Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jūratės Radišauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. Š. išteisintas pagal BK 260 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

R. D. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-02-26, 16 val., iki 2014-02-28, 10.02 val., (dvi paros), šį laiką prilyginant keturioms laisvės atėmimo dienoms.

Vadovaujantis BK 75 str., terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant R. D. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su gydymusi, darbu arba mokymusi, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei uždrausti bendrauti su D. R.. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, o būtent:

jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2014 m. sausio mėn. vidurio, tyrimo nenustatytos dienos, miškelyje už parduotuvės „Norfa“, esančios (duomenys neskelbtini), laikė narkotines medžiagas – ne mažiau kaip 187,9769 g kanapių (ir jų dalių), kurias 2014 m. sausio mėn. viduryje, tyrimo nenustatytą dieną, nurodydamas paslėpimo vietą, neteisėtai perdavė R. D..

R. D. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, o būtent: jis 2014 m. sausio mėn. viduryje, tyrimo nenustatytą dieną, miškelyje už parduotuvės „Norfa“, esančios (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš L. Š. pastarojo nurodytoje vietoje įgijo ne mažiau kaip 187,9769 g kanapių (ir jų dalių), kurių dalį, t. y. ne mažiau kaip 5,6169 g kanapių (ir jų dalių), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. vidurio, tyrimo nenustatytos dienos, iki 2014-02-25, apie 20.00 val., prie parduotuvės „Norfa“, esančios (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė D. R., o likusią dalį neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, t. y. 8,522 g kanapių (antžeminių dalių), laikė name, kambario spintoje, 159,05 g kanapių (antžeminių dalių), 0,4496 g bendro svorio tabako ir kanapių mišinio, 0,150 g kanapių (antžeminių dalių), laikė garaže, ir 14,638 g kanapių (antžeminių dalių), laikė lauko pavėsinėje iki 2014-02-26, 16.10 val., kai kratos jo gyvenamojoje vietoje (name) ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šias narkotines medžiagas rado policijos pareigūnai.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L. Š. atžvilgiu ir pašalindamas R. D. dalį kaltinimo formuluotės dėl narkotinės medžiagos įgijimo, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, todėl ši nuosprendžio dalis keistina. Nesant L. Š. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, esant aplinkybei, kad jis nusikaltimą padarė būdamas neteistas (teistumas išnykęs), kad išplatino ne minimalų, bet 2,67 karto mažesnį nei didelį narkotinės medžiagos kiekį, jam skirtina griežtesnė nei sankcijos minimumas, bet švelnesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jūratės Radišauskienės apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 str., 301 str. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog byloje nėra surinkta duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų kaltinime nurodytas aplinkybes. Vieninteliai duomenys, kurie patvirtina, kad L. Š. ir R. D. galimai padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nuteistojo R. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

