Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Japoniški valgiai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-938-259/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Japoniški valgiai“ ieškinį atsakovams R. R., K. K. dėl žalos įmonei atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovų veiksmais, atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, netenkinus apelianto reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovų žalą, padarytą įmonei ir jos kreditoriams vadovų neveikimu, t.y. nesikreipus laiku į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kurią sudaro nepatenkinta bendrovės kreditorių reikalavimų suma ir bankroto administratoriaus atlyginimas bei administravimo išlaidos.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė taikoma tik savarankiškai nustačius šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir/ar paslaugas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už neatliktus veiksmus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki 2008 m. liepos 1 d., atsakovams kaip įmonės vadovams negali kilti prievolė atsakyti už pradelstą kreiptis laikotarpį išaugusius įmonės įsiskolinimus kreditoriams, jeigu skola ir didėjo, nes iki 2008 m. liepos 1 d. įstatymo leidėjas imperatyvios prievolės atlyginti padarytą žalą bendrovei (jos kreditoriams), už tokius vadovų veiksmus (neveikimą) nebuvo įtvirtinęs (ĮBĮ 8 straipsnis 4 dalis). Teisėjų kolegija su tokia teismo nuostata nesutinka, nes įmonės administracijos vadovo galimą civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą dar iki ĮBĮ 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtina tiek teisės aktai (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.245 - 6.249 straipsniai), tiek ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kita vertus, nors aukščiau minėtas pirmosios instancijos teismo teiginys neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų praktikos analogiškose bylose sprendžiant bankrutavusios įmonės vadovų atsakomybės klausimus iki 2008 m. liepos 1 d., tai esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, nes byloje esantys duomenys paneigia apelianto argumentus dėl įmonės nemokumo dar nuo 2007 m.

Kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio, apeliantas įmonės nemokumą sieja su įmonės turto bei apskritai visų įsipareigojimų sumos santykiu. Tuo tarpu ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju 2008 metų UAB „Japoniški valgiai“ balanso duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad įmonė jau nuo 2007 m. buvo nemoki: įmonės turtą 2008 m. sudarė 335 463 Lt vertės turtas, iš kurio 291 162 Lt vertės ilgalaikis materialus turtas, per vienerius metu mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai tesiekė 98 348 Lt, per ataskaitinį laikotarpį įmonė uždirbo 729 747 Lt pajamų (t. 1, b. l. 22, 49-50). Taigi, net jei daryti prielaidą, kad tuomet visi per vienerius metus vykdytini įsipareigojimai jau buvo pradelsti, tai ir tokiu atveju nebūtų pakankamo pagrindo konstatuoti teisinį įmonės nemokumą ĮBĮ prasme ir netgi galima būtų pripažinti, kad įmonės finansinė padėtis visiškai nebloga. Pažymėtina, kad apelianto nurodomoje 2011 m. rugpjūčio 11 d. FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/131 „Dėl UAB „Japoniški valgiai“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ buvo vertinama taip pat visa, o ne pradelstų įsipareigojimų apimtis (t. 1, b.l. 152-189), pagal kurią, minėta, negalima daryti apelianto pageidaujamos išvados dėl UAB „Japoniški valgiai“ nemokumo 2007-2008 metais ir šiuo pagrindu vadovui kilusios pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą minėtu laikotarpiu. Taigi, nesant byloje duomenų, kad įmonė jau 2007-2008 metais negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti jos nemokumą bei įmonės vadovų pareigą minėtu laikotarpiu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas).

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, siejant UAB „Japoniški valgiai“ nemokumo būsenos momentą tik su Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarties, kuria iškelta UAB „Japoniški valgiai“ bankroto byla, data, taip pat prieštarauja byloje esantiems duomenims. Akivaizdu, kad ne teismo nutartis iškelti bankroto bylą sukuria nemokumo būseną, nutartimi yra tik konstatuojama būsena, atsiradusi - geriausiu atveju – prieš pareiškimo teismui pateikimą. Minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė dėl to, kad apeliantas neįrodė momento, kada įmonė tapo nemokia, kuriam atsakovui vadovaujant tai įvyko. Tuo tarpu 2009 metų UAB „Japoniški valgiai“ finansiniai rodikliai sudaro iš esmės neabejotinas prielaidas manyti, kad jau 2009 metais įmonės vadovams atsirado pakankamas pagrindas bankroto bylai inicijuoti. Kaip matyti iš 2009 metų balanso įmonės finansinė padėtis lyginant su 2008 metais kardinaliai pasikeitė: įmonės turtą tesudarė 15 174 Lt vertės trumpalaikis turtas, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo net iki 304 714 Lt, įmonės apskaitoje nebeliko ilgalaikio materialaus turto (t. 1, b. l. 23). Būtent 2009 metais įmonei iškilo sunkumų atsiskaitant su kreditoriais (t. 2, b. l. 5). 2010 m. įmonės finansinė padėtis prastėjo - sumažėjo bendra turto vertė, išaugo įsipareigojimų dydis (t. 1, b. l. 25). Visas įmonės ilgalaikis materialus turtas buvo parduotas 2009 m. rugsėjo 30 d. (t. 1, b. l. 54-55), tą pačią dieną atliktas ir trišalis skolų įskaitymas tarp UAB „Japoniški valgiai“, UAB „Rodiklis“ ir UAB „Rūdupis“ (t. 2, b. l. 8-9), dėl ko ženkliai pakito įmonės finansiniai rodikliai, atsispindintys 2009 metų balanse, ir susidarė situacija, kai įmonės įsipareigojimai kreditoriams viršijo įmonės turimo (beje, belikusio jau tik trumpalaikio) turto vertę daugiau nei dvidešimt kartų (t. 1, b. l. 23, t. 2, b. l. 5). Todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad būtent dėl 2009 m. rugsėjo 30 d. sandorių ženkliai pablogėjus įmonės finansinei padėčiai įmonės vadovui atsirado prielaidos realizuoti savo pareigą inicijuoti UAB „Japoniški valgiai“ bankroto bylą. Tai, kad būtent po šių sandorių sudarymo buvę kreditoriai prarado galimybę susigrąžinti kreditorinius reikalavimus, yra konstatuota ir minėtoje 2011 m. rugpjūčio 11 d. FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/131. Šiuo laikotarpiu UAB „Japoniški valgiai“ vadovavo R. R., kuris buvo paskirtas įmonės direktoriumi 2009 m. rugsėjo 9 d. (t. 1, b. l. 14, 59) ir vienasmeniškai atstovavo įmonės interesus, sudarant sandorius įmonės vardu (t. 1, b. l. 54-55). Pastebėtina, kad minėtais sandoriais buvo sumažinta UAB „Rodiklis“, kuriai pats R. R. ir vadovavo, skola apeliantui, ji sumažinta tokia apimtimi (153 868 Lt), jog yra pagrindas manyti, kad ja galėjo būti padengti netgi visi įmonės įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas vertinti minėtą datą kaip pareigos R. R. inicijuoti bankroto bylą įmonei atsiradimo atskaitos tašką.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl atsakovų solidariosios atsakomybės, kuri nėra preziumuojama (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), nebuvimo, juolab, kad nagrinėjamu atveju atsakovai vadovavo bendrovei skirtingais laikotarpiais ir neveikė jokiais bendrais veiksmais. Todėl konstatavus tik atsakovo R. R. neteisėtus veiksmus, pažeidžiant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, spręsti K. K. atsakomybės klausimus nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.

