Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-135/2015

Teisėja Jurgita Kolyčienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00195-2013-1 Procesinio sprendimo kategorija:

2015 m. liepos 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. R. ir nuteistosios J. Š. skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (A. B. epizodas) - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (J. V. epizodas) - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 2 (dviems) metams.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 16 d.

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (A. B. epizodas) - 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (J. V. epizodas) – 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė skirta 50 MGL (1883 EUR) dydžio bauda, baudą sumokant per 10 (dešimt) mėnesių, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu nukentėjusios A. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš kaltinamųjų V. R. ir J. Š. priteista A. B. naudai 576,34 EUR (penki šimtai septyniasdešimt šeši eurai 34 ct) turtinės žalos atlyginimui.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir solidariai iš kaltinamųjų V. R. ir J. Š. priteista J. V. naudai 637,16 Eurų (šeši šimtai trisdešimt septyni eurai 16 ct) turinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir solidariai iš kaltinamųjų V. R. ir J. Š. priteista J. V. naudai 144,81 EUR (vienas šimtas keturiasdešimt keturi eurai 81 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat priteista nukentėjusiojo J. V. naudai solidariai iš kaltinamųjų V. R. ir J. Š. 173,77 EUR (vienas šimtas septyniasdešimt trys eurai 77 ct.) proceso išlaidų už nukentėjusiajam J. V. suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. ir J. Š. nuteisti už tai, kad turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, veikdami kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nenustatytam asmeniui paskambinus 2013-01-24 15.33 val. A. B. į stacionarų telefoną, melagingai prisistačius Vilniaus policijos tyrėju ir melagingai pranešus, kad neteisėtai nutekinami pinigai iš nukentėjusiosios sąskaitos esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ ir norint užkirsti tam kelią, būtini prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžiai, A. B. padiktavus slaptažodžius, tyrimo metu nenustatytas asmuo, pasinaudodamas neteisėtai gautais prisijungimo prie internetinės bankininkystės slaptažodžiais, 2013-01-24 16.58 val. internetu prisijungė prie nukentėjusios A. B. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, ir iš jos neteisėtai pervedė, 1990 Lt į F. R. sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurią nenustatytam asmeniui suteikė V. R., po to F. R. pinigus išgrynino Šiauliuose ir pinigus perdavė J. Š., o pastaroji pinigus AB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė į A. K., M. R., K. K., J. R., R. S., AB „(duomenys neskelbtini)“ esančias banko sąskaitas, taip V. R. savo ir nenustatytų asmenų naudai apgaulės būdu įgijo svetimą – A. B. turtą – 1990 Lt.

Be to, V. R. ir J. Š. nuteisti už tai, kad 2013-07-20, laikotarpiu nuo 9.50 val. iki 10.18 val., veikdami kartu ir kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdami vieningą tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, Alytaus pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), paskambinus neteisėtai turėtu telefonu į stacionarų telefoną namuose buvusiai V. V., prisistačius policijos departamento darbuotoju ir apgaule išviliojus J. V. AB (duomenys neskelbtini) banko asmens tapatybę patvirtinančius duomenis, būtinus finansinei operacijai atlikti, o V. R. organizuojant neteisėtu būdu gautų pinigų išgryninimą ir suteikus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui L. R. AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, iš nukentėjusiojo J. V. sąskaitos (duomenys neskelbtini) neteisėtu būdu į L. R. AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedus 2200 Lt, kuriuos V. R. išgrynino ir perdavė J. Š., kuri padėdama įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu gautuosius pinigus perdavė nenustatytam asmeniui atvykusiam prie jos namų, taip savo ir nenustatytų asmenų naudai apgaule įgijo svetimą J. V. turtą – 2200 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti skundžiama nuosprendį, panaikinti skunde nurodytus prieštaravimus ir abejones, bendrininkavimą bei netinkamai nustatytą tiesioginę tyčią. Taip pat prašo panaikinti nuorodą į BK 56 str. įsigaliojus 2015-03-24 įstatymų pakeitimams, sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nevisos išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, netinkamai paskirta bausmė, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Mano, kad jam kaltinimas buvo pateiktas su išankstinę nuostatą dėl jo kaltės, o prokuroras Ž. K. buvo šališkas, rinko tik jį kaltinančius įrodymus. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti teisingumo, bešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principai, byloje nebuvo surinkta patikimų įrodymų dėl jo kaltės, o, vadovaujantis, in dubio pro reo principu, teigia, kad visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai.

