Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-643-230/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-01
Bylos Nr.: 2A-643-230/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-16936-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas iš dalies.

Teisėjai: Virginija Lozoraitytė (pirm.), Nijolia Indreikienė (pran.), Leonas Jachimavičius
Atsakovas: A. S., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, S. R., T. K., valstybės įmonei Registrų centras, Registrų centras Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto savivaldybės admnistracija
Ieškovas: Z. K. U.
Trečiasis asmuo: Kauno miesto savivaldybės administracijai, notarei Z

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-643-230/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16936-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.; 22.4.; 30.4.1.; 30.5; 30.10.; 45.6; 121.15; 121.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Marcinkevičienei, Monikai Morkevičiūtei,dalyvaujant ieškovės atstovėms J. A., adv. R. G.,

atsakovui A. S., jo atstovui adv. A. V., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui R. S., valstybės įmonės Registrų centras atstovei J. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Z. K. U. bei atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. S., S. R., T. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1866-800/2014 pagal ieškovės Z. K. U. ieškinį atsakovams A. S., S. R., T. K., valstybės įmonei Registrų centras, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, notarei Z. K. dėl pirkimo–pardavimo sutarčių ir priėmimo–perdavimo aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Z. K. U. ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama: 1) panaikinti 2013-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4891, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM ir A. S.; 2013-07-03 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4893, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir S. R.; 2013-07-03 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4919, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir T. K.; 2) panaikinti 2013-07-03 priėmimo–perdavimo aktus Nr. 8SU-233; Nr. 8SUI-18; Nr. 8SUI-20; 3) panaikinti 2013-05-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-310; 4) panaikinti 2013-06-27 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymus „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-466; Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-465; Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-467; 5) įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybą prie ŽŪM išformuoti ir išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro 0,1428 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 6) panaikinti kiemo statinių (šulinio kl, k2 ir tvoros tl), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją – iš nekilnojamojo turto registro išregistruoti inžinierinius statinius - kiemo statinius (šulinį kl, k2 ir tvorą tl) ir S. R. (3/10 dalys), A. S. (3/10 dalys) ir T. K. (4/10 dalys) daiktines teises į šiuos statinius.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovams A. S., S. R. ir T. K. nuosavybės teise priklauso 0,3428 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovai nuosavybės teise valdo gyvenamosios paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį ten pat. Prie šio pastato yra priskirtas 0,3428 ha žemės sklypas, kurio 0,2000 ha nuosavybės teise teisėtai priklauso atsakovams, o 0,1428 ha iki ginčijamų sandorių bei administracinių aktų sudarymo buvo valstybinė žemė, į kurią atsakovai 2013-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. 4891; 4893; 4910; 2013-07-03 priėmimo–perdavimo aktų Nr. 8SU-233, 8SUI-18, 8SUI-20 bei 2013-05-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymu „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-310; 2013-06-27 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymų „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-466, Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-465, Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-467, pagrindu įgijo nuosavybės teisę. Ieškovė mano, jog atsakovai neteisėtai įgijo nuosavybėn 0,1428 ha valstybinės žemės dalį, nes iki 1940 metų ieškovės močiutė R. I. nuosavybės teisėmis valdė apie 4500 kv. m žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Sutinkamai su LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ ieškovė 1991 metais pateikė prašymą į buvusio savininko valdytos žemės grąžinimą. Į dalį žemės buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas neatlygintinai 2000 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šią 2000 kv. m žemės dalį, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, ieškovė pardavė atsakovams. Į likusią žemės dalį nuosavybės teisės nėra atkurtos. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl 0,1428 ha priklausomybės, atsakovams turi būti suformuotas namų valdos žemės sklypas, reikalingas jų turimiems pastatams eksploatuoti. Tačiau atsakovams leistas išsipirkti žemės sklypas (1428 kv. m) yra neproporcingai didelis sklype esamų statinių atžvilgiu ir yra nenaudojamas (namų valdos žemė apleista, joje nėra daržo ar sodo nei jokių statinių). Taip pat nurodė, kad šiame sklype esantys statiniai (šulinys ir tvora) yra sunykę ir nebenaudojami, todėl turi būti išregistruoti, o 1920 m. statybos gyvenamajame name niekas negyvena, juo nesinaudoja, jame nėra būtinų patogumų. Dėl šios priežasties Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo išskirti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniams eksploatuoti, o į likusią žemės sklypo dalį atkurti nuosavybės teises, ir todėl ginčijami sandoriai ir aktai pažeidžia LR Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kadangi atimama ieškovei teisė į močiutės R. I. iki nacionalizacijos turėtą žemę, be to, jie prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams administracinėse bylose, kuriose anksčiau buvo sprendžiamas klausimas dėl sklypo dalies pardavimo atsakovams. Kadangi ginčo sklypas yra suformuotas ir įregistruotas, jis siekiant sudaryti galimybę parengti laisvos neužstatytos žemės sklypo planą turėtų būti išformuotas ir išregistruotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino: 2013-05-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-310; 2013-06-27 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-466; 2013-06-27 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-465; 2013-06-27 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-467; 2013-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4891, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir A. S.; 2013-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. 4893, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir S. R.; 2013-07-03 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4919, sudarytą tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir T. K.; 2013-07-03 priėmimo–perdavimo aktą Nr. 8SU-233; 2013-07-03 priėmimo–perdavimo aktą Nr. 8SUI-18; 2013-07-03 priėmimo–perdavimo aktą Nr. 8SUI-20. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš A. S., S. R., T. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, iš kiekvieno po 145,25 Lt žyminio mokesčio išlaidų Z. K. U.. Priteisė iš Z. K. U. 270 Lt advokato pagalbos išlaidų A. S., 38,12 Lt pašto išlaidų valstybei. Priteisė iš A. S., S. R., T. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, iš kiekvieno po 25,77 Lt pašto išlaidas ir 83,83 Lt žyminį mokestį valstybei.

Teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypui yra nustatyta kita paskirtis (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti. Sprendžiant kilusį ginčą, taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, nustatančios kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką. Taisyklės numato, jog asmenys turi teisę įsigyti naudojamus namų valdų žemės sklypus (2.1 p.), taip pat žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį (2.4 p.). Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo dalis atsakovams parduota kaip namų valdos žemės sklypas, atsižvelgiant į tai, kad jiems priklauso ginčo žemės sklype esantis gyvenamasis namas ir kiti įrenginiai – kiemo statiniai (šulinys, vielos tinklo tvora aplink sklypo teritoriją). Teismas nustatė, jog ~ 1428 kv. m sklypo dalyje, kuri pasiūlymo schemoje pažymėta raide „A“, yra šulinys k1, tvoros t1 dalis, kurie, kaip pastato – gyvenamojo namo priklausiniai, nuosavybės teise priklauso atsakovams ir yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Šie nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti, nuosavybės teisė į įregistruotus objektus nėra pasibaigusi. Teismo nuomone, nežiūrint tai, kad namas yra pastatytas 1928 m. ir jame nėra vandentiekio, tačiau namui yra tiekiamos dujos bei elektra, o nors namo, tvoros bei šulinio nusidėvėjimo procentas yra didelis, tačiau šie nekilnojamojo turto objektai atitinka statinio sąvoką. Teismas nesutiko su ieškovės ir jos atstovių pozicija, jog žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį, nes šiame žemės sklype esantys statiniai yra labai nusidėvėję. Iš byloje pateiktų abiejų šalių fotonuotraukų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų teismas padarė išvadą jog, tiek gyvenamasis namas, tiek kiti kiemo statiniai naudojami taip, kaip leidžia jų būklė. Teismo nuomone, svarbu yra tai, kad statinių tipas LR Vyriausybės 2002-04-15 nutarimu Nr. 534 patvirtintų LR Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų prasme neturi įtakos išvadai dėl sklypo užimtumo. Teismas pažymėjo, jog tam, kad ieškovė galėtų įgyvendinti savo siekį susigrąžinti ginčo žemės dalį natūra, ši žemė teisės aktų nustatyta tvarka turi būti pripažinta laisva (neužstatyta) miesto žeme. Teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad esant teisiškai registruotiems kiemo statiniams nors ir esant pakankamai dideliam jų nusidėvėjimui nėra teisinio pagrindo naikinti jų registraciją, kadangi pirmiausia būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas. Teismas, nors ir nustatė ginčo statinių pakankamai didelį nusidėvėjimo laipsnį, tačiau tuo pat metu nenustatė jokių aplinkybių, jog šie objektai turėtų būti panaikinami dėl jų nesaugumo, t. y. grėsmės žmonėms bei aplinkai. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo, kad atsakovai netinkamai prižiūri kiemo statinius, todėl jie yra sunykę ir dėl to išregistruotini iš nekilnojamojo turto registro, teismas su šiuo argumentu nesutiko, kadangi aptariamu pagrindu svarbu yra ne tai, ar statiniai yra geros būklės, bet ar sklypo, pastatų, priklausinių savininkai su statiniais elgėsi kaip su savo nuosavybe, t. y. savininkai juos prižiūrėjo, rūpinosi, jų turėjimas atitiko savininkų interesus. Teismo nuomone, sklypo teritoriją juosianti tvora atlieka apsauginę funkciją, nors ir nėra vientisa, o ginčo sklype esantis šulinys nors ir nėra naudojamas geriamam vandeniui, tačiau naudojamas lietaus vandeniui surinkti. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu.

Teismas kartu sprendė, jog atsakovai t. y. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija neatsižvelgė į teisės aktų reikalavimus, o taip pat į teismų sprendimus ir ginčijamus įsakymus, pirkimo–pardavimo sutartis sudarė neatlikę jokių veiksmų, t. y. neįvertinę situacijos vietoje, ką savo sprendimuose buvo įpareigoję atlikti teismai, anksčiau nagrinėję tarp šalių kilusį ginčą. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant iškilusį ginčą, valstybės institucijos privalėjo atlikti realius veiksmus t. y. įvertinti realią faktinę atsakovams nuosavybės teise priklausančios vielos tinklo buvimo vietą ir jos sutapimą (ar nesutapimą) pagal koordinates su atsakovams parduotos žemės sklypo dalies ribomis natūroje bei vertinti tvoros ir šulinio patenkančio į ginčo žemės sklypą faktinį naudojimą ir jų galimybes naudoti pagal paskirtį. Teismas konstatavo, jog byloje nepakanka duomenų, kad būtų galima pripažinti nustatytu faktą, jog ginčo sklypas visa apimtimi yra naudojamas ir reikalingas juose esantiems pastatams eksploatuoti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl ginčo sklypų priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą. Teismas sprendė, kad nebuvo vertinti visi privalomi kriterijai nustatant sklypo dalį pastato eksploatacijai, o ginčijami įsakymai buvo pakartotinai priimti neatlikus vertinimo, todėl teismo nuomone, įsakymai ir pirkimo–pardavimo sutartys naikintini.

Teismas nustatė, kad ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM administraciniai aktai ieškovės atstovei buvo įteikti 2014-01-15 d., o 2014-02-20 buvo pateiktas patikslintas ieškinys teismui, kuriame ginčijami įsakymai, todėl sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad buvo praleista vos 1 diena nuo ginčijamų įsakymų sužinojimo, tai nesudaro pagrindo taikyti ieškinio senatį ginčijamiems įsakymams skųsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, jog teismo priimtas sprendimas netenkintų reikalavimų dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagrįsdama savo reikalavimus, nurodo šiuos skundo argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas spręsdamas, ar laikyti žemės sklypą valstybės išperkama žeme, ar ne, pagal kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką turėjo įvertinti, ar sklypas yra naudojamas pagal paskirtį, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai, ar pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai ar yra reikalingas žemės sklypas, ar savininkas ketina naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir ar tam yra būtina leisti parduoti žemės sklypą. Šioje byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina išvadą, kad žemes sklypas (duomenys neskelbtini) nėra naudojamas pagal paskirtį, o jame esantys kiemo statiniai nėra tie statiniai, kurių eksploatavimui reikalingas žemės sklypas.Faktas, jog atsakovai žemės sklypu nesinaudoja jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Kauno apygardos teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-407-353/08). Be to, žemės sklypas ne tik kad nėra naudojamas namų valdai, bet ir jo savininkai ateityje šio sklypo pagal paskirtį naudoti neketina, nes ketina jį parduoti komerciniais tikslais. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra apleistas, apžėlęs žole, statiniai neprižiūrimi ir visiškai nusidėvėję. Teismas turėjo įvertinti statinio pobūdį, jo paskirtį, priklausomybę ir faktą, ar tokių statinių – nesamo šulinio, sugriuvusios tvoros funkcionavimui – reikalingas 34 arų žemės sklypas. Pažymėtina, jog nors nekilnojamojo turto kadastro duomenimis žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti A. S., T. K. ir S. R. vardu teisiškai registruoti šie statiniai – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini): šulinys kl, k2, tvora t1, tačiau šie statiniai yra sunykę ir nebenaudojami, jų nusidėvėjimas 75–80 %, o žemės sklypas buvo formuojamas beverčiams, sunykusiems, neturintiems funkcinės paskirties statiniams eksploatuoti, todėl tokie Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai akivaizdžiai pažeidžia kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose.Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad statinių išregistravimas pažeistų atsakovų nuosavybės teises į daiktą. Tačiau pažymėtina, kad bylos aplinkybės įrodo, jog atsakovai nusidėvėjusių daiktų buvimu iš esmės siekia apsaugoti neteisėtus savo interesus – statiniai neišregistruojami, nepašalinami tik dėl siekio turėti valstybinės žemės sklypą. Šioje valdoje nėra jokių statinių, kurie galėtų būti įvardinti kaip nekilnojamojo turto objektai ir privalėtų būti teisiškai registruojami nekilnojamojo turto registre. Nesančio ar visiškai nusidėvėjusio nekilnojamojo daikto teisinė registracija negali būti laikoma sąžiningu žemės sklypo naudotojo teisių įgyvendinimu, o toks registracijos faktas pats savaime pažeidžia ieškovės teises ir yra kliūtis spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, todėl turi būti panaikintas.Teismas nenurodė, kodėl netenkinamas ieškovės reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM išformuoti ir išregistruoti nekilnojamojo turto registro ginčo žemės sklypą, kuris laikytinas išvestiniu iš patenkintų reikalavimų panaikinti aktus ir sandorius.

Šalies argumentai

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą toje dalyje, kurioje nuspręsta ieškinį tenkinti bei kurioje nuspręsta priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, bylinėjimosi išlaidų iš Nacionalinės žemės tarnybos nepriteisti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai vertino į bylą surinktus įrodymus. Pagrįsdama savo reikalavimus atsakovė nurodo šiuos skundo argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1412/2009 nurodytų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas ir jomis nepagrįstai vadovavosi, nes nagrinėjamoje byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu šios nuostatos negaliojo. Pažymėtina, kad Taisyklių redakcija nuo 2011-05-05 iš esmės keitėsi ir nebeliko tapačių nuostatų, kurios galiojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant minėtą 2009-12-14 nutartį. Teismas nevertino ieškiniu ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusių Taisyklių nuostatų, dėl jų nepasisakė, nenustatė ir nenurodė, kokios teisės aktų nuostatos ginčijamais administraciniais aktais pažeidžiamos, taip pat nenustatė ir nenurodė, kad buvo padaryti aukštesnės galios teisės aktų pažeidimai, nenustatė ir nenurodė, kad būtų pažeistos konkrečios teisės aktuose reglamentuotos esminės procedūros, o nenustatęs nepagrįstai panaikino administracinius aktus, jų pagrindu sudarytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir perdavimo aktus.Teismas sprendime atkartodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1770/2012 padarytą išvadą, jog „byloje nėra duomenų, kad naudojamo žemės sklypo ribos buvo nustatytos techninės apskaitos bylos dokumentais, todėl ribos turi būti nustatytos pagal faktinio žemės sklypo naudojimo ribas, būtinas namų valdos eksploatavimui“, nevertino į bylą surinktų įrodymų, pateiktų planų ir iš VĮ Registrų centro išreikalautos archyvinės bylos dokumentų. Teismo teiginiai, kuriais jis vadovavosi priimdamas ginčijamą sprendimą ginčijamoje dalyje, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, faktinėms aplinkybėms ir administracinių aktų priėmimo metu ir sutarčių sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms.Teismas panaikindamas administracinius aktus nevertino nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje nustatytų skundžiamo akto (ar jo dalies) panaikinimo kriterijų, dėl jų nepasisakė, administracinius aktus panaikino nepagrįstai, tuo pažeisdamas tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Šiuo stveju ginčijami administraciniai aktai buvo priimti ir ginčijamos sutartys sudarytos nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, administraciniai aktai priimti tinkamo kompetentingo administravimo subjekto, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, laikytasi visų procedūrų bei taisyklių ir jos nepažeistos, todėl naikinti administracinius aktus, sutartis, perdavimo aktus bei tenkinti ieškinį nebuvo teisinio pagrindo. Nei viename teismo sprendime, susijusiame su šios bylos ginčo objektu esančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), nebuvo įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai, sprendžiant asmenų prašymus dėl valstybinės žemės pardavimo, kaip teigiama skundžiamame sprendime, įvertinti situaciją vietoje. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiame teismo sprendime toks įpareigojimas buvo, taip pat nenurodė, į kokius teisės aktų reikalavimus neatsižvelgė Nacionalinė žemės tarnyba. Teismo nurodyti „realūs veiksmai“ nenurodyti jokiuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, turi tik tas teises ir pareigas, kurios aiškiai reglamentuojamos teisės aktuose, jai netaikoma taisyklė „galima tai, kas nedraudžiama“. Atsižvelgiant į tai, teismas savo sprendimu gali įpareigoti instituciją atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra nustatyti teisės aktais ir neturi teisės versti instituciją viršyti savo kompetencijos ribas.Žemės sklypas buvo suformuotas, atliekant kadastrinius matavimus (1993-12-11), atsižvelgiant į inventorizuotą, inventorinėje žemės sklypo byloje nurodytą žemės sklypo plotą, suformuotam 0,3428 ha žemės sklypui buvo nustatytas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, žemės sklypas suformuotas prie jame esančių statinių. Todėl priimtais administraciniais aktais ir sudarytomis sutartimis ieškovės teisės nėra pažeistos, ieškovė neįrodė, jog jai priklausanti teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra pažeidžiama ar kad ji turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas statinių, esančių žemės sklype eksploatavimui, į tai, kad teismas nustatė ir byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žemės sklype stovi tiek pagrindinis statinys, tiek jo priklausiniai ir kad jie yra naudojami taip, kaip leidžia jų būklė, žemės sklypas yra laikytinas užstatytu, ir Kauno miesto savivaldybės administracija neturi pagrindo pažymėti žemės sklype laisvos neužstatytos žemės, vadinasi nuosavybės teisės natūra į jokią žemės sklypo dalį negali būti atkurtos, kitu atveju būtų pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino ir dėl jų nepasisakė.Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčą. Pažymėtina, kad byloje yra ginčijami įsakymai ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys, o ginčo objektas yra žemės sklypas, kuris suformuotas pagrindinio statinio – gyvenamojo namo eksploatavimui. Nacionalinė žemės tarnyba, perleisdama asmenims valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis, laikėsi visų Taisyklėse nustatytų procedūrų ir nesprendė, kad pagrindinio statinio priklausiniams reikalingas žemės sklypas, nes žemės sklypas pagal Taisyklių nuostatas yra parduodamas tik pagrindinio statinio eksploatavimui. Atsižvelgiant į tai, niekada nebuvo ginčo, kad reikia paskirti ir parduoti žemės sklypo dalį prie tvoros ir šulinių, kaip neteisingai teigia teismas. Be to, nei vienu administraciniu aktu nebuvo nustatinėjama dalis pastato eksploatacijai, kas taip pat patvirtina, kad teismas netinkamai ir neteisingai kvalifikavo ginčą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies terminą administraciniams aktams skųsti, nepagrįstai jį sutapatino su ieškinio senatimi, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinės teisės kreiptis į teismą terminas. Netinkamai taikydamas terminą administraciniams aktams skųsti, teismas nevertino termino praleidimo priežasčių ir nepagrįstai jo neatnaujinęs, nusprendė administracinius aktus panaikinti, tuo priimdamas neteisėtą sprendimą.Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, o tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti išlaidas iš Nacionalinės žemės tarnybos, priteistos išlaidos yra gerokai per didelės, vertinant Rekomendacijų dėl išlaidų priteisimo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteisti išlaidas iš atsakovų, priteistinų išlaidų dydžio sprendime neįvertino, todėl išlaidas priteisė nemotyvuotai.

Šalies argumentai

Atsakovai A. S., T. K. ir S. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą toje dalyje, kurioje buvo patenkinti ieškinio reikalavimai ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrįsdami savo reikalavimus, atsakovai nurodo šiuos skundo argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenurodė, kokie teisės aktai pažeisti ar kokiais teisės aktais privalėjo vadovautis Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamus įsakymus dėl valstybinės žemės pardavimo, tuo pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimus. Nėra teisės aktų normų, reikalaujančių valstybės institucijų veiksmų atlikimo vertinant parduodamos valstybinės suformuots sklypo dalies dydžio, reikalingo pastatams eksploatuoti, įvertinimo. 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.3. punktas numato parduodamos valstybinės žemės dydžio nustatymą tik tais atvejais, kai formuojamas grąžinamas natūra ir perduotinas neatlygintinai sklypas. Iki 2011-05-05 galiojusių nurodytų taisyklių 16 p. nustatė pareigą savivaldybės administracijos direktoriui vertinti ne tik atitinkamus žemės sklypo teisinius dokumentus, bet ir atitinkamiems statiniams ir įrenginiams skirtą, bet nepanaudotą žemės sklypo plotą, tačiau nuo 2011-05-05 tokio reikalavimo neliko. Ankstesniais teismo sprendimais valstybės institucijos nebuvo įpareigotos atlikti veiksmų, nebuvo pasisakyta dėl suformuoto žemės sklypo dydžio, teismai nekonstatavo, kad žemės sklypas yra per didelis statiniams eksploatuoti.Ginčas liko neišspręstas iš esmės, kadangi sprendimu pripažinus, jog kiemo statiniai ginčo žemėje yra ir žemė nėra laisva, tektų dar kartą pripažinti, kad žemės yra užimta ir negrąžintina. Teismas panaikino sandorius bei įsakymus, tačiau atmetė ieškovės reikalavimus panaikinti kiemo statinių teisinę registraciją ir išformuoti žemės sklypą. Esant tokiam teismo konstatavimui, ginčas tarp šalių iš esmės neišspręstas. Kadangi sprendime konstatuojama, kad kiemo statiniai ginčo sklype yra, o tokia žemė laikoma užimta ir negali būti pripažinta laisva, Nacionalinei žemės tarnybai neliktų kitokios išeities, kaip perrašyti teismo motyvus į naujus atitinkamus administracinius aktus, iš esmės savo turiniu tokius pat, kaip ir panaikintus įsakymus, ir iš naujo įforminti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorius.Teismas nepagrįstai sprendė dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, priėmimo-perdavimo aktų, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM įsakymų panaikinimo, nes tai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms dėl kiemo statinių faktinio egzistavimo sklype, t. y. dėl sklypo užimtumo LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. prasme. Teismas peržengė ieškinio reikalavimo nagrinėjimo ribas, nes ginčo dėl kiemo statinių buvimo fakto ir vietos tarp šalių nėra. Konstatavus, jog kiemo statiniai yra sklypo teritorijoje ir pripažinus, kad žemės sklypas yra užimtas bei negali būti pripažintas laisva (grąžintina) žeme, nėra pagrindo naikinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, priėmimo–perdavimo aktų, Nacionalinės žemės tarnybos įsakymų.Apeliantų nuomone, ieškovės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nepažeistos, kadangi Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie nelaikomi turto savininkais, todėl tokie asmenys neturi subjektinių teisių į turėtą turtą. Todėl ieškovė nelaikytina nuosavybės teisės subjektu ginčo sklypo atžvilgiu. Tačiau teismas šio atsakovų argumento netyrė. Panaikinus sandorius ir įsakymus, ieškovės teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Esant nenuginčytoms ginčo žemės sklypo riboms bei sklypo dydžiui, ieškovės teisės ar įstatymo saugomi interesai nėra pažeidžiami. Priešingu atveju tektų naikinti sklypo formavimą ir išskirti dalį į atskirą sklypą, į kurį būtų atkurtos nuosavybės teisės. Nors ieškovė prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio remiantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d., teismas įpareigojo sumokėti žyminį mokestį skaičiuojant nuo ginčijamų sandorių vertės. Tokia teismo pozicija dėl žyminio mokesčio demonstruoja, kad viena vertus, teismas laikė, jog tai yra turtinis ginčas, o ne ginčas, reglamentuojamas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 17 str., 19 str. 2 d. Kita vertus, jeigu tai ir būtų turtinio pobūdžio ginčas, tokiems reikalavimams kelti ieškovė neturi subjektinių teisių, nes ji nėra sklypo ar statinių bendraturtė. Teismo sprendimu konstatavus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos įsakymus, kurių pagrindu buvo vėliau įforminti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriai, ir neesant ieškovės prašymo atnaujinti terminą bei teismo nutarties dėl tokio termino atnaujinimo, teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

Ieškovė Z. K. U. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad minimi administraciniai ir sandoriai pažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimus. Ginčo santykiams spręsti būtinas prieš tai buvusių teismo sprendimų, kuriais taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl 0,1428 ha žemės dalies privatizavimo, įvertinimas, kadangi minimi sprendimai turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, o į sprendimuose padarytas išvadas privalu atsižvelgti. Taigi visais ankstesniais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta, kad sprendžiant klausimą dėl 0,1428 ha priklausomybės, atsakovams turi būti suformuotas namų valdos žemės sklypas, reikalingas tik turimiems pastatams eksploatuoti, o į laisvą žemės sklypą ieškovei turi būti atkurtos nuosavybės teisės į R. I. iki 1940 m. turėtos žemės ribose. Dėl šios priežasties Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo išskirti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniams eksploatuoti, o į likusią žemės sklypo dalį atkurti nuosavybės teises. Tai turėjo būti atlikta įvertinus faktinę sklypo naudojimo ir statinių padėtį. Kadangi šie veiksmai nebuvo atlikti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nesilaikyta teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepime į atsakovų S. R., A. S. ir T. K. apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais. Papildomai nurodo, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti ir ginčijamos sutartys sudarytos nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, administraciniai aktai priimti tinkamo kompetentingo administravimo subjekto, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, laikytasi visų procedūrų bei taisyklių ir jos nepažeistos, todėl naikinti administracinius aktus, sutartis, perdavimo aktus bei tenkinti ieškinį nebuvo teisinio pagrindo. Sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos teisės aktais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis reikšmingomis šalių ginčui išspręsti aplinkybėmis ir įrodymais, ištirtais bei įvertintais civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepime į ieškovės Z. K. U. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei motyvus. Papildomai nurodo, jog žemės sklypas buvo suformuotas prie šiame žemės sklype kadastro duomenų nustatymo metu buvusių ir šiuo metu esančių statinių: pastato gyvenamojo namo lAlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių - kiemo statinių (šuliniai kl ir k2, tvora tl), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra gyvenamojo namo lAlm priklausinys. Teisinio pagrindo panaikinti žemės sklypo registraciją nebuvo nei ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu, nėra ir šiuo metu.

Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškovės Z. K. U. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad nesutinka su apeliantės argumentu, jog šios bylos nagrinėjimo metu parengtoje statinių kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas kiemo statinių nusidėvėjimo procentas reiškia, kad statinys nebeatitinka jam keliamų reikalavimų ir yra visiškai sunykęs ir bevertis juolab, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde nurodo nekilnojamojo turto registro tvarkytojui būtinus pateikti dokumentus, kuomet teisės aktų nustatyta tvarka nekilnojamasis daiktas gali būti išregistruojamas iš nekilnojamojo turto registro. Daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Ieškovės pateikti įrodymai (statinio dalinės ekspertizės aktas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla) nepatvirtina kiemo statinių žuvimo ar sunykimo fakto, o taip pat atsakovų nuosavybės teisės į kiemo statinius pasibaigimo. Akivaizdu, kad nuosavybės teisė į kiemo statinius atsakovų įgyta sandorių, kurie yra galiojantys, pagrindu ir atitinkamai suteikiančių nuosavybės teisės turėtojams teises ir pareigas, kurias suteikia nuosavybės turėjimas. Kadangi atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM, A. S., S. R. ir T. K. apeliacinių skundų reikalavimai visiškai nesusiję su VĮ Registrų centro funkcijomis, teisėmis ir pareigomis, todėl dėl jų pagrįstumo atsakovė nepasisako.

Atsakovai S. R., A. S. ir T. K. atsiliepime į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su skundo motyvais ir argumentais. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės Z. K. U. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, jog apeliantė prašydama patenkinti jos ieškinį nepateikia jokių naujų argumentų ir nurodo tuos pačius pirmosios instancijos teisme nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos ir padarė teisingas išvadas, kad valstybės institucijos, spręsdamos klausimą dėl žemės pardavimo, atsižvelgė į statinių išdėstymą sklype; statiniai atitinka statinio sąvoką, o nusidėvėjimo laipsnis neturi reikšmės, gyvenamasis namas ir kiemo statiniai naudojami tiek, kiek leidžia jų būklė; statinių tipas LR Vyriausybės 2002-04-15 nutarimo Nr. 534 prasme neturi įtakos išvadai dėl sklypo užimtumo; tam, kad ieškovė galėtų įgyvendinti savo siekį susigrąžinti ginčo žemę natūra, ta žemė turi būti pripažinta laisva (neužstatyta) miesto žeme, tačiau to nėra padaryta; nors ir esant dideliam statinių nusidėvėjimo laipsniui, nenustatyta aplinkybių, kad statiniai turi būti panaikinti dėl jų nesaugumo žmonėms ir aplinkai; svarbu, kad savininkai su statiniais elgėsi kaip su nuosavybe; žemės sklypas laikomas užstatytu, jeigu jame yra nekilnojamo daikto sąvoką atitinkantis daiktas; nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, sklypas laikomas užstatytu. Kas liečia žemės sklypo naudojimo ir statinių eksploatavimo faktus, buvo pateikti įrodymai, kad sklypas, namas ir sklypo statiniai yra naudojami pagal paskirtį. Teismas nusprendė, kad žemės sklypas laikomas užstatytu, jeigu jame yra nekilnojamo daikto sąvoką atitinkantis daiktas; nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, sklypas laikomas užstatytu. Nusidėvėjimo laipsnis neturi jokios reikšmės kiemo statinių eksploatavimui, kurie atlieka savo funkcijas.

