Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys – A. Č., L. Č. bei antstolis V. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas .

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2010-01-14 išduotą vykdomąjį raštą dėl 79 387,5 Lt išieškojimo iš skolininko A. Č., antstolis areštavo skolininkui A. Č. priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei 425 vienetus UAB „ALLFIX“ paprastųjų vardinių akcijų (vykd. byl. l. 35 – 36, 63 – 64). Nustatęs, kad areštuotas turtas yra bendras su skolininko sutuoktine L. Č., antstolis 2010-03-03 patvarkymu pasiūlė kreditoriui, skolininkui bei skolininko sutuoktinei L. Č. su pareiškimu kreiptis į teismą ir nustatyti skolininkui priklausančią turto dalį (vykd. b. l. 70). Patvarkymu buvo nustatytas terminas kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo iki 2010-05-02. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-14 nutartimi buvo sustabdytas Vilniaus apygardos teismo 2009-06-04 sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-30 nutarties vykdymas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, t. y. minėta nutartimi buvo sustabdyti visi vykdymo veiksmai. Atsižvelgiant į tai, antstolis 2010-04-19 patvarkymu sustabdė vykdomąją bylą (vykd. b. l. 78). Civilinę bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo 2010-06-28. Kreditoriui buvo nustatytas terminas iki 2010-05-02 kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo, tačiau minėtam terminui nepasibaigus, vykdymo veiksmai buvo sustabdyti. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, terminas kreiptis į teismą dėl skolininko dalies turto nustatymo jau buvo pasibaigęs. 2010-07-01 patvarkymu antstolis nusprendė tęsti vykdymo veiksmus (vykd. b. l. 106). 2010-07-01 reikalavimu bei 2010-07-14 patvarkymu antstolis pareikalavo duomenų apie skolininko A. Č. ir jo sutuoktinės L. Č. turtą (vykd. b. l. 109). 2010-07-27 skolininkas pateikė antstoliui tarp jo ir jo sutuoktinės L. Č. 2010-02-25 sudarytą turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią L. Č. asmeninės nuosavybės teise atiteko turto už 515 397 Lt, tame tarpe ir 143,26 kv.m. butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė nurodoma 475 000 Lt., t. y. L. Č. atiteko visas turto padalijimo sutartimi dalintinas turtas, o A. Č. atiteko 100 000 Lt piniginė kompensacija už sutuoktinei tenkantį turtą (vykd. b. l. 125 – 127). 2010-08-30 antstolis pasiūlė kreditoriui, skolininkui bei skolininko sutuoktinei L. Č. su pareiškimu kreiptis į teismą ir nustatyti skolininkui priklausančią turto dalį (vykd. b. l. 132). Minėtu patvarkymu buvo nustatytas kreipimosi į teismą terminas iki 2010-10-30. 2010-10-28 kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolininko turto dalies nustatymo (b. l. 2 – 3).

Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo buvo patenkintas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį tuo pagrindu, kad antstolio pasiūlymu pareiškėjui nustatytas terminas kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, jau buvo pasibaigęs, todėl antstolis neturėjo teisės pakartotinai siūlyti pareiškėjui kreiptis į teismą, o pareiškėjo pareiškimas dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, yra nepagrįstas bei prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismas su apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nesutinka ir juos vertina kritiškai. Teismas pažymi, kad vykdymo proceso normose įtvirtinta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Apeliantas teigia, kad antstolio pasiūlymo terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, minėto kreipimosi metu jau buvo pasibaigęs, todėl antstolis neturėjo teisės pakartotinai siūlyti pateikti atitinkamo pareiškimo teismui. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, antstolio 2010-03-03 patvarkymu nustatytas pasiūlymo kreiptis į teismą terminas baigėsi 2010-05-02, t. y. tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-14 nutartimi dar buvo sustabdyti visi vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0240/10/00377. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjas antstolio nustatytu terminu neturėjo objektyvių galimybių pasinaudoti jam antstolio pateiktu pasiūlymu bei pateikti teismui pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Todėl, antstolis V. M., esant kasacine tvarka išnagrinėtai civilinei bylai bei pasibaigus pirmojo pasiūlymo terminui, pagrįstai pareiškėjui 2010-08-30 pateikė naują pasiūlymą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Tuo labiau, kad tokio ribojimo nenumato vykdymo procesą reglamentuojantis įstatymas.

Apeliantas savo atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, peržengė pareiškėjo pareikšto reikalavimo ribas.

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 str. 1 d.). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 str. 1 d.). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas aiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t. y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais – bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš skolininko A. Č. ir jo sutuoktinės L. Č. 2010-02-25 sudarytos turto pasidalijimo sutarties matyti, kad skolininko sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise atiteko turto už 515 397 Lt, tarp jų ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė nurodoma 475 000 Lt, t. y. jai atiteko visas turto padalijimo sutartimi dalintinas turtas, tuo tarpu skolininkui atiteko tik 100 000 Lt kompensacija už sutuoktinei atitekusį turtą. Taigi, kaip matyti iš minėtos sutarties, skolininkui atiteko akivaizdžiai mažesnioji dalintino turto dalis, ją vertinant pagal pasidalinto turto piniginę vertę. Todėl, atsižvelgdamas į skolininkui tekusią akivaizdžiai mažesnę dalintino turto dalį, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir skolininkui A. Č. nustatyti didesnę turto, esančio bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikslino savo pradinį prašymą ir atsižvelgiant į minėtą turto pasidalijimo sutartį, prašė atidalinti didesniąją buto dalį skolininkui bei nurodė, kaip turėtų būti atidalintas prašomas padalinti butas (b. l. 65). Todėl, apeliacinės instancijos teismas apelianto atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje peržengė pareiškėjo pareikšto reikalavimo ribas, atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai pripažintini teisiškai nereikšmingais, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas

nutarė:

A. Č. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.