia „duoti atgal“, paėmė šalia bulvių maišo stovėjusį „kočėlą“ ir du kartus trenkė juo G. M. į nugarą. Po to nukentėjusysis sumurmėjo ir nuėjo toliau miegoti į lovą, buvo gyvas. Kiek pamena, policijai skambino prieš suduodamas smūgius. Tada nuėjo miegoti, o ryte rado nukentėjusįjį gulintį kieme. Prie jo priėjęs nebuvo, nes skubėjo į darbą, jo laukė atvažiavęs „Ž.“ (liudytojas E. P.). Nenorėjo, kad G. M. mirtų, paliko jį gyvą. Labai gailisi dėl to, ką padarė. Šiuos savo parodymus D. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodė vietą ir būdą, kur ir kaip sudavė G. M. du smūgius kairės rankos kumščiu į veidą. Jis nurodė ir vietą, iš kur paėmė medinį pagalį, o būtent pavėsinės kampą, kairėje pusėje nuo įėjimo. Iš nuotraukos, pridėtos prie protokolo, matyti, kad šiame kampe stovi ir maišas su bulvėmis. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. V. taip pat nurodė, kad mediniu pagaliu trenkė G. M. į galvą. Tuo metu šis stovėjo atsisukęs į jį nugara. Po šių smūgių nukentėjusysis vėl atsigulė ant lovos, o jis pats (D. V.) nuėjo į savo kambarį ir užmigo. Ryte rado G. M. gulintį kieme. Papildomai apklaustas 2023 m. gruodžio 12 d., po to, kai buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, kuriame buvo patikslintas nustatytų G. M. suduotų smūgių skaičius, D. V. taip pat nurodė kaltę pripažįstantis visiškai, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus, tačiau kartu nurodė, kad tiek smūgių G. M. nesudavė, nužudyti nenorėjo (t. 2, b. l. 80–81, 82–84, 89, 90–100, 115–119).

7. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. V. kaltę pripažino iš dalies. Pirmosios apklausos metu jis davė parodymus, kad pavakary grįžęs namo rado pavėsinėje ant lovos miegantį G. M. Žadino jį, kad eitų namo, kvietė policiją. Supyko pamatęs prie jo gulinčią baltą patalynę, kuri buvo kraujuota, nes pas G. M. buvo prakirstas antakis. Neklausė kodėl, trenkė jam kairės rankos kumščiu į veidą prie nosies. Nukentėjusysis pradėjo skeryčiotis, norėjo trenkti, tačiau jis (D. V.) pasitraukė. Po to paėmė nuo bulvių maišo kočėlą ir trenkė juo D. V. į nugaros pusę, dėl prietemos nepastebėjo kur konkrečiai. Atrodo, kad G. M. bėgo kraujas. Padavė rankšluostį jį nusivalyti. Po to G. M. atsigulė į tą pačią lovą, o jis (D. V.) nuėjo miegoti. Kočėlą padėjo atgal. Naktį G. M. prašė vandens, tačiau namuose nėra vandentiekio, tad net nesikėlė. D. V. taip pat teismui nurodė, kad G. M. trenkė du kartus, tai pamena puikiai, o kitų aplinkybių nepamena, tačiau netrukus patikslino, kad trenkė du kartus kumščiu į veidą ir du kartus kočėlu į nugaros pusę. Nematė kur trenkė kočėlu, gal ir į galvą. D. V. taip pat teigė, kad gali būti, jog nepamena visų smūgių, tačiau tiek daug, tai yra 42 smūgius, tikrai negalėjo suduoti. Ryte atvažiavo „Ž.“. G. M. gulėjo kieme. Galvojo, kad šis miega, tad išvažiavo į darbą. Vėliau, išklausęs liudytojų parodymus, nuteistasis D. V. savo parodymus keitė. Nurodė, kad nukentėjusysis galėjo naktį atsikelti ir eiti prie kelio, kur jį galėjo patrenkti mašina, ar kažkas kitas galėjo jį sumušti su kočėlu, nes jis (D. V.) su kočėlu trenkė jam du kartus nestipriai į šoną. Vėliau nuteistasis dar kartą patikslino, kad pagalio apskritai nebuvo paėmęs į rankas ir juo nesudavė. Jam kriminalistas sakė, kad jis turėjo pagalį ir mušė juo G. M., pagąsdino kalėjimu, apgavo, todėl jis išsigandęs taip ir nurodė apklausos metu. Iš jo pusės buvo tik kumščiavimas, kai G. M. miegojo lovoje, tik nubrozdino veidą. Parodymų patikrinimo vietoje metu rodė taip, kaip jam liepė pareigūnas vyras. Jis nurodė, kad prisipažintų, sakytų, kad turėjo pagalį, nes kitaip bus blogai, gaus daug metų kalėjimo (t. 3, b. l. 59–60, 81, 84–85, 94, 102, 129).