Dėl įrodymų vertinimo, V. R. nurodo, kad jo kaltė buvo grindžiama tik bankų pateiktais duomenis apie piniginius pervedimus, pažymomis, tačiau šie įrodymai nepatvirtina jo kaltės. Apelianto nuomone, priešingai, visi liudytojai patvirtino teismui, kad nei jo, nei jo šeimos narių nepažįsta ir apie juos nieko negirdėjo. Nurodo, kad teismas negalėjo liudytojų L. R. ir F. R., kaltinamosios J. Š. parodymų gretinti su jo, nes minėti asmenys yra jo šeimos nariai, o netikslumai parodymuose galėjo atsirasti dėl užtrukusio tyrimo nuo įvykių iki proceso. Teigia, kad prieš jo dukrą F. R. pareigūnai darė psichologinį spaudimą, bandė nuteikti prieš jį pradžioje pateikiant įtarimus kaip bendrininkei, o vėliau apklausiant kaip liudytoją. Mano, kad buvo užfiksuoti tokie parodymai, kokių reikėjo pareigūnams, ir nors teisme jis tai nurodė, tačiau teismas to nesiaiškino. Mano, kad nustatinėjant įvykio aplinkybes teisme nebuvo nustatyta tiesa, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp F. R. parodymų.

Nurodo, kad nebuvo nustatyta, kuo pasireiškė pagaulė sukčiaujant. Teigia, kad jis jau per pirmą apklausą 2013-11-11 nurodė visas aplinkybes ir nurodytas, jog asmuo, vardu Deividas, būtų patvirtinęs jo nekaltumą, tačiau jis (apeliantas) 2013-11-19 sugrįžęs į Marijampolės pataisos namus sužinojo apie to asmens savižudybę, nors buvo prašęs prokuroro šį asmenį apklausti. Mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai neapklausė jo nurodyto asmens, o teismas šių aplinkybių nesiaiškino. O pažymą, kurią teismas išsireikalavo iš pataisos įstaigos, apeliantas laiko tik formaliu aplinkybių aiškinimusi, nes jo nurodyto asmens jau apklausti nėra įmanoma, todėl visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai.

Dėl bendrininkavimo apeliantas nurodo, kad tam reikalingi faktiniai duomenys, patvirtinantys susitarimo buvimą, veikimą bendrai, žinojimą apie kito asmens nusikalstamus veiksmus. Nurodo, kad teismo išvada, jog jis ir J. Š. apgaule įgijo svetimą turtą, galima tik pripažinus, jog jie bendrininkavo su nenustatytais asmenimis. Tvirtina, kad nei jis, nei J. Š. neturėjo tyčios užvaldyti svetimą turtą, jų bendri veiksmai buvo sąlygoti jų šeimyninių santykių, nes mama padarydavo tai, ką jis paprašydavo ir padėdavo. Nurodo, kad jis negalėjo prašyti mamos daryti tai, kas yra nusikalstama, mama juo pasitikėjo, o pravesti pinigus į kitų asmenų sąskaitas nėra uždrausta, o kad tie pinigai buvo įgyti nusikalstamu būdu – nei jis, nei jo mama nežinojo. Ir nors teismas galėjo daryti išvadą, kad jis (apeliantas) galėjo suvogti, jog yra nusikalstami veiksmai, tai nereiškia, jog tą žinojo ir jo mama. Tvirtina, jog nei jis, nei jo mama negali atsakyti už kitų bendrininkų veiksmus, todėl jie nepagrįstai pripažinti sukčiavimo bendrininkais.

Apeliantas sutinka su nuosprendyje išdėstyta nusikalstamų veiksmų seka, tačiau tvirtina, kad nepagrįstai nurodyta kokiais apgaulės veiksmais jis sukčiavimo būdu įgijo pinigus. Nurodo, kad visi pinigai buvo pravesti į kitų asmenų sąskaitas ir jis jokios naudos neturėjo. V. R. neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas nustatė apgaulės faktą ir apgaulės buvimą jo veiksmuose. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis tvirtina, kad teismas nepagrįstai nustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios ir bendrininkavimo buvimą.

