Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-11-30 · Civilinė byla Nr. e2S-1391-619/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-30
Bylos Nr.
e2S-1391-619/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-40588-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
V. Ž.
Atsakovas
I. Ž.
Išvadą teikia
Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
  • 3.3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1391-619/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40588-2016-3Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.2.; 3.5.1.13. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovei I. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.Ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje: nustatyti nepilnamečio vaiko G. Ž., gimusios 2011 m. kovo 7 d., laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu (tėvu); įpareigoti atsakovę gyventi skyrium nuo ieškovo ir nepilnametės dukters G. Ž., gimusios 2011 m. kovo 7 d.; uždrausti atsakovei vesti dukrą pas psichologus ir psichiatrus be ieškovo žinios ir neturint tam išankstinio pritarimo arba suderinimo su Vaiko teisių apsaugos skyriumi. Nurodė, kad kai atsakovė sužinojo apie pareikštą ieškinį, jos elgesys tapo neadekvatus ir netoleruotinas. Dėl atsakovės smurto ieškovo atžvilgiu atliktas ikiteisminis tyrimas, byla perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui. Atsakovė ėmė smurtauti ne tik ieškovo atžvilgiu, bet ir nepilnametės dukters atžvilgiu, dėl ko jos atžvilgiu pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. Ieškovo teigimu, atsakovė slapta, savo advokatės iniciatyva, dukrą ėmė vežioti pas psichiatrą L. S.. Dukra dėl to patiria neigiamas emocijas. Ieškovas neprieštarauja kreiptis į psichologus dėl psichologinės pagalbos vaikui, tačiau kategoriškai prieštarauja dėl atsakovės pasirinkto psichologo L. S.. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai pritarė ieškovo pasiūlymui kreiptis į nešališką specialistą bei įpareigojo atsakovę nebevesti dukros pas L. S., tačiau atsakovė šių įpareigojimų nepaiso. Atsakovė visais įmanomais būdais stengiasi apriboti ieškovo bendravimą su dukra, elgiasi piktybiškai, veikia priešingai vaiko interesams. Todėl būtina taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovę gyventi skyrium. Atsakovė turi kur gyventi – pas savo tėvus. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodo, kad ieškovas trečią kartą pateikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, jog jokios realios grėsmės iš atsakovės pusės nepilnamečio vaiko interesams nėra. Vaikas nuo pat gimimo gyvena su mama, kuri juo rūpinasi. atsižvelgdama į Vaiko teisių apsaugos skyriaus siūlymus, ji užsiregistravo į STEP tėvystės įgūdžių grupę. Be to, laikydamasi Vaiko teisių apsaugos skyriaus rekomendacijų dukrai lankyti psichologo konsultacijas, bei pasireiškus vaiko netinkamam ir nenuspėjamam elgesiui (mergaitė muša mamą, aiškindama, kad mama negali nieko aiškinti), kreipėsi individualios psichologinės pagalbos į vaikų ir paauglių psichiatrą L. S.. Iš vaikų ir paauglių psichiatro L. S. pateiktos išvados seka, kad ieškovas daro psichologinį poveikį mažamečiui vaikui ir psichologinės manipuliacijos būdu siekia vaiko prielankumo. Atsakovė kartu su mažamete dukra gyvena savo vienintelėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovė yra sukūrusi jaukią ir vaiko normaliam gyvenimui bei vystymuisi reikalingą aplinką. Atsakovės tėvų butas nėra didelis, todėl atsakovei su vaiku ten gyventi nebūtų sąlygų. Atsakovė prašo teismo nesivadovauti ieškovo pateiktais garso įrašais, kadangi garso įrašai padaryti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Ieškovo pateikti garso įrašai yra nevientisi, iškraipyti, įrašuose ištartos frazės yra išimtos iš konteksto, vaikui ieškovas uždavinėja menamus klausimus, dėl ko yra iškreipiama tikrovė.Institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui 2017 m. kovo 10 d. išvadą, kurioje nurodė, kad šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, tarp tėvų esant ginčui dėl vaiko, neištyrus visų aplinkybių, specialistų išvadų dėl vaiko (byloje paskirta psichologinė ekspertizė), nėra pakankamo pagrindo tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, iš Skyriuje turimos medžiagos, pateiktos teismui, matyti, kad vaiko tėvai stengiasi objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją, geranoriškai tartis savo mažametės dukters labui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 15 d. nutartimi netenkino ieškovo V. Ž. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas prašymą taikyti laikiną apsaugos priemonę – nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su ieškovu teikia teismui trečią kartą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017 m. sausio 30 d. nutartimis ieškovo prašymo netenkino, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė būtinumo taikyti byloje prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas minėtų teismo nutarčių aukštesnės instancijos teismui neskundė.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo argumentus susijusius su atsakovės atžvilgiu pradėtais ikiteisminiais tyrimais, atkreipė dėmesį, jog joks procesinis sprendimas atsakovės atžvilgiu nėra priimtas. Taip pat pažymėjo, jog ieškovo pateiktos foto nuotraukos nėra kokybiškos, nėra užfiksuota jų darymo data. Garso įrašai daryti nežinant atsakovei, slapta, galimai sąmoningai sudarant konfliktines situacijas, dėl ko gali būti iškreipta reali situacija šeimos narių tarpusavio santykiuose. Įvertinęs byloje visą pateiktą medžiagą, šalių paaiškinimus, išvadą teikiančios institucijos nuomonę, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti , jog iš atsakovės pusės yra reali grėsmė nepilnamečio vaiko interesams, dėl ko šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų būtina taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones - vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu.Atmesdamas ieškovo prašymą – įpareigoti atsakovę gyventi skyrium, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors šalių santykiai yra konfliktiški ir šalys gyvena viename bute adresu (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog būtent atsakovė provokuoja šeimoje konfliktus ir savo elgesiu kelia realią grėsmę ieškovui arba nepilnametei dukrai. Vaiko teisių apsaugos skyrius nenustatė, kad kuris nors iš tėvų savo valdžią vaiko atžvilgiu įgyvendintų netinkamai. Priešingai, iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus gautų duomenų matyti, kad atsakovė geranoriškai stengiasi spręsti susidariusią situaciją, laikydamasi visų skyriaus rekomendacijų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), yra įgytas santuokos metu ir priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, yra šeimos būstas ir jame atsakovė su dukra gyvena nuo pat buto įsigijimo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė neturi kito jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio būsto, o jos gaunamos pajamos yra tik nežymiai didesnės nei vidutinis minimalus darbo užmokestis. Duomenų, kad atsakovė turėtų realią galimybę išsikelti gyventi pas tėvus, byloje nėra. Taigi, teismo vertinimu, pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų neproporcingai suvaržytos atsakovės teisės ir pažeisti atsakovės interesai. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei vesti dukrą pas psichologus ir psichiatrus be ieškovo žinios ir neturint tam išankstinio pritarimo arba suderinimo su Vaiko teisių apsaugos skyriumi, motyvuodamas tuo, kad tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių įstatymas nenumato. Tuo tarpu ieškovo argumentai šiuo atveju nesudaro pagrindo teisinio imtis įstatyme nenumatytų, ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, ieškovo visi nurodyti argumentai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas V. Ž. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti pilnai.Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nepagrįstai ir neteisėtai teismui pateiktus garso įrašus vertino kaip neteisėtai surinktus įrodymus, gautus pažeidžiant įrodymų rinkimo tvarką, dėl ko jų nepripažino įrodinėjimo priemone. Ieškovas ne kartą savo procesiniuose dokumentuose yra pasisakęs, kad atsakovės elgesys pakito jai sužinojus apie pradėtą skyrybų procesą – ji pasidarė agresyvi, neprognozuojama, konfliktiška, pradėjo naudoti fizinį ir psichologinį smurtą tiek ieškovo, tiek nepilnametės dukros atžvilgiu, jos elgesys tapo provokuojančiu. Atsakovė nepagrįstai pradėjo kaltinti ieškovą poveikiu dukrai. Dėl šios priežasties ir neturėdamas kitos išeities ieškovas pradėjo įrašinėti ne atsakovės, o savo elgesį, kad išvengtų nepagrįstų kaltinimų smurtu ir provokacijomis. Jokie teisės aktai šito nedraudžia. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo išvadą, jog ieškovo pateikti garso įrašai padaryti pažeidžiant proceso normas.Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, o kiekvieną iš jų vertino atskirai bei ignoravo byloje esantį įrodymą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pagalbos vaikui organizavimo poskyrio elektroninį pranešimą, tarnybinės veiklos klausimai dėl pokalbio su mažamete G. Ž., kurio metu mergaitė patvirtina, kad atsakovė mušė ieškovą. Ieškovo pateikti įrodymai apie atsakovės smurtą vienas kitą papildo ir patvirtina bei paneigia bet kokias provokacijas jos atžvilgiu. Be to, išvardyti įrodymai verčia kritiškai vertinti ir vaikų psichiatro L. S. išvadas, kadangi jos padarytos remiantis vienos atsakovės žodžiais. Atsakovė turi tikslą bet kokia kaina atplėšti ieškovą nuo vaiko ir daro poveikį šalių nepilnametei dukrai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir ieškovo argumentų dėl psichiatro nešališkumo, nevertino ieškovo pateiktų nuorodų į viešai prieinamą informaciją, paaiškinančią dėl kokių priežasčių ieškovas nenori, kad vaikas būtų vedamas pas šį psichiatrą, kuris slėpė pedofilijos atvejus vaikų globos namuose.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė I. Ž. prašė jį atmesti.Atsakovė atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, tarp tėvų esant ginčui dėl vaiko, neištyrus visų aplinkybių, specialistų išvadų dėl vaiko (byloje paskirta psichologinė ekspertizė), nėra pakankamo pagrindo tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pažymėjo, jog teismas iš esmės tapačius ieškovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžia jau trečią kartą. Ieškovui neįrodžius būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas šiuos prašymus atmetė pagrįstai. Apelianto teiginius, jog su atsakove nėra galimybės susikalbėti, bet koks pokalbis baigiasi isterijos priepuoliu, paneigia išvadą teikiančios institucijos atsiliepimas, kuriame nurodyta, jog vaiko tėvai stengiasi geranoriškai tartis esamoje situacijoje. Atsakovė sąžiningai laikosi duoto pažado nekonfliktuoti su ieškovu vaiko akivaizdoje, nuolankiai sutinka su ieškovo diktuojamomis sąlygomis, nors jos ir prieštarauja šalių susitarimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo nėra, kadangi nėra realios grėsmės vaiko interesams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo pateikti garso įrašai laikyti neleistinais įrodymais, kadangi ieškovas įrašinėjo slapta, atsakovei ir VTAS darbuotojai pasakius, jog nesutinka, kad būtų daromas garso įrašas ir ieškovui patikinus, kad jis nebus daromas. Garso įrašai namuose taip pat daryti be atsakovės žinios, ją provokuojant iš ieškovo pusės ir vėliau slaptai įjungiant garso įrašymo įrangą. Įrašai yra nevientisi, iškarpyti, įrašuose ištartos frazės yra išimtos iš konteksto.Nepagrįsti apelianto argumentai dėl abejonių psichiatro L. S. kompetencija ir išvada, apie ieškovo daromą poveikį vaikui. Atsakovė, laikydamasi VTAS rekomendacijų dukrai lankyti psichologo konsultacijas bei pasireiškus vaiko netinkamam ir nenuspėjamam elgesiui, kreipėsi individualios psichologinės pagalbos į vaikų ir paauglių psichiatrą L. S. ir apie tai informavo VTAS. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo abejoti vaikų ir paauglių psichiatro L. S. 2017-03-09 konsultacijos aprašymo ir išvadų patikimumu. V. Ž. daromą psichologinį poveikį mažamečiui vaikui ir vaiko prielankumo siekimą manipuliacijos būdu patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pagalbos vaikui organizavimo poskyrio 2017-03-09 Elektroninis pranešimas tarnybinės veiklos klausimais Dėl pokalbio su mažamete G. Ž..