Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

5. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjas VPN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., ką patvirtina ir atsiliepimo medžiaga (b. l. 26), ginčo nėra. Kadangi nėra pagrindo abejoti keliamo ginčo laikotarpiu, todėl būtent šis laikotarpis bus vertinamas CK 6.271 straipsnio prasme pagal pareiškėjo skundo argumentus.

Dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo stebėjimo

6. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje, todėl pareiškėjos argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini. Įvertinus VPN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 45–48) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors VPN kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 58, 59, 60, 61, 62) ir byloje pateiktų duomenų (b. l. 45–48) matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad yra stebimas, jam naudojantis sanitariniu mazgu. VPN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 45–48) ir atsiliepime (b. l. 7–12) nurodė, kad gyvenamųjų kamerų duryse yra įrengtas stebėjimo langelis arba akutė tam, kad pareigūnai, siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, galėtų suimtuosius ir nuteistuosius stebėti. Tačiau VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas. Įvertinus šias aplinkybes visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad VPN, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė jo žmogiškąjį orumą. Asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Šios išvados nenuneigiamos VPN atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl VPN neteisėti veiksmai šiuo aspektu konstatuotini.

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis

7. Pareiškėjas teigia, kad jis prieš savo valią buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Iš byloje pateiktos 2019 m. vasario 12 d. Suimtųjų ir nuteistųjų, atvykusių į VPN, adaptacijos anketos Nr. 93-507 (b. l. 66) ir VPN Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinio pranešimo (b. l. 67) matyti, kad pareiškėjas išreiškė norą būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, t. y. nesutiko būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. VPN atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas atsižvelgiant į šį pareiškėjo prašymą, tačiau byloje nepateikti objektyvūs duomenys, kurie patvirtintų, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. pareiškėjas atitinkamose kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, kuris buvo nerūkantis. Pažymėtina, kad teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi (b. l. 12–13) VPN buvo įpareigotas, be kita ko, pateikti visą su keliamu ginču susijusią medžiagą. Teismo vertinimu, vien tik teiginys, kad pareiškėjas buvo laikomas su nerūkančiais, nepagrindžiant tokio teiginio objektyviais duomenimis, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, paneigiančiu pareiškėjo teiginį. Todėl šiuo aspektu VPN neįrodžius priešingai konstatuoti VPN neteisėti veiksmai.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimo

8. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). VPN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 45–48) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpos matmenys – 0,7 m². Įvertinus VPN atsiliepime pateiktus duomenis (b. l. 26) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu VPN buvo laikomas iš viso 99 paras, per kurias pareiškėjui teko minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal nacionalinę teisę. Vadinasi, neteisėtų VPN veiksmų šiuo aspektu faktas nenustatytas. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl baldų užstatymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje nėra numatyta, kad į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atitinkamai pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik tokiu atveju, kai yra nustatoma teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nebuvo konstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, todėl su tuo susijęs pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl asbesto, pelėsio, apšvietimo, valymo priemonių išdavimo, lovų, gyvenamosios patalpos vėdinimo ir prausimosi tvarkos

