- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- e2A-578-755/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- UAB „Naideka“
- Trečiasis asmuo
- R. Š.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-578-755/2018
teisėja Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08511-2017-8
2018 m. spalio 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-847-812/2018 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui R. Š. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Naideka“ 2 987,40 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 101 9863222, kuria apdrausta transporto priemonės Iveco Stralis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2016 m. gegužės 11 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio metu apgadintas automobilis Fiat Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl įvykio ieškovė išmokėjo 2 987,40 Eur draudimo išmoką. Atsakovė pagal sutartį pavėluotai sumokėjusi dalį įmokos, likusios sumos nesumokėjo, todėl, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalimi, ieškovė turi pagrindą susigrąžinti iš atsakovės 2 987,40 Eur išmokėtą draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove 2016 m. gegužės 3 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 101 9863222, kuria apdraudė transporto priemonės Iveco Stralis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. Šalys susitarė, kad 470 Eur draudimo įmokos sumokėjimo terminas – iki 2016 m. gegužės 5 d. Atsakovė dalį draudimo įmokos sumokėjo 2016 m. gegužės 18 d., t. y. sumokėjo UADBB „Maksidora“ 13 transporto priemonių, įskaitant transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo įmokų sumą (4 615 Eur) – po 355 Eur už kiekvieną draudimą ir liko skolinga 115 Eur.
5. Nustatė, kad 2016 m. gegužės 11 d. 13.05 val. Italijoje, Marčanizės (Ce) provincijos kelyje 336 prie „Copacabana Beach“ įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis Fiat Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis bendrasavininkams M. De N. ir S. De N., kurį vairavo M. De N. Eismo įvykyje dalyvavo atsakovės valdomas vilkikas Iveco Stralis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas – R. Š.. Iš 2016 m. liepos 25 d. Marčanizės miesto savivaldybės policijos komisariato pranešimo duomenų apie eismo įvykį Nr. 58/2016 nustatė, kad, atvykus policijos pareigūnams, transporto priemonės iš įvykio vietos buvo pašalintos dėl intensyvaus eismo, todėl tikrosios įvykio aplinkybės pranešime nėra nurodytos. Pranešime atkurtas galimas eismo įvykis, pasireiškęs tuo, kad abi transporto priemonės važiavo ta pačia šiaurės pietų kryptimi ir važiuodamos viena šalia kitos susidūrė: Fiat Punto trenkėsi priekine dešine puse, o atsakovei priklausantis automobilis – kaire galine puse. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykį sukėlė ne nukentėjęs automobilis Fiat Punto, o atsakovės valdomas automobilis Iveco Stralis.
6. Pažymėjo, jog policijos pranešimuose, nukentėjusio eismo įvykyje automobilio savininkų advokato raštuose klaidingai nurodytas atsakovės valdomos transporto priemonės Iveco valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini) (tikrasis valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini) Be to, policijos pranešimuose (Nr. 58/2016), eismo įvykio deklaracijoje nurodyti duomenys ne apie eismo įvykį sukėlusio vilkiką, o jo priekabą – valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei priekabą apdraudusios draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic“, draudimo poliso duomenys (Nr. Lt/12/JB1424914, galiojantis iki 2017 m. kovo 7 d.), tačiau šie netikslumai nepaneigia nustatytų byloje eismo įvykio aplinkybių ir jame dalyvavusių transporto priemonių.
7. Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. Italijos centrinis biuras pateikė pretenziją ieškovei kompensuoti 2 978,40 Eur nuostolius, patirtus dėl 2016 m. gegužės 11 d. įvykusio eismo įvykio. 2016 m. lapkričio 18 d. ieškovė sumokėjo 2 987,40 Eur draudimo išmoką Italijos nacionalinio draudimo biuro Centriniam biurui, administravusiam eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, todėl įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, remdamasi TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi.
8. Teismas sprendė, jog atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas, kadangi ieškovė žalos atlyginimą Italijos centriniam biurui sumokėjo 2016 m. lapkričio 18 d, o ši data yra pagrindinės prievolės įvykdymo data, nuo kurios turi būti skaičiuojamas regresinės prievolės ieškinio senaties terminas. 2016 m. lapkričio 26 d. ieškovė atsakovei pateikė pretenziją. Atsakovė žalos atlyginimo regreso tvarka nesumokėjo, todėl ieškovė pareiškė ieškinį. Ieškinys teisme užregistruotas 2017 m. lapkričio 17 d., nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino, skaičiuojamo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo dienos (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priimti naują įrodymą – draudimo liudijimo AJA 6827830 dvi kopijas.
10. Nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, į procesą neįtraukė dviejų betarpišką suinteresuotumą turinčių asmenų, pažeidė bendro pobūdžio taisyklę, jog sprendime pirmiausia turi būti nustatytos bylos faktinės aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas, o tik tada kvalifikuojama remiantis materialinėmis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju viskas padaryta ne tik atvirkščiau, bet ir teisiškai neteisingai: pradedama nuo CK 6.280 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos materialinės normos citavimo, neatsižvelgiant į tai, kad ši bendro pobūdžio norma šioje byloje netaikytina; abejonių kelia kasacine tvarka išnagrinėtų bylų nutarčių citavimo teisingumas šioje byloje.
11. Teigia, jog ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra užsienio draudikų biuro žalos fiziniam asmeniui atlyginimo momentas, kurio pirmosios instancijos teismas nenustatė. Neaišku, kada Italijos draudikų biuras įvykdė pagrindinę prievolę, tačiau aišku, jog nuo įvykdymo momento iki kreipimosi į teismą praėjo žymiai ilgesnis laiko tarpas negu vieneri metai, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas ženkliai. Visą informaciją apie draudiminį įvykį ieškovė turėjo 2016 m. lapkričio 9 d., todėl pačiu blogiausiu apeliantei atveju, esant draudiminiams teisiniams santykiams, ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo šios datos. Būtent šią dieną ieškovė sužinojo savo teisių pažeidimo mastą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kartu teismas pažeidė CK 1.128 straipsnį, nustatantį, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kito, jo netaikydamas. Byloje yra aiški subrogacija – pasikeitimas (skolininkas Italijos draudikų biuras, įvykdęs prievolę, tapo kreditoriumi ieškovės atžvilgiu, o pastaroji, atsiskaičiusi, – kreditoriumi atsakovės atžvilgiu).
12. Pažymi, jog pati ieškovė pateikė Italijos policijos medžiagą, iš kurios matyti, kad autoįvykio metu žala padaryta antrosios ir trečiosios ašies ratais, kas reiškia, jog iš esmės didžioji žalos dalis padaryta ne automobiliu, o priekaba. Be to, iš tos pačios pateiktos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai nustatė, jog autoįvykyje dalyvavo priekaba, kurią yra apdraudusi draudimo bendrovė „AAS BTA Baltic“ Lietuvos filialas, o draudimo polisas galioja iki 2017 m. kovo 7 d.. Šios faktinės aplinkybės teismui buvo žinomos viso proceso eigoje, todėl jų nevertinimas reiškia bylos esmės neatskleidimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Teisės aktai neleidžia į procesą neįtraukti antro paminėto draudiko bent jau trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes byloje nėra duomenų, kad jis perleido savo reikalavimo teisę ar įgaliojo kitą draudimo bendrovę atstovauti jo interesus teisme. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal šį įstatymą privalomai savarankiškai draudžiamos tiek priekabos, tiek puspriekabės, o ne vien automobiliai, kaip neteisingai manė teismas.
13. Nurodo, kad teismas taip pat neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl argumentų, jog ieškinys neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų įstatymo reikalavimų; dėl to, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad ji pagrįstai išmokėjo išmokas Italijos centriniam draudimo biurui; svarbūs transporto priemonės vairuotojo parodymai, todėl būtina jį į procesą įtraukti trečiuoju asmeniu, o prašymas nepagrįstai atmestas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vien deklaratyviais atsakovės teiginiais, nenurodant materialinių ar procesinių teisės normų esminių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Atsakovė apeliaciniame skunde absoliučiai netinkamai aiškina teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ieškovės nuomone, teismas atliko tinkamą ir visapusišką byloje esančių įrodymų tyrimą, pasisakė dėl šalių pateiktų įrodymų, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, tinkamai nustatė bylos aplinkybes bei atliko jų teisinį vertinimą, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinis skundas tenkintinas.