2014-02-27 apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnės R. D. parodė, kad kartą ar du per mėnesį, kartais savaitgaliais, rūko narkotinę medžiagą - kanapes, taip vadinamą „žolę“ arba „gankę“. Paskutinį kartą „žolę“ rūkė 2014-02-26 savo garaže. Jo draugų, pažįstamų rate daug kas rūko „žolę“, ją jam duodavo draugai. Kai pradėjo pats ją pardavinėti, draugai jos nebeduodavo. Planavo išvažiuoti į užsienį užsidirbti, todėl buvo reikalingi pinigai. Parduodamas „žolę“ norėjo jų užsidirbti. Nuo vaikystės pažįsta L. Š., jis yra jo tėvų draugas. Žino, kad jis rūko „žolę“. Kai garaže būdavo L. Š., jame smirdėdavo „žole“. 2014 m. sausį, bet tiksliai neprisimena, L. Š., žinodamas, kad jis rūko „žolę“, pasakė, kad miške yra padėtas paketas su „žole“ ir, jei jis nori, gali nueiti ir paimti tą paketą. Apie miške esančią vietą, kurioje guli „žolė“, žinojo nuo 2013 m. pabaigos. Tiesiog kažkas paliko ten 50 g „žolės“, kurią iš tos vietos parūkymui imdavo jis ir L. Š.. Kam 2013 metais priklausė „žolė“, nežino. Ėmė iš ten „žolę“ ir rūkydavo, už tai pinigų niekam nedavė. Ši vieta yra miške prie jo namo, maždaug pusę kilometro atstumu, miško viduryje. Kadangi kartu su L. Š. žinojo tą vietą, kurioje 2013 m. gulėdavo „žolė“, L. Š., 2014 m. sausio viduryje išvažiuodamas į užsienį dirbti, pasakė, kad miške, toje vietoje, yra paketas su „ganke“ ir, jeigu jis norės, galės paimti. Kas ją ten padėjo, nežino. Ar be jo ir L. Š. kas nors žinojo apie tą vietą, nežino. L. Š. pasakė, kad ten guli paketas, bet kiek jame „žolės“, neminėjo, tik pasakė, kad jei paims, būtinai pasisvertų. Pinigus grąžinti nurodė tada, kai nusimes „tavarą“. L. Š. pasakė, kad „žolė“ kainuoja 20 Lt už gramą. Po dienos ar kelių jis (R. D.) vienas nuėjo į mišką prie tos vietos. Rado užkastą užlydytą paketą, kurį jis iškasė. Tada vietoje miškelyje iš paketo išbėrė į 200 g talpos indelį nuo majonezo, o paketą su likusia „žole“ nunešė į kitą vietą miške, apie kurią niekas nežinojo. „Žolė“ pakete buvo suspausta. Paketo iš pradžių nesvėrė, nes negalėjo parsinešti namo. Pirmą kartą išbėrė į 200 g talpos indelį, kurį atsinešė namo. Surūšiavo į atskirus paprastus celofaninius maišelius, po 20 ar 30 gramų į kiekvieną. Tai padarė tam, kad būtų lengviau perduoti pardavimui. Jis žinojo, kad „žolę“ išfasuos ir parduos kitiems didesniais kiekiais, o ką jie darys toliau, tai jų reikalas. Vienintelis, kuris iš jo ėmė „žolę“, buvo D. R.. Po to dar kartą nuėjo į mišką, jau į naują savo parinktą vietą, iš paketo dar kartą atsibėrė į stiklainį ar plastmasinį indelį, kiek tiksliai neatsimena, gali būti, kad apie 100-200 gramų. Paketo su likusią „žole“ nenunešė atgal į mišką, o padėjo į kieme buvusį automobilį ir paliko. Atbertą „žolę“ atnešė namo, sufasavo į atskirus maišelius arba indelius, kurių dalį paėmė D. R., dalį pardavė klientams iš kitų miestų. Paketą su „žole“ iš išardyto automobilio paėmė ir perbėrė ją į vieną talpą. Dalis vėl buvo išparduota. Likusi išfasuota „žolė“ buvo pas jį garaže, nes turėjo atvažiuoti D. R. ir paimti pardavimui. Tai paskutinė „žolė“ iš paketo, kurį paėmė 2014 m. viduryje. Už „žolę“ iš šio paketo yra gavęs apie 4000 Lt, kuriuos jis atidavė L. Š. maždaug 2014 m. vasario viduryje. L. Š. niekada neklausdavo dėl pinigų už „žolę“. Susitarę nebuvo, kada perduos jam pinigus, tiesiog pamatė pastarąjį netoli savo namų ir atidavė visą sumą. L. Š. suprato už ką, nes buvo nemokamai jam palikęs paketą su „žole“. Kiek liko jam skolingas, nežino, nes iš D. R. ir kitų gavo ne visus pinigus (t. 2, b. l. 136-137).

