Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-29 · Administracinė byla Nr. I-8909-473/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-29
Bylos Nr.
I-8909-473/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03460-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8909-473/2016Proceso Nr. 3-61-3-03460-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2015-09-01 iki 2016-04-19 buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose Nr. 386 ir 400 nebuvo ventiliacijos ir dėl to nuo tualeto sklido nemalonus kvapas. Kitose kamerose tualetas šalia durų, pasislėpti neįmanoma, kadangi iš karto yra skiriamos baudos. Tai kėlė nepasitenkinimą, barnius, nervinius išpuolius, nepatogumus, gėdą dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 15–22). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Sanitariniai mazgai negali būti atitverti nuo kameros duryse esančių akučių, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalės užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. V. 2015-08-31 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2015-09-01 perkeltas į kamerą Nr. 142, kurios plotas 7,94 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2015-09-02 iki 2015-09-10 kameroje Nr. 142 buvo 2 asmenys; 2015-09-11 kameroje Nr. 142 buvo 1 asmuo; nuo 2015-09-12 iki 2015-11-22 kameroje Nr. 142 buvo 2 asmenys; 2015-11-23 kameroje Nr. 142 buvo 1 asmuo; nuo 2015-11-24 iki 2015-11-27 kameroje Nr. 142 buvo 2 asmenys; 2015-11-28 perkeltas į kamerą Nr. 254, kurios plotas 34,71 m², kurioje buvo 10 asmenų; nuo 2015-11-29 iki 2015-11-30 kameroje Nr. 254 buvo 12 asmenų; 2015-12-01 perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2015-12-02 iki 2015-12-04 kameroje Nr. 312 buvo 2 asmenys; nuo 2015-12-05 iki 2015-12-09 kameroje Nr. 312 buvo 3 asmenys; 2015-12-10 perkeltas į kamerą Nr. 313, kurios plotas 7,79 m², kurioje buvo 1 asmuo; nuo 2015-12-11 iki 2015-12-13 kameroje Nr. 313 buvo 3 asmenys; nuo 2015-12-14 iki 2015-12-15 kameroje Nr. 313 buvo 4 asmenys; 2015-12-16 perkeltas į kamerą Nr. 386, kurios plotas 26,81 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2015-12-17 kameroje Nr. 386 buvo 1 asmuo; nuo 2015-12-18 iki 2015-12-22 kameroje Nr. 386 buvo 4 asmenys; nuo 2015-12-23 iki 2015-12-28 kameroje Nr. 386 buvo 3 asmenys; nuo 2015-12-29 iki 2016-01-04 kameroje Nr. 386 buvo 4 asmenys; nuo 2016-01-05 iki 2016-01-06 kameroje Nr. 386 buvo 3 asmenys; nuo 2016-01-07 iki 2016-01-11 kameroje Nr. 386 buvo 4 asmenys; nuo 2016-01-12 iki 2016-01-13 kameroje Nr. 386 buvo 3 asmenys; 2016-01-14 perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas 40,40 m², kurioje buvo 5 asmenys; nuo 2016-01-15 iki 2016-01-19 kameroje Nr. 400 buvo 8 asmenys; nuo 2016-01-20 iki 2016-01-28 kameroje Nr. 400 buvo 7 asmenys; nuo 2016-01-29 iki 2016-01-30 kameroje Nr. 400 buvo 9 asmenys; nuo 2016-01-31 iki 2016-02-08 kameroje Nr. 400 buvo 10 asmenų; 2016-02-09 kameroje Nr. 400 buvo 9 asmenys; 2016-02-10 kameroje Nr. 400 buvo 10 asmenų; 2016-02-11 kameroje Nr. 400 buvo 8 asmenys; nuo 2016-02-12 iki 2016-02-17 kameroje Nr. 400 buvo 11 asmenų; 2016-02-18 kameroje Nr. 400 buvo 10 asmenų; 2016-02-19 kameroje Nr. 400 buvo 12 asmenų; 2016-02-20 kameroje Nr. 400 buvo 10 asmenų; nuo 2016-02-21 iki 2016-02-22 kameroje Nr. 400 buvo 11 asmenų; nuo 2016-02-23 iki 2016-02-24 kameroje Nr. 400 buvo 10 asmenų; 2016-02-25 kameroje Nr. 400 buvo 9 asmenys; 2016-02-26 perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas 7,77 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2016-02-27 iki 2016-03-06 kameroje Nr. 322 buvo 3 asmenys; 2016-03-07 kameroje Nr. 322 buvo 2 asmenys; 2016-03-08 kameroje Nr. 322 buvo 3 asmenys; nuo 2016-03-09 iki 2016-03-21 kameroje Nr. 322 buvo 2 asmenys; 2016-03-22 kameroje Nr. 322 buvo 1 asmuo; nuo 2016-03-23 iki 2016-03-30 kameroje Nr. 322 buvo 2 asmenys; 2016-03-31 perkeltas į kamerą Nr. 386, kurios plotas 26,81 m², kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2016-04-01 iki 2016-04-02 kameroje Nr. 386 buvo 6 asmenys; nuo 2016-04-03 iki 2016-04-05 kameroje Nr. 386 buvo 7 asmenys; 2016-04-06 kameroje Nr. 386 buvo 6 asmenys; nuo 2016-04-07 iki 2016-04-10 kameroje Nr. 386 buvo 7 asmenys; nuo 2016-04-11 iki 2016-04-13 kameroje Nr. 386 buvo 5 asmenys; 2016-04-14 kameroje Nr. 386 buvo 4 asmenys; 2016-04-15 perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas 34,71 m², kurioje buvo 3 asmenys; 2016-04-16 kameroje Nr. 258 buvo 6 asmenys; 2016-04-17 kameroje Nr. 258 buvo 10 asmenų.

Taigi pareiškėjas nuo 2015-08-31 iki 2016-04-17 Lukiškių TI-K buvo kalinamas 231 dieną.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 207 dienas. Pareiškėjas 24 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos kėlė nepasitenkinimą, barnius, nervinius išpuolius, nepatogumus, gėdą dėl to patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 24 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose tualetas šalia durų, neįmanoma pasislėpti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2012-05-10 sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Taigi, teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo ventiliacijos. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl vėdinimo per langus neužtikrinimo nenustatė (b. l. 25–61).

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 24 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 216 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 216 Eur.

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,88 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 2,88 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 216 Eur (du šimtus šešiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė