Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, už tai, jam skirta 60 MGL (3000 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. M. paskirta galutinė 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 straipsniu A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams uždraudžiant naudotis teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. M. į valstybės biudžetą išieškota konfiskuotino turto vertė - 1230 Eur.

Iš A. M. priteista 213,29 Eur Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, įstaigos kodas (duomenys neskelbtini), už automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatytas 2,57 promilių girtumas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

3. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas baudžiamąjį kodeksą, 281¹ straipsniu papildė siekiant efektyviau kovoti su asmenimis, kurie transporto priemones vairuoja būdami neblaivūs, taip pat formuoti vairuotojų įpročius bei visuomenės požiūrį, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai.

4. Paminėtina, jog iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl Apelianto kaltės ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas prašymais: atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sumažinti paskirtą baudą, neatimti specialiosios teisės – vairuoti transporto priemones, panaikinti išieškojimą dėl transporto priemonės nekonfiskavimo ir konfiskuoti automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (ne)taikymo

5. Apeliantas skundu nurodo, jog šiuo metu gyvena su mama, kuri sutinka už jį laiduoti, be kita ko nurodo, jog būdamas mamos priežiūroje daugiau nenusikals.

6. Atsakant į šią skundo dalį, paminėtina, jog atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas ir tvarką reglamentuoja BK 40 straipsnis. Pirmojoje šio straipsnio dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Apelianto motina V. M. yra neteista ir nebausta (b. l. 113-114). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu V. M. nurodė, kad labai pergyvena dėl susidariusios situacijos. Jai yra nustatytas neįgalumas, ji darbinga tik 35 procentai, turi vairuotojo pažymėjimą. Po autoįvykio sūnus A. M. gyvena kartu, ji su sūnumi gerai sutaria. Savo prašymą dėl laidavimo palaiko. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija teigiamai vertina pasirinkto galimo laiduotojo V. M. asmenybę ir jos nuoširdų norą daryti teigiamą įtaką Apeliantui A. M..

7. Pažymėtina, jog analizuojamo BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. A. M. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. baudžiamuoju įsakymu buvo teistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalyje, padarymą (b. l. 74-77) ir bausmę yra atlikęs, todėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme jis yra laikytinas pirmą kartą nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu. A. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apelianto veiksmais buvo padaryta žala automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau automobilio savininkas E. M. (A. M. tėvas) dėl to pretenzijų Apeliantui nereiškia (BK 40 straipsnio 2 dalies 2-3 punktais). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje surinktų duomenų matyti, kad A. M. yra linkęs daryti teisės pažeidimus, todėl nėra pagrindo manyti, kad Apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

9. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad A. M. 2013 metais baudžiamasis procesas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo buvo nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės (b. l. 71). Tokiu būdu A. M. buvo parodytas teismo pasitikėjimas ir asmuo išvengė pasekmių, kurias sukelia baudžiamoji atsakomybė. Visgi, tolesnis A. M. elgesys rodo, kad šis asmuo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino. Po to, kai Apeliantui buvo pritaikytas savo turiniu išskirtinis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, šis asmuo 2017 metais padarė vieną korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką (b. l. 74-77) ir buvo net 7 kartus baustas už kitus teisės pažeidimus, kurie yra kvalifikuojami, kaip administraciniai nusižengimai (6 kartus baustas 2017 metais ir 1 kartą 2019 metais) (b. l. 117-124).

10. Pažymėtina, jog teismo nutarimu už minėtus administracinius nusižengimus A. M. buvo paskirta griežta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė. Iš administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad A. M. jam paskirtas administracines nuobaudas įvykdė (baudas sumokėjo), tačiau neatgavęs teisės vairuoti Apeliantas vėl padarė šiurkštų KET pažeidimą, kuris yra kvalifikuojamas, kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Kaip jau aptarta, A. M. (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) val. (b. l. 25) vairavo išregistruotą ir techniškai netvarkingą automobilį būdamas neblaivus, kai kraujyje nustatyta 2,57 promilių etilo alkoholio koncentracija. Akivaizdu, jog šie A. M. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, taip pat, buvo pavojingi ir pačiam Apeliantui. A. M. medicininiuose dokumentuose yra užfiksuota, kad A. M. eismo įvykio metu patyrė kaulų lūžių ir buvo operuotas (b. l. 131-148), jo darbingumas po eismo įvykio siekia 55 procentus (b. l. 176). Nors skundu nurodoma, jog Apeliantas nepakenkė kitiems asmenims ar jų turtui, o žalą sukėlė tik sau ir savo sveikatai, ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinama, kaip atsitiktinumas, o ne teisinis pagrindas leidžiantis Apeliantui taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