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir A. S., S. R., T. K. apeliacinius skundus skundų pagrįstumo klausimą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovai A. S., S. R., T. K. yra statinių, esančių (duomenys neskelbtini) bendraturčiai (t. 1, b. l. 17–18). Prie jų yra 0,3428 ha žemės sklypas, suformuotas atliekant kadastrinius matavimus (t. 1, b. l. 11–16, 19–20) Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo priimtų aktų (įsakymų), kuriais buvo nustatytos kitos paskirties 0,3428 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,1428 ha dalies dalys ir nutarta jas parduoti atsakovams A. S., S. R. ir T. K. teisėtumo ir pagrįstumo, šių aktų pagrindų sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, kai atkurti nuosavybės teises į šią žemę pretenduoja ieškovė Z. K. U..

Dėl žemės sklypo, reikalingo jame esantiems statiniams eksploatuoti, suformavimo pagrįstumo ir teisėtumo

Ginčo esmę sudaro Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-310 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ (t. 1, b. l. 127) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, nes būtent juo remiantis buvo priimti kiti 2013 m. birželio 27 d. įsakymai dėl nurodytu įsakymu nustatytų dalių pardavimo atsakovams A. S., S. R. ir T. K. (t. 1, b. l. 128, 133, 138) ir su jais sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys (t. 1, b. l. 129–132, 134–137, 139–142). Ginčijamu 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2)-310 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ buvo nustatyta 0,3428 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 0,1428 ha dalies dalys bendraturčiams, todėl ginčo esmę sudaro 0,1428 ha sklypo dalies priskyrimo atsakovams parduodamai žemei prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių pagrįstumas ir teisėtumas. Šis įsakymas, kaip jame nurodyta, priimtas, atsižvelgiant į pateiktą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovų A. S., S. R. ir T. K. teigimu, administraciniai aktai buvo priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl jie negalėjo būti panaikinti.

Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus.

LR Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybinė žemė išnuomojama ar perduodama naudotis Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo nustatyta tvarka, o 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau Taisyklių) (2011-04-27 įstatymo redakcija Nr. 494, įsigaliojusi nuo 2011-05-05) 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams (toliau – teritorijų planavimo dokumentas), nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Apeliacinius skundus padavę atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir A. S., S. R. bei T. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamus administracinius aktus, nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai priimant skundžiamus administracinius aktus buvo pažeisti ir neatkreipė dėmesio į nuo 2011-05-05 pasikeitusią šios normos redakciją, todėl nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiuose Kauno apygardos administracinio teismo sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, nes jos buvo nustatytos galiojant kitokiai ginčo santykiui taikytinos teisės normos redakcijai. Anksčiau galiojusioje nurodytu Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 3 punkto redakcijoje buvo nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Namų valdų žemės sklypai gali būti parduodami pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančius žemės sklypų planus, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus. Tačiau tiek anksčiau galiojusioje, tiek ginčijamų aktų priėmimo metu nustatytoje Taisyklių 3 punkto redakcijoje buvo numatyta parduoti žemės sklypus prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, t. y. nepakito šis parduodamo žemės sklypo prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių dydžio nustatymo kriterijus, kurio esmę sudaro aplinkybės, kad parduodamas žemės sklypo dydis yra būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Šio punkto reikalavimai pasikeitė tik ta apimtimi, kiek tai susiję pagal kokius planinius dokumentus turėtų būti nustatytas tas dydis; pagal ankstesnę redakciją – pagal žemės sklypų ribas ir plotus, pažymėtus detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, o pagal 2011-04-27 įstatymo redakciją – pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus arba žemės sklypų planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentus. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pasikeitusi Taisyklių 3 punkto redakcija nepanaikino pareigos, nustatant parduodamo žemės sklypo dydį, atsižvelgti į jo būtinumą esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmus, pagrįstai rėmėsi anksčiau išnagrinėtose administracinėse bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes teisės aktų pakeitimas šiuo atveju neturėjo jokios esminės reikšmės.

Šiuo požiūriu būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje suformuotas taisykles. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. Pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008; kt.). Tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus, kuriais suformuotas žemės sklypas, bylą nagrinėjantis teismas turi vertinti tiek administracinio akto atitiktį pagrindinėms procedūrų taisyklėms, tiek tai, ar jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei materialiosios teisės normomis, ar nepažeidžia įstatymo ginamų suinteresuotų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-309 2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011; kt.).

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nustatant atsakovams parduodamo prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypo dydį buvo būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai, ypač, kai tai paliečia ir ieškovės teises atkurti nuosavybės teises į laisvą neužstatytą žemę. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-407-353/2006 (t. 1, b. l. 21–23), kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi (t. 1, b. l. 24–32) jau buvo nustatyta, kad pažeidžiant LR Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 6 punkto nuostatas, jog asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai; kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 0,2 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai, didesniam žemės plotui įsigyti nebuvo priimtas sprendimas dėl parduodamo žemės sklypo padidinimo. Nagrinėjamu atveju toks sprendimas taip pat nėra priimtas, nors pagal ginčijamą įsakymą papildomai pardavus 0,1428 ha žemės sklypo dalį, bendras sklypo dydis prie statinių būtų 0,3428 ha. Nurodytoje administracinėje byloje taip pat jau buvo konstatuota, kad nustatant parduodamo sklypo dydį, tirtinos ir nustatinėtinos žemės sklypo faktinio naudojimo aplinkybės, o nagrinėjant šią bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kad toks vertinimas realiai buvo atliktas, o atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pozicija faktiškai grindžiama vien tuo, kad 0,3428 ha žemės sklypas, atlikus kadastrinius matavimus, yra įregistruotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinio teismo sprendimu buvo pasisakyta būtent dėl tokio paties dydžio sklypo pardavimo atsakovams. Analogiškai Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-695-480/2011 (t. 1. b. l. 33–36), kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi (t. 1, b. l. 37–48), buvo konstatuota, kad ir pakartotinai nustatant parduodamo sklypo dydį nebuvo įvertinti visi kriterijai, kurie privalomi nustatant sklypo dalį pastato eksploatacijai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nacionalinei žemės tarnybai ir nagrinėjamu atveju neatlikus realaus vertinimo ir toliau liko neįvertintas parduodamo žemės sklypo dydžio pagrįstumas, nes įrodymų apie tokį vertinimą nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnio tvarka), o Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos faktiškai remiasi vien nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2013 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-310 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“ taip pat priimtas atsižvelgiant vien į pateiktą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Taigi atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neįrodė, kad parduodamo sklypo dydis, įvertinus atsakovų prie esamų statinių jau nuosavybės teise valdomą sklypo dalį 2000 kv. m, yra papildomai būtinas statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Kol nėra atliktas tinkamas parduodamo žemės sklypo dydžio įvertinimas, teismas neturi galimybės nustatyti, ar buvo tinkamai nustatytas šis dydis, nes vien žemės sklypo kadastro duomenų byla nėra pakankamas pagrindas nustatyti parduodamo sklypo dydį. Todėl kolegija konstatuoja, jog byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, kad visas 0,1428 ha ginčo žemės sklypas yra reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti ypač, kai didesnė šio sklypo dalis atsakovų jau yra valdoma nuosavybėmis teisėmis prie tų pačių statinių.

