- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- 1N-7/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys (pran.)
- Kaltinamasis
- V. V., E. M.
- Advokatai
- Marius Navickas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. V., kaltinamojo E. M. gynėjo advokato Mariaus Navicko skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje kaltinamieji E. M. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį, V. V. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 237 straipsnio 1 dalį, BK 238 straipsnio 1 dalį, perduota Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, o kaltinamajam E. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismui 2011 m. sausio 27 d. su kaltinamuoju aktu buvo perduota baudžiamoji byla, kurioje V. V. kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos 2 d. nuo 00 val. iki 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su E. M., pagrobė I. Ž. priklausančius 8 000 Lt, 3 000 eurų (10 358,4 Lt), vaizdo kamerą „S“ ir fotoaparatą „S“ 1 899 Lt vertės, odinę rankinę 500 Lt vertės, I. Ž. banko „S“ mokėjimo kortelę „V“ Nr. XXXXX, S banko mokėjimo kortelę „V“ Nr. XXXXXX, neturinčias materialinės vertės bei I. Ž. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. XX XXX, automobilio „T“, valst. Nr. DDL, registracijos liudijimą Nr. XXXX.
Be to, V. V. kaltinamas tuo, kad be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos institucijoms arba teismui apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą ir slėpė nusikaltimą padariusį asmenį.
E. M. kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos 2 d., nuo 00 val. iki 04 val. 35 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, spardė I. Ž. kojomis ir smūgiavo kumščiais ne mažiau kaip 15 kartų į kūną ir ne mažiau kaip 10 kartų į kaklą bei galvą, tyčia stipriai metė vazą, kuri pataikė nukentėjusiajai į galvą. Dėl šių padarytų sužalojimų nukentėjusiajai buvo sumuštos galvos smegenys, plyšo dangalinė kraujagyslė, o išsiliejęs po kietuoju galvos smegenų dangalu kraujas suspaudė galvos smegenis kaukolės smegeninėje ertmėje, dėl ko I. Ž. įvykio vietoje mirė.
Be to, E. M. kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos 2 d., nuo 00 val. iki 04 val. 35 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su I. Ž., tyčia mėtė įvairius bute buvusius daiktus, indus ir nepataisomai sugadino televizorių „P“ 6 599 Lt vertės, DVD grotuvą „L“ 1 599 Lt vertės, sudaužė dekoratyvines vazas, indus 500 Lt vertės, sugadino garso kolonėlę „L“ 300 Lt vertės, dvejose vietose svetainėje išdaužė sieną, kurios remontas kainavo 500 Lt.
Be to, E. M. kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos 2 d. nuo 00 val. iki 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su V. V., pagrobė I. Ž. priklausančius 8 000 Lt, 3 000 eurų (10 358,4 Lt), vaizdo kamerą „S“ ir fotoaparatą „S“ 1 899 Lt vertės, odinę rankinę 500 Lt vertės, I. Ž. banko „S“ mokėjimo kortelę „V“ Nr. XXXXX, S banko mokėjimo kortelę „V“ Nr. XXXXX, neturinčias materialinės vertės bei I. Ž. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. XXXX, automobilio „T“, valst. Nr. XXXX, registracijos liudijimą Nr. XXXX.
Be to, E. M. kaltinamas tuo, kad 2008 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, savo tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, pagrobė brolio T. M. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. XXX, kuriame pakeitė nuotrauką ir išvyko į Didžiąją Britaniją bei jį laikė iki 2008 m. gruodžio mėnesio. Taip pat, E. M. suklastotu pasu naudojosi tvarkant savo finansinius ir kitus reikalus iki 2010 m. rugpjūčio 3 d.
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, kadangi nagrinėjant šią bylą teisiamajame posėdyje, paaiškėjo kitos faktinės aplinkybės, kurios sudaro pagrindą kaltinamųjų V. V. ir E. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nutartyje nurodoma, kad teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė kitas nei kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, jų pakeisti negali, nes baudžiamoji byla V. V. dėl pareikšto įtarimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, buvo nutraukta. Šį kaltinamojo akto trūkumą galima pašalinti tik ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroro iniciatyva.
Taip pat, Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi kaltinamajam E. M. pratęsė kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Apygardos teismas nutartyje nurodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis E. M. būdamas laisvėje gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Kaltinamasis V. V. skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti, nes ji neteisėta ir nepagrįsta.
Kaltinamasis V. V. atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. gruodžio 7 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog jis nepadarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, buvo apskųstas Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir paliktas galioti, kaip teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad tai, kas išdėstyta skundžiamojoje nutartyje buvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas tirdamas įrodymus, naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nenustatė. Pasak kaltinamojo, skundžiamojoje nutartyje nėra nurodyta jokių aplinkybių ir teisinių argumentų, kad kaltinamasis aktas neatitiktų BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Kaltinamasis remdamasis teismų praktika pažymi, kad kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, savo sprendimą turi motyvuoti bei nurodyti, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme bei kokiu būdu pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas nenustatė, kad kaltinamajame akte buvo iškraipytos faktinės nusikaltimų padarymo aplinkybės, ir tokios, kokios jos nurodytos kaltinamajame akte yra skirtingos nuo bylos duomenimis nustatytų aplinkybių. Iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad veikos padarymo būdas ir aplinkybės sutampa su byloje nustatytais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė jokių esminių kaltinamojo akto netikslumų.
