Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-967-719/2012

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-50-3-00001-2012-5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2012 m. gruodžio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio,

nuteistajai A. I.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. I. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-16 nuosprendžio, kuriuo S. I. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., paskiriant šešių mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai dirbti dvidešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Nuosprendžiu A. I. civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš S. I. priteista penki šimtai litų A. I. naudai neturtinei žalai atlyginti. Iš S. I. A. I. naudai taip pat priteista trys šimtai litų turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo nuosprendžiu A. I. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., paskiriant šešių mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai dirbti dvidešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Be to, nuosprendžiu iš dalies patenkintas S. I. civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo iš A. I. priteisinat 500 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. I. Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-16 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 18 d., apie 09.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto metu sudavė A. I. du kartus delnu į veido sritį bei laikė suėmęs už kaklo, parvertė ant žemės dėl ko A. I. buvo padaryti kūno sužalojimai kairės šlaunies srityse, kaklo kairės pusės nubrozdinimai, t.y., nežymiai sutrikdė A. I. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistoji A. I. ir advokatė gynėja prašė skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant ar A. I. veikė esant būtinosios ginties situacijai, reikia atsižvelgti į visas byloje esančias aplinkybes – pačios A. I., S. I. ir kitų liudytojų parodymus bei teismo medicinos specialistų išvadas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai, nešališkai ir objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino A. I. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. bei nuosprendyje nurodė, jog apeliantės veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys būtinosios ginties sąlygas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. I. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 str. 1 d. Pripažindamas A. I. kalta, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmos instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-10-16 nuosprendžio naikinti nėra pagrindo, o A. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. I. skundą atmesti.