Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-239-125/2008 pagal ieškovės valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Progresas“ dėl uosto žemės nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir atsakovė AB „Progresas“ 2001 m. spalio 4 d. ir 2002 m. lapkričio 4 d. sudarė valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis, kurios buvo keistos ir papildytos dėl nuomojamo žemės sklypo ploto ir sutarčių galiojimo terminų pasikeitimų (t.1, b.l.8-11, 15-18, 97-101). Neatskiriamais sutarties priedais yra nuomojamo uosto žemės sklypo ribų planas ir Uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimas. Pagal sutartį atsakovė nuomoja uosto žemės sklypą, kuriame yra akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise priklausantys privažiuojamieji geležinkelio keliai, kurie patikėjimo teise nėra valdomi ieškovės (žemės nuomotojos), pagal bylos šalių sudarytą sutartį atsakovei nesuteikta teisė naudotis valstybei priklausančiais uosto infrastruktūros objektais. Uosto žemės nuomotoja Uosto direkcija nuomos mokesčio dydį nustatė pagal Susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr.286 patvirtintos ir 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 370 keistos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarkos nuostatas, nuomojamą žemę priskirdama B klasės kategorijai, pagal ją nustatydama 12,25 nuomos mokesčio koeficientą ir 1,50 Lt už vieną nuomojamos žemės kvadratinį metrą nuomos mokesčio dydį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė tinkamai vykdė nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, laiku ir pagal nuomotojos nurodymus mokėjo žemės nuomos mokestį (t.1, b.l.102-121). 2007 m. balandžio 24 d. ieškovė patikslino uosto žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimą ir pareikalavo, kad už nurodytą laiką atsakovė papildomai sumokėtų 405 283,29 Lt žemės nuomos mokestį, nustatydama didesnį – 2 Lt už vieną kvadratinį žemės metrą per metus nuomos mokestį. Mokesčio padidinimą ieškovė motyvavo tuo, kad atsakovė naudojasi nuomojamoje uosto žemėje esančiais privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, o tokiu atveju uosto žemės nuomos užmokestį reglamentuojantis teisės aktas tokią uosto žemę priskiria kitai, nei uosto žemė be privažiuojamųjų geležinkelio kelių, kategorijai, nuo kurios priklauso uosto žemės nuomos koeficientas, sąlygojantis didesnį nuomos mokestį. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutiko. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą pripažino nepagrįstu, motyvuodamas tuo, kad didesnio uosto žemės nuomos mokesčio Uosto direkcija gali reikalauti tik tuomet, kai suteikia nuomininkui teisę naudotis direkcijos patikėjimo teise valdomais valstybei priklausančiais uosto infrastruktūros objektais, o nuomos mokestį gali keisti, tik esant sutarties sąlygose numatytoms aplinkybėms.

Žemės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja perduoti už užmokestį nuomininkui sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (CK 6.545 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti žemės sklypų nuomos jūrų uosto teritorijoje ypatumus. Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą dėl uosto žemės nuomos mokesčio dydžio, jo nustatymo ir pakeitimo tvarkos be Civilinio kodekso žemės nuomą reglamentuojančių normų būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu (toliau - Uosto įstatymas). Šis įstatymas numato, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra Lietuvos valstybės nuosavybė, uosto steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, steigėjo funkcijas Vyriausybės pavedimu vykdo Susisiekimo ministerija (Uosto įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, uosto žemė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra, kurią sudaro hidrotechninių ir inžinerinių statinių, navigacinių įrenginių, inžinerinių tinklų, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelio kelių kompleksas. Uosto žemė ir uosto infrastruktūros objektai yra valstybės nuosavybė, kuriuos, vadovaudamasi įstatymais, valdo, naudoja ir jais disponuoja turto patikėjimo teisėmis Uosto direkcija, turinti teisę išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms (Uosto įstatymo 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys. 10 straipsnio 1 dalis). Uosto žemės nuomos aukciono sąlygas, tipinę uosto žemės nuomos sutarties formą, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina Susisiekimo ministras (Uosto įstatymo 23 str. 2 d.). Analizuojamu įstatymu nustatyta, kad mokėtinas uosto žemės nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 str. 2 d.).

