Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-03-02 · Civilinė byla Nr. 2A-287-232/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-02
Bylos Nr.
2A-287-232/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-21555-2009-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
S. K., V. K., M. M.
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-287-232/2012Teisminio proceso Nr.2-01-3-21555-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 35.4; 30.10.;121.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,teisėjų Alvydo Barkausko, Almos Urbanavičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. K., V. K., M. M., M. M., M. M., N. M. atstovaujamiems atstovės pagal įstatymą V. K. bei trečiajam asmeniui ieškovo pusėje SĮ “Vilniaus miesto būstas“ asmuo išvadai teikti Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu (b.l. 1-4, 52-54) prašydamas nutraukti nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus m. savivaldybės ir S. K. dėl buto, esančio Ateities g., Vilniuje; iškeldinti atsakovus S. K., V. K., M. M., M. M. su jiems priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, esančio Ateities g., Vilniuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Nurodė, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame Ateities g., Vilniuje gyvena atsakovai S. K., jo pilnametė duktė V. K. bei jos keturi nepilnamečiai vaikai: M, M, M ir N. Tarp šalių yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, t.y. atsakovai naudojasi ieškovui priklausančiomis patalpomis ir už tai jiems yra skaičiuojamas nuomos mokestis. Atsakovai, naudodamiesi ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, neatsiskaitydami su paslaugų tiekėjais už faktiškai vartojamas paslaugas, nemokėdami nuomos mokesčio, pažeidžia ieškovo, kaip savininko teises. Ieškovas negalintis jam priklausančiu butu naudotis savo nuožiūra, negali išnuomoti gyvenamojo būsto asmenims, turintiems teisę į socialinio būsto nuomą. Kadangi atsakovai vengia vykdyti savo prievolę mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, todėl sutinkamai su CK 6.611 str. yra pagrindas nutraukti nuomos teisinius santykius bei iškeldinti atsakovus iš buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.

Atsakovai atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo SĮ “Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu (b.l. 71-72) su ieškovo ieškiniu sutiko, nurodė, kad 2008-12-03 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu „Dėl UAB „Bedruva“ pertvarkymo Nr.1-474 p.7 ir 2008-12-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr.1-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ bei 2008-12-01 aktu trečiajam asmeniui buvo perduotos patikėjimo teise savivaldybei priklausančios patalpos, tame tarpe ir Ateities g..

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu (b.l. 139-141) ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad, nepaisant to jog atsakovai nevykdė prievolės mokėti nuomą daugiau nei 3 mėnesius kas sudaro formalų CK 6. 611 str. numatytą pagrindą nutraukti nuomos sutartį, tačiau toks sprendimas neatitiktų proporcingumo principų. Socialiai remtinų ir mažamečių asmenų iškeldinimas, turėtų būti kraštutinė priemonė, taikoma išskirtiniais atvejais. Toks ieškovo teisių gynybos būdas sukeltų ypač sunkias pasekmes labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims. Nebūtų užtikrinta mažamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą, kadangi vaikų motina nepajėgi finansiškai užtikrinti savo vaikams kito gyvenamojo būsto. Ieškovo teigimas, kad ginčo patalpos yra reikalingos kitiems įvairių socialinių grupių asmenims, kurie yra sąrašuose, patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinio, nes ieškovas nenurodė kurie asmenys galėtų pretenduoti į ginčo gyvenamąsias patalpas, iškeldinus atsakovus. Dėl to teismas negali palyginti tokių asmenų ir atsakovų interesų, kurio individo interesai nusveria (VAT 2009-06-15 nutartis civ. b. Nr.2A-622-567/2009). Bet to ieškovas nėra pateikęs įrodymų jog dėjo pastangas konfliktą sureguliuoti pasiūlydamas šeimai nuomotis kitas pigesnes patalpas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuomininkų iškeldinimas iš gyvenamosios patalpos būtų neproporcingas padarytam sutarties pažeidimui ir nepagrįstai pažeistų gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų, neįgaliųjų teises bei mažamečio vaiko interesus, neatitiktų LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl ieškovės ieškinį atmetė. Nurodė, jog tokios praktikos nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas laikosi ir kasacinis teismas (LAT 2003-11-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1124/2003; 2010-02-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-51/2010).