Ieškinio atmetimą pirmosios instancijos grindė ir tuo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kada atsirado skoliniai įsipareigojimai, kaip jie padidėjo, koks yra tikrasis dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą žalos dydis, t.y. iš esmės atmetė ieškinį dėl apelianto netinkamo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Teisėjų kolegija, net ir turėdama galvoje viešąjį interesą tokio pobūdžio bylose, iš dalies sutinka su teismo pozicija dėl administratoriaus įrodinėjimo pareigos, nes bankroto administratoriaus pareiga ginant įmonės ir kreditorių interesus nesibaigia ieškinio/apeliacinio skundo pateikimu teismui – jis, atstovaudamas įmonę, yra dalyvaujantis byloje asmuo ir neturi procesinių lengvatų įrodinėjimo procese vien viešo intereso egzistavimo byloje pagrindu. Šiuo atveju iš tikrųjų ieškinys pareikštas iš esmės nenurodant nei kada, nei kokiu pagrindu, nei kokiam atsakovui vadovaujant atsirado konkretūs kreditoriniai reikalavimai, nei kodėl jie laikytini žala visa apimtimi ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apskritai visų bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atlyginimas negali būti automatiškai perkeliamas vadovams/dalyviams. Tačiau, kita vertus, teisminėje praktikoje bylose, susijusiose su viešuoju interesu, taip pat akcentuojamas aktyvus teismo veikimas, taigi, aukščiau paminėtos aplinkybės vis tik turi būti maksimaliai įmanomai nustatinėjamos. Šioje byloje jos nagrinėjimo eigoje teismui buvo pateikti papildomi duomenys, iš dalies detalizuojantys minėtas aplinkybes (t. 1, b.l. 152-189, t. 2, b.l. 4-17), tačiau teismas, padaręs išvadą apie įmonės nemokumo būsenos atsiradimą tik bankroto bylos iškėlimo dieną, jų įrodomosios reikšmės faktiškai neįvertino.

Žala nėra preziumuojama (CK 6.249 straipsnis), todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), per se dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Kasacinio teismo yra konstatuota, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. O žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Šioje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai žala bankrutuojančiai įmonei laiko skirtumą tarp bankroto byloje visų, nepaisant atsiradimo pagrindo ir laiko, patvirtintų kreditorinių reikalavimų, bankroto administratoriaus atlyginimo, administravimo išlaidų ir administratoriaus rasto bankrutuojančios įmonės turto.

Taigi, nustatant žalos dydį vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos laiku neinicijavimo. Todėl būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo ir nuo šios pareigos atsiradimo momento išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad į padarytos ir priteistinos iš atsakovo žalos dydį neturėtų būti įskaičiuojamos įmonės bankroto procedūrų apmokėjimo išlaidos ir atlyginimas bankroto administratoriui. Visų pirma, bankroto procesas dar nėra baigtas, todėl aptariamos išlaidos dar gali kisti, jos dar nėra realiai patirtos, todėl konkreti žala dar nėra padaryta. Antra, apskritai administravimo išlaidos bet kuriuo atveju yra neišvengiamai patirtinos nepriklausomai nuo įmonės vadovo savalaikiškumo inicijuojant įmonei bankroto bylą, todėl nėra jo neteisėtų veiksmų pasekmė. Įrodymų, kad dėl savalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo pareigos neįvykdymo administravimo išlaidos akivaizdžiai būtų išaugusios, nėra pateikta (CPK 12, 178 straipsniai).