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, atsakovės įpareigojimo gyventi skyrium, uždrausti atsakovei vesti dukrą pas psichologus ir psichiatrus be ieškovo žinios ir neturint tam išankstinio pritarimo arba suderinimo su Vaiko teisių apsaugos skyriumi.Pagal CPK 144 straipsnio 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 str. 2 d. 2 p. numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į buvusių sutuoktinių, vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinę situaciją byloje, atsižvelgdamas į išvadą teikiančių institucijų nuomonę, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, įpareigojant atsakovę išsikraustyti iš bendrų namų, kuriuose šiuo metu gyvena ieškovas, atsakovė ir jų nepilnametė dukra bei byloje nesant duomenų, kad vaiko gyvenimas su ieškove darytų jam žalą, atmetė pakartotinį ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Iš atskirojo skundo turinio matyti, jog jis iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos ir dėl jų pasisakyta pirmosios instancijos teismo. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, ieškovas pakartotinius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašymus reiškia 3 kartą, juos iš esmės grįsdamas tais pačiais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui apelianto argumentus, susijusius su byloje esančių įrodymų netinkamu vertinimu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo.Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams nusistovėjusios vaiko gyvenimo tvarkos keitimas. Sprendžiant laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, svarbu užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju išvadą teikianti institucija nurodė, jog skyrius neturi duomenų apie netinkamą atsakovės elgesį vaiko atžvilgiu ir šioje bylos stadijoje, neištyrus visų aplinkybių ir neturint psichologinės ekspertizės duomenų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina tik itin konfliktiškus santykius tarp šalių, tačiau neįrodo ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog 3 kartą ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo taikyti, šios konkrečios situacijos atveju esant nagrinėjamai situacijai, šalims gyvenant vienuose namuose ir byloje nesant įrodymų sudarančių pagrindą konstatuoti, jog atsakovė kelią grėsmę savo mažametei dukrai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, įpareigojant atsakovę išsikraustyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atskirojo skundo nagrinėjimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu I. Ž. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal CPK 140 str. 2 d. dėl veikos mažareikšmiškumo, konstatavęs, kad fizinio skausmo sukėlimas V. Ž. buvo išprovokuotas jo paties elgesio.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus susijusius su ieškovo pateiktu garso įrašu kaip įrodymo vertinimu. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančioje 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcijos CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jurisprudencijoje dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo yra pasisakęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. L. v. UAB „VP Market“, bylos Nr. 3K-3-643/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas.Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsisakė vadovautis garso įrašu remdamasis ne tik dėl to, kad jis padarytas atsakovei nežinant, bet ir dėl to, kad minėtas įrašas padarytas galimai sudarant konfliktines situacijas dėl ko gali būti iškreipta reali situacija. Pažymėtina, jog ieškovas neįrodinėjo garso įrašo padarymo aplinkybių, laiko, garso įrašas padarytas jau nagrinėjant bylą teisme, taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentų, jog garso įrašas buvo daromas įrašinėti ne atsakovės, o ieškovo elgesį. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog minėto garso įrašo turinys savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog šioje proceso stadijoje nėra įrodytos aplinkybės, jog atsakovė kelia realią grėsmę šalių nepilnamečiam vaikui, dėl ko būtinas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovo pateikti įrodymai susiję su psichologo L. S. kompetencija ir pateiktomis išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti esant tokią specifinę situaciją, dėl kurios yra būtinybė taikyti įstatyme nenumatytas laikinąsias apsaugos priemones. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Andrutė Kalinauskienė