Šiaulių apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovėms A. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacini? skund? ir atsiliepim? į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė teikia butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas namui, esančiam (adresu: duomenys neskelbtini). Buto savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nuo 2014 m. lapkričio 10 d. minėtą butą išnuomojusi A. K. (pagal 2014-09-25 Nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuomos sutartimi Butas išnuomotas nuomininkui išimtiniu tikslu – jame gyventi, kartu su teise gyventi ir nuomininko šeimos nariui – atsakovei A. K. (buvusi pavardė – B.) (Sutarties 3 punktas), be to nuomininkas įsipareigojo mokėti ne tik nuomos mokestį, bet ir už patalpoms teikiamas kitas paslaugas. (Sutarties 31 punktas). Tarp ieškovės ir pagrindinio nuomininko A. K. 2014 m. spalio 9 d. tarp sudaryta Pastato administravimo ir priežiūros išlaidų bei paslaugų apmokėjimo sutartis (toliau – Administravimo sutartis), kuria A. K. įsipareigojo atsiskaityti už Apeliantės teikiamas paslaugas A. K. mirė (data neskelbtina). (Mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)). SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2019 m. sausio 31 d. raštu (pakartotinis raštas 2019-05-20 Nr. 1.35-19/2505) informavo ieškovę apie 2018 m. spalio 15 d. gautą pagrindinio nuomininko dukters atsakovės A. K. prašymą dėl Savivaldybės gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), perdavimo. Raktai nuo minėtų patalpų buvo perduoti 2018 m. lapkričio 14 d., o 2018 m. lapkričio 21 d. buvo pasirašytas Būsto perdavimo-priėmimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė atsakovei A. K. išsiuntė Pretenziją (2019-02-04 Nr. 02-04/S2-) kurioje nurodė apie susidariusį 129,39 Eur įsiskolinimą ir pareikalavo jį apmokėti. Atsakovės A. K. gyvenamoji vieta nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2018 m. vasario 5 d. – adresu (duomenys neskelbtini).

16. Pažymėtina, kad pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų - bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1 ir 4 dalys).

17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota. Be faktų, kad buto kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ir nėra pasibaigusi, turi būti įrodyta, kad šia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, o pagal ją nuomininkas įsipareigojo apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei, remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi ir 4.82 straipsnio 3 dalimi. Tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininkės teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta šių išlaidų apmokėjimo tvarka, tai jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai - CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas. Vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti administratoriui bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas už savivaldybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016).

18. Apeliantė teigia, jog mirus atsakovės I tėvui, su kuriuo atsakovė II ir sudarė Nuomos sutartį, ši sutartis visiškai nereglamentavo administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos, t. y. (I) ar administravimo išlaidų atlyginimo pareiga tenka jau mirusio tėvo šeimos nariui - atsakovei I; ar (II) kilus tokio pobūdžio situacijai, Nuomos sutartis turėjo būti nutraukta bei sudaroma nauja nuomos sutartis su atsakove I. Apeliantės nuomone, nesant visiškai jokio aiškumo dėl administravimo išlaidų atlyginimo tvarkos, tokia pareiga tenka būtent Buto savininkui - atsakovei II.

19. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, su šiais apeliantės argumentais, nėra pagrindo nesutikti. Viena vertus, pareigą padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas. Kita vertus, tokia situacija, kai miršta buto savininkas, kuris pagal Buto nuomos sutartį ir privalo apmokėti mokesčius, susijusius su nuomojamo Buto išlaikymu, apeliacinio teismo vertinimu, iš esmės atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl nuomos santykių nesudarius rašytinės nuomos sutarties. Tai yra, tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininkės teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta šių išlaidų apmokėjimo tvarka, tai jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai - CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013; 2017 m. kovo 23 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr.e3K-3-144-219/2017).