Dėl paskirtos bausmės nuteistasis nurodo, jog ji jam per griežta. Taip pat teigia, jog teismas neatsižvelgė į 2015-03-19 įsigaliojusius BK 56 str. pakeitimus, kurie reglamentuoja bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui už sunkaus nusikaltimo padarymą. Tvirtina, kad turi būti taikomas tas įstatymas, kuris numato palankesnias sąlygas. Atkreipia kolegijos dėmesį į tai, kad BK 182 str. 1 d. nenumatyta minimali bausmės trukmė, todėl, teismas jo bausmės trukmę turėjo skaičiuoti nuo nulio ir ją nustatyti artimą vidurkiui, o atsižvelgiant į įstatymų pakeitimą, teismas negalėjo vadovautis tuo, kad recidyvistui skiriama tik laisvės atėmimo bausmė.

Dėl civilių ieškinių apeliantas nurodo, kad A. B. naudai skundžiamu nuosprendžiu buvo priteista 576,34 EUR (1990 Lt) žalos atlyginimui, nors ji teismui parodė, kad ji pasigedo 1700 Lt, todėl civilinis ieškinys turėjo būti priteistas tokiai sumai. Dėl solidarios atsakomybės dengiant žalas apeliantas tvirtina, kad žala priteistas neteisingai, kadangi J. Š. veiksmai nebuvo nusikalstami, taip pat dėl to, kad nei jis, nei J. Š. iš nagrinėjamų įvykių neturėjo jokios materialinės naudos, taip pat ir dėl to, kad jie yra šeimos nariai.

Tvirtina, kad jis ir J. Š. nebuvo bendrininkai, o jų santykius lėmė šeimos santykiai ir jokios tyčios apgaulės būdu įgyti pinigus jie neturėjo, o patys tapo sukčiavimo aukomis.

Apeliaciniu skundu nuteistoji J. Š. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prokuroras Ž. K. buvo šališkas tvirtindamas, kad yra surinkta pakankami įrodymų, patvirtinančių jos kaltę. Tai, apeliantės nuomone, atsispindi ir kaltinamajame akte, kuriame tiesiogiai teigiama, kad jos kaltė įrodyta, tai prokuroras nurodė ir baigiamosiose kalbose, kas, apeliantės tvirtinimu, pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Tvirtina, kad teismas turėjo būti nešališkas ir neturėti išankstinio nusistatymo. Nurodo, kad ji kalta gali būti pripažinta tik apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Nurodo, kad prokuroras viso proceso metu akcentavo, kad ji žinojo ir suprato, jog atlieka nusikalstamus veiksmus ir vykdo V. R. ir nenustatytų asmenų nusikalstamus nurodymus, tačiau faktinių duomenų, patvirtinančių jos bendrininkavimą byloje nėra – nėra įrodymų, patvirtinančių susitarimo faktą, žinojimą apie kito asmens nusikalstamus veiksmus. Teigia, kad bendrininkavimo nėra, kai kaltinamasis neatlieka visų būtinų nusikalstamai veikai veiksmų, o veikia kartu su nenustatytu vykdytoju.

Pažymi, kad ji su nukentėjusiąją pati nebendravo ir jos neapgaudinėjo, o jos veiksmai pripažinti nusikalstamais tik dėl to, kad kelis kartus telefonu bendravo su V. R. bei su nenustatytu asmeniu, kuris tuo pačiu telefonu bendravo su nukentėjusiais ir SMS nurodė jai, ką daryti su pinigais. Mano, kad jos bendrininkavimas darant nusikaltimus galimas tik nustačius, kad ji bendravo su nenustatytu asmeniu ir su juo tarėsi. Nurodo, kad teismas, teisingai nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, nepagrįstai nustatė jos veikoje tiesioginę tyčią ir nepagrįstai pripažino sukčiavimo bendrininke.

Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta tiesa. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasinaudota tuo, kad ji yra senyvo amžiaus, trūksta teisinio išsilavinimo, bloga atmintis, liudytojais patraukti šeimos nariai. Nurodo, kad nors anūkė ir marti teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jos davė kaltinimui palankius parodymus. Nuteistosios tvirtinimu, parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtai, nes vienai iš jų buvo pareikšti įtarimai, o kitai buvo grasinama, po kiekvienos apklausos anūkė buvo sukrėsta ir išsigandusi, nes ji suprato, jog turi sakyti tai, ko reikia tyrėjui, t.y. duoti parodymus prieš savo tėvą.

Tvirtina, kad šioje byloje buvo daug neteisybės, pradedant ikiteisminiu tyrimu ir priimant nuosprendį, pasinaudojant tuo, kad proceso šalims trūko teisinio išsilavinimo. Teigia, kad iki šiol nesupranta, ką padarė nusikalstamo ir už ką yra nuteista, o teismo metu jai visada buvo tvirtinama, kad ji įvertintu tai, koks yra jos sūnus. Pažymi, kad sūnus jai niekada nesakė, jog daro kažką nusikalstamo. Apeliantės nuomone, pripažįstant bendrininkavimą su V. R. turėjo būti įrodymais nustatytas susitarimas ir žinojimas, kad sūnus ar nenustatyti asmenys sukčiauja. Nurodo, kad nei vienas liudytojas nieko neparodė dėl jos kaltės, o jos kaltė buvo grindžiama tik banko sąskaitų išklotinėmis. Mano, kad teismas galėjo remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais L. R. ir F. R. parodymais tik tuo atveju, kai kiti bylos duomenys juos patvirtina, tačiau kitų duomenų byloje nebuvo surinkta. Taip pat nurodo, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino jos sąsajų su asmenimis, padariusiais nusikaltimus, o visos abejonės turėjo būti vertinamos jos naudai.

Nurodo, kad teismas nesiaiškino tikrųjų aplinkybių, kaip buvo išgryninti pinigai ir nepašalino prieštaravimų. Atkreipia dėmesį, kad kameros užfiksavo, kaip ji ir anūkė pasiima pinigus banko skyriuje, o anūkė, apklausiama liudytoja, parodė, kad pinigus atvežė į namus. Mano, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų ir nesusiejo jų į vieną logišką seką. Taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleistas sukčiavimo mechanizmas, neįrodyta, kuo pasireiškė apgaulė užvaldant svetimą turtą. Pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, kad ji neturėjo jokios finansinės naudos ir neužvaldė jokio svetimo turto.

Mano, kad jos atžvilgiu neteisėtai buvo atliekamas baudžiamasis persekiojimas ir su ja buvo bandoma susidoroti dėl to, kad ji yra V. R. mama. Tvirtina, kad dėl patirto streso pablogėjo jos sveikata, sušlubavo atmintis, pastoviai jaučia įtampą. Pažymi, kad visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, laikėsi visuomenėje priimtų normų, jų nepažeidinėjo, o sulaukus garbaus amžiaus yra skaudžiai baudžiama. Dėl paskirtos baudos nurodo, kad gyvens skurde, nes nepajėgs jos sumokėti. Nurodo, kad šioje situacijoje jos bendravimas su V. R. vyko kaip sūnaus ir motinos, o ne kaip nusikaltimų bendrininkų, bet tai nereiškia, kad ji galėjo suvokti, jog sūnus jos prašo kažko nusikalstamo, o elgėsi taip, kaip elgtųsi kiekviena mama, paprašyta vaiko, bet tai negali būti jos kaltės įrodymu apkaltinant ją nebūtais dalykais ir griežtai nubaudžiant.

Teismo posėdyje prokuroras prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus, nuteistasis V. R. ir jo gynėjas prašė tenkinti V. R. apeliacinį skundą, J. Š. gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą.

Kolegija sprendžia, kad nuteistieji V. R. ir J. Š. nepagrįstai skundžia jų atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir teigia, kad jie nepadarė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d., nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį V. R. ir J. Š. atžvilgiu, pagrįstai pripažino juos kaltais, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, kaltinime nurodytu metu savo bei tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo A. B. priklausančius 1990 Lt bei J. V. priklausančius 2200 Lt, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiesiems turtinę žalą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo padarytos išvados, gauti teisėtais būdais ir jų pakanka nuteistųjų kaltei pagrįsti