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b.l. 146-150) prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – Savivaldybės ieškinį patenkinti visiškai. Nurodė, jog viena pagrindinių nuomininko pareigų – pareiga reguliariai, sutartu ar nustatytu laiku mokėti nuomos mokesčius ir mokesčius už komunalines paslaugas. Šiuo nagrinėjamu atveju nuomos mokestis nebuvo sumokėtas net ir nuomotojui pareiškus ieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš gyvenamjų patalpų. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas vengia ir ateityje vengs tinkamai vykdyti prievoles, pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Pažymėjo, jog LR CK 6.611 str. nesuteikia teisės teismui atsižvelgus į tam tikras aplinkybes netaikyti nuomininkams neigiamų pasekmių numatytų minėtame straipsnyje. Teismas nustatęs, kad yra visos LR CK 6.611 str. numatytos sąlygos turi taikyti įstatyme numatytą sankciją ir priimti sprendimą nuomininkus iškeldinti. Atsižvelgti vien į nuomininkų interesus, ignoruojant savininko teisėtus interesus yra neteisinga, nesąžininga ir neprotinga. Pažymėjo, jog teismui priėmus vaiko interesams nepalankų sprendimą, pareiga užtikrinti vaiko teisę į būstą tenka ne tik tėvams, bet tokia pareiga tenka ir savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybai. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas netyrė ir nesiaiškino abiejų tėvų pareigos prisidėti prie racionalaus vaiko vystymosi, o šią pareigą automatiškai perkėlė gyvenamųjų patalpų savininkui. Tokia pirmos instancijos teismo praktika yra ydinga ir nepateisinama, kadangi bus sudarytos visos galimybės socialinio būsto nuomininkams piktnaudžiauti savo teisėmis ir nesąžiningai naudotis valstybės teikiama socialine parama, o kartu paneigiama socialinio būsto paskirtis ir formuojama socialinė politika, kurios tikslas padėti mažas pajamas turintiems asmenims lengvatine tvarka išsinuomoti būstą. Be to šeimos, įrašytos į piliečių, turinčių teisę išsinuomoti socialinį būstą, sąrašus laukia 10 ir daugiau metų, šių šeimų situacija yra analogiška ar dar sudėtingesnė nei šeimos, kurią teismas atsisakė iškeldinti šioje byloje. Atsakovai pažeidė bendradarbiavimo, kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai, nesikreipė į ieškovą kad būtų išdėstytas skolos mokėjimo grafikas, ar kad būtų suteiktas kitas (mažesnis) gyvenamasis plotas, neieškojo būdų, kad sumažėtų skolos, nuomos ir komunaliai mokesčiai.

Atsiliepimas

A. V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 168) nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, pažymėjo, jog iškeldinimo atveju šeima neturėtų kur gyventi, kadangi jokio kito turto neturi. S. K. yra pagrindinis buto nuomininkas, jis yra bedarbis, geriantis ir neatsakingas asmuo. S. K. atsisako mokėti skolas, visą laiką yra neblaivios būklės. Atsakovė yra daugiavaikė motina, užsiregistravusi Vilniaus darbo biržoje, vieninteles pajamas sudaro 1 260 Lt per mėnesį gaunama socialinė pašalpa, todėl visų skolų padengti atsakovė neturi galimybių, pagal galimybes moka už kas mėnesį jai pateikiamas sąskaitas.

Tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 163) nurodė, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-31 sprendimą ir priimti naują – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje ginčas yra kilęs iš gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių susiklosčiusių tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė atsakovė buto pagrindinis nuomininkas yra jos tėvas S. K., kuris nuomos ir kitų mokesčių tinkamu mokėjimu, nesirūpina, yra priklausomas nuo alkoholio, išvykęs gyventi į kaimą. Atsakovė teigė nežinojusi, kad yra susikaupusi tokia didelė buto nuomos mokesčio ir komunalinių paslaugų skola. Atsakovės tėvas (pagrindinis nuomininkas) dėl savo nerūpestingumo buto neprivatizavo, ji galimybe išsipirkti butą taip pat nesidomėjo. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 7-9) butas 1999 09 08, priėmimo - perdavimo aktu Nr. 1624-01 perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Savivaldybė butą yra perdavusi valdyti patikėjimo teise, pagal 2007 07 30 aktą Nr. A 305 -132 (8.1-EUD-3) VĮ „Vilniaus butai“ (b.l. 73-76).

