- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- 2-1274-464/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- L. D., B. M. D., G. D., M. T.
- Ieškovas
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 3.1.7.1.1Žyminio mokesčio dydis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų L. D. ir B. M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-3076-580/2016 pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams L. D., B. M. D., G. D. ir M. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Adema“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Danske Bank A/S ginčijo atsakovų L. D. ir B. M. D. sudarytus dovanojimo sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad atsakovai L. D. ir B. M. D. 2006-03-09 laidavimo sutartimi įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui Danske Bank A/S, jeigu trečiasis asmuo BUAB „Adema“ neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies pagal 2006-03-09 sudarytą kredito sutartį. Atsakovai L. D. ir B. M. D., gavę ieškovo reikalavimą įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir padengti susidariusius įsiskolinimus, sudarė jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Vilniaus apygardos teismo 2012-12-14 nutartimi iš atsakovų laiduotojų B. Š., I. J. , L. D. ir B. M. D. solidariai ieškovui Danske Bank A/S priteista 8 501 893,35 Lt ir nuo šio sumos paskaičiuotos procesinės palūkanos. Atsakovų L. D. ir B. M. D. priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba laidavimo pripažinimo pasibaigusiu teismas netenkino, šios dalies teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Be to, atsakovai teismine tvarka reiškė ir reikalavimą Danske Bank A/S dėl įpareigojimo vykdyti kredito sutartyje nustatytą įsipareigojimą atsisakyti L. D. ir B. M. D. laidavimų pagal 2006-03-09 laidavimo sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-18 sprendimu ieškinį atmetė, šis sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2015-11-02 nutartimi palikus sprendimą nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2016-03-17 sprendimu visiškai tenkino ieškovo Danske Bank A/ S ieškinį: 1) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypų, (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 2) taikė restituciją ir įpareigojo G. D. grąžinti L. D. žemės sklypus, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini); 3) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 4) taikė restituciją ir įpareigojo G. D. grąžinti L. D. ir B. M. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2008-10-13 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 6) taikė restituciją ir įpareigojo M. T. grąžinti L. D. ir B. M. D. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 7) priteisė ieškovo naudai iš L. D. ir B. M. D. 1 983,63 Eur žyminio mokesčio ir 1 042,63 Eur išlaidų advokato pagalbai, viso 3 026,26 Eur, lygiomis dalimis po 1 513,13 Eur; 8) priteisė iš L. D. ir B. M. D. 41,78 Eur pašto išlaidų lygiomis dalimis.Atsakovai L. D. ir B. M. D. 2016-04-19 pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) atleisti atsakovus L. D. ir B. M. D. nuo 1 458 Eur žyminio mokesčio dalies, mokėtinos paduodant apeliacinį skundą; 2) panaikinti 2016-03-17 Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba spręsti klausimą iš esmės ir ieškinį atmesti; 3) pritiesti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad už apeliacinį skundą mokėtinas 1 488 Eur dydžio žyminis mokestis, tačiau atsakovai yra nepajėgūs sumokėti tokio dydžio sumą. Todėl pateikdami apeliacinį skundą jie sumokėjo 30 Eur, o nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo prašo atleisti. Pažymėjo, jog abu atsakovai yra pensininkai, gaunantys 308 – 358 Eur pajamas asmeniui, kurių pakanka tik minimaliems poreikiams patenkinti. Be to, visas jų turtas yra areštuotas, todėl negalimas jo realizavimas bei žyminio mokesčio iš gautų lėšų apmokėjimas. Atsakovai objektyviai neturi galimybės sumokėti viso žyminio mokesčio, o netenkinus jų prašymo bei neatleidus nuo likusio žyminio mokesčio sumokėjimo, būtų pažeistos jų teisės bei teisėti turtiniai interesai liktų neapginti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-04-21 nutartimi atsakovų B. M. D. ir L. D. prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo tenkino iš dalies ir nustatė atsakovams 7 dienų procesinį terminą nuo nutarties įteikimo dienos sumokėti 744 Eur dydžio žyminį mokestį. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus dėl atsakovų sudėtingos finansinės padėties, atsižvelgęs į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, konstatavo, kad pagrindas atleisti atsakovus nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo egzistuoja, ir juos atleido nuo 50 proc. žyminio mokesčio dalies, t. y. 744 Eur, sumokėjimo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai B. M. D. ir L. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-21 nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui apeliacinio skundo priėmimo klausimą dalyje dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismų praktikoje nurodoma, jog asmuo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tuo atveju, kai pateikiami sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad atsakovai įrodė savo negalėjimą sumokėti žyminį mokestį, nepagrįstai atleido tik nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Teismas neįvertino apeliantų galimybių sumokėti nurodyto dydžio, t. y. 744 Eur, žyminio mokesčio dalį bei tokiu būdu apribojo atsakovų teisę ginti savo teises bei pateikti apeliacinį skundą. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijose nurodoma, kad negalima reikalauti iš asmenų sumokėti teismo mokesčių, jeigu to padaryti jie nepajėgia ir tokiems asmenims šie mokesčiai turi būti sumažinami ar panaikinami.
Ieškovas Danske Bank A/ S atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016-04-21 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Atsakovų pateikti argumentai bei įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad jie atleistini nuo beveik viso mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atleido juos nuo dalies, t. y. 50 proc., žyminio mokesčio sumokėjimo. Žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės kreiptis dėl interesų gynimo, tačiau kartu jis turi paskirtį saugoti antrąją proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Pripažintina, kad tenkinus atsakovų prašymą visa apimtimi būtų paneigti žyminio mokesčio instituto įtvirtinimo tikslai bei esmė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios prašoma atleisti, proporcingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei LR Konstitucija įtvirtinta vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, įtvirtinta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes, siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.Siekiant palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, kurių materialinė padėtis yra sunki, CPK įtvirtintas atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies institutas. Šio instituto taikymo sąlygas bei tvarką reglamentuoja CPK 83 straipsnis. Asmens turtinė padėtis yra vertinamoji aplinkybė, todėl sprendimas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo priimamas įvertinus faktinių aplinkybių visumą – asmens materialinę padėtį, kiek ji sunki bei tokios jo padėties prognozes. Tuo atveju, jeigu asmens turtinė padėtis pakankamai sunki ir vargu ar artimiausiu laiku ji iš esmės pasikeistų, asmuo nuo tam tikros mokėtino žyminio mokesčio dalies gali būti ir atleistas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtent pats teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar įrodymai yra pakankami atleisti nuo didesnės / mažesnės dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Pripažįstama, kad asmens turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Nagrinėjamu atveju apeliantai, prašydami atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo teigė, kad gauna tik nedideles pajamas – pensiją, kuri siekia 308 – 358 Eur asmeniui, o visas turimas turtas yra areštuotas ieškovo naudai. Jie pateikė AB Lietuvos paštas VSDFV išmokos mokėjimo kvitus (t. 3, b. l. 87-90) bei turto arešto aktų registro išrašą (t. 3, b. l. 91-125). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendė, jog yra pagrindas atleisti apeliantus lygiai nuo pusės, t. y. 50 proc. mokėtino žyminio mokesčio dalies. Apeliantai iš esmės nesutinka tik su nustatyto sumažinto žyminio mokesčio dydžiu, teigdami, kad teismas netinkamai įvertino jų finansinį pajėgumą sumokėti nustatytą žyminio mokesčio dalį bei tokiu būdu paneigė jų teisę kreiptis teisminės gynybos (teikti apeliaciją dėl nepalankaus jiems teismo sprendimo). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kaip minėta, teismas turi diskrecijos teisę tiek nuspręsti tiek dėl pagrindo atleisti nuo žyminio mokesčio dalies apmokėjimo egzistavimo, tiek ir dėl mokėtinos šio mokesčio dalies nustatymo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nesudaro prielaidų vertinti, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai ar įpareigojo sumokėti nepagrįstai didelę žyminio mokesčio dalį, kurios apeliantai neturi objektyvių galimybių sumokėti. Vien Turto arešto aktų registre nurodytas apeliantų suvaržytas turtas nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad apeliantai neturi kito, t. y. neregistruotino ir todėl neareštuoto turto arba piniginių lėšų (santaupų) bei negali sumokėti net pusės tenkančio mokėti žyminio mokesčio. Tuo tarpu aplinkybė, kad apeliantai yra pensininkai, įstatyme nėra susieta su atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies būtinumu. Be to, su atskiruoju skundu taip pat nebuvo pateikti kiti galimi įrodymai (pvz. metinės turto ir pajamų deklaracijos), leidžiantys daryti tikėtiną išvadą dėl itin sudėtingos apeliantų finansinės padėties, nors tokia pareiga, kaip minėta, tenka prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo reiškiančiam asmeniui (CPK 83 str. 3 d., 12 str., 178 str.). Sutiktina ir su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, kad taikant atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo institutą turėtų būti įvertintas sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios prašoma atleisti, proporcingumas. Nagrinėjamu atveju, apeliantai iš 1 488 Eur mokėtino žyminio mokesčio yra sumokėję vos 30 Eur, todėl atleidimas nuo beveik visos likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paneigtų žyminio mokesčio instituto esmę bei šios nutarties 11 punkte nurodytus jo nustatymo tikslus. Ir priešingai, atleidimas nuo 50 proc. mokėtinos žyminio mokesčio dalies atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus ir neeliminuoja apeliantų galimybės ginti savo interesus aukštesnės instancijos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuose nurodęs, kad apeliantai (atsakovai) atleidžiami nuo pusės mokėtino mokesčio, kad jie yra sumokėję 30 Eur žyminio mokesčio dalį ir todėl yra įpareigojami sumokėti likusią 714 Eur dalį, rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą - teismas įpareigojo atsakovus sumokėti 744 Eur žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytą rašymo apsirikimą, jį ištaiso bei nustato, jog apeliantai turi sumokėti likusią 50 proc. mokėtino žyminio mokesčio dalį, t. y. 714 Eur (CPK 276 str. 2 d., 302 str.). Procesinis terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti jau yra pasibaigęs, todėl teismo nutarties reikalavimams įvykdyti ir nustatytai 714 Eur žyminio mokesčio daliai sumokėti nustatytinas naujas terminas (CPK 316 str. 1 d.). Įvertinus tai, kad apeliantų per mėnesį gaunamos pajamos (pensijos) siekia 667,26 Eur sumą, kuri yra mažesnė, nei pirmosios instancijos teismo nustatyto mokėtino žyminio mokesčio dydis, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 7 dienų žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminas tuo metu nebuvo pakankamas tokiam įpareigojimui įvykdyti. Kita vertus, po skundžiamos nutarties priėmimo praėjo ilgas - net 5 mėnesių - laiko tarpas, vadinasi, apeliantai turėjo galimybę sukaupti lėšas, būtinas žyminio mokesčio dalies apmokėjimui. Atsižvelgus į šiame punkte nurodytas aplinkybes, trūkumų pašalinimui nustatytinas 30 dienų terminas nuo šios nutarties priėmimo dienos. Toks terminas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankamas ir užtikrinantis teisės kreiptis į teismą realizavimą. Jei nustatytu terminu apeliacinio skundo trūkumas bus ištaisytas, tai skundas bus laikomas paduotas pradinio jo pateikimo teismui dieną, priešingu atveju skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovams B. M. D. ir L. D. 30 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos sumokėti 714 (septynių šimtų keturiolikos) Eur dydžio žyminį mokestį valstybei (įmokos kodas 5660) ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.