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Nusikalstama veika (sukčiavimas), numatyta BK 182 str. 1 d., kurios padarymu pripažinti kaltais V. R. ir J. Š., objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Apylinkės teismo padarytos išvados, kad V. R. ir J. Š. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys bendrais veiksmais savo bei tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – A. B. priklausančius 1990 Lt ir J. V. priklausančius 2200 Lt panaudodami apgaulę, yra teisingos ir pagrįstos. Byloje nustatyta, kad pinigai iš nukentėjusiųjų buvo pasisavinti ikiteisminio tyrimo nustatytiems asmenims pagaule įgijus nukentėjusiųjų internetinės bankininkystės duomenis, o V. R. ir J. Š. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į sukčiavimo būdu įgytų pinigų išgryninimą iš banko sąskaitų ir jų neteisėtą perdavimą kitiems asmenims, t. y. V. R. ir J. Š. taip pat dalyvavo nusikalstamos veikos daryme. Taip pat bylos tyrimo metu nustatyta, kad V. R. ir J. Š. bendravo, V. R. J. Š. davė nurodymus, kas rodo jų pritarimą dalyvavimui nusikalstamų veikų daryme. Pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Apeliantai nepagrįstai abejoja apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, skundžiasi tuo, kad apylinkės teismo nuosprendis priimtas vertinant vien juos kaltinančius įrodymus bei akcentuojant tai, kad nuo pat pradžių ikiteisminis tyrimas buvo tendencingas, prokuroras šališkas, kad buvo pažeidžiama jų nekaltumo prezumpcija, o visos abejonės nevertintos jų naudai.

Didžioji nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų dalis yra akcentuota į byloje surinktų įrodymų kritiką, teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik dokumentine bylos medžiaga (pateiktais banko sąskaitų išrašais, pažymomis ir kt.), kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