Atsakovai teigia, kad nebuvo nustatyti ginčo administracinių aktų panaikinimo pagrindai, numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Tačiau šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių, nurodytų paminėtuose teisės aktuose, įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ką beje jau ne kartą savo sprendimuose konstatavo ir administracinis teismas.

Atsižvelgdama į tai, kolegija atmeta atsakovų apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijama sprendimo dalis, kuria buvo patenkinti ieškovės reikalavimai ir panaikinti ginčijami administraciniai aktai bei jų pagrindų sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai.

Dėl sunykusių statinių išregistravimo (pagal ieškovės apeliacinį skundą)

Ieškovė byloje pareiškė reikalavimą panaikinti kiemo statinių (šulinio kl, k2 ir tvoros tl) teisinę registraciją ir iš nekilnojamojo turto registro išregistruoti inžinierinius statinius-kiemo statinius (šulinį kl, k2 ir tvorą tl) bei S. R. (3/10 dalys), A. S. (3/10 dalys) ir T. K. (4/10 dalys) daiktines teises į šiuos statinius, faktiniu tokio reikalavimo pagrindu nurodė šių statinių fizinį susidėvėjimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, kadangi sprendė, kad net ir esant dideliam nurodytų statinių nusidėvėjimui nėra teisinio pagrindo panaikinti jų registraciją, nes būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, be to, laikė, kad atsakovai su šiais statiniais elgėsi kaip su savo nuosavybe, t. y. juos prižiūrėjo, jais rūpinosi pagal savo poreikį ir tiek, kiek tai atitiko jų interesus. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad nusidėvėję statiniai neišregistruojami tik dėl siekio įgyti valstybinės žemės sklypą, o tokių statinių registracija pažeidžia ieškovės teises, nes yra kliūtis spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kokia žemė yra valstybės išperkama, ir tarp įstatymo 1 dalyje išvardytų atvejų 3 punkte numatyta, kad ji išperkama, jei žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Tai reiškia, kad statinių egzistavimo faktas gali paliesti ieškovės, kaip asmens pretenduojančio atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, interesus.

Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, kuri nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3802012; kt.). Nekilnojamasis turtas ir daiktinės teisės į jį registruojami viešajame registre pagal turto statusą (teisiškai reikšmingus duomenis) ir daiktinių teisių atsiradimą patvirtinančius dokumentus. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Viešojo registro įrašai gali būti panaikinti tik pripažinus negaliojančiais (neteisėtais) dokumentus, pagal kuriuos jie padaryti.

Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2007).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nėra nurodytų ginčo objektų daiktinės teisės turėtoja, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau Nuostatų) prasme nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą išregistruoti šiuos nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos (Nuostatų 25, 26 punktai). Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. M. Š., A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007). Taigi reikalavimas panaikinti statinio teisinę registraciją yra išvestinio pobūdžio. Šiuo atveju atsakovai A. S., S. R. ir T. K. nuosavybės teises į nurodytus ginčo statinius pirkimo–paradavimo sutarčių pagrindu, kurios nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos. Todėl nenuginčijus daiktinės teisės atsiradimo pagrindo negali būti panaikinta ir šių atsakovų nuosavybės teisė į nurodytus ginčo statinius. Pagal Nuostatų 69 punktą daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Nuostatų 71 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam statyti, rekonstruoti ar atnaujinti (modernizuoti) reikia leidimo statyti naują statinį, leidimo rekonstruoti statinį ar leidimo atnaujinti (modernizuoti) pastatą, išregistruojamas, kai pateikiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie statinio nugriovimą arba statinių naudojimo priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto nustatytos formos pažyma, kuri patvirtina nekilnojamojo daikto žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą. Kitais atvejais nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje yra užfiksuotas jo žuvimo faktas. Tačiau nagrinėjamu atveju jokiais įrodymais nėra nustatytas nurodytų statinių visiško sunykimo ar žuvimo faktas. Tai, kad yra nustatytas didelis šių statinių nusidėvėjimo laipsnis, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai – nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenys, statinio dalinės ekspertizės aktas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir pan. – nereiškia statinių sunykimo ar jų žuvimo. Ieškovės apeliacinio skundo nuoroda į Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 168 punkto nuostatas, kuriomis nustatyta, kad statinio atkuriamoji vertė apskaičiuojama, iš atkūrimo kaštų (statybinės vertės) atėmus statinio nusidėvėjimo procentą, tačiau ne daugiau kaip 70 procentų, skaičiuojant pagal kasmetinį vertės sumažėjimą arba statinio nusidėvėjimo procentą, nustatytą ekspertiniu metodu pagal atskirų konstrukcinių elementų nusidėvėjimą, išreikštą pinigais, ginčo atveju netaikytina, nes ji reglamentuoja vertės nustatymą, tačiau nepagrindžia statinių sunykimo, jų žuvimo fakto.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo esmę sudaro žemės sklypo prie atsakovams nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių jų eksploatavimui suformavimo klausimas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sklypo dydis yra nustatytas netinkamai ir turi būti formuojamas iš naujo, įvertinus visus teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotus tokio sklypo dydžio nustatymo kriterijus. Kartu kolegija pažymi, kad žemės sklypas tikslu jį parduoti atsakovams prie jiems nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių yra suformuotas ne tik dėl kiemo statinių (šulinio kl, k2 ir tvoros tl), bet ir dėl gyvenamojo namo dalies eksploatavimo, todėl žemės sklypo nustatytinas visų statinių eksploatavimui. Pagal nurodytų Taisyklių 12.4 punkto 2 dalį tik kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą.