Ieškovas savo apeliacinį skundą grindė aplinkybe, kad atsakovė nesikreipė į jį netgi po ieškinio pareiškimo teismui padavimo dienos dėl skolos grafiko sudarymo, vengė mokėti skolą. Tačiau kaip matyti iš byloje pateiktos pažymos apie atsakovės gaunamas pajamas (b.l. 126,127), ji tik nuo 2010 lapkričio mėnesio gauna 1260 Lt socialinių pašalpų, anksčiau kurį laiką jokių pajamų neturėjo. Ieškovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad paskutinį mokėjimą atsakovė atliko 2011 01 13 sumokėdama 138 Lt. Todėl kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė turi išlaikyti 4 nepilnamečius vaikus, į tai kad atsakovė, kurį laiką jokių pajamų negavo, o kai pradėjo gauti pajamas, pradėjo pagal galimybes mokėti nuomą, negalima teigti, kad ji visiškai nededa pastangų mažinti įsiskolinimą ir kad ateityje pagerėjus jos finansinei būklei negalės atlyginti skolos.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikoje suformuotų precedentų panašiose bylose. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT), 2012 01 17 išplėstinės kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, kurioje apsisprendė keisti praktiką socialinio būsto nuomos klausimais, yra pasisakęs dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo tvarkai aktualių teisės normų taikymo ir suvienodinimo nepriklausomai nuo to ar gyvenamosios patalpos nuomotis asmenims suteiktos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų redakcijomis, galiojusiomis iki 2003 m. sausio 1 d. ar po šios datos (iki 2003 m. sausio 1 d. šio įstatymo pavadinimas buvo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 straipsnio 8 dalis), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus yra viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Pagal tuometį reguliavimą valstybė suteikdavo gyvenamąsias patalpas nuomotis asmenims, kurie negalėdavo patys įsigyti gyvenamųjų patalpų, buvo iškeldinti iš manevrinių fondų, gyveno grąžintinuose savininkams namuose, nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis lengvatomis ir kt. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos objektas yra socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis.

Šioje byloje kaip ir minėtoje LAT nutartyje nustatytas ilgalaikis atsakovės ryšys su ginčo būstu, šiame būste gyveno jos tėvai, ji registruota bute ir buvo pagrindinio buto nuomininko šeimos nare dar iki 2002 m. gruodžio 31 d., todėl šiems nuomos santykiams privalo būti taikomos būtent CK normos, reguliuojančios tokio pobūdžio sutartinius santykius, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo reikalavimai. Nustačiusi šias aplinkybes LAT Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, poreikį keisti kasacinę praktiką dėl aktualių socialinio būsto nuomos teisiniams santykiams teisės normų taikymo, pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos. Tačiau pažymėjo, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. LAT minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau, tokių ginčų šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma. Todėl teismai turi atsižvelgti į ginčo sutarties pobūdį, jos sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, bei nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą.

Nustatęs nuomos sutarties pažeidimą pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą ar teisinga ir tikslinga sutartį nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, kas reikštų griežčiausia galimą sankciją už sutarties nevykdymą ir nuomininkės bei jos mažamečių vaikų vienintelio būsto netekimą teisingai taikė proporcingumo principą, atsižvelgė į nuomininkės ilgalaikio ryšio su ginčo gyvenama patalpa teisėtumą, kad sutarties pažeidimas padarytas dėl nuomininkės sunkios materialinės padėties, dėl kurios ji neišsigali susimokėti įsiskolinimo, kad gavusi socialines išmokas ji pradėjo bent minimaliai pagal savo galimybes mokėti įsiskolinimą. Kolegijos nuomone teismas nustatęs, kad ieškovės, kuri yra daugiavaikė mažamečių vaikų motina, kurios vienintelės pajamos yra socialinės pašalpos, kad atsakovė kitos gyvenamosios patalpos neturi, teisingai nusprendė, kad tokia sankcija kaip iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų per griežta ir neproporcinga pažeidimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

NUTARĖ:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto i apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alma UrbanavičienėAlvydas BarkauskasLiuda Uckienė