Nors V. R. ir J. Š. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų neprisipažino, tačiau jų kaltę padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką, patvirtina byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji A. B. teismo posėdžio metu patvirtino, jog iš jos apgaulės būdu buvo išvilioti jos elektroninės bankininkystės duomenys ir iš jos banko sąskaitos dingo apie du tūkstančius litų, taip pat jos vardu buvo paimtas 750 Lt kreditas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas A. B. sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas (1 t.,18, 24-25 b. l.), kuriame užfiksuota, kad 2013-01-24 1900 Lt, bei 90 Lt pervesti į F. R. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) nurodant paskirtį už automobilį bei, kad A. B. 2013-01-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė bendroje sumoje 1000 Lt kreditą, Kauno AVPK NTV ENTS pateikta pažyma apie IP adresą (duomenys neskelbtini), iš kurio, kaip nustatyta, buvo jungtasi prie A. B. banko sąskaitos, kuris 2013-01-24 priklausė mobiliojo ryšio telefonui, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio vartotojo Nr. (duomenys neskelbtini)3 (1 t., 53-58 b. l.), AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas F. R. sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas (1 t., 66-69 b.l.), iš kurio matyti, jog 2013-01-24 iš A. B. banko sąskaitos buvo pervesta 1900 Lt ir 900 Lt („uz automobili“), ir AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma ( 2t.,47-48 b.l.) iš kurios matyti, kad 2013-01-24 1974 Lt F. R. išsigrynino banko skyriuje, kas užfiksuota banko vaizdo įrašuose (1 t., 70-76 b.l.), Kauno AVPK SUV pateikta telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiosios A. B. numeris) išklotinė, kurioje užfiksuota, jog į šį numerį buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 82-84 b. l.), Kauno AVPK SUV pateikta telefono Nr. priklausomybė, šis numeris registruotas J. Š., gyv. (duomenys neskelbtini), vardu (1 t., 88-90 b.l.).; Kauno AVPK SUV pateikta telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (iš šio numerio skambinta nukentėjusiajai) išklotinė; atlikta informacijos analizė bei nustatyta, jog nukentėjusiajai A. B. 2013-01-24 15:33:18 val. buvo skambinta į laidinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu jungėsi prie tos pačios bazinės stoties MAR 10C, adresu (duomenys neskelbtini) ir MAR01A, (duomenys neskelbtini) (1 t., 99-118 b. l.), AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma, kurioje užfiksuota, kad J. Š. gautus pinigus nuo 2013-01-24 iki 2013-01-26 pervedė į AB „(duomenys neskelbtini)“ esančias sąskaitas: (duomenys neskelbtini) A. K. - 100 Lt; (duomenys neskelbtini) M. R. – 600 Lt; (duomenys neskelbtini) K. K. – 200 Lt; (duomenys neskelbtini) J. R. – 96 Lt; (duomenys neskelbtini) R. S. – 596 Lt; (duomenys neskelbtini) D. P. – 46 Lt; (duomenys neskelbtini) R. V. – 96 Lt; Į Marijampolės pataisos namų sąskaitą A. K. – 100 Lt. AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma, kurioje pateikta informacija apie finansines operacijas sąskaitose - (duomenys neskelbtini), A. K., iš J. Š. pervesti pinigai (100 Lt) tą pačią dieną išgryninti bankomate (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), M. R., iš J. Š. pervesti pinigai (600 Lt) sekančią dieną išgryninti bankomate (duomenys neskelbtini), taip pat iš šios sąskaitos atliekami pavedimai Marijampolės PN kalintiems asmenims; (duomenys neskelbtini), K. K., iš J. Š. per du kartus pervesti pinigai (200 Lt) išgryninti bankomatuose (duomenys neskelbtini), taip pat iš šios sąskaitos atliekami pavedimai Marijampolės PN kalintiems asmenims; (duomenys neskelbtini), J. R., iš J. Š. pervesti pinigai (96 Lt) tą pačią dieną išgryninti bankomate (duomenys neskelbtini), taip pat iš šios sąskaitos atliekami pavedimai Marijampolės PN kalintiems asmenims; (duomenys neskelbtini), R. S., iš J. Š. pervesti pinigai (596 Lt) sekančią dieną išgryninti pateikiant asmens dokumentą, (duomenys neskelbtini), D. P., iš J. Š. pervesti pinigai (46 Lt) po kelių dienų išgryninti bankomatuose Šiauliuose; (duomenys neskelbtini), R. V., iš J. Š. pervesti pinigai (96 Lt) sekančią dieną pervesti į D. P. ir K. K. sąskaitas, taip pat iš šios sąskaitos atliekami pavedimai Marijampolės PN kalintiems asmenims (2 t., 115-135 b. l.). Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti R. V., D. P., A. K., M. R., K. K. patvirtino, kad į jų banko sąskaitas iš J. Š. banko sąskaitos buvo padaryti piniginiai pavedimai, tačiau parodė, jog jie nei J. Š., nei V. R. nepažįsta ir negalėjo paaiškinti, kodėl ji pervedė jiems pinigų bei šių pinigų jie asmeniškai negavo.

Nukentėjusysis J. V. ir liudytoja V. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog iš V. V. apgaulės būdu buvo išvilioti jos tėvo J. V. elektroninės bankininkystės duomenys ir iš jo banko sąskaitos buvo pervesti 2200 Lt į L. R. sąskaitą. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas J. V. sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašas, kuriame užfiksuotos finansinės operacijos bei IP adresai atliekant šias finansines operacijas, 2013-07-20 atliekant 2200 Lt pervedimą į L. R. sąskaitą buvo jungiamasi iš IP (duomenys neskelbtini) (2 t., 163-165 b. l.), Vilniaus apskrities VPK SUV pateikta informacija, jog IP (duomenys neskelbtini) nurodytais prisijungimo laikotarpiais buvo priskirtas eilei mobilaus ryšio vartotojų (2 t., 166-169 b. l.), AB „(duomenys neskelbtini) “ pateiktas L. R. sąskaitos išrašas (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, kad 2013-07-20 į L. R. banko sąskaitą pervesti 2200 Lt iš J. V. sąskaitos, visi pinigai tą pačią dieną išgryninti bankomate, (duomenys neskelbtini) (2 t., 172-174 b. l.), Vilniaus apskrities VPK SUV pateikė telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė, kurioje užfiksuota jog elektroninės bankininkystės duomenys buvo išgauti skambinant iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 152-153 b. l.), Vilniaus apskrities VPK SUV pateikta telefono Nr. (duomenys neskelbtini) IMEI kontrolė, kuria nustatyta, jog ši SIM kortelė buvo dedama į telefono aparatus IMEI: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (2 t., 154-155 b. l.), duomenys, jog V. V. buvo skambinta į laidinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Tele2“ išankstinio apmokėjimo SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo įdėtas į mobiliojo ryšio telefono aparatą, kurio IMEI (duomenys neskelbtini)., kurio veikimo zona yra (duomenys neskelbtini) (2 t., 151-153, 154-155, 156-157, 160 b. l.), Alytaus pataisos namų informacija, jog mobilaus ryšio telefonas „Nokia“, IMEI (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir paimtas 2013-07-29 16.50 val., 19 būrio 1 miegamajame tarp lovų Nr. 1, 9, 8 grindyse padarytoje slėptuvėje, asmuo nenustatytas (2 t., 188 b. l.).

Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik iš paties kaltininko parodymų, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma nustatoma tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) požymius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-523/2010).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aukščiau nurodytu įrodymų vertinimu ir sprendžia, kad ir V. R. ir J. Š. suprato ir žinojo, kad į F. R. ir L. R. sąskaitas yra pervedami nusikalstamu būdu įgyti pinigai, V. R. ir J. Š. tarpusavyje bendravo ir palaikė kontaktą, žinojo apie pinigų pervedimus ir ką toliau reikia daryti. Bylos duomenys patvirtina, kad iš A. B. sukčiavimo būdu įgytus 1990 Lt F. R. kartu su J. Š. išgrynino banke praėjus vos kiek daugiau nei vienai valandai nuo pinigų pervedimo (A. B. paskambinta 2013-01-24; 15.33 val., pinigus AB „(duomenys neskelbtini)“ banke J. Š. su F. R. išgrynino 2013-01-24, 16.50 val.), dar tos pačios dienos vakarą J. Š. padarė du pavedimus į A. K. sąskaitą – 100 Lt ir į M. R. sąskaitą – 600 Lt, o likusius pervedė per kitas dvi dienas, kas rodo, jog kaltinamieji tarpusavyje bendravo ir gerai suprato kokius veiksmus kuris turi atlikti. Tai, kad V. R. ir J. Š. suprato, jog pinigai yra ne V. R. patvirtina J. Š. veiksmai – pinigų pervedimas į svetimų jai asmenų sąskaitas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad apgaulės būdu įgijus nukentėjusiojo J. V. elektroninės bankininkystės duomenis, reikalingus finansinei operacijai atlikti, prisijungus prie jo elektroninės bankininkystės ir pervedus 2200 Lt į L. R. sąskaitą, šią pinigų sumą L. R. išgrynino banke praėjus vos kiek daugiau nei pusvalandžiui nuo pervedimo (V. V. paskambinta 2013-07-20; 9.50 val., pinigus AB „(duomenys neskelbtini)“ bankomate L. R. išgrynino 2013-07-20, 10.38 val.), pinigai kaip ir nukentėjusiosios A. B. atveju, buvo perduoti J. Š. ir dar tos pačios dienos vakarą J. Š. pinigus perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kas rodo, jog J. Š. ir V. R. tarpusavyje bendravo ir gerai suprato kokius veiksmus kuris turi atlikti ir tai atitinka bendrininkavimo požymius. Tai, kad V. R. ir J. Š. suprato, jog pinigai yra ne V. R., patvirtina šie J. Š. veiksmai – pinigų perdavimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nors L. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole užfiksuotos aplinkybės, jog ji V. R. prašymu išgrynino pinigus ir perdavė jo motinai J. Š., kuriai nurodė, kad pinigai yra nuo V. R., tačiau J. Š., žinodama šią informaciją, šiuos pinigus perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui.

Apelianto V. R. argumentai ir nurodyta aplinkybes apie tai, kad D. L. paprašė sąskaitos, į kurią turėjo sugrąžinti jam skolą, neįtikino ir apygardos teismo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirma V. R. apklausa įvyko 2013-11-11, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus jis buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų, o D. L. Marijampolės pataisos namuose mirė 2013-11-02. Kolegija sprendžia, kad nuteistasis nurodė D. L. kaip asmenį, kuris jam buvo skoloje ir pravedė pinigus į F. R. sąskaitą tik todėl, kad žinojo, jog jis mirė ir teisme paliudyti nieko nebegalės (1 t., 21 b. l., 5 t. 76 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Baigiamajame apeliacinės instancijos teismo dokumente turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas.

Nors nuteistasis V. R. prašo sušvelninti jam pagal BK 182 str. 1 d. paskirtas bausmes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirtos bausmės yra teisingos ir adekvačios jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, todėl nėra aiškiai per griežtos. Skirdamas V. R. bausmes už nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., padarymą, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmes, įvertino jo įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, V. R. kaltės formą ir rūšį, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Vertindamas apelianto asmenybę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. R. anksčiau ne kartą teistas, nusikalto teistumui neišnykus ir būdamas įkalinimo įstaigoje, baustas administracine tvarka ir padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslų galima pasiekti skiriant V. R. už nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., padarymą laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant to, jog V. R. pripažintas kaltu padaręs du nesunkius nusikaltimus ( BK 182 str. 1 d.), už kiekvieną jo įvykdytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei BK 182 str. 1 d. numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, kurias teismas subendrino palankesniu nuteistajam dalinio bausmių sudėjimo būdu. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad dar labiau švelninti V. R. už nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., padarymą paskirtas bausmes nėra pagrindo. Dėl apelianto skundo argumento, jog BK 182 str. 1 d. numatyta laisvės atėmimo bausmė turi būti skaičiuojama nuo nulio, nes sankcijoje nėra numatytos šios bausmės minimumas, pažymėtina, kad BK 50 str. 2 d. numatyta, jog laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių, todėl BK 182 str. 1 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas yra 3 mėnesiai, o ne nulis, kaip nurodo apeliantas savo skunde.

Dėl nuteistojo skundo argumentų, kad teismas nepagrįstai ji laiko recidyvistu ir neatsižvelgė į pasikeitusio BK 56 str. nuostatas, pažymėtina, kad šiuo metu galiojanti BK 27 str. nuostata numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Ir nors šiuo metu galiojančioje BK 56 str. neliko nuostatos, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, o reglamentuojamas tik bausmės skyrimas pavojingam recidyvistui, tačiau kolegija sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą bausmės rūšį nuteistajam ir skirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesnės rūšies bausme nėra pagrindo.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. Š. bausmę už nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., taip pat nepažeidė.

Teisma atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą ir rūšį. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantei bausmę, nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, atsižvelgė ir į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad J. Š. neteista, nebausta administracine tvarka ir paskyrė jai švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurių dydžius nustatė žymiai mažesnius, nei šios bausmės rūšies už nesunkų nusikaltimą numatytas vidurkis (BK 47 str. 3 d. 2 p.). Taip pat teismas atsižvelgė ir į vertino tai, kad kaltinamoji yra senatvės pensininkė bei gauna mažas pajamas ir nustatė 10 mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Kolegijos nuomone, nuteistajai paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl jas švelninti nėra pagrindo.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų A. B. ir J. V. nuteistieji V. R. ir J. Š., veikdami bendrai su kitais asmenimis, apgaule išviliojo jiems priklausančius pinigus. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino nukentėjusiųjų A. B. ir J. V. civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiesiems nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 1 d., padarytą turtinę žalą pagrįstai priteisė solidariai iš nuteistųjų V. R. ir J. Š., nes kiti bendrininkai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kaip tą nurodo apeliantas V. R., kad A. B. būtų keitusi savo civilinio ieškinio dydį ir būtų jį mažinusi. Bylos duomenimis nustatyta, kad sukčiavimo būdu iš jos banko sąskaitos buvo pasisavinta 1990 Lt (576,34 eur), todėl mažinti priteistos turtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Apibendrinant visa pasakyta, atmetami nuteistųjų V. R. ir J. Š. apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai ištirti įrodymai. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo ir bausmių pagrįstumo aspektu bei civilinio ieškinio dalyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nuteistiesiems V. R. ir J. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų (sukčiavimo) požymius apylinkės teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. V. R. ir J. Š. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 182 str. 1 d., jiems paskirtos bausmės yra teisingos, o civiliniai ieškiniai solidariai priteisti pagrįstai.

Daroma išvada, kad nuteistųjų V. R. ir J. Š. apeliacinių skundų argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, o apylinkės teismo nuosprendis lieka galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. R. ir J. Š. apeliacinius skundus atmesti.