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki įmonės bankroto bylos išnagrinėjimo ir įmonės likvidavimo nėra jokios galimybės nustatyti, kokią žalą įmonė ir jos kreditoriai patyrė dėl įmonės vadovo pradelsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio kreditoriniai reikalavimai liktų nepatenkinti atlikus visas bankroto procedūras ir likvidavus įmonę. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, gina ne tik kreditorių, bet ir jo atstovaujamos įmonės interesus, nagrinėjamu atveju ieškinys yra grindžiamas ne tik tuo, kad laiku nesikreipta dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir padaryta žala kreditoriams, bet ir CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu dėl įmonei padarytos žalos. Akivaizdu, kad pasibaigus bankroto procedūrai įmonės teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo apskritai nebegalėtų būti realizuojama. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad administratoriui reikšti nagrinėjamo pobūdžio ieškinį, o teismui jį išnagrinėti yra pagrindas ir nesibaigus bankroto bylai. Juo labiau, kad jau dabar iš bylos duomenų galima spręsti, jog nebus realios galimybės ir kreditorių reikalavimų tenkinimui visa apimtimi - kreditorinių reikalavimų suma viršija 225 000 Lt, įmonė jokio turto neturėjo ir neturi (išskyrus 894 Lt banko sąskaitoje), iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad debitoriui UAB „Vardiklis“ taikoma supaprastinto bankroto procedūra.

Minėta, jog nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertinama yra ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Iš administratoriaus pateiktos pradelstų skolų detalizacijos (t. 2, b.l. 4-7) matyti, įmonės vadovui R. R. nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savo (vadovo) pareigos laiku, t.y. po 2009 m. rugsėjo 30 d. pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado naujos skolos: 2010 m. vasario 20 d. LATGA - 1 057,84 Lt; 2009 m. gruodžio 30 d. UAB „Mineraliniai vandenys“ - 2 995,17 Lt; 2010 m. sausio 31 d. AB „Lietuvos dujos“ 2 595,90 Lt; 2010 m. vasario 28 d. AB TEO - 611,18 Lt; padidėjo jau buvusios skolos nuo 2009 m. spalio 1 d. - VSDFV Kauno skyriui - 14 380,42 Lt (39 551,06 Lt - 25 170,64 Lt) (t. 2, b. l. 5, 17) ir pagal apeliacinės instancijos teismo išreikalautus duomenis - Kauno apskrities VMI 42 438,15 Lt (67 092,23 Lt - 24 654,08 Lt). Tokiu būdų bendra UAB „Japoniški valgiai“ skolų apimtis padidėjo 64 078,66 Lt. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad R. R. kaip administracijos vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą UAB „Japoniški valgiai“ pažeidimas padidino įmonės skolų apimtį, todėl jis privalo atlyginti savo neveikimu įmonei ir kreditoriams padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.245 straipsnis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

Apelianto apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl bendrovės vadovų sudarytų įmonei nenaudingų sandorių, perleidžiant įmonės turtą kitiems asmenims, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokiomis aplinkybėmis ieškinys nebuvo grindžiamas. Dėl to teisėjų kolegija šių apelianto argumentų neanalizuoja. Juolab, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad bankroto administratorius realizavo savo teisę ginčyti sudarytus bankrutuojančiai įmonei nenaudingus sandorius teisme (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-939-395/2012), ginčą baigiant taikos sutartimi.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su įmonės nemokumo būsenos momento nustatymu bei išaugusiomis įmonės skolomis (CPK 185 straipsnio 1 dalis), dėl ko nepagrįstai atsakovui R. R. netaikė civilinės atsakomybės. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies priteisiant UAB „Japoniški valgiai“ iš R. R. 64 078,66 Lt žalos atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Į bylą yra pateikta 5 000 Lt sąskaita už advokato teisines paslaugas apeliantui pirmosios instancijos teisme (t. 2, b.l. 19). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan. Iš šių rekomendacijų nuostatų matyti, kad šiuo atveju apelianto patirtų išlaidų už advokato pagalbą dydis viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius. Be to, ieškinys tenkinamas iš dalies (40 proc.). Todėl teisėjų kolegija mažina priteistinų išlaidų už advokatų pagalbą dydį iki 1 200 Lt (CPK 98 str. 2 d., CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinys atsakovo R. R. atžvilgiu, ir šioje dalyje ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. R. 64 078,66 Lt žalos atlyginimą, 1 200 Lt už advokato pagalbą bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Japoniški valgiai“ bei 1 922,36 Lt žyminį mokestį, 38,28 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.