Pagal Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi LR susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr.16 patvirtintos tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties (toliau – Tipinė sutartis) nuostatos yra perkeltos į šalių sudarytą uosto žemės nuomos sutartį. Sutarties sąlygos, reglamentuojančios uosto žemės nuomos užmokestį ir atsiskaitymų tvarką, nustatė 1,50 Lt per metus už vieną kvadratinį metrą atsakovės nuomojamos uosto žemės nuomos mokestį (34 p.), kurį Nuomininkas moka lygiomis dalimis kas ketvirtį, bet ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 10 dienos (Sutarties 36 p.). Sutarties 39 punktas suteikia nuomotojui teisę keisti uosto žemės nuomos užmokesčio dydį kiekvieniems ateinantiems metams, atitinkamai perskaičiuojant uosto žemės nuomos koeficientus, jeigu: 1. nuomotojas pagerino išnuomoto uosto žemės sklypo infrastruktūrą; 2. nuomininkas pakeičia su uosto reikmėmis susijusios veiklos pobūdį. Sutarties 42.1. punktas numato, kad nuomotojas, vadovaudamasis LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu, uosto žemės nuomos užmokestį nustato pagal LR Susisiekimo ministro patvirtintą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Ši tvarka (toliau – Tvarka) patvirtinta Susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286, kuris buvo pakeistas 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370, pagal kurią uosto žemės nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis uosto žemės nuomos koeficientu (Tvarkos 2 p.), kuris nustatomas pagal uosto žemės kategoriją (Tvarkos 5 p.), o ši nustatoma ir pagal privažiuojamųjų geležinkelio kelių nuomojamoje uosto žemėje buvimą ir priklausomai nuo to uosto žemė priskiriama A arba B klasėms (Tvarkos 5.2.1. p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad per visą nuomos laikotarpį atsakovė nuomoja iš ieškovės jūrų uosto žemės sklypą, kuriame yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, tačiau jie nuosavybės teise nepriklauso valstybei, ieškovė jų patikėjimo teise nevaldo ir nesuteikė atsakovei teisės šiais keliais naudotis. Šalių sudarytos uosto žemės nuomos sutarties, kurios sąlygos atitinka Tipinės sutarties nuostatas, dalyje, reglamentuojančioje sutarties objektą nurodyta, kad atsakovės nuomojamame uosto žemės sklype nėra ieškovės patikėjimo teise valdomų ir atsakovei suteiktų naudotis privažiuojamųjų geležinkelio kelių, sutartis neturi priedo, nustatančio privažiuojamųjų geležinkelio kelių naudojimo tvarką. Šios sutarties sąlygos atitinka faktines aplinkybes ir yra perkeltos iš Susisiekimo ministro įsakymu patvirtintos Tipinės uosto žemės nuomos sutarties formos, kuri, kaip ir uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimą reglamentuojanti tvarka, yra teisės aktas, turintis privalomąją galią. Tipinės sutarties nuostatos, apibrėžiančios sutarties objektą, negali būti aiškinamos atsietai nuo žemės nuomos mokestį reglamentuojančių nuostatų, ir negali būti pripažįstama, kad nuomos objektas neįtakoja nuomos mokesčio dydžio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantės pozicija, kad uosto žemės nuomą, nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, tipinės sutarties formą reglamentuoja Uosto įstatymas ir kiti teisės aktai, pagal kuriuose numatytas taisykles nuomininkas privalo mokėti nuomos mokestį. Tačiau nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad bylos šalių sudaryta jūrų uosto žemės nuomos sutartis neatitinka imperatyvių teisės aktų nuostatų. Iš nurodytos nuomos sutarties ir jos 2 priedo sąlygų bei jas reglamentuojančių teisės normų analizės, darytina išvada, kad ieškovės reikalaujamu nuomos mokesčio skirtumo laikotarpiu nuomos sutarties sąlygos, reglamentuojančios nuomos mokesčio apskaičiavimą, atitiko teisės aktų nuostatas. Sutarties 42.2. punkte numatyta sąlyga, įgalinanti ieškovę kiekvieniems metams nustatyti uosto žemės nuomos mokesčio dydį pagal Susisiekimo ministro patvirtintą jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Ginčo laikotarpiu ieškovė neatliko nuomos mokesčio dydžio perskaičiavimų, susijusių su žemės kategorijos ir nuomos koeficiento pakeitimais. Per visą ieškovės nurodomą ginčo laikotarpį nuomos sąlygos, susijusios su nuomos pagrindais naudojamu objektu, nesikeitė, nesikeitė ir Tvarkos nuostatos, reglamentuojančios uosto žemės kategorijos, kuri galėtų pakeisti žemės nuomos koeficientą, sąlygojantį nuomos mokesčio padidinimą, nustatymą. Aplinkybė, kad ieškovė, įvertinusi faktiškai eksploatuojamus geležinkelio kelius, pateikė atsakovei sąskaitas-faktūras apmokėti patikslintą žemės nuomos mokestį, kurias atsakovė grąžino ieškovei, nepatvirtina nuomos sutarties neatitikimo imperatyvių teisės aktų nuostatų. Objektyvių priežasčių, įtakojusių nuomos mokesčio pakeitimą, ieškovė nenurodė, tačiau teigė, kad toks mokesčio dydžio perskaičiavimas susijęs su įstatyme nustatytų ieškovės funkcijų, reikalaujančių teisingo nuomos mokesčio surinkimo, vykdymu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės sudaryta komisija dar 2004 metais svarstė klausimą, susijusį su atsakovės nuomojamame uosto žemės sklype esančiais privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, tačiau nenustatė, kad atsakovės mokėtino nuomos mokesčio dydžiui apskaičiuoti yra neteisingai nustatyti uosto žemės kategorija ir nuomos koeficientas (t.1, b.l.32-33).