Dėl ginčo žemės sklypo išformavimo ir išregistravimo (pagal ieškovės apeliacinį skundą)

Ieškovė, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvo parduota ginčijama sklypo dalis atsakovams, kartu pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę Nacionalinės žemės tarnybą prie ŽŪM išformuoti ir išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro 0,1428 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau pažymėtina, kad toks ginčo žemės sklypas nėra įregistruotas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Apeliantės nurodytu unikaliu numeriu yra įregistruotas 0,3428 ha ploto žemės sklypas (t. b. l. 11–16), būtent šio sklypo 0,1428 ha dalis, nustačius atsakovams priklausančias dalis, buvo parduota atsakovams. Todėl atsakovai, pateikę prašymus parduoti žemės sklypo dalį, remiantis nurodytų Taisyklių 12.4 punktu, turėtų pateikti naudojamo žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėti esami statiniai ir įrenginiai (jeigu jų yra ir kai prašymo parduoti žemės sklypą pateikimo metu prašomas parduoti žemės sklypas yra suformuotas), įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Taisyklių 15 punkte numatyta, kad jeigu kartu su prašymu pirkti žemės sklypą (jo dalį) nepateikiamas žemės sklypo planas, nes prašomas parduoti valstybinės žemės sklypas nesuformuotas, prašymas parduoti žemės sklypą ir kiti dokumentai asmeniui negrąžinami, bet Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys arba Valstybės turto fondas raštu praneša prašymą pateikusiam asmeniui apie būtinumą parengti teritorijų planavimo dokumentą ir žemės sklypo planą, nurodo subjektus, kurie turi organizuoti šių dokumentų rengimą, ir kieno lėšomis šie dokumentai turi būti rengiami. Parengtą žemės sklypo planą ir kadastro duomenų bylą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui arba Valstybės turto fondui pateikia šio žemės sklypo plano rengimo organizatorius. Sprendimą nustatyti valstybinės žemės sklypo kadastro duomenis (suformuoti žemės sklypą) pagal patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą, taip pat žemės sklypo planą ir kadastro duomenų bylą, parengtus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, priima Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys arba Valstybės turto fondas, turėdamas visus Taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus ir sprendimą suformuoti žemės sklypą (tuo atveju, jeigu žemės sklypas nebuvo suformuotas prašymo parduoti žemės sklypą (jo dalį) pateikimo metu), per mėnesį įregistruoja parduodamą valstybinės žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre (jeigu parduodamas žemės sklypas šiame registre neįregistruotas) ir patikėjimo teisę į jį (Taisyklių 16.1 punktas). Būtent taip turėtų būti suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas, jį parduodant statiniams eksploatuoti.

Dėl senaties termino

LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Atsakovai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis remdamasi teismas konstatavo, kad vieno mėnesio terminas administraciniam aktui apskųsti buvo praleistas vos vieną dieną, todėl teismas šio termino praleidimo pasekmių netaikė. Tokia teismo išvada faktiškai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva atnaujino vos 1 dieną praleistą terminą administraciniams aktams apskųsti. Bendrosios kompetencijos teismas nagrinėjamose civilinėse bylose ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą taiko pagal CPK nustatytas procesinių terminų taisykles. Kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, CPK 78 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą. Tokia šių normų taikymo praktika yra įtvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. V. Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011). Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko, kad buvo pagrindas atnaujinti praleistą terminą, kadangi yra nustatyta, jog ginčijami administraciniai aktai tik 2014-01-15 buvo įteikti ieškovės atstovei – advokatei R. G., tačiau netiesiogiai jai, o per advokato padėjėją, kuri galėjo dokumentus perduoti advokatei ir vėliau, todėl patikslinto ieškinio pateikimas pavėlavus vos vieną dieną, vertinant ieškinio sudėtingumą ir tai, kad ginčas sprendžiamas nuo 2008 m., atnaujintas pagrįstai. Todėl kolegija nekonstatuoja, jog šiuo atveju turėjo būti taikytos termino praleidimo pasekmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisimo valstybei

Skundžiamu teismo sprendimu, panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytis sandorius, iš šios atsakovės ieškovei buvo priteistos 145,25 Lt žyminio mokesčio išlaidos, o valstybei 25,77 Lt pašto išlaidos ir 83,83 Lt žyminio mokesčio išlaidos. Apeliaciniame skunde atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad ji yra valstybės atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas savarankiškas materialinis reikalavimas, todėl ir bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba byloje veikia kaip atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – atstovas (CPK 51 straipsnio 4 dalis), todėl tiek materialiuosiuose, tiek ir procesiniuose teisiniuose santykiuose subjektas (šalis) yra valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, K. V., O. V., M. V., bylos Nr. 3K-7-165/2012, 2012 spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-406/2012). Todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteistinos, dėl ko naikintina skundžiamo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio ir pašto išlaidų priteisimo iš šios atsakovės valstybei (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo nustatyta patenkintų ieškinio reikalavimų proporcija. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 83 procentų dydžiu. Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė šios proporcijos nustatymo argumentų, tačiau kolegija sprendžia, kad ji, atsižvelgiant į pareikštų ir patenkintų reikalavimų santykį, nustatyta teisingai, nes buvo pareikšta 12 reikalavimų, o patenkinta 10, atmesti 2 reikalavimai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus apeliacinių skundų, grindžiamų argumentais dėl ginčo esmės, ir sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme vienų kitoms neatlygintinos, nes nei vienos iš šalių naudai nėra priimtas palankus sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu valstybė iš viso turėjo 24,82 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios priteistinos valstybei iš ieškovės Z. K. U. ir atsakovų A. S., S. R. ir T. K. lygiomis dalimis, t. y. po 6,20 Eur iš kiekvieno (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteista valstybei 22,77 Lt pašto išlaidos ir 83,83 Lt žyminis mokestis.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. K. U. bei atsakovų A. S., S. R., T. K. po 6,20 Eur iš kiekvieno procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybei.

Teisėjai Nijolia IndreikienėLeonas JachimavičiusVirginija Lozoraitytė