- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- 2-1775-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00613-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Studija Archispektras“, E. K., uždarajai akcinei bendrovei ,,Rivalita“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Vikstata“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Studija Archispektras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės pagal priešieškinį E. K. įmonės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-1972-601/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vikstata“ ieškinį atsakovei E. K. įmonei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteistu, skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei ir atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Studija Archispektras“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Rivalita“ dėl darbų aktų pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl teismo nutarties, kuria ieškovės ir atsakovių pagal priešieškinį atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Vikstata“ (toliau – UAB ,,Vikstata“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės E. K. įmonės vienašališką rangos sutarties Nr. SSR 2015/05/21 nutraukimą negaliojančiu; priteisti iš atsakovės 65 622,38 Eur skolą, 459,35 Eur delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teismo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė E. K. įmonė 2016 m. birželio 30 d. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti ieškovės UAB „Vikstata“ vienašališkai pasirašytus 2016 m. sausio mėnesio atliktų darbų aktus negaliojančiais; solidariai iš atsakovių UAB „Vikstata“, uždarosios akcinės bendrovės „Rivalita“ (toliau – UAB ,,Rivalita“) ir uždarosios akcinės bendrovės „Studija Archispektras“ (toliau – UAB ,,Studija Archispektras“) priteisti 388 975,29 Eur nuostolių atlyginimą. Taip pat prašė priešieškinio reikalavimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Vikstata“, UAB „Rivalita“ ir UAB „Studija Archispektras“ nuosavybės teise priklausančių ir pas atsakoves bei trečiuosius asmenis esančių piniginių lėšų ir / ar nekilnojamojo turto ir / ar kilnojamojo turto areštą priešieškinio sumai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir areštavo ieškovei UAB „Vikstata“, atsakovėms pagal priešieškinį UAB „Rivalita“ ir UAB „Studija Archispektras“, priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovėms ir esančias pas atsakoves ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 388 975,29 Eur priešieškinio sumos, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leido atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei įvykdyti prievolę ieškovei pagal priešieškinį. Teismas, įvertinęs tai, kad iš priešieškinio turinio (preliminariai įvertinus byloje pateiktus įrodymus), matyti esant pagrįstą tikimybę, jog atsakovės atžvilgiu gali būti priimtas palankus teismo sprendimas bei tai, kad byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, reikalavimo suma yra pakankamai didelė, sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes yra reali grėsmė manyti, jog atsakovės gali bandyti paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą, o perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinus šį turtą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnio 1 dalis).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė pagal priešieškinį UAB ,,Studija Archispektras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą apeliantės atžvilgiu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad priešieškinis yra preliminariai pagrįstas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė nėra solidariai atsakinga už priešieškinyje nurodytus nuostolius. Kiekvienos iš atsakovių atsakomybė kildinama iš skirtingų sutarčių, todėl nėra skolininkų daugeto, tarp jų nėra susiklostę santykiai, susiję su bendrų paslaugų teikimu, jungtine veikla. Nėra CK 6.696 straipsnyje numatyto pagrindo solidariai atsakomybei, nes nėra sprendžiama dėl pastato griūties. Kadangi nėra pagrindų atsakovių solidariajai atsakomybei kilti, viso priešieškinio reikalavimų užtikrinimas negali būti nukreiptas į atsakovės turtą. Jei E. K. įmonė ir patyrė nuostolių, tai dėl ieškovės UAB ,,Vikstata“ įvairių neįvykdytų sutartinių pareigų, tuo tarpu apeliantės atsakomybė grindžiama aplinkybe, kad ji pasirinko netinkamą garso izoliacinę vatą, todėl dėl jos kaltės darbai galėjo vėluoti daugiausiai septynias dienas ir todėl laikytina, jog ji savo veiksmais galėjo padaryti ne didesnę nei 10 000 Eur žalą ir areštas jos turto atžvilgiu galėjo būti taikomas tik šios sumos ribose. Atsakovės turtinė padėtis yra gera, 2015 m. balanso duomenimis ji turi turo už 47 587 Eur (5 676 Eur – ilgalaikis turtas, 41 911 Eur – trumpalaikis turtas), įsipareigojimai sudaro – 6 512 Eur, gavo 5 914 Eur pelną, įsiskolinimų valstybės biudžetui neturi, įkeisto ar areštuoto turto nėra, todėl jai pareikšta reikalavimo dalis 10 000 Eur įmonei nėra didelė, kliūčių įvykdyti galimai ieškovei pagal priešieškinį palankų teismo sprendimą nėra. Atsakovė E. K. įmonė (ieškovė pagal priešieškinį) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: Nepagrįsti skundo argumentai, kad priešieškinis nėra preliminariai pagrįstas. Atsakovės patirtų nuostolių kilimą tiesiogiai sąlygoja visų trijų statybos dalyvių atliktų veiksmų visuma. Atvejais, kuomet žala patiriama dėl kelių asmenų veiksmų, atsakomybė už patirtus nuostolius tenka visiems asmenims bendrai, o solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama (CK 6.6. straipsnio 3 dalis). Nors ir kiekvieną iš šalių siejo skirtingos prievolės, tačiau tai netrukdo jų solidariajai atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis turėtų būti mažinamos jos atsakomybės ribos, o atskirajame skunde nurodyti argumentai yra bylos iš esmės nagrinėjimo dalykas ir nespręstini šioje proceso stadijoje. Teismui panaikinus atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir patenkinus priešieškinį teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu, nes atsakovė galės imtis priemonių turtui nuslėpti. O iš atsakovės su skundu pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad ieškinio suma jai yra didelė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantės teigimu, atsakovės priešieškinio reikalavimas negali būti laikomas preliminariai pagrįstu, nes apeliantė nėra solidariai atsakinga su kitomis atsakovėmis už E. K. įmonės patirtus nuostolius. Apeliantės įsitikinimu, atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) taip pat neįrodė, kad egzistuoja grėsmė jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia apeliantės UAB ,,Studija Archispektras“ atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su jos pozicija.CPK 144 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Kaip teisingai savo skunde nurodė apeliantė, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl nurodytų faktinių aplinkybių ir ieškovo pozicijos pagrįstumo, pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovė pagal priešieškinį savo reikalavimą solidarioms atsakovėms pagrindė priešieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat pateikė, jos nuomone, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus (Projektavimo sutartį Nr. 2012/EK, Statinio statybos techninės priežiūros sutartį Nr. PTP15-0610; Rangos darbų sutartį Nr. SSR2015/05/21, atliktų darbų aktus bei kt.). Savo ruožtu apeliantė atskirajame skunde nurodydama, kad jos atsakomybė su kitomis atsakovėmis nėra solidari, nes, pasak jos, kiekvienos iš atsakovių civilinė atsakomybė kildinama skirtingų su ieškove sudarytų sutarčių pagrindu, jų nesiejo bendra veikla, todėl jos yra asmeniškai atsakingos už neva kiekvienos iš jų dėl netinkamai atliktų darbų atsiradusių nuostolių atlyginimo, faktiškai įrodinėja priešieškinio nepagrįstumą, t. y. siekia tokio bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų faktinio ir teisinio vertinimo, kuris, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir negali būti atliekamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Būtent bylą nagrinėjantis iš esmės teismas turi nuspręsti, ar ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai pakankami konstatuoti esant teisiniam pagrindui atsakovių solidariajai atsakomybei, kitaip tariant, ar ieškovės pateiktų įrodymų visuma pagrindžia jos poziciją. Savo ruožtu šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškovės priešieškinio turinys bei prie jo pateiktų įrodymų visuma, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių prielaidų laikyti, jog ieškovė pasirinko neįmanomą, negalimą civilinių teisių gynybos būdą ar visiškai nepagrindė savo pozicijos, neleidžia daryti išvados dėl pakankamai akivaizdaus priešieškinio nepagrįstumo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos nebuvimo. Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovės priešieškinys CPK 144 straipsnio taikymo kontekste laikytinas preliminariai pagrįstu. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad egzistuoja antroji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teigia, kad jai, atsižvelgiant į atliktų darbų mastą, gali būti reiškiamas tik reikalavimas dėl 10 000 Eur nuostolių atlyginimo, o atsižvelgiant į tai, kad įmonė veikia pelningai, turimo turto pakaktų šiam reikalavimui patenkinti.
Teismų praktikoje preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se (pats savaime) nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.)Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nurodytos prezumpcijos (didelės ieškinio sumos) tikslas – palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę <..> Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma). Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016). Kaip minėta anksčiau, klausimas dėl atsakovių atsakomybės ribų ir rūšies yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl priešingai nei teigia apeliantė, šioje proceso stadijoje vertintina ar viso (388 975,29 Eur) ieškovės pagal priešieškinį pareikšto reikalavimo suma jai laikytina didele. Kaip matyti iš apeliantės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 m. ji turi turto už 47 587 Eur (5 676 Eur – ilgalaikis turtas, 41 911 Eur – trumpalaikis turtas), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekia 36 519 Eur, 2015 m. įmonė gavo 5 914 Eur pelną (b. l. 59-61). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, net ir laikant, kad jai pareikšto ieškinio suma yra 10 000 Eur, atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašytos įmonės turto, net ir 10 000 Eur suma jai galėtų būti laikoma didele, juo labiau tokia laikytina 388 975,29 Eur suma. Be to, pažymėtina ir tai, kad didžiąją dalį įmonės turo sudaro trumpalaikis turtas, kuris gali būti lengvai perleistas ar paslėptas. Darytina išvada, kad panaikinus areštą ginčo turtui, atsirastų grėsmė, jog ieškovės reikalavimų, jei jie būtų patenkinti, tinkamas įvykdymas nebebūtų užtikrintas.Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.