Argumentuodama savo reikalavimo pagrįstumą apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. AB „Klaipėdos nafta“, bylos Nr.3K-3-437/2005, suformuluota teisės aiškinimo taisykle. Vienodos teismų praktikos formavimą reglamentuoja CPK 4 straipsnis. Civilinėje teisėje ir civilinio proceso teisėje galiojantis šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad nagrinėjant civilinius ginčus teisme vienodos faktinės sudėties civilinės bylos būtų sprendžiamos vienodai, tai yra toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normas aiškinti ir taikyti reikia vienodai. Šį reikalavimą leidžia užtikrinti teismo precedento ir actio decidendi doktrinos. Teismo precedento doktrina yra įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame konstatuota, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia ankščiau sprendžiant analogiškas bylas. Apelianto nurodytoje civilinėje bylose buvo sprendžiamas klausimas, nuo kurio termino uosto žemės nuomininkas turi mokėti padidintą nuomos mokestį dėl to, kad uosto akvatorija prie žemės nuomininko naudojamų krantinių buvo išgilinta, todėl padidėjo leistina maksimali laivų grimzlė prie šių krantinių ir tai sąlygojo nuomos mokesčio perskaičiavimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas uosto žemės nuomotojo reikalavimas sumokėti padidintą uosto žemės nuomos mokestį tuomet, kai nuo pat uosto žemės sklypo nuomos pradžios nuomojamo žemės sklypo bei su jo naudojimu susijusių objektų statusas nepasikeitė, nepasikeitė ir Tvarkos nuostatos, kurios buvo taikytos uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui. Taigi, akivaizdu, kad apelianto nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje ir apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje faktinė situacija nėra tapati, bylos nėra analogiškos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos remtis minėtoje byloje suformuluota Tvarkos nuostatų aiškinimo ir taikymo taisykle tokioje situacijoje, kai padidinto nuomos mokesčio reikalaujama nepasikeitus nei faktinėms nuomos santykių aplinkybėms, nei teisiniam specialių nuomos santykių reglamentavimui.

Apeliantės argumentai, kad uosto žemės nuomos santykiuose ji veikia ne kaip privatus asmuo, o kaip valstybės turtą patikėjimo teise valdantis subjektas, šios bylos nagrinėjimui teisiškai nėra reikšmingas ir dėl jo kolegija plačiau nepasisako. Nekvestionuojama ieškovės teisė teismine tvarka reikalauti padidinto nuomos mokesčio, tačiau tokį reikalavimą nagrinėjant teisme svarbu nustatyti jo pagrįstumą, todėl ieškovės turimas teisinis statusas nėra reikšmingas šio klausimo išsprendimui.

