Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. Š. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovei J. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. D. pateikė teismui ieškinį (1–5 b. l.), prašydama priteisti iš atsakovės J. Š. 30 112 Lt žalos atlyginimą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovės pinigines lėšas, o lėšų nesant – atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 25d. nutartimi (20–21 b. l.) ieškovės prašymą tenkino, areštavo atsakovei J. Š. priklausančias lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su ieškove, o lėšų nesant ar esant jų nepakankamai –kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, uždraudė jais disponuoti.

Teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2006 m. neatsiskaito su ieškove už jai padarytą žalą, o žalos suma yra didelė, ir tai yra aplinkybė, kuriai esant atsakovė vengia vykdyti savo prievolę –geruoju atsiskaityti su ieškove.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė J. Š. atskiruoju skundu (40–41 b. l.) prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes atsakovei J. Š. kartu su dar 3 bendrasavininkiais priklauso 100/400 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo, kuris yra garantas teismo sprendimo įvykdymui, nes jo atsakovė negali realizuoti be kitų bendrasavininkių sutikimo net tuomet, jei nebūtų ginčo teisme. Ieškinys yra aiškiai nepagrįstas ir turi esminių trūkumų, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio ir nenustatė ieškovei termino trūkumams šalinti.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė negali disponuoti darbo užmokesčio pajamomis, kurios pervedamos į jos atsiskaitomąją sąskaitą banke, todėl neturės galimybių patenkinti net būtiniausių kasdienių poreikių, nusipirkti vaistų bei sumokėti už komunalinius patarnavimus. Akivaizdu, kad ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl jos atžvilgiu turi būti taikomos LR CPK 95 str. 2 d. numatytos sankcijos už aiškiai nepagrįsto ieškinio pateikimą.Ieškovė yra nesąžininga procese, nes dalyvauti byloje neįtraukia visų turto bendrasavininkų, neginčija suklastoto dokumento, neįtraukia į bylą suklastotą įgaliojimą išdavusią instituciją. Nurodydama, kad atsakovė padarė ieškovei žalą, kartu su ieškiniu nepateikia net elementariausių įrodymų: kuri miško vieta priklauso ieškovei, kad, būtent ieškovei priklausančiame sklype atliktas kirtimas, kieno išduotas įgaliojimas ir kokiais įrodymais grindžia argumentą, kad įgaliojimas yra suklastotas, nepateikti duomenys iš VĮ Registrų centras apie bendrasavininkus ir kt.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas galėjo numanyti, jog atsakovė patirs nuostolių, tačiau nepareikalavo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (46–47 b. l.) ieškovė N. D. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad iš pažymėjimo apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą matyti, kad viso žemės sklypo vertė yra 9796 Lt, ieškovės duomenimis, šiam sklypui pritaikyti apribojimai, be to, atsakovė turi ir daugiau įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Išvada, kad ieškinys yra nepagrįstas, gali būti padaryta tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo teismas savo iniciatyva negali taikyti, nes tokį prašymą turi pateikti ginčo šalis.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria ieškinio reikalavimams užtikrinti areštuotas jos turtas. Nurodo, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nepateikti bylos aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, jog atsakovė turi turto – 100/400 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje žemės sklypo, kuris yra garantas teismo sprendimo įvykdymui. Be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jos teises į sveikatos apsaugą, nes areštavus atsiskaitomąją sąskaitą banke, negali nusipirkti nei vaistų, nei patenkinti būtiniausių kasdienių poreikių.

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas ieškinio užtikrinimo klausimą, bylos iš esmės nenagrinėja, todėl pirmosios instancijos teismas, vykdydamas minėtos teisės normos reikalavimus, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, sprendė, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra – ar ieškovės pareikštų reikalavimų patenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įgyvendintas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, nesprendžia ginčo dėl materialinių teisinių santykių iš esmės, todėl neturi pagrindo analizuoti, ar atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei reikalaujamą priteisti sumą, ar tokios pareigos neturi. Atsakovės turto areštas taikytas kaip preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Pažymėtina, kad susiklosčiusi teisminė praktika rodo, jog esant turtiniam ginčui, jei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašoma pradinėje bylos stadijoje, paprastai ieškinio užtikrinimo priemonės yra taikomos. Tai paaiškinama tuo, jog atsakovės pozicija, taip pat jos finansinis pajėgumas teismui šioje stadijoje dar nėra žinomi, o laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju atsakovei J. Š. pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas dėl 30 112 Lt sumos priteisimo, kuri atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele. Didelė ieškinio suma teismų praktikoje laikoma realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad ji su kitais trimis bendrasavininkais valdo 100/400 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje žemės sklypą, kuris yra garantas teismo sprendimo įvykdymui, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu, nes iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad viso žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 9611 Lt, atsakovei priklausanti turto dalis yra areštuota nuo 2004 m., todėl esant palankiam teismo sprendimui, ieškiniu reikalaujama suma nebūtų užtikrinta (42 b. l.). Taigi pripažintina, kad nurodytos bylos aplinkybės sudaro teisėtą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo suvaržytos jos teisės į sveikatos apsaugą, nes ji negalinti nusipirkti vaistų, patenkinti būtiniausių kasdienių poreikių, sumokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu ir nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtina užtikrinti ekonomiškumo principo įgyvendinimą ir šalių interesų pusiausvyrą (LR CPK 145 str. 2 d.). Siekiant užtikrinti atsakovės teisių bei turtinių interesų apsaugą, pirmiausia areštuotinas atsakovei priklausantis kilnojamas ir nekilnojamas turtas, o jeigu kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nėra ar jo yra nepakankamai, areštuotinos atsakovės piniginės lėšos.

Atskirojo skundo argumentas, kad teismas nepareikalavo atsakovės nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimo užtikrinimo, laikytinas nepagrįstu. LR CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad šalies prašymu teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad teismas savo iniciatyva gali pareikalauti nuostolių užtikrinimo, tik siekdamas apginti viešąjį interesą. Kitais atvejais teismui turi būti pateiktas šalies prašymas.

Teismas mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje nagrinėjamoje byloje yra tikslingas dar ir dėl to, kad atsakovė ieškinio nepripažįsta.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos duomenys sudaro prielaidas konstatuoti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra tikslingas. Tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina vadovautis auksčiau minėtais ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principais. Kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo atsakovei J. Š. patenkinti net būtiniausius poreikius, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Areštuoti atsakovei J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 30 112 Lt sumai.

Nesant kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti J. Š. priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir trečiuosius asmenis.

Areštavus pinigines lėšas, leisti atsakovei J. Š. atsiskaityti su ieškove, o taip pat iš areštuotų lėšų panaudoti 1500 Lt sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų pragyvenimo poreikių tenkinimui.