20. Atsakovė II atsikirsdama nurodo, kad ji nebuvo 2014 m. spalio 9 d. tarp apeliantės ir pagrindinio nuomininko A. K. sudarytos Administravimo sutarties dalyvė, nei administravimo sutartyje, nei teisės aktuose, reglamentuojančiose administratoriaus veiklą, nenustatyta, jog tais atvejais, kai šių išlaidų neapmoka, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jas privalo sumokėti patalpų savininkas – Savivaldybė. Pabrėžė, jog jai apeliantė neteikė jokių sąskaitų, priminimų, pranešimų ar kitų dokumentų, siekdama informuoti ir (ar) priminti atsakovei Savivaldybei dėl egzistuojančių įsiskolinimų bei ragindama juos apmokėti iki nurodyto termino, apie nuomininko mirtį nežinojo ir pan. Apeliacinio teismo nuomone, šie Atsakovės II argumentai neatleidžia jos, kaip nekilnojamojo turto savininkės nuo privalomosios pareigos atlyginti išlaidų dalį, tenkančią už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą. Priešingu atveju būtų paneigta bendraturčio pareiga proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų - bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti ir pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai. Šiuo atveju, būtent Savivaldybė, kaip Buto savininkė ir nuomotoja, galėjo ir privalėjo kontroliuoti tinkamą gyvenamųjų patalpų nuomininkų pareigų vykdymą. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės II argumentai, jog nei administravimo sutartyje, nei teisės aktuose, reglamentuojančiose administratoriaus veiklą, nenustatyta, jog tais atvejais, kai šių išlaidų neapmoka, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jas privalo sumokėti patalpų savininkas – Savivaldybė. Ši pareiga atsakovei II yra nustatyta CK CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalyse, CK 4.84 straipsnio 1 ir 4 dalyse). Taigi, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, teisinį situacijos reglamentavimą – daiktinės teisės ir prievolinės teisės normas - nuomos teisinius santykius, nesudarius nuomos sutarties, teismų praktikos išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines teisės normas ir atmesdamas ieškinį atsakovės II atžvilgiu, priėmė nepagrįstą sprendimą.

21. Apeliantė taip pat kelia klausimą ir dėl atsakovės I atsakomybės. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad atsakovė I negyveno Bute ir nevedė bendro ūkio su pagrindiniu buto nuomininku - mirusiu tėvu, nes atsakovė I buvo įtraukta į Nuomos sutartį kaip šeimos narė. Visą Nuomos sutarties galiojimo laiką nei miręs atsakovės tėvas nei netgi pati nesikreipė į atsakovo II įgaliotą asmenį dėl Nuomos sutarties sąlygų pakeitimo. Pati atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Bute, kuriame tariamai negyveno yra palikti jos asmenine nuosavybės teise priklausantys daiktai. Po atsakovės I tėvo mirties, Butas atsakovės II atstovui buvo grąžintas netgi po beveik 9 mėnesių, kurį ir pati atsakovė I perdavė.

22. Šiuos apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai dėl sekančių priežasčių. Pirma, 2014 m. lapkričio 10 d. Nuomos sutartimi atsakovė II minėtą butą išnuomojo A. K. (pagal 2014-09-25 Nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)). Būtent jis ir buvo pagrindinis nuomininkas, kuris įsipareigojo mokėti visus su buto išlaikymu susijusius mokesčius. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad nuomojamajame bute turi teisę gyventi nuomininko šeimos narys – A. K. (buvusi B.). Tai, kad nuomininko šeimos narys įsipareigoja mokėti mokesčius, susijusius su nuomojamo Buto išlaikymu, jų nesumokėjus pagrindiniam nuomininkui, sutartyje neaptarta ir nenurodyta, be to, pilnamečiai nuomininko vaikai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį (CK 6.588 str. 2 d.), ko nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas (CK 6.591 str. 1 d.). Pasibaigus šio straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui, laikinai išvykęs nuomininkas, jo šeimos narys ar buvęs šeimos narys praranda teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (CK 6.591 str. 4 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių normų sisteminis aiškinimas, pagrindžia du aspektus. Pirma, nuomininko šeimos narių pagal nuomos sutartį sampratą ir atribojimo kriterijus, bei pagrindinio nuomininko šeimos nario nuomos teisių ir pareigų kildinimą iš būtinos sąlygos gyventi kartu (vesti bendrą ūkį) su pagrindiniu nuomininku. Sutiktina su atsakovės I atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog CK 6.590 str. 2 d. nustato nuomininko teisių apimtį (diskreciją) apgyvendinti asmenis nuomojamame bute. Apgyvendinti nuomininko ar jo šeimos nario sutuoktiniui, vaikams nuomotojo leidimo nereikia, o tai reiškia, kad ir nuomininko vaiko apgyvendinimo pasibaigimą bendru sutarimu šie asmenis ir nutraukti gali be nuomotojo leidimo. Antra, kad išvykus nuomininko šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas (CK 6.591 str. 1 d.).