2014-02-27 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. D. parodė, kad L. Š. yra jo šeimos draugas, jam nebuvo paslaptis, kad pastarasis rūkydavo „žolę“. Jis (R. D.) taip pat užtraukdavo „žolės“ dūmą. Tai darydavo su savo draugais, kadangi daug jo amžiaus pažįstamų ją rūko. Kitų narkotinių medžiagų nėra vartojęs. Prieš išvykdamas į užsienį, kas buvo šių metų sausio pradžioje, tikslios datos neatsimena, L. Š. jam pasakė, kad, jei reikės, yra „žolės“. L. Š. taip pat davė suprasti, kad „žolė“ nėra duodama už dyką. L. Š. pasakė, kad ji yra toje pačioje vietoje miške, kurią jis turi žinoti iš anksčiau. Iš tikrųjų anksčiau jis vieną kartą yra paėmęs „žolės“, kuri buvo užkasta miške, maždaug 300-500 m atstumu nuo jo namų valdos. Apie tai, kad toje vietoje anksčiau buvo laikoma žolė, žinojo ir L. Š.. Prieš išvažiuodamas L. Š. pasakė, kad „žolė“ kainuoja 20 Lt, iš to jis suprato, kad tai yra vieno gramo kaina. 2014 m. sausio mėn. pirmą kartą toje vietoje atkasė žemę ir išsitraukė lankstų permatomą maišą. Matė, kad jame yra apdirbta „žolė“. Jis dalį šios medžiagos įsipylė į su savimi atsineštą indelį, kurį parsinešė į namus, o maišą su „žole“ vėl užkasė, tačiau kitoje vietoje, maždaug 300 metrų atstumu nuo ankstesnės vietos. Po to pas jį atvažiavo D. R., jis jam atidavė iš miško atsineštą „žolę“, prieš tai surūšiavęs į plastikinius maišelius. Po to jis vėl buvo nuėjęs į mišką ir antrą kartą išsikasė L. Š. paliktą „žolę“, kurią atsisvėrė, o likusią „žolę“ pasidėjo į išardytą automobilį. Kai grįžo L. Š., jis pastarajam už parduotą „žolę“ atidavė 4000 Lt (t. 2, b. l. 139-140).

2014-02-28 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu R. D. patvirtino prieš tai duotus parodymus ir parodė vietą, kurioje buvo paketas su „žole“, kurią jam nurodė L. Š. (t. 2, b. l. 146-150).

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normų reglamentuojamas ikiteisminis ir teisminis procesas įpareigoja teisėją, prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną užtikrinti ne tik byloje renkamų duomenų bei proceso teisėtumą, bet ir proceso dalyvių teisių realų įgyvendinimą. Tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamo asmens teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamo asmens teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus bei pateikti šiam asmeniui klausimų, susidaryti įspūdį dėl jų patikimumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamam asmeniui tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr., pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89,judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Bylos duomenimis L. Š. ikiteisminio tyrimo metu galimybė užduoti klausimus R. D. ir jį apklausti nebuvo suteikta, kadangi tarp šių asmenų nebuvo atlikta akistata.

Galimybė apklausti R. D. L. Š. galėjo būti suteikta teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau R. D. teisiamajame posėdyje negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodydamas, kad po 2014-07-09 patirto autoįvykio jam sutriko atmintis, jis nebeatsimena didesnės savo gyvenimo dalies. Atmintis apima tik 7-8 mėnesių laikotarpį po avarijos. Kas buvo iki tol, neatsimena, žino tik iš tėvų bei draugų pasakojimų. Gali pasakyti tik tiek, kad L. Š. yra jo tėvų pažįstamas, bendrauja su jo tėvu, buvo parūpinęs jam (R. D.) darbą. Jokių inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių jis neatsimena, žino tik tiek, jog turėdavo „žolės“, kurią pardavinėjo. Retkarčiais „žolę“ parūkydavo pats, dabar šios narkotinės medžiagos nevartoja. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 136-137, 139-140), R. D. nurodė apklausos metu užfiksuotų aplinkybių neatsimenantis, nieko dėl to negali pasakyti (t. 4, b. l. 59-64). Tai, kad R. D. dėl sveikatos būklės (liekamieji reiškiniai po eismo įvykio, atlikta eilė galvos operacijų, sutriko atmintis, orientacija, diagnozuota hidrocefalija ir kt.), negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, patvirtina byloje esantys dokumentai (t. 2, b. l. 169, 171-172, 175, 176; t. 4, b. l. 180).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju R. D. parodymai negali būti vertinami kaip visiškai patikimas įrodymų šaltinis, todėl iš esmės vien tik jais, nors ir užfiksuotais ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip juos sustiprinant, tačiau nesuteikus galimybės kaltinamam L. Š. asmeniškai apklausti R. D., o pastarajam dėl patirtos traumos neprisimenant įvykio aplinkybių, negalima besąlygiškai grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nors teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis ne tais parodymais, kuriuos kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojas davė teisme, o būtent tais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi. Taip pat teismas, priimdamas nuosprendį, negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir todėl jais remiamasi nuosprendyje, bet jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek šių asmenų teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad, vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-699/2015).

Taigi, byloje esant tik R. D. parodymams, kurių jis negali prisiminti, o L. Š. neturint galimybės jų revizuoti, būtina nustatyti ar byloje yra kiti duomenys, pagrindžiantys L. Š. ir R. D. kaltę ir patvirtinantys informaciją dėl neteisėto narkotinės medžiagos laikymo ar įgijimo, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti.