11. Be kita ko, vairavimas esant apsvaigusiam nuo alkoholio, yra vienas šiurkščiausių teisės pažeidimų, keliantis ypatingai didelį pavojų svarbiausioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – žmogaus sveikatai ir gyvybei. Apelianto nurodytos aplinkybės, o būtent, kad nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, nepadaryta žala, jo padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina. Įstatymų leidėjas, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai nustatyta 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė. Tuo tarpu atsakomybė už analogišką veiką, dėl kurios buvo sutrikdyta kito žmogaus sveikata, atimta gyvybė ar padaryta didelė turtinė žala, numatyta kitame BK straipsnyje, kartu numatančiame galimybę skirti ir griežtesnę bausmę.

12. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. M. nėra linkęs laikytis įstatymų, todėl nėra pagrindo manyti, jog atleidus Apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, asmuo pateisins teismo pasitikėjimą ir laikysis įstatymų. Nenustačius jau aptartų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, konstatuotina, jog Apeliantas neatitinka atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto sąlygų.

Dėl paskirtos baudos dydžio

13. Apeliantas skundu prašo teismo taikyti BK 62 straipsnį ir teismo iniciatyva sumažinti Apeliantui paskirtos dydį. Nurodo, kad apylinkės teismo paskirta bauda, jo atžvilgiu yra per didelė, todėl prašo paskirti baudą, kurios dydis neviršytų 500 Eur.

14. Analizuojant A. M. skirtą baudą, paminėtina, jog skirdamas bausmę, žemesnės instancijos teismas, atsižvelgė ir įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei A. M. charakterizuojančias aplinkybes. Apylinkės teismas nustatė A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnyje, nenustatyta. Kaip jau buvo minėta, A. M. yra laikomas pirmą kartą teisiamu asmeniu, todėl jam skirta straipsnio sankcijoje numatyta švelniausia baudos bausmė parenkant kiek didesnį, nei už nesunkaus nusikaltimo padarymą galimas skirti baudos dydis (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Apygardos teismo teisėjų kolegija, sprendžia, jog būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati bei neprieštaraujanti proporcingumo bei teisingumo principams.

15. Nagrinėjamu atveju, pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nenurodomas pagrindas dėl ko reiktų mažinti Apeliantui paskirtą bausmę, deklaratyviai nurodant jog didesnės nei 500 Eur sumos Apeliantas neišgalės sumokėti. Teisėjų kolegija pažymi, jog Apeliantas privalėjo įvertinti visas galimas pasekmes prieš darydamas nusikalstamą veiką, o jo nurodytos aplinkybes, apie sunkią finansinę padėtį, nėra pagrindas pripažinti, jog tai laikytina išskirtine aplinkybe, kuri leistų Apeliantui paskirta baudą vertinti kaip neproporcingą. Nors skundu prašoma, sumažinti paskirtą baudą iki 500 Eur, nepateikiami jokie objektyvūs duomenys kuriais būtų grindžiamas toks baudos dydis, o vadovaujantis Apelianto asmeniniais interesais (sunkia finansine padėtimi) ir taip mažinant jam paskirtos baudos dydį, būtų sumenkinta visuomenės saugumo svarba, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo keisti A. M. paskirtos baudos dydį.

Dėl uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones

16. Apeliantas skundu pabrėžia, jog apylinkės teismas atimdamas teisę, vairuoti transporto priemones 3 metams ir 6 mėnesiams, neįvertino Apelianto teigiamos charakteristikos, patirtų kančių dėl įvykio metu patirtų sužalojimų. Todėl prašo teismo netaikyti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Nurodo, jog vairuotojo pažymėjimas jam būtinas, tam kad galėtų nuvykti pas medikus ir aplankyti artimuosius.