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad uosto žemės nuomos mokestį Uosto direkcija gali didinti tik tada, kai nuomininkui suteikia teisę naudotis jai patikėjimo teise priklausančia uosto infrastruktūra, tame tarpe ir privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, ir šios išvados nepagrįstumą sieja su tuo, kad Uosto direkcijai nesuteikta diskrecijos teisė savo iniciatyva keisti uosto žemės nuomos mokesčio. Šiai apelianto pozicijai prieštarauja ginčo laikotarpiu galiojančios Tipinės sutarties bei šalių sudarytos sutarties nuostatos, numatančios nuomotojui teisę keisti uosto žemės nuomos užmokesčio dydį kiekvieniems ateinantiems metams, atitinkamai perskaičiuojant uosto žemės nuomos koeficientus, jeigu nuomotojas pagerino išnuomoto uosto žemės sklypo infrastruktūrą arba nuomininkas pakeičia su uosto reikmėmis susijusios veiklos pobūdį. Taigi, Uosto direkcija turi teisę keisti uosto žemės nuomos mokesčio dydį, atitinkamai perskaičiuodama uosto žemės nuomos koeficientus, tuomet, kai yra Tipinės sutarties ir šalių sudarytos nuomos sutarties 39 punkte numatytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu nebuvo teisės aktuose ir sutartyje numatytų aplinkybių, leidžiančių keisti nuomos mokesčio dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės argumentas dėl Tipinės sutarties ir šalių sudarytos sutarties 39 punkto prieštaravimo šalių sutarties 42.1. punktui yra nepagrįstas. Tokia išvada grindžiama tuo, kad 39 punkte numatytos sąlygos, kurioms esant nuomotojas turi teisę keisti nuomos mokesčio dydį, atitinkamai perskaičiuodamas uosto žemės nuomos koeficientą. Tuo tarpu 42.1 punktas reglamentuoja sutarties sąlygą, numatančią kokiais teisės aktais vadovaudamasis ir remdamasis nuomotojas nustato uosto žemės nuomos užmokesčio dydį. Iš šių nuostatų analizės galima teigti, kad jos nėra viena kitai prieštaraujančios, nes viena nusako nuomos mokesčio nustatymo teisinius pagrindus, o kita kalba apie nustatyto nuomos mokesčio dydžio pakeitimo sąlygas. Antras apeliantės argumentas, kuriuo kvestionuojama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, yra tas, kad pagal Tvarką uosto žemės nuomos koeficiento dydį sąlygoja žemės kategorija (klasės nustatymas), kuri yra siejama su privažiuojamųjų geležinkelio kelių buvimu ir visai nepriklauso nuo to, kas nuosavybės ar patikėjimo teise šiuos geležinkelius valdo. Teisėjų kolegijos nuomone, toks vienareikšmis Tvarkos aiškinimas yra nepagrįstas, nes neatitinka Uosto įstatyme išdėstytos uosto žemės ir uosto infrastruktūros sampratos. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, uosto žemė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra, kurią sudaro hidrotechninių ir inžinerinių statinių, navigacinių įrenginių, inžinerinių tinklų, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelio kelių kompleksas. Uosto žemė ir uosto infrastruktūros objektai yra valstybės nuosavybė, kuriuos, vadovaudamasi įstatymais, valdo, naudoja ir jais disponuoja turto patikėjimo teisėmis Uosto direkcija, turinti teisę išnuomoti uosto žemę (Uosto įstatymo 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys. 10 straipsnio 1 dalis). Uosto žemės nuomos aukciono sąlygas, tipinę uosto žemės nuomos sutarties formą, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina Susisiekimo ministras (Uosto įstatymo 23 str. 2 d.). Susisiekimo ministro patvirtintos Tipinės sutarties formos sutarties objektą apibūdinančioje dalyje numatyta nuostata, pagal kurią nuomotojas leidžia nuomininkui naudotis nuomojamame sklype esančiais ir turto patikėjimo teise nuomotojo valdomais privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, reikalauja sutartyje nurodyti bendrą šių kelių ilgį bei jų naudojimo tvarką nustatyti nuomos sutarties priede. Tipinės sutarties priede, reglamentuojančiame privažiuojamųjų geležinkelio kelių naudojimo tvarką, numatyti veiksmai, kuriuos nuomininkas turi atlikti naudodamasis šiais keliais. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra įtvirtintos ir naujoje Klaipėdos jūrų uosto žemės nuomos sutarties formoje, patvirtintoje 2008 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.3-167, kurios naudojamų geležinkelio kelių priežiūros tvarką nustatančiame priede numatyti veiksmai, nuomininko privalomi atlikti iš savo lėšų, kai nuomininkas eksploatuoja nuomotojui priklausančius geležinkelio kelius. Aptartos tipinės uosto žemės nuomos sutarties formos nuostatos iš esmės atitinka Uosto įstatymo nuostatas, kad Uosto direkcija valdo uoste esančius valstybės nuosavybės objektus – uosto žemę, uosto akvatoriją, uosto infrastruktūrą, į kurią įeina ir privažiuojamieji