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Visgi atsižvelgiant į tai, kad VPN 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad dėl asbesto kreipėsi į VPN administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. VPN atsiliepime nurodoma, kad gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra, pasivaikščiojimų kontūrų padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte – asbesto nėra, VPN pasivaikščiojimų kiemelių su šiferiu dengtais stogais nėra. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų abejoti VPN argumentais. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad VPN pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, galėjo sukelti (sukėlė) jam sveikatos negalavimus, dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerose yra pelėsio ir netinkamas apšvietimas. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai. Skunde tik abstrakčiai ir deklaratyviai pasisakyta (vienoje vietoje, atrodo tik tarp kitko) dėl pelėsio ir netinkamo apšvietimo. Nenurodytos jokios reikšmingos aplinkybės, kurios būtų pakankamos teismui bent jau preziumuoti, kad VPN nevykdė savo pareigų ir taip pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad jam nebuvo išduotos valymo priemonės. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). VPN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodyta (b. l. 45–48) nurodyta, kad į visas gyvenamąsias kameras yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, įgyvendinant priimtus įsakymus išduodamos priemonės, skirtos valymui. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam nebuvo išduota priemonių kameros valymui, nenurodė konkrečių su tuo susijusių aplinkybių, t. y. kokių priemonių jam nebuvo išduota, kada tokių priemonių jam neišdavė VPN administracija, ar buvo kreipęsis dėl minėtų priemonių išdavimo, tačiau jam jos vis tiek nebuvo išduotos. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai vertintini kaip per daug abstraktūs ir deklaratyvūs, nesudarantys pakankamo pagrindo vertinti VPN veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą grindžia nepasitenkinu kamerose buvusiomis lovomis. TIĮET 14.6 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Norint konstatuoti nurodytą teisės normą, turi būti nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo suteikta miegamoji vieta. Iš skundo aišku, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, metalinė lova buvo. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į VPN administraciją dėl miegui nepriimtinos aplinkos, nėra, pareiškėjas to nepagrindė ir savo skundo argumentais. Todėl pareiškėjo nepasitenkinimas kamerose buvusiomis lovomis laikytinas subjektyvia pareiškėjo nuomone, kuria remiantis vertinti VPN veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dėl įmontuotų grotų nebuvo galima išvėdinti gyvenamosios patalpos. HN 134:2015 17 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. PIĮET 16.9 papunktyje nustatyta, kad: kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos; lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus; įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai; grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm; langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje; iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pagal šį teisinį reguliavimą, kamerose yra galimas vidinių grotų įrengimas. Pareiškėjas, teigdamas, kad negali atidaryti lango, nepagrindė to jokiomis reikšmingomis aplinkybės, kurios keltų pagrįstą abejonę dėl gyvenamosios patalpos vėdinimo neįmanomumo, esant įrengtoms vidinėms grotoms. Vien tai, kad pareiškėjui galėjo būti nepatogu atidaryti langą, nustačius faktą, kad vidinių grotų įrengimas yra teisėtas, negali būti vertinama kaip aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima vertinti VPN veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad VPN pažeidžia teisės aktų reikalavimus todėl, kad įrengė vidines grotas, dėl kurių negalima išvėdinti gyvenamosios patalpos, nes negali atidaryti lango, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, nurodo, kad nors į VPN buvo pervežtas 2019 m. vasario 12 d., tačiau į dušą buvo nuvestas tik 2019 m. vasario 19 d. Ginčo laikotarpiu galiojusios HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vadinasi, pareiškėjo nepasitenkinimas dėl to, kad tik vieną kartą per savaitę yra sudaroma galimybė nusiprausti, nelaikytinas teisės aktų pažeidimu, kadangi būtent tokia prausimo tvarka yra įtvirtinta. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentą dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti, VPN atsiliepime nurodė, galimybė nusiprausti teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjui buvo užtikrinta visą jo kalinimo laikotarpį. Grafikas, kada suimtieji ir nuteistieji vedami į dušus, koreguojamas taip, kad jiems būtų sudaryta galimybės ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju, nors VPN į bylą nepateikė atsiliepime minimo grafiko, tačiau pačio pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad vieną kartą per savaitę pareiškėjui buvo sudaryta aplinkybė pasinaudoti dušu patvirtina tai, kad tokia galimybė vis dėlto pareiškėjui buvo sudaroma, kas paneigia prezumciją, kad to nebuvo daroma. Skunde nurodoma aplinkybė, kad po sporto pareiškėjui nebuvo užtikrintas dušas, laikyta abstrakčia ir deklaratyvia, nes nėra pateikta jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų preziumuoti, kad pareiškėjas iš tikrųjų sportavo. Kritiškai vertinti šią aplinkybę verčia ir pačio pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės apie jo silpną sveikatą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nurodytais aspektai VPN neteisėtų veiksmų faktas nekonstatuotinas.

10. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas VPN buvo laikomas viso 99 paras ir įvertinus konstatuotus privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą (99 paras) ir laikymo su nerūkančiais asmenimis pažeidimą (99 paras) darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

11. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad VPN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. U. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui J. U. 300,00 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlygini.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.