Pirmosios instancijos teisme L. Š. kaltu neprisipažino ir parodė, kad miške jokių narkotinių medžiagų nelaikė ir jų R. D. neperdavė. Narkotinę medžiagą - kanapes vartojantis jau 15-20 metų, vartoja įvairiai, kartą į savaitę, kartą į mėnesį, kartais ir kasdien. Parodė, kad niekam nebuvo paslaptis, jog R. D. visada turėdavo kanapių. Atvažiavus pas jį, tėvo garaže, buvo metalinė dėžute, kurioje visuomet buvo galima rasti kanapių, pasiimti ir susisukti suktinę, ką tiek jis, tiek ir kiti darydavo. Suprato, kad kanapes į dėžutę įdėdavo R. D., nes jis jų visada turėjo. Jei dėžutėje kanapių nebūdavo, paprašydavo R. D. ir jis atnešdavo. Iš kur R. D. gaudavo minėtos narkotinės medžiagos nežino, tačiau tikrai ne iš jo. Kartais L. Š. pats atsiveždavo kanapių, kurių nusipirkdavo mieste, susukdavo suktinę sau, pavaišindavo ir kitus (t. 4, b. l. 149-153). Ikiteisminio tyrimo metu L. Š. savo kaltės taip pat nepripažino (t. 3, b. l. 45, 48, 52).

Nors apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad R. D. ir L. Š. kaltę patvirtina liudytojų I. D., A. D., K. L. parodymai bei kratos metu L. Š. namuose rasto telefono SMS žinutės. Tačiau liudytojų I. D., A. D., K. L. parodymai niekaip neįrodo L. Š. kaltės miške laikius narkotinę medžiagą - kanapes. Tai, kad minėti liudytojai parodė, jog L. Š. atvykęs pas D. rūkė „žolę“, kurios kartais pats atsiveždavo arba sukdavo suktines iš kanapių, kurias paimdavo iš garaže buvusios metalinės dėžutės, ko neneigia ir pats L. Š., neleidžia tvirtinti, jog jis miške laikė kanapes, kurias vėliau perdavė R. D.. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad L. Š. miške buvo paslėpęs narkotinę medžiagą, kurią vėliau, nuodydamas paslėpimo vietą, perdavė R. D.. Be to, nuteistasis D. R. parodė nežinojęs, iš kur R. D. gaudavo kanapių, jam apie tai jis nė karto nebuvo užsiminęs.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atlikus kratą L. Š. namuose, jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta (t. 3, b. l. 3-5). Nors kratos metu L. Š. namuose rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuriame užfiksuotų trumpųjų žinučių turinys liudija kontaktavimą, susijusį su narkotinių medžiagų platinimu, nes trumposiose žinutėse kalbama apie neteisėtas medžiagas (amfetaminą, kanapes) bei šių medžiagų platinimą (t. 3, b. l. 13-16), tačiau šios beveik mėnesiu vėliau nei L. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos pabaiga rašytos žinutės, negali būti laikomos apkaltinančiu (kad ir netiesioginiu) įrodymu inkriminuotu laikotarpiu miške laikius kanapes ir perdavus jas R. D.. Juolab, kad byloje nėra įrodymų, jog šis mobiliojo ryšio telefonas priklauso būtent L. Š..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad įtariamojo R. D. apklausos protokolai, net juos perskaičius teisiamajame posėdyje, nepatvirtina jokių kitų byloje esančių įrodymų dėl jam ir L. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nes jų nėra. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai – ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę įtariamojo R. D. sulaikymą ir jo apklausą, galėjo tik patvirtinti kokius parodymus jiems davė įtariamasis, bet ne šių parodymų atitikimą objektyviems veiksmams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

Taigi, apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tais atvejais, kai teismas nustato nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius kaltinamojo veikoje ir kai įrodo, kad kaltinamasis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas patikimais įrodymais, gautais ištyrus visas byloje kilusias versijas, išaiškinus ir įvertinus prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas inkriminuojamo nusikalstamo veiksmo aplinkybes, padarė tinkamas išvadas, kad kaltinamieji R. D. ir L. Š. nepadarė jiems inkriminuotos veikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-18 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jūratės Radišauskienės apeliacinį skundą atmesti.