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės ADB „Gjensidige“, sumokėjusios išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą ir/ar neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, pagrįstumo. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės reikalavimas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. nenustatė visų būtinų aplinkybių šios kategorijos bylose, kas galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš esmės apeliantė yra teisi.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atgręžtinis Transporto priemonių draudikių biuro (nagrinėjamu atveju – draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“) reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Todėl, kai atsakovas ginčija aplinkybę, kad užsienio valstybės draudikų biuro nukentėjusiajam asmeniui išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovės nesutikimas su pareikštu ieškiniu buvo grindžiamas jos kaltės dėl eismo įvykio nebuvimu, motyvuojant tuo, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką neištyrusi paties draudiminio įvykio, todėl ši faktinė aplinkybė (ginčijama civilinės atsakomybės sąlyga) turėjo būti įrodyta ir nustatyta remiantis Italijos teise, tačiau to padaryta nebuvo. Iš ginčijamo teismo sprendimo turinio matyti, kad, spręsdamas atsakovės atsakomybės klausimą, taigi, civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas iš viso nesirėmė Italijos teise. Kita vertus, ginčui aktualios ir taikytos Italijos teisės, konkrečių teisės normų turinio, jų aiškinimo ir taikymo praktikos nepateikė ir ieškovė, o to nereikalavo ir bylą nagrinėjęs teismas. Todėl darytina išvada, kad teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko (CPK 225 straipsnio 1 dalis) bei nepasiūlydamas ieškovei pateikti įrodymų, susijusių su ginčui taikytinų Italijos teisės normų turiniu (CPK 179 straipsnio 1 dalis), pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias nuostatas (CPK 183, 185 straipsniai). Kartu pastebėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovės regresinis reikalavimas atsakovei buvo grindžiamas Lietuvos teise, bylą nagrinėjančiam teismui nekilo poreikio užsienio teisės turinį aiškinti savo iniciatyva (CK 1.12 straipsnis), tačiau tai, kad draudimo išmoka Italijos nacionalinio draudimo biuro Centriniam biurui buvo sumokėta atsižvelgiant į šios valstybės teisę, turi įrodyti ieškovė, nes tai yra jos ieškinio faktinis pagrindas.
20. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykyje dalyvavo atsakovės valdomas vilkikas Iveco Stralis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas – R. Š.; iš 2016 m. liepos 25 d. Marčanizės miesto savivaldybės policijos komisariato pranešimo duomenų apie eismo įvykį Nr. 58/2016 nustatė, kad atvykus policijos pareigūnams transporto priemonės iš įvykio vietos buvo pašalintos dėl intensyvaus eismo, todėl tikrosios įvykio aplinkybės pranešime nėra nurodytos, o tik atkurtas galimas eismo įvykis, pasireiškęs tuo, kad abi transporto priemonės važiavo ta pačia šiaurės pietų kryptimi ir važiuodamos viena šalia kitos susidūrė; iš ieškovės susirašinėjimo eismo įvykio žalos byloje Nr. 412247/ Nr. 16/019838/LIT/GIS rašto ir pateiktų liudytojų M. S., G. L. rašytinių paaiškinimų duomenų nustatė, kad atsakovės darbuotojo vairuojamas vilkikas nepastebėjo automobilio Fiat Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kairiojoje juostoje ir įvažiavo į jo juostą staiga pasukdamas į kairę ir taip prispausdamas automobilį prie apsauginių turėklų, ką patvirtina ir ieškovės pateikto klausimyno duomenys, įvykio schemos duomenys. Iš šių duomenų teismas darė išvadą, jog eismo įvykį sukėlė ne nukentėjęs automobilis Fiat Punto, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovės valdomas automobilis Iveco Stralis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teisėjų kolegijos vertinimu, renkant duomenis apie ginčui taikytiną Italijos teisę, tuo pačiu turi būti pateikti duomenys, ar pagal Italijos teisę tokių įrodymų buvimas yra pakankamas atsakovės (jos darbuotojo, vairavusio vilkiką) kaltei dėl eismo įvykio konstatuoti, ar turi teisinės reikšmės aplinkybė, jog vilkiko priekaba buvo apdrausta kitoje draudimo bendrovėje. Be to, kadangi atsakovės nesutikimas su ieškiniu grindžiamas jos kaltės dėl žalą sukėlusio įvykio nebuvimu, todėl pagal kasacinio teismo praktiką teisiškai reikšminga, taigi, teismo nustatinėtina aplinkybe gali būti ir tai, ar atsakovei užsienio valstybėje (šiuo atveju – Italijoje) buvo suteikta teisė įrodyti, kad dėl eismo įvykio kaltas ne jos darbuotojas (trečiasis asmuo R. Š.), o kitas vairuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
21. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.
22. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su užsienio (šiuo atveju – Italijos) teisės taikymu ir aiškinimu, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl dėl padarytų pažeidimų buvo neatskleista bylos esmė.
23. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, o bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, tačiau, atsižvelgiant į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo būtinybę, teismas sprendžia, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
24. Teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.
25. Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Tuo pačiu nesprendžiamas iš naujų įrodymų priėmimo klausimas, dėl jų priėmimo tikslingumo spręstina nagrinėjant bylą iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.