Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties, kuria D. S. skundas netenkintas ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. sausio 7 d. nutarimas, kuriuo D. S. pagal ATPK 209² str. 5 d. nubaustas 28 Eur bauda, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos teritorinės muitinės 2016 m. sausio 7 d. nutarimu D. S. nubaustas pagal ATPK 209² str. 5 d. 28 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininko atstovu, 2015 m. gruodžio 4 d. 15:03 val. pateikė eksporto deklaraciją LRN (duomenys neskelbtini). Ši deklaracija MDAS sistemoje buvo priimta ir suteiktas MRN (duomenys neskelbtini). Deklaruojamos dvi prekės konteineryje (duomenys neskelbtini). Pirma prekė: nesumontuotos ąžuolo parketlentės, KPN kodas 44092991, 7 pakuotės, bruto masė 7135 kg. Antra prekė: medienos priežiūros alyva, KPN kodas 32100010, 0 pakuotės, bruto svoris 4 kg. RATIS nukreipė deklaraciją į raudoną kanalą pasverti krovinį. Pasvėrus konteinerį su prekėmis, gauta viso krovinio bruto masė 6770 kg. (Svėrimo pažyma Nr.5LU96001795). Deklaruojamas bendras prekių svoris 7139 kg (skirtumas 369 kg.) Atlikus detalų fizinį tikrinimą, rasta 6 pakuotės su ąžuolo medienos parketlentėmis ir l pakuotė medienos alyvos (4 vnt. po 1 litrą). UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininko atstovas D. S., nurodydamas neteisingą krovinio svorį ir prekių pakuočių skaičių, pažeidė prekių deklaravimo tvarką, nustatytą 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 str. l p. Nutarime nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvina tai, jog nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jo dalyvius, o jo atsakomybę sunkina tai, jog pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Šį nutarimą D. S. apskundė apylinkės teismui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartimi D. S. skundo netenkino. Teismas tokį savo sprendimą, be kita ko, motyvavo tuo, kad deklaracijos užpildymas nėra tik formalus, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, veiksmas. Užpildydamas ir pateikdamas muitinės įstaigai deklaraciją, D. S. tapo atsakingas, kad faktiniai duomenys apie prekes atitinka duomenis, nurodytus deklaracijoje. Be to, nurodyto pažeidimo sudėtis nėra siejama su pasekmių kilimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ATPK 249 str. 2 d. numatyta, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Tačiau minėta nuostata negali būti taikoma plečiamai ir administracinių teisės pažeidimų bylos procese pagal analogiją taikomas BK įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, taigi teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo administracinio teisės pažeidimo byloje taikyti BK 37 str. nuostatas. Negana to, pažeidėjas administracinėn atsakomybėn už analogišką pažeidimą traukiamas nebe pirmą kartą.

Apeliaciniu skundu D. S. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-03-04 nutartį ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2016-01-07 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 209² str. 5 d. padarymo nutraukti dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Nurodo, kad deklaruojant siuntinį (ąžuolo parketlentes) deklaruotas svoris neatitiko muitinėje atlikto kontrolinio svėrimo metu nustatyto svorio, tačiau šis neatitikimas buvo itin mažas – 369 kg, t. y. 5,16 procento nuo bendro svorio (deklaruotas – 7139 kg, muitinės nustatytas – 6770 kg). Šiuo atveju krovinys – natūralus medis, buvo pakrautas Marijampolėje į konteinerį bei atgabentas į Klaipėdos uostą. Pažymi, jog Klaipėdos uoste tomis pačiomis svarstyklėmis nurodytas krovinys buvo sveriamas du kartus: primą kartą pasvėrus krovinys svėrė 6830 kg (svėrimo aktas pridedamas, 9180-2350=6830), o vėliau, dalyvaujant muitinės atstovams, krovinys jau svėrė 6770 kg. Taip pat nurodo, kad deklaruojant krovinį deklaracijoje nurodė 7 vnt. prekių pakuočių, o Klaipėdos teritorinės muitinės atstovai teigia, jog turėjo nurodyti 6 pakuotes parketlenčių ir 1 pakuotę alyvos. Šiuo atveju, vadovaujantis krovinį lydinčiais dokumentais, jis deklaravo viso 7 vnt. prekių pakuočių, o kadangi prie parketlenčių buvo pridėta medienos priežiūros alyva, ją deklaravo neišskiriant iš bendro konteksto. Tokiu būdu bendras deklaruotas pakuočių skaičius atitiko realų krovinį. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo jo paminėtų faktinių bylos aplinkybių, tik formaliai nurodė, jog teismas neturi jokio teisinio pagrindo administracinio teisės pažeidimo byloje taikyti BK 37 str. nuostatas. Mano, kad tokie teismo motyvai nepagrįsti ir neteisėti, kadangi to paties teismo kitas teisėjas vadovavosi BPK nuostatomis, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-02 priėmė nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-1979-108/2014, kurioje nutarė nutraukti A. B. atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Pastarojoje byloje konstatuota, jog ATPK 249 str. 2 d. nustatyta, kad nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. BPK 212 str. 4 p. numato, jog kai remiantis BK 37 str. pripažįstama, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė, ikiteisminis tyrimas nutraukimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką pripažįstama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 str.) Pagal BK 37 str. kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pagal analogiją taikyti BK 37 str. nuostatas. Pripažįsta, jog formaliai pažeidimas buvo padarytas, t. y. siuntinio (ąžuolo parketlenčių) deklaruotas svoris neatitiko muitinėje atlikto kontrolinio svėrimo metu nustatyto svorio. Tačiau šis pažeidimas visiškai formalus. Akivaizdu, jog natūralaus medžio svoris nuo pakrovimo momento Marijampolės medžio gamykloje iki atgabenimo momento Klaipėdos uoste galėjo pakisti (nagrinėjamu atveju svoris sumažėjo, tikėtina, dėl išdžiūvimo). Nedideli natūralaus medžio svorio pokyčiai yra natūralus procesas, o pagal LR Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimą Nr. 631 natūralios medžio lentos apskaičiuojamos net ne kilogramais, o kubiniais metrais. Tokiu būdu akivaizdu, jog neteisinga taikyti administracinę atsakomybę už pažeidimą, kurio padarymo nebuvo galimybės išvengti. Be to, teismas, atsisakydamas taikyti analogiją pagal BPK 37 str. nuostatas, tokio pobūdžio bylose gali neskirti administracinės nuobaudos, vadovaujantis ATPK 30¹ str. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas netaikė nei analogijos pagal BPK 37 str. nuostatas, nei ATPK 30¹ str. nuostatų.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį ginčija tuo pagrindu, kad nebuvo taikyta analogija su BK 37 str., jo veika nebuvo pripažinta mažareikšme, ir dėl šios priežasties buvo netinkamai išspręstas D. S. kaltės klausimas, taip pat dėl to, kad jo atžvilgiu nebuvo taikytos ATPK 30¹ str. nuostatos.

ATPK 209² str. 5 d. nustatyta, jog deklaranto neteisingų duomenų pateikimas deklaracijoje arba kitoks muitinės suklaidinimas, jeigu tai neturėjo arba negalėjo turėti įtakos mokėtinų importo, eksporto muitų, kitų mokesčių arba garantijos ar užstato mažesnio dydžio apskaičiavimui arba apribojimų, draudimų ar specialaus režimo importui, eksportui ar tranzitui netaikymui užtraukia įspėjimą arba baudą iki penkiasdešimt septynių eurų.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl D. S. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo. Iš byloje esančios elektroninės deklaracijos (b. l. 12-13), sąskaitų faktūrų (b. l. 14-15), svėrimo pažymos (b. l. 16), administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 6) bei nutarimo (b. l. 43) matyti, jog deklarantas D. S. 2015 m. gruodžio 4 d. 15.03 val. pateikė eksporto deklaraciją LRN (duomenys neskelbtini), kurioje klaidingai nurodė ir gabenamų prekių kiekius, ir krovinio svorį. Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 199 str. aiškiai įtvirtino principą, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Todėl akivaizdu, jog, D. S., kaip deklarantas, per MDAS sistemą pateikęs muitiniam forminimui eksporto deklaraciją, tapo atsakingas už pateiktų duomenų teisingumą.

Apeliantas skunde nurodo, kad nedideli natūralaus medžio svorio pokyčiai yra natūralus procesas, o pagal LR Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimą Nr. 631 natūralios medžio lentos apskaičiuojamos net ne kilogramais, o kubiniais metrais, todėl jis net negalėjo nurodyti tikslaus prekių svorio. Tačiau iš D. S. minimo teisės akto matyti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 631 buvo patvirtintos Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklės. Šiuo atveju gabenti ne apvalūs rastai ar drėgna pjauta miško mediena, tačiau iš džiovinto medžio pagaminti medienos gaminiai – ąžuolinės parketlentės, kurių svoris, akivaizdu, nekinta apelianto nurodyta apimtimi, todėl konstatuotina, kad D. S. turėjo pareigą ir galimybę tiksliai nurodyti gabentų gaminių svorį. Taip pat pastebėtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pateiktoje eksporto deklaracijoje LRN (duomenys neskelbtini) ne tik klaidingai nurodė gabenamų prekių svorį, tačiau ir jų kiekį – atlikus detalų fizinį tikrinimą, rasta 6 pakuotės su ąžuolo medienos parketlentėmis (deklaracijoje nurodytos 7 pakuotės) ir l pakuotė medienos alyvos (4 vnt. po 1 litrą) (deklaracijoje nurodyta 0 pakuočių), kuris dėl jokių gamtos sąlygų ar natūralių procesų (medienos drėgnumo) kisti negalėjo, ir yra akivaizdi deklaranto klaida. Be to, apeliantas nurodo, kad Klaipėdos uoste tomis pačiomis svarstyklėmis nurodytas krovinys buvo sveriamas du kartus: primą kartą pasvėrus krovinys svėrė 6830 kg (svėrimo aktas pridedamas, 9180-2350=6830), o vėliau, dalyvaujant muitinės atstovams, krovinys jau svėrė 6770 kg. Visų pirma pastebėtina, kad svėrimų rodmenys skiriasi neženkliai – vienu svėrimu nustatytas 9180 kg bendras svoris (b. l. 4), o kitu, muitinės svėrimu nustatytas 9120 kg bendras svoris (b. l. 16) – užfiksuotas vos 60 kilogramų, ar 0,65% skirtumas, kuris galėtų būti paaiškinamas svarstyklių rodmenų paklaidos egzistavimu. Kita vertus, iš apelianto pateikto konteinerio svėrimo akto (b. l. 4), kuriame nurodyta tik konteinerio svėrimo vieta ir svėrimo rezultatai, nėra galimybės nustatyti, kokios svarstyklės buvo naudotos, ar joms buvo atlikta metrologinė patikra ir t. t. Remiantis išvardytu laikytina, jog apelianto pateiktas konteinerio svėrimo aktas nepaneigia muitinės svėrimo pažyma nustatyto konteinerio svorio, ir institucijos konstatuoto deklaracijoje nurodyto ir faktinio svorio neatitikimo. D. S. taip pat nurodo, jog jo padarytas pažeidimas yra formalus ir jokių padarinių nesukėlė, tačiau apygardos teismas pažymi, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veika kvalifikuota pagal ATPK 209² str. 5 d., kuri užtraukia atsakomybę tais atvejais, kai deklaranto neteisingų duomenų pateikimas deklaracijoje arba kitoks muitinės suklaidinimas neturėjo arba negalėjo turėti įtakos mokėtinų importo, eksporto muitų, kitų mokesčių arba garantijos ar užstato mažesnio dydžio apskaičiavimui arba apribojimų, draudimų ar specialaus režimo importui, eksportui ar tranzitui netaikymui. Tuo atveju, jei jo padarytas pažeidimas (neteisingų duomenų pateikimas deklaracijoje) būtų turėjęs minėtą įtaką, jo veika būtų kvalifikuota pagal kitą šią straipsnio dalį, numatančią žymiai griežtesnę administracinę atsakomybę. Taigi norint veiką kvalifikuoti pagal ATPK 209² str. 5 d. pakanka konstatuoti, jog deklarantas pateikė neteisingus duomenis deklaracijoje ar kitaip suklaidino muitinę, ir šis pažeidimas yra formalus, t. y. nereikalaujantis įstatyme nurodytų pasekmių. Kadangi D. S. veika atitinka šias abi sąlygas, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal ATPK 209² str. 5 d.

ATPK 30 str. 2 d. nustato, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, jo kaltės laipsnį, turtinę padėtį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Institucija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvina aplinkybė, jog nuoširdžiai gailisi, o jo atsakomybę sunkina aplinkybė, jog pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda nustatė, kad nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti, D. S. parinkus savo rūšimi griežtesnę, tačiau dydžiu ATPK 209² str. 5 d. sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkio neviršijančią baudą – 28 Eur. Apeliantas prašo, vadovaujantis ATPK 30¹ str., neskirti jam nuobaudos. ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai, pavyzdžiui, nedidelis veikos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Tuo tarpu nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama. Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su institucijos ir apylinkės teismo išvada, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, ir švelninti nuobaudą D. S. nėra pagrindo. Šis muitinės deklaranto pažeidimas buvo ketvirtas ATPK 209² str. 5 d. pažeidimas, padarytas per metus laiko: 2015-06-09 jam paskirta 57 Eur bauda, 2015-06-18 jam paskirta 2 Eur bauda, 2015-12-01 jam skirtas įspėjimas (b. l. 17-19). Ši pažeidimą D. S. padarė 2015-12-04, t. y. praėjus vos 3 dienoms po to, kai jam už analogišką pažeidimą buvo skirtas įspėjimas. Iš išvardyto akivaizdu, kad pakankamai švelnios administracinės nuobaudos nedrausmina pažeidėjo, jis ir toliau sistemingai pažeidinėja ATPK 209² str. 5 d. Apygardos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo D. S. skirti mažesnę nuobaudą, kad, be kita ko, būtų pasiektas vienas pagrindinių ATPK 20 str. numatytų nuobaudos tikslų – kad ateityje jis nebedarytų naujų administracinių teisės pažeidimų. Apygardos teismo vertinimu, jei pažeidėjui bus skiriama švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskiriama administracinė nuobauda, šis tikslas nebus pasiektas, nes D. S., ateityje ir vėl tikėdamasis pakankamai švelnių nuobaudų, gali daryti naujus analogiškus pažeidimus. Taigi dėl nurodytų aplinkybių švelnesnės administracinės nuobaudos nei sankcijoje numatyta paskyrimas ar apskritai nuobaudos neskyrimas neatitiktų ATPK 20 str. įtvirtintų administracinės atsakomybės taikymo tikslų.

Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas jo atžvilgiu netaikyti BK 37 str. ir nepripažinti jo veiksmų mažareikšmiais yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė skirtingą sprendimą, nei tai buvo padaryta to paties teismo 2014-05-02 priimta nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-1979-108/2014, kuria nutarta nutraukti A. B. atžvilgiu pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Apygardos teismas pažymi, kad Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti, vadovaudamiesi visuomet tais pačiais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; teismams sprendžiant bylos precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyta žemesnės instancijos Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis, priimta 2014-05-02 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-1979-108/2014, nėra aukštesnės instancijos teismą įpareigojantis precedentas, nes, kaip jau minėta, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra saistomi atitinkamų kategorijų bylose žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų priimtų sprendimų.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turėjo būti nutraukta dėl mažareikšmiškumo, pagal analogiją taikant BK 37 str., teismas negali sutikti su tokia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pozicija. Visų pirma pažymėtina, kad mažareikšmės veikos institutas šiuo metu galiojančiame ATPK nereglamentuotas – ATPK 250 str., reglamentuojantis aplinkybes, dėl kurių administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima, nenumato mažareikšmiškumo kaip pagrindo, kada administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 40 str., numatęs galimybę atleisti nuo administracinės atsakomybės, jeigu padarytas mažareikšmis teisės pažeidimas, neteko galios nuo 1998-06-17, remiantis 1998-06-02 įstatymu Nr. VIII-762), todėl nėra pagrindo asmens veiką pripažinti mažareikšme ir tuo pagrindu jį atleisti nuo administracinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto skunde minima ATPK 249 str. 2 d. , kurioje numatyta, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui, yra taikoma naudojant BPK normas pagal analogiją nustatant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarką, t. y. procesą, o ne papildant ATPK naujais materialiosios baudžiamosios teisės institutais. Mažareikšmiškumo institutas reglamentuotas BK 37 str., o ne BPK, tuo tarpu įstatymas nenumato galimybės administracinių teisės pažeidimų teisenoje pagal analogiją taikyti BK normas. Taip pat pažymėtina, kad analizuojant patį mažareikšmiškumo institutą matyti, jog mažareikšme gali būti pripažinta tik tokia veika, kuri atitinka nusikaltimo sudėtį, t. y. baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės atleisti asmenį dėl mažareikšmio baudžiamojo nusižengimo, jau nekalbant apie administracinį teisės pažeidimą. Taigi tais atvejais, kai padaryta veika nėra pavojinga, teismai nutraukia administracinių teisės pažeidimų bylas pagal ATPK 250 str. 1 p., tačiau nagrinėjamu atveju pagrindo priimti tokį procesinį sprendimą nenustatė nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.