8. Taigi, iš paminėtų nuteistojo parodymų matyti, kad jo pozicija viso proceso metu nebuvo nuosekli, nurodomas įvykio aplinkybes jis keitė ne kartą. Nors D. V. savo parodymų keitimą argumentavo pasimetimu bei pareigūnų neleistina įtaka, visgi visos jo kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos buvo vykdytos dalyvaujant jo gynėjui. Ikiteisminio tyrimo metu darytų apklausų protokoluose nėra jokių nei paties D. V., nei jo gynėjo įrašų apie tai, kad nuteistajam policijos pareigūnai darė spaudimą, gąsdino, vertė savo apkalbėti ar panašiai. Visi protokolai buvo pasirašyti tiek gynėjo, tiek ir D. V., kuris raštu patvirtino, kad parodymus perskaitė, jie teisingi. Jokios informacijos dėl minėto pobūdžio policijos pareigūnų veiksmų nebuvo pateikta ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, sprendusiai D. V. suėmimo klausimą, nors būtent tada nuteistasis pirmą kartą davė parodymus apie savo smurtinius veiksmus G. M. atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad teisminio nagrinėjamo metu teismas tikrino D. V. parodymus dėl policijos pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu, o būtent apklausė liudytojus I. M., V. M. ir A. K., tačiau nė vienas jų tokių nuteistojo parodymų nepatvirtino. Dar daugiau, po liudytojų I. M., V. M. apklausų ir pats D. V. nurodė, kad šie pareigūnai jam jokios neleistinos įtakos nedarė, teigė, kad ją darė pareigūnas A. K., tačiau ne pastarasis, o būtent pareigūnė I. M. atliko visas D. V. apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ne pareigūnas A. K., o minėti pareigūnai I. M. ir V. M. dalyvavo ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kai, pasak D. V., jis buvo gąsdinamas, verčiamas prisipažinti turėjęs pagalį, rodyti taip, kaip liepta. Galiausiai nėra nustatytas joks motyvas, kodėl pareigūnai būtų siekę, kad būtent D. V. apkalbėtų save. Tokių argumentų nenurodė ir pats apeliantas. Parodymus jie davė prisiekę, įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, nėra nustatyta jokio pagrindo netikėti minėtų policijos pareigūnų parodymais teisme. Paminėtų duomenų visuma paneigia D. V. teiginius apie jam darytą neleistiną įtaką, o tuo pačiu leidžia spręsti, kad jo parodymai buvo keičiami ne dėl jo nurodytos priežasties, o dėl byloje surinktų įrodymų turinio. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, kaip ir teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus. Asmens apsisprendimas dėl parodymų (ne)davimo ir jų turinio yra sudedamoji teisės į gynybą dalis ir pats savaime neįrodo jo kaltės, tačiau šie duomenys turi reikšmės formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Tai pripažįstama ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-788/2021, Nr. 2K-232-697/2022). D. V. duoti parodymai, kaip ir visi kiti bylos duomenys, turi būti vertinami tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, lyginant juos tarpusavyje ir darant apibendrinančias išvadas.

9. Iš byloje apklaustų liudytojų, buvusių nusikaltimo išvakarėse D. V. pavėsinėje, o būtent T. V., V. M., A. R., P. K., A. V. parodymų, taip pat byloje esančių parduotuvės stebėjimo kamerų vaizdo įrašų apžiūros duomenų matyti, kad G. M. kartu su D. V. į pastarojo namus atėjo 2023 m. rugsėjo 24 d. vakare, po 17.00 val., po ko buvo tęsiamos ten vykusios išgertuvės, kuriose D. V. dalyvavo nuo pat dienos pradžios. Nė vienas liudytojas, taip pat ir pats D. V., nenurodė, kad šių išgertuvių metu ar iki jų G. M. buvo sumuštas, kaip nors kitaip sužalotas ar panašiai. Minėtų įrodymų pagrindu taip pat nustatyta, kad paskutiniai asmenys, išėję iš D. V. pavėsinės, buvo liudytojas P. K., išėjęs vakare, apie 17.00 val., ir A. V., išėjusi apie 20.00 val. Šie asmenys taip pat patvirtino, kad tuo metu G. M. sužalotas nebuvo, jie jį paliko kartu su D. V.. Byloje taip pat nėra nė vieno liudytojo, tiesiogiai mačiusio smurtinius veiksmus G. M. atžvilgiu, dėl kurių jis mirė, visgi šiuo atveju tai nėra kliūtis daryti nuteistąjį D. V. apkaltinančias išvadas.

10. Nuteistojo D. V. parodymus apie jo smurtinius veiksmus G. M. atžvilgiu smūgiuojant kumščiu ir pagaliu netiesiogiai patvirtina kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš 2023 m. lapkričio 16 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados (t. 1, b. l. 88–107), G. M. kraujo pėdsakų buvo rasta ant D. V. rūbų (džemperio, kojinių), jo vilkėtų įvykio dieną ir savanoriškai pateiktų po sulaikymo (t. 2, b. l. 101–104). G. M. kraujo pėdsakų rasta ir ant patalynės bei rankšluosčio, minėtų ir D. V. parodymuose. Šie daiktai buvo rasti įvykio vietos apžiūros metu, ne pavėsinėje, į kurią galima patekti laisvai, o D. V. gyvenamojo namo prieškambaryje, kuris prieš įvykio vietos apžiūrą buvo rastas užrakintas, o durys paremtos šluota. Kaip patvirtino liudytojas T. V., tai buvo įprastinis D. V. ženklas, kad namie jo nėra. Be to, pavėsinės kairėje pusėje, prie įėjimo, buvo rastas medinis pagalys, kurio ilgis yra 64 cm, skersmuo – 4 cm. Ant šio pagalio buvo aptikti G. M. kraujo pėdsakai. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. V. nurodė, kad pagalį, kuriuo smūgiavo G. M., jis paėmė iš pavėsinės, nuo bulvių maišo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šalia pagalio, kur jis buvo rastas, kampe kaip tik ir stovi bulvių maišas. D. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugsėjo 26 d., patvirtino turintis medinį pagalį (kočėlą), kuris visada stovi atremtas prie durų, iš vidinės pusės. Liudytojas V. M. patvirtino teismui ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad D. V. pavėsinės kampe stovėdavo medinis pagalys.

11. Kaip patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 68–75), nustatyti dauginiai sužalojimai G. M. galvoje, dėl kurių visumos įvyko nukentėjusiojo mirtis, buvo padaryti kietu, buku, pailgu daiktu (kietais, bukais, pailgais daiktais), galimai turėjusiu (-iais) cilindrines savybes, ne mažiau kaip 7 trauminiais poveikiais, kurie visumoje yra būdingi kito asmens suduotiems smūgiams. Nustatyti dauginiai G. M. kūno sužalojimai, iš kurių 35 smūgiai padaryti kietu, buku daiktu (kietais, bukais daiktais), galimai turėjusiu (-iais) cilindrines savybes, ne mažiau kaip 35 trauminiais poveikiais, kurie visumoje yra būdingi kito asmens suduotiems smūgiams, 1 trauminis poveikis pakaušyje galėjo būti padarytas tiriamajam nugriuvus po smūgių sudavimų bei viena kraujosruva dešiniame žande (1 trauminis poveikis) galėjo būti padaryta po kito asmens smūgių sudavimo kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir smūgis kumščiu. Specialistas Jūris Plenta paaiškino, kad įvykio vietoje rastu ir paimtu mediniu pagaliu, kurio ilgis yra 64 cm, skersmuo – 4 cm, galėjo būti padaryti G. M. sužalojimai (t. 1, b. l. 78–80). Nuteistasis D. V. patvirtino esantis kairiarankis, tad specialisto nustatyta kraujosruva dešiniame G. M. žande, padaryta vienu trauminiu poveikiu, galimai po kito asmens smūgių sudavimo kietu, buku daiktu, kuo galėjo būti ir smūgis kumščiu, iš esmės atitinka D. V. parodymus dėl smurtinių veiksmų kumščiu G. M. atžvilgiu. Specialisto nustatyti sužalojimai galimai cilindrines savybes turinčiu, kietu, buku, pailgu daiktu, padaryti G. M. galvoje, taip pat ir sužalojimas galvos dešiniame šone, iš dalies apimantis ir galvos nugarinę pusę, kuris fiksuotas ir įvykio vietoje rasto lavono išorinės apžiūros metu (t. 1, b. l. 16–62), atitinka D. V. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų patikrinime dėl smurtinių veiksmų pagaliu, smūgiuojant juo G. M. į galvą, jos nugarinę pusę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto išvadoje nustatyti ir priede pažymėti jau minėto pobūdžio sužalojimai G. M. nugarinėje kairio šono-liemens srityje, taip pat priekinėje dešinio šono srityje atitinka netgi ir vėliau 2024 m. vasario 21 d. posėdyje tikslintus G. M. parodymus teisme, kai jis, neigdamas smūgius pagaliu į galvą, tvirtino juo smūgiavęs į G. M. šonus. Apibendrinant spręstina, kad nustatyti G. M. galvos ir kūno sužalojimai iš esmės atitinka D. V. parodymus (išskyrus smūgių skaičių), kuriais jis pripažino smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu.

12. Aptartų įrodymų visumą patvirtina bei papildo ir D. V. pokalbio telefonu su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, fiksuoto 2023 m. rugsėjo 24 d., nuo 21.22 val., turinys (t. 1, b. l. 143 144). Paskambinęs D. V. nurodė, kad jam ,,bardakas gaunasi“, kad yra išgėręs, pas jį yra „diedas, kuris naktį skeriojasi“, kuris jam „atsibodo“, kad jis „jį taip ir taip“, kad jį „ima nervas“, nes „rytoj darban“. Bendrojo pagalbos centro darbuotojas, pasitikslinęs adresą, nurodė, jog informuos pareigūnus, kad namuose nepažįstamas asmuo, kuris atsisako išeiti. Į tai D. V. paklausė, ką jam daryti, ar gali jis „bakstelti“ asmenį, į ką darbuotojas atsakė neigiamai, pasiteiravo, ar asmeniui reikia greitosios, į ką D. V. atsakė, kad „ne, sveikas gi“. Teisėjų kolegija atsižvelgė į D. V. paaiškinimus teismui, jog tuo metu nematė kraujo, todėl sakė, kad nereikia greitosios, o jo pasakytas žodis „bakstelti“ reiškia, jog greičiau jis (G. M.) išeitų namo. Visgi gretinant šį pokalbį su pirmiau minėtais D. V. parodymais apie smurtinius veiksmus G. M. atžvilgiu matyti, kad sutampa nuteistojo nurodyta nepasitenkinimo priežastis – nepageidaujamas tolimesnis G. M. buvimas pas jį namuose. Iš aptarto pokalbio turinio ir garso įrašo taip pat nustatyta, kad D. V., kalbėdamas apie pas jį esantį asmenį, kuris neišeina (G. M.), stipriai susierzindavo, pradėdavo kalbėti agresyviai, keldamas toną, nesitvardydamas, keikdamasis. Tokia pokalbio metu užfiksuota jo emocinė būklė G. M. atžvilgiu, išreikštas noras jį „bakstelti“, atitinka paties D. V. parodymus apie smurtinius veiksmus nužudytojo atžvilgiu. Padarytas išvadas netiesiogiai patvirtina ir liudytojų P. K., A. V., V. M. teismui patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad išgėręs D. V. tampa agresyvus, konfliktiškas.

13. Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis D. V., net ir pripažindamas sudavęs G. M. du smūgius kumščiu į veidą ir du smūgius pagaliu į galvą, neigė sudavęs nukentėjusiajam likusius jam inkriminuotus smūgius, tai yra neigė iš viso sudavęs 42 smūgius. Jo teigimu, tokio kiekio smūgių jis negalėjo suduoti, tai galėjo padaryti pašalinis asmuo. Visgi kartu D. V. tvirtino, kad dėl girtumo dalies smūgių gali ir neprisiminti. Tokius nuteistojo parodymus bei keliamą versiją teisėjų kolegija vertino atsižvelgusi ir į kitus įrodymus. Nužudytojo kūnas buvo rastas ne pavėsinėje, kur, pasak D. V., jis paliko gulėti G. M., o namo kieme. D. V. taip pat tvirtino, kad girdėjo naktį, kaip G. M. prašė vandens, tačiau jo neatnešė. Įvertinęs bylos įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad G. M. po jam suduotų smūgių dar galėjo kažkurį laiką būti sąmoningas, po sumušimo mėgino judėti. Visgi teisėjų kolegija bylos įrodymų pagrindu tokios išvados daryti negali. Jau minėtoje specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 68–75) nustatyta, kad po galvos sužalojimų tiriamasis turėjo prarasti sąmonę, o praradęs sąmonę jis nebegalėjo atlikti sąmoningų veiksmų. Specialistas J. Plenta į bylą pateikė ir papildomus paaiškinimus (t. 1, b. l. 78–79), kad kategoriškai neatmetama galimybė, jog po specialisto išvadoje nurodytų galvos sužalojimų G. M. galėjo atgauti sąmonę, tačiau tokią galimybę specialistas vertino kaip mažai tikėtiną. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią galimybę dar labiau mažina ir tai, kad pagal įvykio vietoje užfiksuotus duomenis nukentėjusysis turėjo ne tik atgauti sąmonę, bet ir judėti tokios būklės asmeniui pakankamai didelį atstumą, tai yra apie kelis metrus nuo lovos pavėsinėje, kur, pasak nuteistojo, jis paliko jį gulėti, iki kiemo vidurio, kur ir buvo rastas lavonas. Pažymėtina, kad jokios šliaužimo žymės rastos nebuvo. Visgi šios išvados pirmosios instancijos teismo padarytų D. V. apkaltinančių išvadų nepaneigia, taip pat neleidžia spręsti, kad G. M. sužalojo kitas, pašalinis asmuo.

14. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl kažkoks pašalinis asmuo nakties metu būtų ėjęs į privačią valdą, į pavėsinę, radęs tamsoje ten buvusį pagalį ir juo smūgiavęs miegančiam ar prabudusiam G. M.. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek pats D. V., tiek nukentėjusioji G. U., tiek liudytojai P. K., V. M., A. R., T. V., M. G. apibūdino G. M. kaip ramaus būdo, gerą, nekonfliktišką, neagresyvų asmenį. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo nustatytas joks pašalinis asmuo, lankęsis pas D. V. kieme ar pavėsinėje po to, kai D. V. paliko G. M. ir nuėjo miegoti į namą. Be to, nors D. V. nepripažino smurtavęs G. M. atžvilgiu kieme ar išvedęs bei palikęs jį ten, tačiau tiek iš jo paties parodymų, tiek iš jau minėto jo pokalbio su Bendrosios pagalbos centro darbuotoju turinio matyti, kad būtent G. M. buvimas pavėsinėje kėlė jam pyktį, jis siekė, kad G. M. išeitų. Todėl jo išvedimas iš pavėsinės į kiemą iš esmės atitiko byloje nustatytą D. V. smurtinių veiksmų priežastį. Kaip minėta, specialisto nustatyti visi G. M. galvos sužalojimai, padaryti 7 trauminiais poveikiais, dėl kurių visumos jis mirė, buvo padaryti tokias pačias charakteristikas turinčiu daiktu (-ais), tai yra kietu, buku, pailgu daiktu, turinčiu cilindrines savybes. Didžioji dalis likusių sužalojimų taip pat buvo padaryti tokias pačias charakteristikas turinčiu daiktu. Pasak specialisto, paminėti trauminiai poveikiai yra būdingi smūgių sudavimui. Tik vienas trauminis poveikis pakaušyje galėjo būti padarytas tiriamajam nugriuvus po smūgių sudavimo, taip pat vienas trauminis poveikis, dėl kurio padaryta kraujosruva dešiniajame žande, galėjo būti padarytas kito asmens smūgiu kumščiu. Jį D. V., net ir pakeitęs savo parodymus, iš esmės pripažino. Nustatyti sužalojimai rankose galėjo būti padaryti tiriamajam ginantis nuo smūgių, kurių galėjo būti ne mažiau kaip 16. Pasak specialisto, visi sužalojimai galėjo būti padaryti keliasdešimt minučių – keliolikos valandų laikotarpyje iki mirties. Nustatyti sužalojimų seką nebuvo galimybės. Taigi, nustatytas vienodas sužalojimų pobūdis leidžia spręsti, kad visi jie buvo padaryti tuo pačiu nuteistojo pavėsinėje rastu pagaliu, ant kurio aptikta ir G. M. kraujo. Kaip minėta, šis pagalys po įvykio buvo rastas įprastinėje jo buvimo vietoje, o būtent pavėsinėje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra įtikinama ir logiška, kad kažkoks pašalinis asmuo, atėjęs į privačią teritoriją, intensyviai smurtautų ten rasto asmens atžvilgiu, paliktų jį gulintį kieme, o po to ne pasišalintų, o nuneštų smurtavimo įrankį į įprastinę jo buvimo vietą pavėsinėje. Tuo tarpu ši vieta pačiam D. V. buvo žinoma ir įprasta, ji netgi buvo pakeliui jam grįžtant iš kiemo į namą, tad logiška, kad būtent ten po panaudoto smurto G. M. atžvilgiu jis ir paliko pagalį, kur jis vėliau ir buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu. Paminėtina ir tai, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei jo priedų matyti, jog ant patalynės buvo rasti gana gausūs G. M. kraujo pėdsakai (14x31 cm dėmė). Nukentėjusiojo kraujo pėdsakai rasti ir ant šalia buvusio rankšluosčio. Šie daiktai buvo rasti ne pavėsinėje, o D. V. namo prieškambaryje. Viena vertus, nuteistasis, pripažindamas savo smurtinius veiksmus, pats minėjo šiuos sukruvintus daiktus, kita vertus, nėra įtikinama ir logiška, kad pašalinis asmuo po smurto G. M. atžvilgiu, vėlgi, ne pasišalintų iš įvykio vietos, o nuneštų dar ir šiuos daiktus į namo vidų, kur miegojo D. V.. Tuo tarpu tokie paties D. V. kaip namo šeimininko veiksmai aptariamoje situacijoje buvo logiški ir įtikinami.