Taip pat, kaltinamasis atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama nutartis buvo priimta teismui pranešus apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą, t. y. po baigiamųjų kalbų (BPK 293 straipsnis) ir kaltinamųjų paskutinio žodžio (BPK 294 straipsnis).
Kaltinamasis skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo vienas teisėjas, o 2012 m. lapkričio 5 d. teisiamojo posėdžio metu buvo paskelbta, jog yra sudaryta nauja teismo sudėtis ir bylą toliau nagrinės Klaipėdos apygardos teismo trijų teisėjų kolegija. Kaltinamojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir priėmė neteisėtą 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį.
Šalies argumentai
Kaltinamojo E. M. gynėjas advokatas Marius Navickas skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti, nes ji neteisėta ir nepagrįsta.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų reikalinga kitaip kvalifikuoti kaltinamojo E. M. veiksmus, ar tvirtinti, jog nužudymas buvo padarytas bendrininkų grupe. Gynėjo nuomone, grąžinant bylą prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, asmens kaltės klausimas negali būti sprendžiamas. Tačiau šiuo atveju, Klaipėdos apygardos teismas pažeisdamas rungimosi principą, skundžiamojoje nutartyje nurodė kas turi būti pripažįstami kaltais dėl nukentėjusiosios I. Ž. nužudymo bei pagal kokius BK straipsnius turėtų būti nuteisti kaltinamieji.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad priešingai nei nurodoma skundžiamojoje nutartyje, kaltinamasis E. M. niekada nepatvirtino, jog būtent jis nužudė nukentėjusiąją bei nesiekė prisiimti svetimos kaltės.
Gynėjas pažymi, kad skundžiamojoje nutartyje pateiktas savitas kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių vertinimas bei kvalifikavimas, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog buvo pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai, nes kaltinamajame akte yra nurodyti visi BK 219 straipsnio 3 punkte išvardyti reikalavimai. Be to, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo inicijuoti iš naujo procesą prieš asmenį, kuriam ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu.
Šalies argumentai
Skunde prašoma atsižvelgti ir į tai, kad skundžiamojoje nutartyje nėra nurodytas terminas, per kurį turi būti pašalinami trūkumai ir byla iš naujo perduota teismui.
Kaltinamojo E. M. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pratęsė kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą ir prašo pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis savo noru sutiko būti išduotas iš Didžiosios Britanijos be jokios teisinės apsaugos, jog būtų nustatyta tiesa. Be to, iki suėmimo kaltinamasis dirbo bendrovės direktoriumi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kurioje auga mažametė dukra. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad E. M. kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas apie trejus metus.
Prokurorė prašo kaltinamojo V. V. ir kaltinamojo E. M. gynėjo advokato Mariaus Navicko skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo V. V. skundas tenkinamas, o kaltinamojo E. M. gynėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalies, kuria kaltinamajam E. M. pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis, kuria kaltinamajam E. M. pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam E. M. BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, 130 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad kaltinamasis E. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai patvirtina duomenų visuma bei kaltinamajame akte nurodomi duomenys.
Apeliacinis teismas sutinka su gynėjo skundo argumentu, kad kaltinamajam E. M. kardomojo kalinimo terminas taikomas ilgą laiką, t. y. apie trejus metus, tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog teismui perdavus bylą, teismas nėra saistomas suėmimo taikymo terminais, kurie numatyti BPK 127 straipsnio 2 dalyje, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.
Žemesnės instancijos teismas
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytų pagrindų.
Apeliacinis teismas pritaria Klaipėdos apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti E. M. dalyvavimą bylos nagrinėjime teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimus, dėl kurių padarymo E. M. pareikšti kaltinimai, įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.
Pažymėtina, kad BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Klaipėdos apygardos teismas pratęsė E. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Be to, tiek remiantis įstatymo formuluote (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš teismų praktikos matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, vien jų gali pakakti skirti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad E. M. kaltinamas padaręs du nesunkius, du apysunkius ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 4, 6 dalys), už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad kaltinamasis E. M. po jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo išvyko iš Lietuvos Respublikos ir slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų, dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis, be to, iki suėmimo buvo apsimetęs kitu asmeniu, naudojosi suklastotais dokumentais ir gyveno Didžiojoje Britanijoje. Apeliacinio teismo nuomone, šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo, kaltinamasis E. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.
Apeliacinis teismas atsižvelgia į gynėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis E. M. savo noru sutiko būti išduotas iš Didžiosios Britanijos, iki suėmimo dirbo bendrovės direktoriumi, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kurioje auga mažametė dukra, tačiau šios aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodyto suėmimo termino pratęsimo pagrindo, todėl negali būti pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.
Skunde prašoma suimtajam kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę. Tačiau Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo metu baudžiamoji byla yra perduota Klaipėdos apygardos teismui, todėl kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, Apeliacinis teismas daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismas kaltinamajam E. M. suėmimo terminą pratęsė pagrįstai, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalies, kuria baudžiamoji byla perduota Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui, naikinama kaip nepagrįsta, o baudžiamoji byla perduodama nagrinėti tam pačiam teismui (BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Remiantis skundžiamos nutarties turiniu matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, priėmė nustatęs, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos nusikalstamo veikos aplinkybės dėl I. Ž. nužudymo, kurios sudaro pagrindą kaltinamųjų V. V. ir E. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas.
BPK 254 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Taip pat byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą. Taigi Baudžiamojo proceso įstatymas numato baigtinį sąrašą atvejų, kuomet teisiamajame posėdyje nagrinėjama baudžiamoji byla gali būti perduota prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui ar naujo kaltinamojo akto surašymui. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu, numatytu BPK 254 straipsnio 3 dalyje, rėmėsi pirmosios instancijos teismas perduodamas baudžiamąją bylą prokurorui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikantis prokuroras nepareiškė prašymo grąžinti baudžiamąją bylą papildomiems ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Vadinasi, Klaipėdos apygardos teismas, nesant prokuroro prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą, neturėjo teisinio pagrindo šį klausimą svarstyti bei bylą grąžinti tyrimo papildymui.
Be to, pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, teismas bylą perduoda prokurorui nustatęs, kad surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Pažymėtina, kad pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį, teismas ir kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą.
Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis ir šioje byloje surašytą kaltinamąjį aktą konstatuoja, jog jis atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, yra surašytas išsamiai, jame nurodytos visos baudžiamajai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys. Iš skundžiamos apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų ar buvo padaryti kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, trukdantys bylą nagrinėti teisme.
Taip pat, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi būtini ir įmanomi ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl nukentėjusiosios I. Ž. nužudymo aplinkybių buvo atlikti, o jų metu gautus duomenis įvertinti privalo bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Be to, teisėjų kolegija sutinka su kaltinamojo V. V. skunde išdėstytais pagrįstais pastebėjimais, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatavo, jog jis nepadarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. XXXXXX dėl I. Ž. nužudymo V. V. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tačiau, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Jurijus Petuchovas (Jurij Petuchov) 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimu, įtariamojo V. V. atžvilgiu, ikiteisminį tyrimą dalyje dėl I. Ž. nužudymo nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje (5 t., 45 b. l.). 2010 m. gruodžio 17 d. nukentėjusysis G. S. pateikė Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Jurijaus Petuchovo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimą (6 t., 2-9 b. l.). Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Jevgenijus Michailovskis (Jevgenij Michailovskij) 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimu nukentėjusiojo skundą atmetė pažymėdamas, kad prokuroras Jurijus Petuchovas padarė pagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių V. V. kaltę, tyčią nužudžius I. Ž. (6 t., 17-18 b. l.). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi atmetė nukentėjusiojo G. S. gynėją skundą dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Jurijaus Petuchovo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimo ir dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Jevgenijaus Michailovskio 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo panaikinimo (6 t., 36-37 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi taip pat atmetė nukentėjusiųjų skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. vasario 9 d. nutarties, pažymėdamas, kad teismas sutinka su žemesnių institucijų išvadomis, kuriomis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė ir V. V. (6 t., 60-61 b. l.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi aukščiai nurodytas aplinkybes pažymi, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinėje teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, Kasacinės nutartys Nr. 2K-570/2010; Nr. 2K-513/2011 ). Taigi sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką), turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos ir nepriklausomai kurioje bylos tyrimo stadijoje (ikiteisminio tyrimo metu ar teisme), yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.
Kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ribų orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Teismas negali išeiti iš pareikšto kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų, nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nepakanka duomenų kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms patikrinti, turėjo galimybę pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis teisėmis. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį procesinį veiksmą. Jeigu tokių veiksmų atlikimas teisme dėl kokių nors priežasčių yra neįmanomas arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apygardos teismas šia teise nepasinaudojo ir nesiėmė priemonių pašalinti abejonių tokiomis priemonėmis, kurios užtikrintų greitesnį baudžiamosios bylos išnagrinėjimą.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai, nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Tai reiškia, kad šiuo atveju, nėra jokio pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė jam išnagrinėti bylą iš esmės bei nurodomų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Pažymėtina, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs ir kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui, kuris turi teisę ir pareigą spręsti dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (BPK 257 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas šioje byloje priėmęs sprendimą iš esmės (apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį) ir nustatęs, kad V. V. taip pat dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie I. Ž. nužudymo, apie tai gali pranešti prokurorui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, teismas perduodamas bylą prokurorui, turi nustatyti konkretų terminą pažeidimams pašalinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje perduodamas bylą prokurorui tokio termino nenustatė. Tačiau ši aplinkybė nėra esminė, nes skundžiama nutartis naikinama dėl visiškai kitokių aukščiau nurodytų priežasčių.
Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, neatitinka BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl yra nepagrįsta ir naikintina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Kaltinamojo E. M. skundo dalį dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.