Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria atsakovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bordolina“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ ieškinį dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Bordolina“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1 302 376, 41 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko piniginių lėšų, turto ir turtinių teisių areštą 1 302 376, 41 Eur sumai. Ieškovės vertinimu, ieškinio reikalavimo dydis ir aplinkybė, jog atsakovė nuo 2011 m. nedengia skolos bei slepia savo turtinę padėtį, sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir areštavo atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1 302 376, 41 Eur sumai. Šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose leido areštuoti atsakovės pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus ieškovei.

4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikalavimo sumą, taip pat tai, jog atsakovė turi kitų kreditorių, neteikia duomenų apie savo finansinę padėtį, sprendė, kad ieškovė pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės –ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

6. Atsakovės atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Teismas, nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi ieškovės niekuo nepagrįsta informacija apie atsakovės valdomą turtą ir vykdomą veiklą, nors atsakovės pateikti duomenys įrodo, kad atsakovė ne tik valdo turtą, kurio rinkos vertė yra 44 932 961 Eur, bet ir nuolat gauna pajamas už nekilnojamojo turto nuomą, kas paneigia grėsmę, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas.

6.2. Iškovė neįrodė, o teismas nenustatė, kad atsakovė ketintų parduoti ar kitaip perleisti jai priklausantį turtą, dėl ko, nesant įrodytam atsakovės nesąžiningumui, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.

7. Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė BUAB „Bordolina“ prašo jį atmesti, o skundžiamą 2019 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

8. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Atsakovės pateikti duomenys apie turtinę padėtį yra nevisapusiški, kadangi tik turto vertė, su kuria ieškovė taip pat nesutinka, nesant duomenų apie atsakovės vykdytinų įsipareigojimų sumą, nesudaro pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

8.2. Atsakovės vengimas daugiau nei dešimt metų išviešinti savo finansines ataskaitas viešuosiuose registruose įrodo jos nesąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas nustato, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, ir joje nurodytą praktiką).

16. Nagrinėjamu atveju bylos šalys kartu su apeliacinės instancijos teismui teikiamais procesiniais dokumentais pateikė ir papildomus, pirmosios instancijos teisme nevertintus įrodymus. Atsižvelgus į tai, kad papildomai pateiktais įrodymais atsakovė siekia pagrįsti skundo argumentus dėl atsakovės stabilios finansinės padėties, o ieškovė - šias aplinkybes paneigti, kas iš esmės patenka į byloje nagrinėtinų klausimų ratą, bei įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), siekiant visapusiškai įvertinti byloje kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas priima ir su kita bylos medžiaga vertina šalių papildomai pateiktus įrodymus.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priėmus papildomus įrodymus šalių teisės būti supažindintoms su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę dėl jų nebus pažeistos. Ieškovė atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą kvestionuoja atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, ir tai patvirtina, kad ieškovė su atsakovės papildomai pateiktais įrodymais susipažino bei pateikė savo nuomonę dėl jų įrodomosios reikšmės. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą dėl 2019 m. gegužės 8 d. nutarties pateikė papildomus įrodymus – antstolio turto aprašo aktą ir patvarkymo nuorašą. Šiais įrodymais atsakovė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3513-866/2019 grindė savo prašymą užtikrinti nuostolius, galinčius atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (įrodymai pateikti kartu su prašymu 2019 m. liepos 22 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiais įrodymais ieškovės įrodinėjamos aplinkybės atsakovei yra žinomos.

Dėl sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimo

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, siekiant užtikrinti ieškovės reikalavimų įvykdymą buvo areštuotas atsakovės turtas, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).

11. Šių sąlygų egzistavimą turi įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo. Atitinkamai, antroji bylos proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių jai taikymo, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius prašymą pateikusios šalies nurodytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą lemia civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12 str., 178 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad ieškovė įrodė tiek ieškinio tikėtiną pagrįstumą, tiek ir galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo dėl to, kad ieškovė įrodė ieškinio prima facie pagrįstumą byloje nėra, atsakovė nesutinka tik dėl antrosios sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistavimo.

13. Vertinant, ar ieškovė įrodė, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, tik ieškinio suma nesudaro savarankiško pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017). Tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje.

14. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į nutarties 13 punkte paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

15. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti laikinąsias apsaugos priemones pritaikė atsižvelgęs ne tik į ieškinio reikalavimo sumą, kaip teigia atsakovė, bet į byloje esančių aplinkybių, kurios apeliacinio teismo vertinimu, leidžia spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, visumą.

16. Byloje nustatyta, kad atsakovė nesilaiko įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnis, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnis) jai nustatytos pareigos sudaryti ir Juridinių asmenų registrui pateikti metines finansines ataskaitas. Paskutinė įmonės Juridinių asmenų registrui pateikta finansinė ataskaita yra už 2007 metus, kurios duomenys šiuo metu yra neaktualūs.

17. Įmonių finansinės ataskaitos ne tik atskleidžia pagrindinę informaciją apie įmonę ir jos veiklą per pastaruosius metus, tačiau jose pateikti duomenys verslo partneriams ir kitoms suinteresuotoms šalims leidžia geriau įsivertinti potencialius partnerius ir priimti pagrįstus verslo sprendimus, todėl neteikiant Juridinių asmenų registrui duomenų apie įmonės finansinę padėtį, ne tik pažeidžiami įstatymo reikalavimai, bet ir potencialiems ar esamiems verslo partneriams neatskleidžiama esminė informacija apie įmonės finansinius pajėgumus.

18. Pažymėtina, kad atsakovė prašydama panaikinti jos turtui pritaikytą areštą pateikė teismui duomenis apie įmonės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą ir jo vidutinę rinkos vertę. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas nustato, kad finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus (4 straipsnio 1 dalis). Teismas išaiškina atsakovei, kad remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, tik duomenys apie įmonės valdomą turtą ir jo vertę, nesant teismui pateikto turto vertės santykio su įmonės vykdytinų įsipareigojimų verte, nelaikytini pakankamais įmonės finansinei padėčiai įvertinti ir paneigiantys grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

19. Be to, ieškovei įrodinėjant, jog jos finansinė padėtis stabili, o gaunamos pajamos yra pakankamos ieškovės reikalavimams padengti ir siekiant, kad jos turtui būtų panaikintos taikomos laikinos suvaržymo priemonės, ji turėjo galimybę vadovaujantis CPK 148 straipsnio 2 ir 3 dalimis sumokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, tačiau minėtų veiksmų nesiėmė.

20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės nenoras, ar vengimas, viešai atskleisti savo finansinės atskaitomybės duomenis, leidžia teismui pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galima grėsmė sprendimo įvykdymui.

21. Vilniaus apygardos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, įvertino, kad remiantis bylos medžiaga yra sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir pagrįstai bei teisėtai, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenkino. Atsakovei nepaneigus egzistuojant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.