15. Teisėjų kolegija vertino ir liudytojų parodymus, kuriais apeliantas iš esmės ir grindė keltą versiją, kad G. M. atžvilgiu smurtavo ne jis, o pašalinis asmuo. Liudytoja M. L., gyvenanti D. V. kaimynystėje, nurodė, kad įvykio dieną girdėjo triukšmą, muziką, buvo atvažiavę automobiliai į D. V. kiemą. Teisme ji teigė, kad triukšmas buvo nuo 10 iki 16 val., tačiau kartu patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad po 19.00 val. girdėjo automobilį su garsia muzika, tikėtina, kad jis buvo įvažiavęs į D. V. kiemą (t. 1, b. l. 179–182; t. 3, b. l. 76–77). Šie parodymai gretintini su kitais bylos duomenimis. Kad įvykio išvakarėse pas D. V. vyko išgertuvės, buvo atėję ar automobiliais atvažiavę nemažai asmenų, patvirtino ir kiti pirmiau minėti bylos liudytojai. Be to, kaip patvirtino liudytoja A. V., ji iš D. V. pavėsinės išėjo po 20.00 val., ir tuo metu G. M. dar nebuvo sužalotas. Be to, pats D. V. taip pat nenurodė girdėjęs savo kieme muziką, nors tvirtino išgirdęs, kaip, pasak jo, pavėsinėje buvęs G. M. prašė vandens. Minėta liudytoja M. L. taip pat nurodė, kad ryte jai sūnus sakė, jog naktį girdėjo triukšmą, nežino kokį, ji pati negirdėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo nurodžiusi, o vėliau teisme patvirtino, kad sūnus jai sakė, jog 4.00 val. ryto atsikėlė uždaryti langą ir išgirdo garsą, lyg kažkas pagaliu daužytų per sieną, garsas sklido iš jų gatvės, bet nežino tiksliai iš kur. Vertindama šiuos duomenis teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad liudytoja nenurodė, jog sūnaus girdėtas garsas sklido būtent iš D. V. kiemo. Be to, byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kada konkrečiai smurtauta G. M. atžvilgiu, o nurodytas laikas (4.00 val.) patenka į teismo apytiksliai nustatytą D. V. smurtavimo laikotarpį. Taigi, paminėti liudytojos M. L. parodymai iš esmės nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų nuteistąjį apkaltinančių išvadų.

16. Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į apelianto akcentuotas aplinkybes, o būtent, kad ant pirmiau minėto įvykio vietoje paimto pagalio nuteistojo D. V. biologinių pėdsakų nerasta. Visgi šie duomenys byloje padarytų apkaltinančių išvadų taip pat nepaneigia, nes jas patvirtina kitų jau aptartų įrodymų visuma. Be to, kaip matyti iš jau minėtos 2023 m. lapkričio 16 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados, ne visi įvykio vietoje paimtuose mėginiuose rasti biologiniai pėdsakai buvo tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant tirti pateikto pagalio, be kita ko, taip pat buvo rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo (mėginys Nr. 21), netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Pagalio panaudojimą žalojant G. M. neneigė ir pats D. V. ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio proceso pradžioje.

17. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2023 m. liepos 17 d. raštu pateiktus duomenis, nuo minėto pagalio paimtame mėginyje Nr. 22 buvo rasti ne tik G. M., bet ir liudytojo V. M. biologiniai pėdsakai. Šių pėdsakų atsiradimas bei jų sąsajos su nagrinėjamu G. M. nužudymu buvo tikrinamos ir, teisėjų kolegijos vertinimu, įtikinamai paneigtos. Liudytojas V. M. patvirtino, kad dažnai lankydavosi pas D. V. namuose, imdavo jo daiktus. Jis taip pat nurodė, kad yra kairiarankis, tačiau dar 2023 m. kovo 15 d. D. V. namuose kirviu susižalojo kairę ranką, nešiojo įtvarą, ranka nepilnai funkcionuoja. Šiuos V. M. parodymus teismas gretino ir su pirmiau minėtų liudytojų T. V., A. R., P. K. ir A. V. parodymais, kuriais remiantis spręstina, kad V. M. nors ir dalyvavo išgertuvėse pas D. V. pavėsinėje, tačiau išėjo namo dar iki ateinant G. M..

18. Apeliantas išsakė abejones ir dėl savo psichinės sveikatos įvykio metu, nes ilgai vartojo alkoholį, jo atmintis bloga. D. V. teigimu, jam turėjo būti skirta psichiatrijos ekspertizė. Tiek nuteistojo, tiek kitų minėtų išgertuvėse dalyvavusių liudytojų parodymai patvirtina, kad D. V. nusikaltimo išvakarėse iš tiesų ilgai vartojo alkoholį. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad tai turėjo įtakos nuteistojo didesnei agresijai. Tokį alkoholio poveikį nuteistojo elgesiui patvirtino ir liudytojų A. V., V. M., P. K. parodymai. Dažna reakcija į didelį išgerto alkoholio kiekį yra ir pilnas ar dalinis atminties praradimas. Taigi, vien paminėti požymiai nekelia abejonių dėl D. V. pakaltinamumo. Byloje esanti Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2023 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada patvirtina, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, jog D. V. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (t. 2, b. l. 199). Įvykio aplinkybes, kurias atsiminė, nors ir keisdamas parodymus, D. V. nurodė pakankamai rišliai ir aiškiai, proceso eigoje elgėsi adekvačiai, tad teisėjų kolegijai abejonių dėl nuteistojo pakaltinamumo nekilo.

19. Apibendrindama aptartus įrodymus, kurie patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami vientisą loginę grandinę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė teisingai, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamo įvykio metu būtent D. V. smurtavo G. M. atžvilgiu suduodamas jam nuosprendyje nurodytą skaičių smūgių kumščiu ir pagaliu, tokiu būdu jį sužalodamas. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad būtent D. V. tyčiniai, smurtiniai veiksmai ir dėl jų padaryti dauginiai galvos sužalojimai lėmė nukentėjusiojo mirtį, tad nuteistojo veiksmai būtinuoju priežastiniu ryšiu siejasi su kilusiais padariniais.

Dėl bausmės

20 Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 7 iki 15 metų bausmė. D. V. skirta mažesnė nei vidurkis, o būtent 10 metų laisvės atėmimo bausmė.

21. Parinkdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D. V. padarė labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, kurio pasekmės yra negrįžtamos ir nepanaikinamos. Veikos, o tuo pačiu ir nuteistojo asmenybės pavojingumą apibūdina ir nustatytas itin didelis smurtinių veiksmų nužudytojo atžvilgiu skaičius, bendrai 42, iš jų 7 trauminiai poveikiai į nužudytojo galvą, kurių visuma ir sukėlė mirtį. Byloje pagrįstai nėra nustatyta nė viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nustatytos net dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – D. V. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Vertintini ir kiti nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys. D. V. praeityje buvo ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus (plėšimus, nesunkų sveikatos sutrikdymą). Jam ne kartą skirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Paskutinį kartą jis nuteistas pagal BK 242 straipsnį, jam skirta subendrinta 11 mėnesių 22 dienų laisvės atėmimo bausmė, tad naują labai sunkų nusikaltimą jis įvykdė neužilgo po jam skirtos bausmės atlikimo. D. V. ne kartą baustas ir administracine tvarka. Visuma šių duomenų leidžia spręsti, kad nuteistajam skirtos bausmės visų savo tikslų nepasiekė. Apeliantas iki sulaikymo niekur oficialiai nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, nėra vedęs, išlaikomų asmenų neturi. Teismas vertino ir tai, kad visgi D. V. atsiprašė nužudytojo dukros, sutiko su jos civiliniu ieškiniu. Šių nusikalstamas veikas apibūdinančių ir nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo parinkta bausmė yra teisinga ir proporcinga, nėra aiškiai per griežta, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

23. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodytas antrinės teisinės pagalbos D. V. išlaidų dydis – 129,17 Eur. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojoje byloje nuteistajam D. V. gynėjas paskirtas teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmestas. D. V. ilgą laiką taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Iki sulaikymo jis nedirbo, pragyveno iš trumpalaikių darbų. Skundžiamu nuosprendžiu jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat priteistos didelės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos. Įvertinus minėtų aplinkybių visumą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. V. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš D. V. nepriteisti.