- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-23
- Bylos Nr.
- I-5164-406/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01137-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunduose (b. l. 2-6, 11-15), atsikirtime (b. l. 119-120) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atliko nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d. (kreipimosi į teismą dienos) netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ginčo laikotarpiu 3-ojo sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jam trūko ploto. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir patalpoje esantis inventorius. Pareiškėjo teigimu, patalpose nebuvo užtikrinta ventiliacija (buvo drėgna), temperatūra (buvo šalta), apšvietimas (dieninis ir naktinis), nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, nuo jų nebuvo valomas pelėsis. Pareiškėjo nuomone, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Minėjo, kad inventorius patalpose nebuvo pritvirtintas prie žemės, nebuvo įrengtas poilsio kambarys, batų-rūbų džiovykla bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, taip pat niekur nebuvo nei rankų džiovinimo aparatų, nei vienkartinių rankšluosčių. Sanitariniame mazge trūko inventoriaus, be to juo naudojosi ir pareigūnai. Teigė, kad patalpose buvo pilna parazitų, taip pat rentgeno kabinetas buvo įrengtas šalia gyvenamųjų patalpų. Nurodė, kad iki 2016 metų kalinimo įstaigos renovacijos stogas buvo dengtas asbestu, visi pastatai buvo avaringos būsenos. Pareiškėjo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti netinkamai: per maži, be lietaus nutekėjimo kanalizacijos šulinių, be stogelių, be apsauginio tinklo. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl blogų kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, kančias, fizinį skausmą, stresą, depresiją, orumo pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 19-29) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Atsakovės atstovas teigė, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, salės, koplyčia, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio. Jei pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi, nuteistieji netinkamai atliko savo pareigas. Teigė, jog gyvenamosios patalpos nuo 2017 m. birželio 7 d. baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų, pelėsio ar drėgmės į Ūkio skyrių nesikreipė. Pažymėjo, jog 3 sektoriaus būriuose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dušuose yra įrengta 11 dušo sietelių, prie dušų ant sienų sumontuoti muilo dozatoriai, ant grindų padėti kilimėliai. Pataisos namuose užtikrinama ventiliacija, apšvietimas, 3-ame sektoriuje įrengto poilsio kambario nėra, yra įrengtas sandėlis, kuriame laikomos dezinfekavimo priemonės. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių išgyvenimų, patirto streso ir kt. nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovės atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d. (kreipimosi į teismą dienos), kai buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 19-20).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d. (kreipimosi į teismą dienos) (b. l. 2, 11). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2012 m. kovo 12 d. kada jis atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (b. l. 30), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2012 m. kovo 12 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. birželio 4 d. (b. l. 7).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. birželio 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 4 d.
Kaip minėta, ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 4 d., atliko bausmę Pravieniškių PN-AK, išskyrus kai buvo išvykęs į kitas kalinimo įstaigas, t. y. nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d., nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. (b. l. 30).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš pataisos įstaigos nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 3-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo paskirtas gyventi į 11 būrį 15 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 35,66 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,24 kv. m; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. į 4 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16,22 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. į 5 būrį, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 51,64 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, t. y. jam teko 3,22 kv. m. (b. l. 33, 34)
Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovės atstovo pateiktus duomenimis nesutinka su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir juos ginčija, nurodo, jog vertinamu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. visada gyveno toje pačioje patalpoje, kuri iš pradžių vadinosi 4 būrio 3 gyvenamoji patalpa, vėliau nuo 2016 m. gegužės 30 d. minėta patalpa buvo pervadinta į 5 būrio 2 gyvenamąją patalpą ir joje visada gyveno 16-17 nuteistųjų, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio liko 16 lovų. Teigė, kad patalpa niekada nebuvo rekonstruota, todėl ji negalėjo padidėti. Nors pareiškėjas neigė Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų teisingumą, tačiau jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl jo įvardintų patalpų plotų, miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas, gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge trūko tualetų, todėl tekdavo laukti eilėse, taip pat jais naudojosi ir pataisos namų darbuotojai.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Vėliau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų.
Iš į bylą pateiktų atsakovės atstovo duomenų matyti, kad nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas gyveno 11 būryje. Taip pat nustatyta, kad 10 ir 11 būrių sanitarinis mazgas yra bendras ir jame įrengta 10 klozetų (b. l. 33, 35). Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas bausmę atliko 11 būryje gyveno 123 nuteistieji, duomenų kiek nuteistųjų gyveno 10 būryje į bylą nepateikta (b. l. 24). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. bausmę atliko 4 būryje, nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. – 5 būryje. Iš bylos duomenų matyti, kad 3-4 ir 5-6 būrių sanitarinis mazgas yra bendras ir jame buvo įrengta 4 klozetai bei 4 pisuarai (b. l. 33, 35). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 4 būryje gyveno 8 nuteistieji, 5 būryje – 33 nuteistieji, tačiau duomenų kiek nuteistųjų buvo 3 ir 6 būriuose nepateikė (b. l. 24). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Aprūpinimo normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus trūkumo vertinamu laikotarpiu.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų baldų, kadangi kilo pavojus jo sveikatai ir net gyvybei.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose aukščiau minėtose normose.
Atsižvelgiant į tai, kad baldų pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų baldų atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių baldų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pareiškėjas minėjo, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, t. y. nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo, todėl gaisro atveju nebūtų jokios galimybės išsigelbėti.
Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 88-463 patvirtina, jog įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos (b. l. 34-35). Byloje pateikti Pravieniškių PN-AK žmonių evakavimo planai iš 3 valdybos 9 būrio, 4 būrio, 11 būrio, 5 būrio (kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko ir pareiškėjas) paneigia pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų evakuacinių išėjimų (b. l. 89-92). Pažymėtina, jog pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos padarymo faktą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neįrengtas poilsio kambarys, neįrengtos rūbų-batų džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Atsakovės atstovas patvirtino pareiškėjo teiginį, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti (b. l. 22), todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu.
Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 88-463 patvirtina, jog 3-ame sektoriuje įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, kurioje pastatytas drabužių džiovinimo įrenginys bei įrengta lentyna avalynei džiovinti (b. l. 34-36), todėl pareiškėjo teiginiai dėl drabužių-avalynės džiovyklos nebuvimo atmestini kaip neįrodyti.
Atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo argumentus, jog 3-ame sektoriuje nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio nurodydamas, kad minėtame sandėlyje laikomos dezinfekavimo priemonės, kurios pagal poreikį išduodamos Resocializacijos skyriaus būrių viršininkams, kurie minėtas priemones išduoda nuteistiesiems, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su buitinių parazitų gyvenamosiose bei dušo patalpose buvimu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.
Į bylą pateikti duomenys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos, darbų atlikimo aktai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 37-40, 41-46, 47-71). Taigi, buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p., HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad po atliktų parazitų naikinimo darbų, patalpoje vis vien yra buitinių kenkėjų. Atsižvelgiant į išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Pravieniškių PN-AK veiksmus.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pravieniškių PN-AK patvirtino, kad jokie asbestinio stogo darbai laisvės atėmimo įstaigoje nebuvo vykdomi (b. l. 25, 35). Byloje nenustatyta, kad dėl asbestinio stogo pareiškėjo sveikatai būtų pakenkta ar bent tam būtų kilusi reali rizika. Todėl, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl to, kad Pravieniškių PN-AK pastato stogas buvo pagamintas iš asbesto.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose padaryta labai daug statybos reikalavimų pažeidimų, todėl jis buvo kalinamas gyvenimui netinkančiose, avaringose pastatų patalpose.
Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginius, kad gyvenamieji pastatai yra avarinės būklės ir netinkami gyventi, paneigia atsakovės atstovo pateikti į bylą statinio techniniai (techninis-energetinis) pasai Nr. 213, Nr. 214 (b. l. 72-77, 78-83). Minėtus pareiškėjo teiginius teismas laiko jo subjektyvia nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Nors pareiškėjas teigė, kad avarinės būklės pastatas kėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie realiai jam sukeltą žalą, taip pat byloje nėra duomenų, kuriais būtų nustatyta, kad pataisos įstaigos pastatas yra avarinės būklės. Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose bei duše buvo šalta ir drėgna (veisėsi pelėsis), taip pat apšvietimas buvo netinkamas.
Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 88-463 patvirtina, jog kalinimo įstaigoje yra užtikrinama temperatūra, o esant būtinumui pagal nuteistųjų prašymus, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Taip pat pagal minėtus įrodymus teismas sprendžia, jog nuteistiesiems yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus net ir tose patalpose, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 34-36). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios ar dušo patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės, taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės ar netinkamo vėdinimo, temperatūros, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, kamerose nebuvo laikomasi su drėgme, ventiliacija susijusių reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nuomonės nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.
Atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog patalpose nebuvo valomi pelėsiai, kadangi patalpas, tiek gyvenamąsias, tiek bendro naudojimo, turi valyti patys nuteistieji. Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 punktą gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, pagal Higienos normos HN 134:2015 34 punktą, ir 35 punktą bendrojo naudojimo bei gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų bei bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK valomos pačių nuteistųjų Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus, nustatyta tvarka (b. l. 105, 106).
Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažymos (b. l. 34-36) duomenų matyti, kad gyvenamosiose patalpose įrengtas apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Minėtoje pažymoje nurodyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamo apšvietimo į Ūkio skyrių nesikreipė. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamas sąlygas (šiuo atveju apšvietimą) būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas skunde teigė, kad 3, 4, 5, 6 būrių bendrabutyje buvo ir rentgeno kabinetas su pilnai veikiančia aparatūra, todėl jam pastoviai skaudėjo galvą, buvo blogas apetitas, nusilpo imunitetas, kankino nemiga, susilpnėjo potencija.
Iš į bylą pateikto Radiacijos saugos centro reikalavimų vykdymo patikrinimo akto Nr. 05-32 matyti, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti dozimetriniai matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpose bei koridoriuose tarp minėtų patalpų bei įsitikinta, kad pastato konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įtaigai vykdant veiklą su rentgeno aparatu, nepatiria (b. l. 85-88). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl galvos skausmų, blogo apetito, nusilpusio imuniteto, nemigos, susilpnėjusios potencijos. Taigi, pareiškėjo nurodytas atsakovės atstovo pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
Nors pareiškėjas akcentavo, kad duše buvo slidžios grindys, todėl jis ne kartą buvo paslydęs ir susižeidęs, tačiau minėtiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, kada jis buvo paslydęs ar susižeidęs, taip pat nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, ar į sveikatos priežiūros specialistus. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog dėl duše įrengtų slidžių grindų pareiškėjas patyrė kokią nors žalą. Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nuteistųjų saugumui užtikrinti dušuose ant grindų yra padėti kilimėliai (b. l. 24), todėl neesant byloje jokių įrodymų dėl pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių prausiantis duše, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl juose neįrengtų lietaus nutekėjimo kanalizacijos šulinių, stogelių, apsauginio tinklo.
Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, taip pat nenumato stogelių nuo atmosferos kritulių bei apsauginio tinklo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.
Pažymėtina, jog į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti yra įrengti (b. l. 34-36), todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kalinimo įstaigoje niekur nebuvo rankų džiovinimo aparatų bei vienkartinių rankšluosčių, kadangi teisės aktai nenumato imperatyvo kalinimo įstaigoms įrengti rankų džiovinimo aparatus ar aprūpinti nuteistuosius vienkartiniais rankšluosčiais.
Teismas atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl nuo sienų ir lubų byrėjusio tinko Pravieniškių PN-AK patalpose, pažymi, kad skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose miegamuosiuose) tariamai byrėjo tinkas nuo lubų ir sienų, kada pradėjo byrėti (ar pareiškėjui atvykus į patalpas, ar vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 17 d. patyrė kelio sąnario lūžį, tačiau jam laiku nebuvo suteikta medicininė pagalba, todėl jis dabar su judėjimu turi problemų, t. y. pareiškėjo nuomone, Pravieniškių PN-AK medicinos specialistai netinkamai atliko savo pareigas.
Teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, išgyvenimus, jautė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN-AK jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. liepos 23 d. Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-3113 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 31). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 32). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto tualetų skaičiaus, taip pat laisvalaikio kambario įrengimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog Pravieniškių PN-AK pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą tualetų skaičių, neįrengiant laisvalaikio kambario), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Skundo dalį dėl pareiškėjui nesuteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.
Kitą skundo dalį patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo K. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.