17. Pabrėžtina, jog Apeliantas, analizuojamą nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones (b. l. 120). Byloje nustatyta, kad jis būdamas neblaivus važiavo automobiliu, kai nustatyta 2,57 promilės alkoholio koncentracija kraujyje, t. y. viršijo baudžiamajame įstatyme numatytą ribą tiek, kad galima spręsti, jog Apeliantas suvokė savo neblaivumą, tačiau to nepaisydamas vairavo transporto priemonę, tai yra sąmoningai elgėsi neatsakingai, taip sukeldamas didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ar turtui. Tai patvirtina Apelianto itin atsainų požiūrį į transporto priemonių eismą. Nors skundu nurodoma, kad Apeliantui labai svarbu atgauti teisę vairuoti transporto priemones dėl susisiekimo su artimaisiais ar gydytojais, tačiau apygardos teismas pažymi, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra būtina dėl asmeninių paskatų, turi būti ypatingai suinteresuotas nedaryti tokių priešingų teisei veikų, kurios galėtų lemti šios specialios teisės netekimą. Akivaizdu, jog tai Apelianto nuo pavojingo ir teisei priešingo elgesio nesulaikė. Pažymėtina ir tai, kad objektyvių duomenų, kurių visuma leistų pagrįstai manyti, kad pirmosios instancijos teismo parinktas specialios teisės atėmimo terminas, šiuo konkrečiu atveju, sukeltų ypatingai neigiamus padarinius Apelianto asmeniniame ar socialiniame gyvenime, bylos medžiagoje nėra.

18. BK 68 straipsnyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių ir penkerių metų, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti kartu su bausme. Pritartina skundžiamo nuosprendžio motyvams, jog nagrinėjamoje byloje, yra pagrindas skirti Apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, žemesnės instancijos teismas nustatydamas, jog A. M. turi būti uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones trejiems metams ir šešiems mėnesiams atsižvelgė į vairuotojo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nustatytą girtumo laipsnį bei ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, kadangi baudžiamojo poveikio priemonė turi taisomai veikti asmenį.

19. Apibendrinant spręstina, kad paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas Apeliantui naudotis specialia teise, vairuoti transporto priemones, atitinka visų reikšmingų aplinkybių, tiek palankių, tiek ir nepalankių Apeliantui, visumą. Nustatytas draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra tinkama ir proporcinga priemonė, nėra aiškiai per griežta, pagrindo ją keisti nenustatyta. Kartu pažymėtina, kad būtent teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra viena efektyviausių priemonių, suteikianti galimybę atgrasyti asmenis nuo teisės pažeidimų, sietinų su šios teisės naudojimu, darymo, todėl būtent šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas dažnai pasiekia prevencinius tikslus.

Dėl automobilio (ne)konfiskavimo

20. Apeliantas teigia, kad tėvas E. M., automobilio, kurį įvykio metu vairavo Apeliantas savininkas, galėjo ir turėjo žinoti, jog jam priklausanti transporto priemonė bus naudojama nusikalstamai veikai, todėl skunde nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė nekonfiskuoti transporto priemonės, o išieškoti 1230 Eur pinigines lėšas iš Apelianto.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma BK 72 straipsnio 3 dalis numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Šio straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad kitam fiziniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.

22. Nagrinėjamu atveju konfiskuotinas turtas - automobilis „(duomenys neskelbtini)“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Apelianto tėvui E. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog (duomenys neskelbtini) jam grįžus iš darbo apie (duomenys neskelbtini) val. atvažiavo buvusi sutuoktinė V. M. ir pasakė, kad sūnus A. važiuodamas jo automobiliu sukėlė eismo įvykį (duomenys neskelbtini) girioje. Atvykus į įvykio vietą matėsi, kad automobilis nuvažiavęs nuo kelio ir atsitrenkęs į medį. Apgadintame automobilyje prie vairo sėdėjo A., kuris buvo prispaustas, negalėjo išlipti, bet buvo sąmoningas. Kur ir dėl ko jis važiavo nepasakė, tik prašėsi pagalbos, nes buvo susižalojęs. Automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas E. M. vardu, buvo be techninės apžiūros, nedraustas, nuolat stovėdavo namų kieme. E. M. paaiškino, kad juo nesinaudojo, planavo išparduoti dalimis. Rakteliai nuolat buvo namuose, todėl sūnus ir pasiėmė automobilį. Kad jis planuoja važiuoti šiuo automobiliu, nežinojo (b. l. 51-52). Teisėjų kolegija vertina, jog E. M. parodymai yra nuoseklūs, todėl akivaizdu, jog nėra pagrindo spręsti, jog E. M. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus naudojamas nusikaltimui daryti, todėl skundo argumentai dėl automobilio konfiskavimo iš E. M. atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Šiaulių skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo (b. l. 185). Pažymoje nurodyta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos A. M. išlaidos sudaro 66,06 Eur. Nurodytos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu (BPK 103 straipsnio 6 punktas). Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį ir 106 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš jo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Įvertinus tai, kad A. M. yra neįgalus, niekur nedirba, nėra duomenų apie kitokias jo pajamas as turtą, gyvena pas motiną, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš A. M. nepriteisiamos.

24. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas galioti pilna apimtimi, o Apelianto skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

A. M. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.