24. Bylos duomenis patvirtina, kad atsakovė I nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. gyveno atskirai, oficialiai deklaravo gyvenamąją vietą kitais adresais, t.y. nuomojamu butu nesinaudojo nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d., su tėvu, pagrindiniu nuomininku bendro ūkio nevedė. Be to, byloje nėra duomenų, jos atsakovė II išvykusi iš nuomojamos patalpos daugiau kaip šešis mėnesius, mokėjo nuomos mokestį ar mokesčius už komunalines paslaugas. Nurodytų šios nutarties 21-22 punktuose argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės I, pastarajai nevedant su tėvu bendro ūkio (tokių įrodymų apeliantė nepateikė) ir negyvenant Bute daugiau nei šešis mėnesius iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios, teisės į savivaldybės gyvenamąją patalpą 2018-02-01 dienai nebeliko (CK 6.591 str. 1 d.). Tai, yra šeimos narys atsakovė I prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą (CK 6.591 str. 4 d.).

25. Nors apeliantė teigia, kad atsakovės I tikėtiną gyvenimą tėvo bute pagrindžia tai, kad ji buvo palikusi kai kuriuos savo asmeninius daiktus, Butas atsakovės II atstovui buvo grąžintas po beveik 9 mėnesių, kurį pati atsakovė I ir perdavė, tačiau apeliacinės instancijos teismui, įvertinus atsakovės I nurodytas aplinkybės, paaiškinimus bei pateiktus įrodymus, nekyla abejonių, kad atsakovė I tėvo bute negyveno. Asmeninių daiktų tėvo bute laikymas, negali būti traktuojamas kaip asmens gyvenimas jame, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. O tai, kad atsakovė I butą perdavė tik po 9 mėnesių, nereiškia, kad pati atsakovė, oficialiai deklaruodama gyvenamąją vietą kitu adresu, tame bute ir gyveno. Tokie apeliantės argumentai nelaikytini logiškai paaiškinamais. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog atsakovė I įrodė, kad ji nebuvo nei pagrindinė nuomininkė, kuriai įsipareigojo mokėti visus su nuomojamu butu susijusius mokesčius, nei tame bute paskutinius pusę metų faktiškai gyveno, kas remiantis CK 591 str. 1 d., 4 d. reiškia, jog atsakovė I prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir tokiu atveju jos atžvilgiu pasibaigė visos teisės ir pareigos susijusius su tėvo iš Atsakovės II toliau nuomojamu ir naudojamu (laikotarpiu nuo 2018-02-01 iki 2018-11-20) Butu. Dėl nurodyto spręstina, jog apeliantės reikalavimas atsakovės I atžvilgiu yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalį, nesivadovavo kasacinio teismo nutartyse suformuluotomis nagrinėjamam ginčui aktualiomis CK 4.82 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas netinkamai įvertino, todėl apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą iš dalies naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovės II Savivaldybės atžvilgiu tenkinti visiškai. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

27. Atsakovė I A. K. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jų dydį pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nesvarstytinas.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės II Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 129,39 Eur (vieną šimtą dvidešimt devynis eurus 39 ct) skolos, 5 (penkis) proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 411,40 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų 40 ct) teisinės pagalbos išlaidų ir 30 ?urų (trisdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose UAB „Naujininkų ūkis“ naudai.