Šiaulių apygardos teismo nutartis

Nurodo, kad teismo išvada, jog E. T. eismo įvykio metu stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį, prieštarauja byloje surinktiems duomenims: jos parodymams (kad pėsčioji vežimėlio nestūmė), liudytojos L. N. parodymams (kad vežimėlis nebuvo kliudytas, o vaikas sėdėjo ramus), ekspertizės akto Nr. 11S-38(15) duomenims (kad po smūgio pėsčioji buvo nublokšta į priekį ir į dešinę) bei paties teismo išvadai, kad po smūgio pėsčioji buvo nublokšta į priekį ir į dešinę už kelio ribų. Apeliantės teigimu, logikos reikalavimai suponuoja išvadą, kad jeigu pėsčioji eismo įvykio metu būtų stūmusi vaikišką vežimėlį, tai po smūgio bloškiama į priekį ir į dešinę (net už kelio ribų) turėjo kliudyti vežimėlį, o jeigu pėsčioji eismo įvykio metu būtų traukusi vaikišką vežimėlį, tai automobilis pirmiausia turėjo kliudyti vežimėlį. Tai, nuteistosios įsitikinimu, reiškia, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, ko pasėkoje padarė neteisėtą išvadą apie aptariamo eismo įvykio mechanizmą, nors teismo posėdyje buvo prašoma paskirti naują ekspertizę eismo įvykio mechanizmui nustatyti, tačiau teismas prašymo netenkino. Apeliantės teigimu, specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad pėsčioji prieš smūgį stovėjo (kad kojos buvo suglaustos), todėl nuteistajai yra neaišku, kodėl, teismo nuomone, pėsčioji <...spėjo atsistoti prieš Z. G. vairuojamą automobilį... > . Nurodo, kad bylos duomenys leidžia teigti, kad smūgis į pėsčiosios kojas nebuvo suduotas tuo pačiu momentu, kadangi specialistas konstatavo nevienodus kojų sužeidimus (didesni kairėje kojoje, kur sužeidimai užfiksuoti ir kairės blauzdos užpakaliniame paviršiuje bei kairiame pakinklyje), priešingai, šie duomenys leidžia teigti, kad smūgio metu pėsčiosios kojos nebuvo suglaustos (buvo šuolyje – viena koja priekyje), o tai patvirtina jos parodymus apie pėsčiosios šuolį link kelio centro. Apeliantės įsitikinimu, įvykio vietos apžiūros protokolas 2010-06-28 (1 t., 14 b. l.) (iš kurio turinio matyti, kad policijos pareigūnas P. įvykio vietoje apžiūrėjęs nukentėjusiąją nurodė, jog sužalota plaštaka ir kad daugiau vizualiai jokių sužalojimų nematyti), Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2010-06-29 išvada Nr. M 366/10(04) (1 t., b. l. 42-45) bei šio specialisto išvada Nr. pM 31/14-366/10(04) (1 t., 47 b. l.) (iš kurių turinio matyti apie E. T. plaštakos sužalojimą), taip pat ir liudytojo V. B. parodymai (jog jis matė, kad E. T. ranka buvo perpjauta iki kaulo ir jis, suplėšęs savo „maikutę“, aprišo jai ranką) ne tik kad neprieštarauja, bet patvirtina jos nurodytą aplinkybę, kad pėsčioji prieš susidūrimą gaudė šviesios spalvos daiktą (galimai vėjo iš rankų išpūstą skarelę ar nosinaitę), tiesdama ranką kelio centro link. Tai, pasak nuteistosios, reiškia, kad teismo išvada apie jos parodymų nepatikimumą yra nepagrįsta. Mano, kad byloje nėra surinkta duomenų, kurie paneigtų aptariamą pėsčiosios veiksmą ar darytų neįmanomu pėsčiosios šoktelėjimą kelio centro link, ranka gaudant skarelę ar nosinaitę, kadangi išleisto iš rankų daikto gaudymas yra instinktyvus žmogaus veiksmas, o tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje (pėsčioji buvo nusigręžusi nuo jos vairuojamo automobilio ir jo nematė) vėjui išplėšus skarelę ar nosinaitę iš rankų, pėsčioji ją gaudydama galėjo nevalingai šokti kelio centro link. Taigi teigia, kad toks aptariamo eismo įvykio kilimo mechanizmas, kurį nurodė ji ir kurį patvirtino kiti aukščiau išvardinti bylos duomenys, neprieštarauja logikai ir reiškia, kad pėsčiosios veiksmai (ji ėjo važiuojamąja kelio dalimi, nors buvo pakankamo pločio kelkraštis; ji ėjo ne prieš, bet pagal transporto priemonių važiavimo kryptį; ji likus maždaug metrui iki automobilio staigiai šoktelėjo kelio centro link) pripažintini pagrindine priežastimi, dėl kurios 2010 m. birželio 28 d. apie 14.23 val. Pakruojo rajono savivaldybėje, Žeimelio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime kilo eismo įvykis. Įvertinusi visa tai, apeliantė daro išvadą, kad teismas, neteisingai įvertinęs ir atmetęs esminius (šiai bylai teisingai išspręsti) duomenis, neteisingai nustatė eismo įvykio mechanizmą, padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimą, todėl priėmė neteisėtą nuosprendį.