geležinkelio keliai. Tiek Tvarkoje, tiek Tipinėje sutartyje vartojamos sąvokos (uosto žemė, uosto akvatorija, uosto infrastruktūra, kurią sudaro ir privažiuojamieji geležinkelio keliai) turi būti aiškinamos taip, kaip jas apibrėžia Uosto įstatymas. Iš minėtų Uosto įstatymo, Susisiekimo ministro patvirtintų Tipinės sutarties bei Tvarkos nuostatų analizės, darytina išvada, kad uosto žemė priskiriama A klasės kategorijai tuomet, kai joje yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, kuriuos turto patikėjimo teise valdo Uosto direkcija, o B klasei – kai uosto žemėje nėra Uosto direkcijos patikėjimo teise valdomų privažiuojamųjų geležinkelio kelių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad uosto žemės nuomos mokestį Uosto direkcija gali didinti tik tada, kai nuomininkui suteikia teisę naudotis jai patikėjimo teise priklausančia uosto infrastruktūra ar ją pagerina. Bylos duomenys liudija, kad atsakovės nuomojamo uosto žemės sklypo teritorijoje nėra ieškovės patikėjimo teise valdomų privažiuojamųjų geležinkelio kelių, tiek aptariama, tiek ankstesne šalių pasirašyta uosto žemės nuomos sutartimi ieškovė nebuvo suteikusi atsakovei teisės naudotis nuomojamoje žemėje esančiais geležinkelio keliais. Privažiuojamieji geležinkelio keliai, į kuriuos atsižvelgdama ieškovė kildina savo teisę reikalauti padidinto žemės nuomos mokesčio už praeitą laikotarpį, nuosavybės teise priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“ (t. 1, b.l. 123-126, 138, 139). Minėta, kad pagal Uosto įstatymą Uosto direkcija valdo, disponuoja ir naudoja jai patikėtą valstybės turtą, todėl ji negali leisti ar neleisti uosto žemės nuomininkui naudotis nuomojamoje žemėje esančiais kitam savininkui priklausančiais geležinkelio keliais, nors pagal byloje esančius duomenis ieškovė siekė pasirašyti su atsakove tokio pobūdžio sutartį, kurios projekte numatė tikrovės neatitinkančias su privažiuojamųjų geležinkelio kelių naudojimu susijusias sąlygas (t. 1, b.l. 162-169). Dėl nurodytų priežasčių, kolegijos nuomone, ieškovė, patikėjimo teise nevaldanti atsakovės nuomojamame uosto žemės sklype esančių privažiuojamųjų geležinkelio kelių, negali reikalauti iš atsakovės didesnio nuomos mokesčio už laikotarpį, kurio metu nuomos mokesčio dydis buvo ieškovės skaičiuojamas ir atsakovės mokamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais uosto žemės nuomos teisinius santykius (CK 6.477 str. 4 d., 6.548 str. 2 d.). Argumentą, kad žemės kategorijos, priklausomai nuo privažiuojamųjų geležinkelio kelių joje buvimo, nustatymas nėra siejamas su šių kelių valdytoju, apeliantė grindžia tuo, kad Tvarka siekiama užtikrinti uosto žemės nuomos mokesčio dydį, priklausomai nuo nuomojamame žemės sklype vystomos veiklos ir iš jos atsirandančių pajamų galimybių, kurios yra akivaizdžiai didesnės jame esant privažiuojamiesiems geležinkelio keliams. Šiam argumentui pagrįsti jokių įrodymų, pvz.,Tvarkos aiškinamojo rašto, Uosto direkcijos teikimo Susisiekimo ministrui Tvarkai patvirtinti, pasitarimo protokolų ar kt., apeliantė nenurodė ir teismui nepateikė (CPK 178 str.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad sutarties su AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagrindu atsakovė naudojasi ir siekia naudotis ateityje nuomojamame uosto žemės sklype esančiais tinkamais naudoti privažiuojamaisiais geležinkelio keliais. Tokią apeliantės poziciją paneigia byloje esančiais rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Bylos duomenys liudija, kad atsakovė yra sudariusi su nuomojamoje uosto žemėje esančių privažiuojamųjų geležinkelio kelių savininku AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartis, pagal kurias iki 2003 m. sausio 1 d. šiais keliais atsakovė naudojosi, vėliau atsakovė šių kelių faktiškai neeksploatavo dėl blogos jų būklės, vienas kelias buvo išmontuotas ir išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro, kitų būklė nėra tinkama jais naudotis iki šiol, kelių savininkė AB „Lietuvos geležinkeliai“ siūlo atsakovei kreiptis dėl šių kelių privatizavimo (t.1, b.l.123-126, 127-131, 138, 139, 140-159, 160-161). Nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad atsakovės nuomojamoje uosto žemėje esantys privažiuojamieji geležinkelio keliai gerina jos veiklą ir atsakovė jais naudojasi, turėdama iš to naudą.

Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pagal CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinos 10,25 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t.4, b.l. 49).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 10,25 Lt (dešimt litų dvidešimt penkis ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą.