Marijampolės apylinkės teismo sprendimas, e2-10-714/2017

Teismas: Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-05-30
Bylos Nr.: e2-10-714/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-00727-2016-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jūratė Lukšienė
Ieškovas: V. J.
Atsakovas: R. Ž., E. Ž., R. R., E. G., V. A.
Advokatai: Osvaldas Radimonas, Henrikas Mackevičius, Edgaras Jautakis

Kategorijos

2.2.1.9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Civilinė byla Nr. e2-10-714/2017Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00727-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.4; 3.2.6.1; 3.1.7.6. (S)

JURBARKO RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 30 d.Jurbarkas

Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėja Jūratė Lukšienė,sekretoriaujant Eglei Macijauskienei,

dalyvaujant ieškovui V. J., jo atstovams advokatams Henrikui Mackevičiui, Karoliui Gerbauskui,

atsakovams R. Ž., E. Ž., R. R., atsakovų E. G., R. Ž., E. Ž., V. A. R. atstovui advokatui Edgarui Jautakiui, atsakovo R. R. atstovui advokatui Osvaldui Radimonui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams E. G., R. Ž., E. Ž., V. A., R. R., trečiasis asmuo medžiotojų būrelis „Pašventys“, dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

teisme 2016 m. birželio 9 d. buvo priimtas V. J. ieškinys atsakovams E. G., R. Ž., E. Ž., V. A. R., R. R., trečiasis asmuo medžiotojų būrelis „Pašventys“ dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas teismo prašo:

įpareigoti atsakovus E. G., R. Ž., E. Ž. V. R. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, 1) kad 2015 02 05 ieškovas V. J. į medžioklės vietą atvažiavo su automobiliu, kuriuo buvo išvežtas 2015 02 04-05 vykusios medžioklės metu neteisėtai nušautas žvėris, bei 2) kad V. J. savo elgesiu 2015 02 04-05 išdavė kolegas ir būrelį, padarė medžioklės būrelio įstatų pažeidimą;

įpareigoti atsakovą E. G. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, 1) kad automobilį, su kuriuo 2015 02 05 ieškovas V. J. atvažiavo į medžioklės vietą, vairavęs G. L. yra nepagirtinos reputacijos, ir 2) kad V. J. savo elgesiu išdavė būrelį, rodo nepagarbą kolegoms, nesilaiko būrelio įstatų, vidaus tvarkos taisyklių;

įpareigoti atsakovą E. Ž. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „tai jau ne pirmas kartas, kai V. J. iškrečia panašius dalykus";

įpareigoti atsakovą V. R. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad V. J. į medžioklę pagalbos kviečiasi nepageidaujamus asmenis,

įpareigoti atsakovą R. Ž. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad V. J. elgesys yra pagrindas reikšti nepasitikėjimą ieškovu V. J.;

įpareigoti atsakovą R. R. pirmo po teismo sprendimo įsiteisėjimo vyksiančio medžiotojų būrelio „Pašventys“ visuotinio narių susirinkimo metu viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, kad V. J. 2014 10 18 medžioklėje ieškojo sužeisto žvėries neatsiklausęs ir nesuderinęs su medžioklės vadovu,

priteisti ieškovui V. J. solidariai iš atsakovų E. G., R. Ž., E. Ž., V. R. ir R. R. 1.000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo naudai visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

E. G., R. Ž., E. Ž. 2016-06-23 pateikė teismui atsiliepimą kuriame, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nurodė, kad negali būti taikoma solidari atsakomybė, ieškovas iš dokumentų teksto paėmė tik atskirus sakinius, kurie nėra nei neteisingi nei žeminantys ieškovo garbę ir orumą, teismas turi vertinti ar faktai yra žinios ar, yra nuomonė, iš esančių įrodymų nekyla abejonė, kad prie bokštelio, kuriame vakare medžiojo V. J. buvo surastas didelis kiekis kraujo, šis faktas leidžia teigti, kad galimai toje vietoje buvo neteisėtai sumedžiotas gyvūnas, nei V. G. pranešime, nei visuotinio susirinkimo metu, nebuvo nurodyta, jog gyvūną neteisėtai sumedžiojo V. J., visas dokumento kontekstas patvirtina, kad E. G. pranešimu buvo siekiama inicijuoti aplinkybių nustatymą ir įvertinimą, o ne konstatuoti faktų buvimą ar nebuvimą, ieškovas ieškinyje nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad žinios yra žeminančios, ieškovas taip pat nėra pateikęs jokių įrodymų dėl neturtinės žalos atsiradimo.

A. R. R. 2016-06-23 pateikė teismui atsiliepimą kuriame, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, V. J. kaltinamai nepagrįsti, paremti tik išgalvotais samprotavimais.

Tretysis asmuo medžiotojų būrelis „Pašventys“ atsiliepimo teismui nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio 2017-02-03 metu ieškovas V. J. paaiškino, kad ieškinį palaiko, nurodė, kad būrelyje medžioja 26 m., nebuvo konfliktų, nėra baustas, daug vadovų pasikeitė, su R. Ž. buvo puikūs santykiai, susirinkimas buvo netikėtumas, susirinkimo metu sužinojo apie 2014 m. spalio mėnesio 18 d. medžioklę, pusę metų nuo medžioklės iki susirinkimo buvo ramu, per vakarienę tik po medžioklės R. R. pagyrė, kad jis nėjo pietauti, o ieškojo žvėries, o balandžio mėnesį per susirinkimą R. R. pareiškė priekaištą, kad neleido ieškot žvėries, po medžioklės jis ieškojo žvėries, medžioklės metu tarp jo ir kolegos A. M. išbėgo trys žvėrys, elniai, jis šovė į vieną, kolega į kitą, abu žvėrys buvo sužeisti, kai pasibaigė varymas, pradėjo ieškoti žvėrių, vieną rado patelę, šovė M. jis šovė į jauniklį, paieška tęsėsi kol pakrovė pirmą žvėrį, beieškant su Ramonu, kilo mintis, gal būtų galimybė su L. šunimi ieškot, R. sako bandyk pasiskambink, Audrius sako gerai atvažiuoju, kiti vyrai nutarė važiuoti pietauti, jį paliko laukti Audriaus su šunimi, kol laukė dar pasistūmėjo kažkiek metrų per mišką, atvažiavo Audrius su šunimi, jį paleido, miške toliau daug urvų, ir šuo prie tų urvų, todėl nebesekė, žvėries nerado, medžioklė vyko toliau, vakarienės metu, gavo pagyrą iš vadovo R., pusė metų apie medžioklę nekalbėjo nieko, susirinkimo metu, R. pasakė, kad jam ieškoti žvėries neleido, dėl šunų ir L. kvietimo buvo aptarta su Ramonu, kas buvo kartu negali pasakyti, kalbėjo dviese, L. medžioja kaip svečias. Ieškoti sužeisto žvėries yra pareiga, mėsa dalinamasi pagal nupirktą licenciją, kas nušovė tas ir pasiėmė tos medžioklės metu, M. pasiėmė patelę, po medžioklės susimoka, susitarti nėra problemų, kodėl G. L. nepageidautinos reputacijos neišsivaizduoja, L. po šiai dienai medžioja, kitoj medžioklės pusės spėja, kad stovėjo G.s, į pirmą patelę šovė M., jis persimetė į jauniklį iš lygiavamzdžio šautuvo kulka, po varymo ieško žvėrių, vieną žvėrį ieško kas netingi, aktyviai jauniklio ieškojo R. R., jis, R. sūnus, G.E., dar ten vienas, R. nuėjo atsivaryti mašiną pakrauti, paieškoje R. su šunimis nedalyvavo, ieškojo kiek rado kraujo, galimybė yra, kad jauniklis į kitą miškelį pabėgo, papildomo varymo nebuvo, nutarė kad jie važiuoja pietauti, o jis lieka, laukia A. ir ieškos toliau, taip jie susitarė, vienas ieškoti gali, nepavojingas gyvūnas sužeistas, ieškojo apie valandą laiko su šunimis, po to paskambino vyrams, kam konkrečiai nepamena, skambino išsiaiškinti, kur yra kiti vyrai, A. L. toliau jį atvežė ten kur vyko toliau medžioti, medžioklė jau buvo prasidėjusi, kai buvo žvėrių pagerbimas, R. davė jam prie visų pirmą lėkštę maisto, pagyrė, kad ieškojo žvėries, su šuniu kokius tris kartus ieškojo, 2014 m. spalio 18 d. medžioklei vadovavo R. R.. 2015-02-04 eilinė medžioklė, nuvažiuoji į bokštelį ir lauki laimikio, medžioti nutarta iki 22 val. bokštelyje buvo vienas nuo septintos vakaro, nieko nenušovė, niekas apie medžioklės pabaigą nepranešė, telefonu nebendravo, apie dešimtą baigė išvažiavo namo, už medžiojo prie Smukučių sąvartyno, iki namų dešimt minučių kelio, pagerbimo nebuvo, tą vakarą medžiojo penkiese, jei išvyksti reikia pranešti medžioklės vadovui, bet buvo susitarę, kad nereikia, vadovavo E. G., penktą dieną medžioklė neįvyko, nors buvo susitarę, nes R. R. surinko medžioklės lapus, kodėl, G. nežinojo, dar kitą dieną nuvyko į gamtos apsaugą, nes sužinojo, kad pas jį buvo atvažiavęs R. su pareigūnu iš gamtos apsaugos, tada pirmą sykį sužinojo, pas Šašį, kad prie jo bokštelio buvo kraujo, D.Ū. taip pat medžiojo tą vakarą, su juo irgi kalbėjo, jis pasakė, kad šūvio nebuvo tą vakarą, po to nuvažiavo pats, prie bokštelio kraujo matė, panašu, kad buvo medžioklė, matėsi kraujo, kad bėgo, paskui lyg vilkta, pašerti nuvažiavo penktą dieną apie pietus su G. L. vežė silosą, kad medžioklė neįvyks sužinojo apie penktą, tėtis susitiko R.jo namuose, kai vyko tyrimas niekas jam nieko nepranešė, gamtos apsauga jam jokių priekaištų neturi, kai į namus pas jį buvo atvažiavę, jis buvo pas kaimyną, mašina ant kiemo buvo, tėtis siūlė laukti namie, Šašys prašė pažiūrėt mašiną, pažiūrėjo ją atsidarę, sakė kad nelauks ir išvažiavo, nuo vasario 6 iki balandžio 11 d. niekas iš būrelio neprašė nieko aiškintis, susirinkime pirmiausia pradėjo G. kalbėti apie kraują, pasakė, kad tiesykles pažeidė, jam niekas nieko nepaaiškino, G. L. medžioja svečio teisėmis, niekas jo niekuo nekaltino, tad kaip galima ant jo ką blogai kalbėti, Ū. medžioklėje dalyvavo, susitarė žodžiu, kad medžios iki 22 valandos, R. R. paskyrė jam papeikimą, išmetė iš grupės, Ž. taip pasakė, kai buvo papeikimo svarstymas niekas jam nieko nepaaiškino, pirmam ieškinio prašymo teiginį jis supranta, kad jis kaip ir dalyvavo išvežant žvėrį, jis bendrauja su kuo, o teigiama, kad tas asmuo prastas, tai išeina, kad ir jis prastas nes su juo bendrauja, medžioklės metu nieko nėra nusižengęs, vieną vienintelį A. L. yra kvietęsis į pagalbą, tai ir supranta, kad kalba eina apie jį vieną, susirinkimo metu Ž. pasakė, kad atsisako jo grupė ir pareikštas papeikimas, už tai prašė balsuoti R. R..

Teismo posėdžio 2017-02-03 metu R. Ž. nurodė, kad J. bokštelio kokie 500 metrų, keliu 800 metrų, sutarimo kada pradėti nėra, jis pradėjo pusė aštuonių maždaug be dešimt dešimt ar dešimtą buvo šūvis link J. bokštelio, ten kur J. bokštelis, jis paskambino vadovui G., G. dar medžiojo, bet jam apie šūvį nieks nepranešė, sutarė, kad tą vakarą nevažiuos žiūrėt, tik ryte, ryte, sniegas, žiema, kraujo daug, stambus žvėris pusė metrų aukštį buvo kraujo, toje pačioje vietoje, pamatė, kad atvažiavo juodas džipas, atvažiavo L.. su J. pasišerti, matė, kad tie patys žmonės, važiavo pranešti būrelio vadovui R., grupės medžiotojai pasirašė, kalbant su G., pasakė jam, kad nieko jis nežino, baigus medžioklę reikia pranešti apie medžioklės pabaigą, tuo jie ir vadovaujasi, kitokių susitarimų nebuvo dėl medžioklės pabaigos, jis ir G. nustatė, kad vėžės sutapo tos mašinos, kuri išvežė žvėrį ir atvežė silosą, jis susirinkimo metu pasakė savo nuomonę, kad J. išdavė būrelį, nes galimai išvežė žvėrį, žino, kad džipas yra G. L., sakė susirinkimo metu, kad galim pareikšti nepasitikėjimą J., sakė pagal jų spėjimą kad galimai medžiojo J., nes kad kitas žmogus atsisėstų į tą pačią vietą nėra galimybių, taip nebūna, jis G. paskambino vieną kartą, ir tada jam G.s sakė, kad J. jam neskambino, J. po šūvio skambino, bet neatsiliepė, 2015-02-10 pranešimo tikslas pranešti apie įvykį, jokių pašalinimų iš grupės kas buvo kalbėta susirinkime, daugiau jokių veiksmų nebuvo, grupės liko, J. nebuvo pašalintas. 2015-04-11 protokolą rašant formuluojami sakiniai. Apie 2014-10-18 medžioklę nieko nežino, nes nedalyvavo. Faktas, kad iš grupės nepašalino, ką jie ten eiliniai medžiotojai šnekėjo esmės neturi. 2015-02-10 rašte matomai teisybė buvo, nes jis pasirašė. Kai nuvyko į vietą iš pradžių galvojo, kad elnias, paskui paėjus pamatė pėdsakus pamatė, kad šernas. Jis išreiškė savo nuomonę, ir pasmerkė J. elgesį dėl išdavystės, kol kas tiesos nėra, J. turėjo pranešti pirmas apie nušautą žvėrį. Buvo leista medžioti iki dvylikos,G. miegoti nuėjo vienuoliktą valandą.

Teismo posėdžio 2017-02-03 metu atsakovas E. Ž. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, 2015-04-11 susirinkimo metu pasisakė, sakė, kad „J. ne pirmą kartą tokius dalykus iškrečia“, 2010-2009 metaisrudenį važiavo elnių paklausyti ir pastebėjo pamiškėj stovintį automobilį, stebint išgirdo šūvį, privažiavo prie mašinos po kokio pusvalandžio išgirdo, kad buvęs kolega buvo pasiruošęs medžioklėj, šerną atsivežė vežimuke, nenorėjo žmogui bėdų apsiribojo vidaus svarstymu, nuobauda, pastaba, šitą įvykį ir turėjo galvoje sakant „ne pirmas kartas“ matomai darė klaidą, reikėjo forminti, 2015-02-04 medžioklėje nedalyvavo, 2014-10-18 dalyvavo, buvo du R.šunys, sekimui pilnai butų užtekę, o ko siekė kviesdamasis nepageidaujamus asmenis neaišku, pietų metu sužinojo, kad Jakas pasikvietė L., sprendimo išmesti J. iš grupės nėra. Žvėris šeria dviem būdais medžiojimo metu prie bokštelio ir šėryklose, kur nemedžioja. Medžioklės metu nėra reikalo pašauto žvėries ieškoti visiems, duoda vadovas leidimą, kai neranda, būna varymo pabaiga, medžioklės pabaiga būna vakare. Pokalbių negirdėjo. Visur buvo nuomonės, be jokių sprendimų, rėmėsi senesniu faktu, dėl elnių paieškos, kraujas prie J. bokštelio davė pagrindą pasirašyti.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu 2017-04-03 atsakovas E. G. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nurodė, kad buvo medžioklės vadovas tos dienos, V. J., R. Ž. ir D. Ū. užsirašė į medžioklės lapą, jis pats nuvažiavo į Vertimus, arčiausiai buvo R. Ž. jis apie 10 val. ir girdėjo šūvį, jam paskambino, paklausti, ar girdėjo šūvį, J. skambino tą patį vakarą nekėlė, kitą dienąbaigęs darbą su R. Ž. nuvažiavo į tą vietą kur sėdėjo V. J., matė išvilktą stambų žvėrį, ten buvo šernas, iš pradžių buvo neaišku, pamatė atvažiuojant džipą, išvertė siloso priekabą, pastebėjo, kad protektorius panašus, į tuos kurie išvežė žvėrį, pasikvietė R. R., kuris iškvietė gamtos apsaugos inspektorius, jie surinko medžioklės lapus, ir grupėje nusprendė pasmerkti dėl to dalyko, perduoti susirinkimui, manė, kad šovė J., nes ten buvo jo medžioklės vieta, jis pats sakė, kad medžios toje vietoje, po to jis asmeniškai dar sakė, kad visai medžioklėje nebuvo, sekančią dieną J. jo ieškojo, atvažiavo pas jį į darbą, buvo kviečiamas į gamtos apsaugą, sakė, kad nieko nesumedžiojo, rūkas tą vakarą buvo, protokolai rašomi laisva forma, 2015-02-10 pranešimą garsiai perskaitė susirinkime, daugiau nieko nekalbėjo, buvo pareikštas J. papeikimas visuotinio susirinkimo metu, daugiau neigiamų pasekmių nebuvo, iš būrelio nepašalintas, iš grupės irgi ne, iš vadovo sužinojo, kad ieškojo sužeisto elnio išsikvietęs L., vadovas leidimo nedavė, pats elnio po šūvio ieškojo, R. sakė, kad nesupranta, kas čia darosi, kodėl savavališkai išsikvietė, vakarienės nepamena, jei sumedžiojo žvėrį J. privalėjo pranešti, apie L. nekalbėjo susirinkimuose, išsivežti su pašaliniu nepranešęs vadovui negali, nepranešęs po šūvio medžioklės vadovui, padarė didelį pažeidimą.

Teismo posėdžio metu 2017-04-03 atsakovas R. R. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad medžioklių metu buvo būrelio „Pašventys“ vadovas, 2014-10-18 medžioklėj dalyvavo, 2014-10-18 dalyvavo 18 medžiotojų, du D. R. šunys, mašinas paliko ant vertinkelių, ten buvo ir varovai su šunimis, su medžiotojais nuvažiavo į sąvartyną kas 50-70 metrų, prasidėjo varymas, girdėjosi šūviai, varovų vadovas M. R. telefonu pranešė, kad varymas baigta, papūtė medžioklės ragą, pranešė varymo pabaigą, visi grįžta į sąvartyną, jam reikėjo grįžti apie kilometrą, vyrai susirinko, M. nušovė elnią, V. J. nuėjo ieškoti savo pašauto elnio, be jo leidimo pažeidė Medžioklės taisyklių 7.1. p., greit grįžo ir J., kuris papasakojo, kad daug kraujo nuėjo toli, organizavo žvėries paiešką, pasiėmė R. šunį, kraujo buvo daug, iš įvairių kūno vietų, išėjo į didmiškį, retmiškį, palaukę, žymės dingo, šuo taip pat nerado, A. M. girdėjo kad V. J. šratų lėkimas į medžius sukėlė garsą, tada jis paklausė J. kuo šovė, šis atsakė, kad grankulkėmis, E.G. tai girdėjo, grankulkės 6,2 mm paskleidžia didelį garsą, sužeidžia žvėrį bet nenukauna, jomis draudžiama šaudyti elnius, briedžius, Arvydas tai papasakojo jam, V. J. pats pasakė jam, kad grankulkėmis šovė, į varomines medžiokles einama su lygiamazdžiais, juos galima užtaisyt ir kulkomis ir grankulkėmis, be gilzės nustatyti neįmanoma, grįžo pas medžiotojus, pietų pertraukos metu paskambino Šašiui, jis pasakė „nėra lavono, nėra įrodymų“, buvo paskelbta pietų pertrauka, paieška nutraukta, nebuvo prasmės ieškoti toliau, sniego nėra, pėdsakų nėra, važiavo pasikrauti nušauto elnio, buvo pasakyta, kad pietaus Voverynėje, J. turėjo su kitais vyrais važiuoti pietauti, kol jie pasikrovė praėjo laiko, pasikrovę pamatė V. J. prie dujų trasos, jie sustojo, sakė lipti į priekabėlę, V. J. nevažiavo, sakė, atvažiuoja Laurinaičiai su šunimi, ieškos elnio, jis pasakė, geras, tai medžioklės vadovo nereikia nei atsiklausti, nei leidimo gauti, darom ką norim, pasakė, kad važiuojam pietauti, J. nusijuokė, nuvažiavus į Voverynę 2-1,5 km. paskutiniai medžiotojai atvažiavę klausė, ką čia veikia Laurinaičiai, atsakė kad V. J. pasikvietė, kilo triukšmas, V. J. atvežė L. prie Voverynės, V. J. pasakojo kaip ieškojo, kad šuo lenda į urvus, kad nieko nerado, buvo medžioklės atidarymas, galvojo apie sekančius varymus, padėkos nereiškė ir sriubos neįpylė, su pašaliniais asmenimis ieškodamas elnio J. padarė Medžioklės taisyklių ir Vidaus tvarkos pažeidimus, pasakė, kad jokių Laurinaičių nebūtų jo medžioklėje, įvykius stengiamasi apkalbėti visuotiniame susirinkime, ne medžioklės metu, jei įrašo medžioklės pažeidimus, pakenkiama būreliui, stengiasi, nepratęs medžioklės plotams leidimo, neturės kur medžioti, todėl nesutarimus stengiasi išspręsti patys. 2015-02-05 dirbo savo įmonėje apie 14 15 val. atvažiavo G. ir Ž., pasakė, kad galimai išvežtas žvėris Laurinaičių su V. J., skambino Šašiui, netrukus inspektorius atvažiavo jie kartu, įvykio vietoje buvo kviečių, už kokio metro buvo kraujo žymės, buvo atlidys, matyti, kad nuvirtęs žvėris, paėmė plaukus, jo nuomone šerno, išvilkti buvo galima greitai, tačiau vilktas brūzgynais iki keliuko, ten viskas ir dingsta, vėžės tos pačios, kurios atvežė silosą, susirinko medžioklės lapus, atvažiavus pas V. J. susitiko tėvuką, sako, Vidas prie stalo, užeikite, tačiau jie paprašė kad Vidas išeitų, ilgai užtruko tėvukas, išėjo tėvukas išsigandęs ir pasakė, kad V. J. nėra, telefono nežino, kieme buvo mašina, apžiūrėjo. 2015-02-10 pranešimą gavo vėliau po to įvykio. G. pranešimą svarstė valdybos posėdy, kadangi laiko liko nedaug iki atskaitinio tai jame ir svarstė po G. pranešimo, susirinkimuose daug kas ką pasako, niekas nesureikšmina, kas nušovė žvėrį neaišku, bet kad su V. J. žinia, net neabejoja, nes vėžės buvo pervažiuotos senesnių vėžių.

Teismo posėdžio metu 2017-05-02 atsakovas V. A. R. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nurodė, kad 2015-02-04 medžioklėje nedalyvavo, priklauso G. grupei, norėjo išsiaiškinti įvykį, jis padėjo, pats nieko nematė, jam pasakojo R. Ž. ir G., po operacijos nepamena visko, pasakymu, kad kviečia J. nepageidautinus asmenis, turėjo mintyje, Laurinaičiai norėjo įstoti į būrelį, balsvo būrelis prieš ir tokius asmenis laiko nepageidaujamais, apie J. nekalbėjo, pasirašė tik grupės pareiškimą, protokolais būrelio nestenografuojami, protokolų neskaito, faktų parašu netvirtino, pasirašė, dėl įvykio išsiaiškino, ne dėl kaltinimų, ir pats yra pareiškęs, kad baigiam viską, ko neišsiaiškino, tai neišsiaiškinom, nepastebėjo, kad J. kas smerktų, 2014-10-18 dalyvavo medžioklėje, po medžioklės susirinko, negirdėjo, kad kam nors būtų pasakyta eiti ieškot žvėries, medžiotojai nusistebėjo, kad ieškojo žvėries be leidimo, senais grupės medžiotojais du prieš vieną tiki labiau.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015-05-06 ieškovas raštu kreipėsi į medžiotojų būrėlį „Pašventys“ su prašymu pateikti jam 2015-04-11 visuotinio susirinkimo protokolą ir paaiškinti už ką ir kokiu pagrindu jam paskirta nuobauda (2 ieškino pdf failas), iš 2015-04-11 medžiotojų būrelio „Pašventys“ 2015 m. atskaitinio susirinkimo darbotvarkės matyti, kad buvo valdybos nario E. G. pranešimas,

2015-02-10 E. G. pranešime nurodyta, kad „š. m. vasario mėn. 4 d. medžioklei pas mane užsirašė R. Ž. ir V. J.. Tykojom prie savo jaukyklų: E. G., R. Ž. prie trasos, V. J. prie Smalinės (sena sodyba). Apie 21.50 val. buvo šūvis Smalinės pusėje. Paskambino R. Ž. ir patikslino, kad šūvis tikrai girdėjosi Smalinės kryptimi. Laukiau ir V. J. skambučio. Ryte 4.00 val. turėjau vykti i darbą, todėl 11.00 val. nuėjau miegoti, nesulaukęs V. J. skambučio. Kitą dieną grįžęs iš darbo apie 13.00 val. su medžiotoju R. Ž. nuvykome prie V. J. bokštelio ir radome labai daug kraujo. Mūsų vertinimu, stambus gyvūnas bėgęs apie 50 m., galvojome, kad tai elnias. Mums bebūnant toje vietoje, atvažiavo juodas džipas su priekabėle ir atvežė siloso. Išlipo V. J. ir vairuotojas. Mes tuo metu išvykome apie įvyki pranešti vadovui. Vadovas iškvietė aplinkos apsaugos darbuotoja ir nuvažiavo įįvykio vietą. Po to buvo surinkti medžioklės lapai. Nežinom tyrimo rezultatų, tačiau žvėris buvo išvežtas tuo pačiu džipu, kuris atvežė silosą (tai buvo aiškiai matyti, kadangi sniege buvo likusios tų pačių protektorių žymės). Grupės vardu smerkiu medžiotojo V. J. elgesį dėl kolegų ir būrelio išdavystės (dėl medžioklės būrelio įstatu pažeidimo). Prašau V. J. elgesį apsvarstyti ir įvertinti valdyboje arba visuotiniame susirinkime.“

Iš 2015-04-11 medžiotojų būrelio „Pašventys“ 2015 m. ataskaitiniame susirinkime dalyvaujančių narių sąrašo matyti, kad jame dalyvavo ieškovas ir atsakovai,

2015-04-11 medžiotojų būrelio „Pašventys“ 2015 m. atskaitinio susirinkimo protokole užfiksuotas, toks E. G. pranešimas „š. m. vasario 04 d. medžioklėje tykojant be jo medžioklės lape buvo įrašyti ir dalyvavo dar 2 medžiotojai: R. Ž. ir V. J.. Medžiotojai sėdėjo skirtingose vietose, R. Ž. ir V. J. tykojo ne toliese vienas kito, prie buvusio sąvartyno. Prieš 22 val. R. Ž. savo grupės medžioklės plote netoliese išgirdo šūvį, kryptis link V. J. bokštelio. Nuvykę ryte prie V. J. bokštelio, kur vakare girdėjosi šūvis, E. G. ir R. Ž. rado ant sniego daug šviežio kraujo, gulėjusio žvėries ir nuvilkto į automobilį. Ant sniego gerai matėsi, kad sumedžiotas stambus žvėris ir aiškiai matėsi į sniegą įspaustos automobilio padangų žymės. Jiems besidairant į žymes, atvažiavo visureigis, vilkdamas priekabėlę su silosu. Jį vairavo nepagirtinos reputacijos medžiotojas ne būrelio narys mūsų medžiotojams pažįstamas G. L., kartu su juo ir vakar tame bokštelyje sėdėjęs ir medžiojęs V. J.. Paklaustas visuotinio susirinkimo, o kas šovė V. J. sakė negirdėjo šūvio, nes prieš 22 val. nutraukė medžioklę ir išvyko namo, bet medžioklės vadovui nepranešė apie pasišalinimą iš medžioklės. Apie šviežius pėdsakus ir tai, kad vakarykščiai automobilio pėdsakai sutampa su šiandien atvykusio G. L. automobilio pėdsakais. Paklaustas V. J. visuotiniame susitinkime taip pat nieko negalėjo paaiškinti. Kartu medžiojantis grupės narys E. Ž. išsisakė, kad tai jau ne pirmas kartas, kai V. J. iškrečia panašius dalykus, grupės vadovas E. G. smerkia V. J. elgesį dėl būrelio išdavystės, kolegoms nepagarbos, būrelio įstatų, vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymo, V. R. taip pat išsisakė, kuo būrelio nariai blogi tau, kad tu į medžioklę pagalbos kvietiesi nepageidaujamus asmenis. Kartu tą naktį medžiojąs R. Ž. visos grupės vardu medžiotojui V. J. išreiškė nepasitikėjimą ir atsisakė šio nario grupėje. Būrelio pirmininkas dėl šio įvykio pažymėjo, kad po šūvio nušautas žvėris nebuvo pažymėtas medžioklės lape, aiškiai matėsi, kad tai buvo brakonieriavimo pėdsakai. 2015 vasario 05d. buvo iškviestas aplinkos apsaugos atstovas Andrius Šašys, nuvykta pas V. J. į namus, bandyta pasikalbėti, bet nepavyko. Įkalčių namuose taip pat niekas neieškojo. Medžiotojas V. J. dėl šio įvykio kviestas į agentūrą pas inspektorių A. Šašį, bet daugiau niekas ir nepaaiškėjo, nors 2015-02-11 raštiška užklausa pateikta. Neaiškus atvejis buvo ir kai dar 2014 m. spalio 18 d. medžioklėje buvo sužeistas šūviu V. J. šautas elnias. Po varymo organizuota paieška, tačiau sužeistas žvėris nerastas. Išvykome pietauti. V. J. pasiliko toliau ieškoti sužeisto žvėries. Tada šalia V. J. neaišku kaip atsirado Laurinaičiai kurie nedalyvavo medžioklėje ir atsivežė neaiškios kilmės šunį. Neatsiklausę ir nesusiderinę su medžioklės vadovu ieškojo žvėries“(6 ieškinio pdf priedas 2).

Iš R. R. 2015-10-19 elektroninio laiško, matyti, kad jis nurodė ieškovo atstovui, kad ieškovui medžioti neuždrausta, pridėtas medžioklių sezono grafikas, kur yra ir ieškovo pavardė, bei 2015-10-17 medžioklės lapas, tai pat su ieškovo pavarde (8 pdf ieškinio priedas);

2014-10-18 medžioklės lape pažymėta ieškovo pavardė (b.l. 82),

Iš LR Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento rašto Nr. (JURA)-D2-2781 matyti, kad administracinio poveikio priemonės asmenims nebuvo taikytos (DOK-5157),

Iš 2015-02-09 LR Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros vedėjo rašto matyti, kad nenustatyta, kas galimai 2015-02-04 neteisėtai sumedžiojo gyvūną, pridėta įvykio vietos schema (DOK-107)

Iš „Pašvenčio“ medžiotojų būrelio nario mokesčio sąrašo 2016-2017 m., 2015 m. matyti, kad šalys mokestį sumokėjusios (DOK 119-121).

Iš 2008-04-19 visuotinio –ataskaitinio „Pašvenčio“ medžiotojų būrelio susirinkimo protokolo matyti, kad D. ir G.L. pareiškimai dėl įstojimo į būrelio narius nebuvo tenkinti (DOK -1981);

Iš liudytojo Andriaus Šašio parodymų nustatyta, kad jis dirba LR aplinkos apsaugos ministerijos, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko rajono agentūros vedėju, 2015-02-11 medžiotojų būrelis „Pašventys“ kreipėsi į agentūrą dėl žvėries sumedžiojimo, 2015-02-05 į jį kreipėsi R. R. informavo, kad jų medžioklės plotų vienete iš vasario 4 į vasario penktą dieną buvo sumedžiotas gyvūnas, vietoje Smukučiuose netoli sąvartyno rasta, medžiotojų bokštelis, kraujo ir žvėries vilkimo žymės, praėjusias šliuže, vedė iki miško keliuko, matyti, kad pakrautas gyvūnas ir išvežtas, elnias arba šernas, medžiojo toje vietoje V. J., medžioklės lape įrašo nebuvo apie gyvūną, V. J. kieme sutiko tėvą, paprašė, kad pakviestų, pasakė, kad sūnaus nėra, kieme buvo mašina VW Passat, apžiūrėjo automobilį, buvo išplautas indas, jokių kraujo žymių nerado, kadangi nerastas gyvūnas, tai negalėjo inkriminuoti neteisėtos medžioklės, neaišku nei kas nei ką sumedžiojo, R. lygtais fotografavo, raštai su Passat nesutapo, miške galėjo būti džipo vėžės, kieme būnant skambino J., nekėlė, po kelių dienų susitiko, sakė buvo medžioklėje nieko nesumedžiojo. Kitoje medžioklėje nerado sumedžioto gyvūnų, todėl nebuvo tyrimo. Jei sužeidžiamas žvėris rekomenduotina ieškoti naudoti kraujasekio šuns, jei ieškoma turima teisė įeiti į kito būrelio medžioklės plotą, po varymo reikia perspėti būrelio medžiotoją, tada eina ieškoti tas kuris šovė dar keli žmonės, šuo su šeimininku, vienasmeniškai ieškoti negali, turi informuoti būrelio vadovą, jei šuo nedalyvauja medžioklėje šuo turi visą laiką būti su pavadžiu ar antsnukiu, svetimo šuns buvimas turi būti suderinama su medžioklės vadovu, šalia esantis asmuo negali atskirti, kuo buvo šaunama, medžioklės lape nebūtina žymėti apie pažeidimus, nebent medžiotojas nušalinamas nuo medžioklės, bet tai medžioklės vadovo kompetencija,

Liudytojas D. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad medžiotojų būreliui „Pašventys“ nepriklauso, turi medžioklinius šunis, 2014 metais spalio mėnesį medžioklė vyko netoli Vertimų miestelio, varymo metu buvo keli šūviai, po varymo laukė vadovo, kuris paprašė paieškoti žvėries, ieškojo tauriojo elnio patelės, taip buvo informuotas, žvėries nerado, šuns poelgiai leido daryti išvadą, kad žvėris sužeistas bet nestipriai, žvėris šautas iš silpno užtaiso, gavęs per raumenį, pataikius iš kulkos būna daugiau kraujo, jei patenka keli šratai žvėris dažniausiai išgyvena, vienintelis tas atvejis buvo, žinojo kas šovė, A. M. klausė, kuo šauta buvo, susidarė vaizdas kad su šūviu nelabai gerai, kraujas tamsus iš raumens, paiešką skelbti ir nutraukti gali tik vadovas, ją nutraukė ir vyko pietauti, asmuo kuris pašovė patelę, su jais iš pradžių nepietavo, pagal kalbas žinojo, kad ieško žvėries, kad su šratais šovė atsakė pats šaulys, nutraukus paiešką jie išvažiavo iš tos vietos, J. liko prie miško, pagal jį atvažiuoja žmonės padės ieškoti, įvardino L., vadovas pyktelėjo, paskui diskusija vyko prie pietų stalo, kad neleidus ieško žvėries, vakarienės metu negyrė jokio žmogaus už gerą paiešką, vadovas paieškos tęsti neleido, tęsdamas paiešką J. padarė pažeidimą.

Liudytojas R. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad medžioja nuo 2012 metų, priklauso „Pašvenčio“ medžiotojų būreliui, 2014 m. spalio mėnesį Vertimuose dalyvavo varyminėje medžioklėje, varymo metu buvo šūviai, po to buvo medžioklės ragas, susirinko visi medžiotojais, pasidalijo, kas ką su medžiojo, buvo pasakyta, kad sužeista tauriojo elnio patelė, kad reikia eiti jos ieškoti, paiešką paskelbė pats medžioklės vadovas, ėjo jis, R., V. J., R. R., V. J. sakė, kad šovė šratais, tai kėlė daug abejonių, kad ras sužeistą žvėrį, R. R. dar kartą klausė kaip ir A. M. ar tikrai šovė šratais, ieškojo D. R. šuo, nerado žvėries, paskelbė vadovas, kad nutraukia paiešką, visi grįžo prie laukiančių medžiotojų, buvo paskelbti pietūs, jis, R. R., R. R., A. M. važiavo pasikrauti nušauto elnio, Jakas nevyko kartu, pasikrovė elnią, begrįžtant stovėjo tik vienas V. J., kvietė važiuoti kartu, jis atsakė, kad laukia Laurinaičių ieškos sužeisto elnio, jie pasipiktino, pasakė paieška nutraukta vykstam pietauti, gyvūno nerado, toliau medžioklėje tą dieną dalyvavo, vakarienės metu J. nebuvo pagerbtas, po susirinkimo pats dalyvavo su V. J. medžioklėje, J. sumedžiojo stirną ir pats ją nusipirko, viskas buvo gražiai, jo niekas nesišalino, visi bendravo, L. minimi kiekvienam susirinkime ir jų skundai.

Liudytojas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad2014-10-18 vyko varyminė medžioklė, per tą medžioklę jis nušovė elnią, matė atbėgančius žvėris, J. stovėjo šalia gretimai iš kairės, vadovavo medžioklei R. R., medžioklėje dalyvavo R. šunys, atbėgo tauriojo elnio patelė, ir jis iššovė, netrukus atbėgo antras elnias, šovinio nebuvo pasikeitęs, tai antras elnias atbėgo arčiau J., jis ir iššovė, suprato, kad šovė šratais, paskelbus medžioklės pabaigą, ėjo į šūvio vietą, pamatė kraujo, jis paklausė kuo šovei, J. atsakė šratais, pamatė gulintį elnią, nuėjo į sutartą vietą, J. nuėjo savo kraujo pėdsakais savo elnio ieškot, tada vadovas organizavo paiešką, nuėjo iki vietos, kur kraujas baigėsi, kraujo mažėjo šunys nubėgo į priekį nieko nerado, dar pasikleidę ieškojo, nuėjo iki miškelio krašto, tada R. paskelbė, kad paieška baigta, paskelbti pietūs, R. ir R. R. pasiliko pakrauti nušauto elnio, išvažiavę ant dujų trasos matė J., jis laukė Laurinaičių ieškoti elnio, leidimo jam nedavė, o jis vis tiek pasiliko ant dujų trasos, į pietų pabaigą atvažiavo, priekaištų nereiškė J., Laurinaičių niekas nemėgsta, ieškojimo taisyklės buvo pažeistos, kad J. vienas ieškojo, truko kokį pusvalandį, po susirinkimo niekas J. nieko neuždraudė, niekas jo neengė, viskas vyko diskusijų lygyje.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis numato, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, kad Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kartu Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų.

Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis - asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos - kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai - neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų - norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą. Taigi byloje nustatinėtinos keturios aplinkybės: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą.Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Aplinkybę, ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui). Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su žmogaus orumu ir garbe, kitomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, todėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimu pažeidžiama žmogaus garbė ir orumas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį. Taigi, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo duomenų paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tie duomenys tapo žinomi trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis, informacijos paskleidimas galimas bet kokia forma, kai tapo žinoma bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami.Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad faktui nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleisti duomenys, konkretus asmuo gali būti ir neįvardintas, pakanka, jog iš viso turinio aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį kalbama. Pagal teismų formuojamą praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Nustačius, kad asmuo, siekdamas apginti savo teises ar teisėtus interesus, turėjo pagrindą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją (pareigūną), ieškinys dėl garbės ir orumo gynimo turi būti atmetamas, nesant teisės pažeidimo – žinių paskleidimo. Tais atvejais, kai teismas nustato, kad toks kreipimasis yra nesąžiningas (melagingas) ir asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, peržengia šių teisių įgyvendinimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises bei laisves, nukentėjusio asmens teisės yra ginamos.

Teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo.

Nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti, kokia informacija buvo paskelbta apie ieškovą, įvertinti šis informacijos pobūdį – žinia ar nuomonė, tiek atskirai, tiek bendrai viso straipsnio kontekste, ir nustatyti, ar šalys atliko pareigą įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindus, t.y. kitas šiam deliktui keliamas faktines aplinkybes. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis šiomis sampratomis. Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų

Nuomonė yra žodžiu ar raštu išreikštos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai. Teiginys tai skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar išsakyta nuomonė, ar paskleista žinia (teiginys) turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat aiškiai atskiriamai fakto konstatavimas ir vertinamieji teiginiai. Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas. Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Siekiant nustatyti teikiamos informacijos pobūdį, duomenys ir faktai yra svarbūs tiek pateikiant žinią, tiek nuomonę, nes ne tik žinia, bet ir nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą. Vien tai, kad ginčijamas teiginys gali būti patikrinamas pagal byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės negalima apsiriboti tik atskirų frazių pažodiniu vertinimu, todėl vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad atsakovai pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo aplinkybes ir pan.Taigi darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą, ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma.

Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus.

Visos bylos pagrindas, sudarantis kontekstą, šioje byloje buvo dvi medžioklės 2015 02 04 ir įvykiai 2015 02 05 bei vėliau, ir medžioklė 2014 10 18. Būtent dėl šių dviejų medžioklių aplinkybių buvo kviečiami liudytojai, tiriamos su jomis susijusios aplinkybės.

2015 02 10 pranešimas MB „Pašventys“ valdybos pirmininkui surašytas E. G. vardu, bet pareiškimą pasirašė keturi medžiotojai E. G., R. Ž., E. Ž., V. R., kurie medžiotojų būrelyje medžioja vienoje grupėje su V. J.. Pranešime aprašyti medžioklės 2015 02 04 įvykiai ir įvykiai tuoj po to 2015 02 05. Pranešime nurodoma, kad medžiotojai R. Ž. ir E. G. 2015 02 04 apie 21.50 val. girdėjo šūvį toje pusėje, kur buvo bokštelis, kuriame medžiojo V. J., tačiau šis nepranešė medžioklės vadovui apie šūvį.V. J. taip pat nebuvo įspėjęs medžioklės vadovą, kad pasitraukia iš medžioklės. 2015 02 05 apie 13.00 val. nuvykus prie bokštelio. Pastebėjo daug kraujo, jų vertinimu tai turėjo būti stambus gyvūnas, bėgęs apie 50 m, galvojo, kad elnias, tuo metu atvyko juoda džipas su priekabėle, išlipo V. J. ir vairuotojas, taip pat nurodo, kad sniege buvo likusios tų pačių protektorių žymės, ir daro išvadą, kad žvėris buvo išvežtas tuo pačiu džipu, kuris atvežė silosą, grupės vardu smerkia V. J. elgesį, prašo jo elgesį apsvarstyti valdyboje arba visuotiniame susirinkime. Rašant pranešimą oficialaus aplinkos apsaugos tyrimo rezultatai dar nebuvo žinomi. Neginčijamai nustatyta, kad 2015 02 05 netoli medžioklės bokštelio, kuriame iš vakaro medžiojo V. J., buvo pastebėta kraujo ir žvėries vilkimo pėdsakai. V. J. apie pasitraukimą iš medžioklės medžioklė vadovo neinformavo. Apie įvykį medžiotojai informavo būrelio vadovą , kuris pranešė aplinkos apsaugos pareigūnams. Atvykę pareigūnai užfiksavo įvykio vietą, su V. J. 2015 02 05 pareigūnams nepavyko susisiekti, apklausė asmenis, tačiau nustatyti, kas neteisėtai sumedžiojo gyvūną nepavyko. Iš visų bylos nagrinėjimo metu surinktos medžiagos , medžiotojų, kurie medžiojo 2015 02 04 vakare kartu su V. J., paaiškinimų, aplinkos apsaugos pareigūno 2015 02 09 tarnybinio pranešimo, 2015 02 05 sudarytos įvykio schemos,įvykio vietoje taip pat buvo ir R. R., galima daryti išvadą, kad medžiotojams E. G., R. Ž., E. Ž. ir V.A. R. (E. Ž. ir V.A. R. iš kolegų pasakojimų) galėjo susiformuoti subjektyvi nuomonė, kad žvėrį sumedžiojo būtent V. J.. Tas subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, mintys, pastabos apie turimas žinias, susijusias su tikrais įvykiais išdėstytos ir 2015 02 10 rašte, prašant išsiaiškinti, apsvarstyti V. J. elgesį. Negalima teigti, kad pareiškimas surašytas kaip nors užgauliai, paniekinant kitą asmenį. Jei faktai kokiu tai būdu būtų pasitvirtinę (pavyzdžiui būtų rastas sumedžiotas žvėris, būtų nustatyta, kas jį sumedžiojo, ir jei tai padarė medžiotojas, įrašytas į medžioklės lapą, nepranešdamas apie medžioklės metu sumedžiotą žvėrį), galėtų būtų konstatuotas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau tekste Taisyklės) 23 punkto pažeidimas, jei tai padarė kiti asmenys, jų padaryta veika galėtų būti kvalifikuojama kaip dar sunkesnis teisės pažeidimas. Medžiotojai, pareiškime išdėstę savo nuomonę, neatsakingi dėl to, kad tyrimo metu nebuvo nustatyti kalti asmenys. Pranešdami būrelio vadovui, jie vykdė pareigą, kaip turėtų būti elgiamasi kiekvienu panašiu elgesiu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad pranešdami apie galimai padarytą neteisėtą veiką, nurodydami asmenis, kurie įtariami padarę tas veikas, paprastai laikoma, kad pranešėjai nepažeidžia kito asmens garbės ar orumo. Nėra pagrindo daryti išvados, kad pranešimas buvo aiškiai nepagrįstas, melagingas.Pareiškimas vėliau buvo perskaitytas MB „Pašventys“ visuotiniame susirinkime

Medžioklės 2014 10 18 metu V. J. sužeidė elnią (tą pripažįsta ir pats ieškovas). Sužeisto žvėries teko ieškoti. Sužeisto žvėries paieška yra dalis medžioklės proceso. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad sužeisto žvėries tvarka reglamentuojama Taisyklių V dalyje „Medžioklės eiga“. Todėl, kaip ir medžioklėje, žvėries paieškoje gali dalyvauti tik į medžioklės lapą įrašyti asmenys. Medžioklės metu, kai viešoje vietoje, miške, yra ginkluoti asmenys, turi būti laikomasi aiškiai nustatytos tvarkos. Medžioklei vadovauja medžioklės vadovas (2014 10 18 – R. R.). Medžioklės vadovas organizuoja ir sužeisto žvėries paiešką (Taisyklių 24.15 p.). Ieškoti sužeisto žvėries galima tik gavus medžioklės vadovo sutikimą (Taisyklių 71.8 p.). Liudytojai D. R., R. R. patvirtino, kad medžioklės vadovas R. R. nedavė leidimo V. J. ieškoti sužeisto žvėries. Pasakymas „tai jau nereikia atsiklausti medžioklės vadovo, darom, ką norim“, panašaus išsilavinimo, socialinio sluoksnio, tos pačios bendruomenės (medžiotojų būrelio) nario negalėjo būti suprastas niekaip kitaip, kaip tai, kad medžioklės vadovas nedavė leidimo ieškoti sužeisto žvėries. Tą dieną medžioklėje dalyvavę asmenys suprato, kad paieška nutraukta, ir išvyko pietauti. Pažymėtina, kad medžioklės vadovas nedraudžia ieškoti sužeisto žvėries, bet duoda leidimą, organizuodamas paiešką. Savaime suprantama, kad leidimas medžioklės metu gamtoje nebus surašinėjamas ar įrašomas, nenustatyta ir jo fiksavimo tvarka, tačiau akivaizdu, kad leidimas duodamas aiškiai išreikšta valia ir žodžiais, tokiais kaip „leidžiu“, „skelbiu paiešką" ar pan. Liudytojas A.Šašys patvirtino, kad jam telefonu buvo pranešta apie galimai tą dieną grankulkėmis pašautą žvėrį, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas, nes žvėries nerado.

MB „Pašventys įstatų 11.8 punkte numatyta, kad būrelio narys privalo būti drausmingu medžioklės metu, tai reiškia laikytis LR Medžioklės įstatymo nuostatų, Taisyklių reikalavimų, teisėtų, medžioklės vadovo nurodymų. Visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad svarstant 2015 04 11 visuotiniame susirinkime medžiotojo V. J. elgesį tuometis medžioklės būrelio pirmininkas R. R. ir medžiotojų grupės, kurioje dalyvavo V. J., nariai išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kuri susiformavo minėtų aplinkybių pagrindu. Byloje buvo pateikta įrodymų (Kauno RAAD medžiaga, liudytojų parodymai), kad galėjo būti pagrindo tokiai subjektyviai nuomonei susiformuoti. Kitokio teisinio įvertinimo byloje nėra. Susirinkime buvo priimtas nutarimas apsiriboti medžiotojo V. J. svarstymu. Duomenų, kad jis būtų nušalintas nuo medžioklės ar pašalintas iš medžiotojų grupės nėra, liudytojas R. R. parodė, kad jau po tiriamų įvykių medžiojo su V. J.. Atsakovai nuomonę išreiškė sąžiningai, atvirai. Darytina išvada, kad atsakovai nepažeidė ieškovo garbės ir orumo, ieškovo teisės ir teisėti interesai dėl svarstymo medžiotojų būrelio visuotiniame susirinkime nebuvo pažeisti. Pagrindo priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d. iš ieškovo V. J. Atsakovams V. A. R. R. Ž. priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos po 500 eurų, R. R. 400 eurų už advokato teisinę pagalbą (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. J. atsakovo Vydo A. R. naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovo V. J. atsakovo R. Ž. naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovo V. J. atsakovo R. R. naudai 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Grąžinti MB „Pašventys“ bylas Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, pateiktas teismui pagal 2016 01 09 (teisme gauta 2017 01 09) perduodamų bylų sąrašą.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Jurbarko rajono apylinkės teismą.

Teisėja Jūratė Lukšienė