Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ atskirąją skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5577-781/2016, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Erstema“ iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Abastas“ 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė teismui ieškinį, prašydama iškelti UAB „Erstema“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė neturi pakankamai turto, kad būtų galima apmokėti susidariusią skolą, jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršija balanse įrašyto turto vertę, atsakovė veiklos nevykdo, pajamų negauna, turi skolų, kurių negrąžina. Ieškovė įspėjo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu atsakovė per 30 dienų neįvykdys savo įsipareigojimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Abastas“ ieškinį atsakovei UAB „Erstema“ dėl bankroto bylos iškėlimo kaip pateiktą nepasinaudojus bankroto bylų kategorijai taikoma privaloma išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorė privalo pateikti ir įmonei (skolininkei), kaip tą numato Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 4 dalis. Ieškovė prie ieškinio pridėjo dokumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus, tačiau tarp pridedamų dokumentų nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė ieškinio kopiją su priedais privalomai pateikė ir atsakovei. Nustatęs šią aplinkybę teismas sprendė, kad ieškovė nepasinaudojo privaloma bankroto bylų kategorijai taikoma išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka, kuria dar gali pasinaudoti, todėl ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Abastas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir ieškovės pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Ieškovė, 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikusi teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovei buvo išsiųstas įspėjimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovė pateikė teismui ir įrodymus, patvirtinančius, jog ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas (išsiųstas) ir atsakovei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis). Pastarąją aplinkybę patvirtina ieškinio priedas Nr. 5.Pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė pareiškimo priėmimo klausimą, neanalizavo ieškovės pateiktų įrodymų turinio. Tuo atveju, jeigu teismui kilo neaiškumų dėl ieškovės pateiktų įrodymų, susijusių su dokumentų išsiuntimu atsakovei, teismas turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Iš karto atsisakęs priimti ieškovės ieškinį teismas neužtikrino ekonomiškumo principų bei užkirto kelią kreditorės pažeistų teisių bei interesų gynimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirajame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė UAB „Abastas“ tinkamai neįvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Vadinasi, apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria, konstatavus ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies pažeidimą, atsisakyta priimti UAB „Abastas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai tokio peržengimo reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Taisyklė, kad tinkamas procesinių įstatymų taikymas yra viešasis interesas, formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2010). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, viešojo intereso gynimo maksima bei nagrinėjamos bylos medžiaga suponuoja poreikį peržengti atskirojo skundo ribas, kurias sudaro 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarties teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų aspektu, bei būtinumą įvertinti ir tai, ar apeliantė UAB „Abastas“ laikėsi išankstinės neteisminės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo tvarkos, nustatytos ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje.

Dėl pareiškimo iškelti bankroto bylą turinio ir formos reikalavimų

Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis), ieškinio turiniui (CPK 135 straipsnis), o taip pat specialiuosius ĮBĮ įtvirtintus reikalavimus. Kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditorius, ĮBĮ jokių specialiųjų reikalavimų pareiškimo turiniui nenustato, tačiau kreditorius privalo nurodyti, kuo grindžia savo pareiškimą (t. y. nurodyti vieną iš ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindų). Be to, prie kreditoriaus paduodamo pareiškimo taip pat privaloma pridėti įrodymus apie tai, kad buvo laikytasi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalys), kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai buvo pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis). Byloje ginčas kilo būtent dėl pastarojo reikalavimo (ne)įvykdymo. Apeliantė šiuo atveju teisingai nurodo, kad, viena vertus, pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo neatitinkant ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo (t. y. nepateikus teismui duomenų apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedų nuorašų pateikimo įmonei faktą), pirmiausia taikytinas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), ir tik nustatytų trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, apeliantė pagrįstai nurodo ir tai, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikusi teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ji taip pat pateikė įrodymus (ieškinio priedas Nr. 5), patvirtinančius, kad atsakovei 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo pateiktas (išsiųstas) pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip to reikalauja ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis.Esant aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakęs priimti tuo pagrindu, jog buvo nesilaikyta ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nepagrįstai suvaržė jos teisę inicijuoti bankroto bylos atsakovei UAB „Erstema“ iškėlimą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju laikosi nuostatos, kad būtina papildomai pasisakyti dėl ginčo sprendimo ikiteisminės tvarkos, reglamentuojamos ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje, tinkamo įgyvendinimo.

Dėl skolininkės įspėjimo apie kreditorės ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad išankstinė neteisminė ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo tvarka nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, o kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (liet. paskutinė priemonė) gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.Vadinasi, kreditorius, kuris ketina inicijuoti bankroto bylą įmonei skolininkei, privalo iki kreipimosi į teismą atlikti atitinkamus veiksmus, laikydamasis įstatymo nustatytos įspėjimo procedūros, kuri aiškiai reglamentuota ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje – apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti atitinkamo turinio pranešimu įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, o tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta – išsiųsti pranešimą įmonės skolininkės buveinės adresu. Toks (kartotinis) pranešimas laikomas įteiktas praėjus 5 dienoms nuo jo išsiuntimo. Nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia įsitikinti, kad apeliantė tokios privalomos tvarkos tinkamai nesilaikė. Nors apeliantė pirmąjį savo pranešimą 2016 m. gegužės 2 d. išsiuntė trimis jai žinomais atsakovės (skolininkės) adresais, tačiau jis nebuvo įteiktas ir grąžintas apeliantei. Tokiu atveju apeliantė turėjo pakartotinai siųsti atsakovei šios buveinės adresu pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą su įspėjimu įvykdyti prievolę per 30 dienų, vadovaujantis įstatyme numatyta sąlyga, kad toks (kartotinis) pranešimas laikomas tinkamai įteiktas po 5 dienų nuo jo išsiuntimo, ir tik po šio termino tęsti kreipimosi į teismą procedūrą (t. y. pateikti pareiškimą teismui). Apeliantė, vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos šioje byloje, nurodymus, 2016 m. lapkričio 14 d. į bylą pateikė papildomus paaiškinimus, iš kurių matyti, jog 2016 m. rugpjūčio 5 d. ieškinio kopijos pateikimą (išsiuntimą) atsakovei ji vertina kaip pakartotinį pranešimą, apie kurio privalomą išsiuntimą nurodyta ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Tačiau paties ieškinio pareiškimo išsiuntimas atsakovui šioje situacijoje negali būti prilyginamas pakartotiniam pranešimui, nes tokiu atveju būtų iš esmės paneigiama ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies normoje įvirtinta ikiteisminės tvarkos procedūra, kuri, priešingai nei teigia apeliantė, nėra nei savitikslė, nei formali. Taigi, pirmą kartą įspėjimo įmonei nepavykus įteikti, o antrą kartą (pakartotinai) įmonės buveinės adresu pranešimo neišsiuntus, pripažintina, kad apeliantė nesilaikė pareigos iš anksto informuoti įmonę skolininkę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis).Kita vertus, kaip matyti iš apeliantės pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių, apeliantei dėl skolos iš UAB „Erstema“ išieškojimo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas antstoliui vykdyti bei buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0085/15/01959, tačiau antstoliui pavyko išieškoti tik nedidelę dalį skolos (3 352,56 Eur). Tokiu atveju apeliantei galėtų būti aktuali ĮBĮ nustatyta vienintelė galima išimtis dėl ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 5 punkte (t. y. įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus), ir kreditorius (kreditoriai) ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikiant pareiškimą teismui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos. Tačiau kreditorius, praleidęs ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, į teismą galės kreiptis tik tada, jeigu laikosi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, detaliai aptartos šioje nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo keliamus reikalavimus, nustatytus ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje. Tačiau nustačius, kad apeliantė nesilaikė ikiteisminę bankroto procedūros tvarką reglamentuojančių ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies normų reikalavimų, kas sudaro pagrindą atsisakyti priimti jos pareiškimą, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 328 straipsnis, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.