Taip pat apeliantė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jos parodymams (apie pėsčiosios E. T. šoktelėjimą kelio centro link) prieštarauja eismo įvykio ekspertizės aktas (2 t., 114-116 b. l.) bei ekspertės E. G. – G.ės parodymai teisiamojo posėdžio metu. Pažymi, kad pėsčiajai šoktelėjus link automobilio, ji vairą suktelėjo kairėn, taigi, susidūrimo metu automobilis galėjo būti pasuktas kampu pėsčiosios atžvilgiu. Be to, nurodo ir tai, kad tam, jog nustatyti, ar po smūgio pėsčioji būtų bloškiama tiesiai prieš automobilį, ar per automobilį, ir kaip E. T. kūnas galėjo atsidurti šalikelėje, galima tik eksperimentų būdu, t. y. paskyrus ekspertizę ir pavedus ekspertui atsakyti į šiuos klausimui, kadangi nagrinėjamoje byloje nesurinkta duomenų apie E. T. kūno judėjimo mechanizmą po susidūrimo su jos vairuojamu automobiliu.

Nurodo, kad byloje net nėra nustatyta kaip žuvusiosios kūnas atsirado šalikelėje - Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2010-06-29 išvadoje Nr. M 366/10(04) (1 t., b. l. 42-45) nurodyta, jog nėra duomenų, ar po mirties E. T. kūno padėtis buvo keičiama. Tai, pasak apeliantės, reiškia, kad teismo išvada, jog nuo stipraus smūgio žuvusiosios kūnas nuskriejo į šalikelę, yra paremta hipotetine prielaida, todėl nepagrįsta. Be to, nurodo ir tai, kad teismas neįvertino, kad „Renault Megane Scenic“ yra miniautobusas, kurio masė yra didesnė nei lengvojo automobilio, bei neįvertino, kad automobilis įvykio metu buvo prikrautas prekių, o automobilio „Renault Megane Scenic“ apgadinimai buvo nežymūs (priekinis stiklas apatinėje dalyje šiek tiek suaižėjęs, o galinių šoninių durelių stikle buvo išmušta maždaug degtukų dėžutės dydžio skylutė) ir juos ji pastebėjo ne iš karto, bet tik grįžusi namo. Daiktų išsibarstymas apie 15 metrų plote, nuteistosios manymu, nereiškia, kad smūgis aptariamo eismo įvykio metu buvo stiprus, nes, užkliuvusius už automobilio, ar patekusius ant automobilio, daiktus galima išbarstyti didesniame plote (be jokio smūgio).

Teigia, kad neatitinka tikrovės skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad iš J. P. parodymų matyti, kad Z. G. iškart po eismo įvykio paskambino savo sutuoktiniui A. G. ir pranešė, kad nutrenkė moterį. Priešingai, liudytoja J. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad negali patikslinti, ar iš karto po įvykio, ar kažkada vėliau, telefoninio pokalbio metu Z. G. papasakojo savo sutuoktiniui apie nutikusį įvykį, be to, mano ir tai, kad teismas neįvertino šios informacijos patikimumo, atsižvelgiant į tai, kad J. P. šią aplinkybę sužinojo iš A. G. pasakojimo, kuris šią informaciją pateikė norėdamas atkeršyti žmonai už pranešimą apie smurtą. O tai, kad ji pajuto „kažkokį trinktelėjimą“, nagrinėjamoje situacijoje per se nereiškia, kad ji suprato partrenkusi pėsčiąją.

Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl to, ar susidūrimo metu pėsčioji ėjo viena, ar su vežimėliu (nuo šios aplinkybės priklauso ar pėsčioji privalėjo eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį - KET 44 p., ar transporto priemonių judėjimo kryptimi - KET 45 p.). Viena vertus, teismas nurodė, kad <... aplinkybė, kad pėsčioji E. T. stūmė (ar traukė) vaikišką vežimėlį su jame sėdėjusiu nukentėjusiosios I. K. mažamečiu sūnumi D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) yra įrodyta liudytojų V. B., L. N., V. P., nukentėjusiosios I. K. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo ...>. Kita vertus, teismas tame pačiame nuosprendyje pažymėjo, kad liudytojų, mačiusių šį įvykį nėra. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad eismo įvykio metu I. K. buvo Norvegijoje, visi kiti išvardinti liudytojai irgi eismo įvykio nematė (paskutinė mačiusi gyvą E. T. liudytoja L. N. parodė, kad jos išsiskyrė apie 13.30 val., taigi beveik prieš valandą iki eismo įvykio (14.23 vai), todėl lieka neaišku iš kokių konkrečių parodymų teismas nuosprendyje nustatė, kad pėsčioji E. T. eismo įvykio metu stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį. Taigi teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio negalima spręsti, kokios iš tikrųjų bylos aplinkybės nustatytos, todėl, apeliantės nuomone, eismas pažeidė nuosprendžio surašymą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalį), o šis pažeidimas esminis, nes suvaržė įstatymų garantuotas nuteistosios teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

Dėl 2015 m. vasario 20 d. Ekspertizės akto Nr. 11Š-38(15) (2 t. 111-116 b. l.), pažymi, kad jis yra neišsamus ir prieštaraujantis bylos duomenims. Pasak apeliantės, ekspertizės akte yra iškelta nauja versija, kad susidūrimo metu E. T. stūmė vaikišką vežimėlį, nors byloje tokių duomenų (apie vežimėlio stūmimą) nėra. Nei kaltinamajame akte, nei prokuroro prašyme pakeisti faktines aplinkybes, nėra nurodyta aplinkybė, kad susidūrimas įvyko pėsčiajai stumiant vežimėlį. Tai, pasak nuteistosios, reiškia, kad ekspertizė atlikta ne byloje surinktų duomenų pagrindu, bet nepaisant faktinių duomenų. Nurodo, jog ekspertizės akto 3 ir 4 išvados, kad <... Tyrimui pateiktos bylos medžiagoje nėra užfiksuota duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad pėsčiosios E. T. veiksmai nurodytoje eismo situacijoje buvo nepriimtini. ...> neatitinka tikrovės. Teigia, kad iš jos nuoseklių parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme) matyti, kad pėsčioji E. T. eidama važiuojamąja kelio dalimi, likus 1 metrui iki transporto priemonės, staiga kažką gaudydama, šoktelėjo kelio centro link. Taigi teigia, kad šie duomenys ekspertizės akte visiškai netirti, todėl liko neįvertinta, ar šie pėsčiosios veiksmai priimtini saugaus eismo reikalavimų požiūriu ir ar šie pėsčiosios veiksmai techniniu požiūriu nebuvo pagrindinė sąlyga kilti aprašytam eismo įvykiui. Taip pat, apeliantės įsitikinimu, neįvertinti saugaus eismo reikalavimų požiūriu bylos duomenys, kad pėsčioji E. T. ėjo važiuojamąją kelio dalimi, nors numanomoje susidūrimo vietoje kelkraštis yra nuo 1,7 metro iki 0,98 metro pločio, t. y. pakankamas, kad pėsčioji eitų (ar stumtų vežimėlį) kelkraščiu (pagal Kelių eismo taisyklių 43 ir 44 punktų reikalavimus: pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, - kelkraščiu. Tik jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį.). Taigi teigia, kad net ir laikantis versijos, kad pėsčioji stūmė vežimėlį, ji privalėjo stumti vežimėlį kelkraščiu, bet ne važiuojamąja dalimi. Be to, nurodo ir tai, kad ekspertizės akte netirti ir neįvertinti pėsčiosios veiksmai saugaus eismo reikalavimų požiūriu tuo aspektu, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu (Kelių eismo taisyklių 51 punktas) bei tuo aspektu, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (Kelių eismo taisyklių 9 punktas). Mano, kad ekspertizės akte pasisakant dėl galimybės išvengti autoįvykio, įvertinti tik vairuotojos veiksmai, tačiau tuo pačiu aspektu nevertinti pėsčiosios veiksmai, nors teismas nutartyje buvo įpareigojęs ekspertą tai padaryti. Ekspertizės akte netirta ir nepasisakyta, ar pėsčioji turėjo techninę galimybę artėjant transporto priemonei pasitraukti į pakraštį ir palikti saugų atstumą prasilenkimui. Apibendrindama tai, kas paminėta, nurodo, kad ekspertizės aktas pateiktas neištyrus ir tiksliai neįvertinus byloje surinktų faktinių duomenų, ar net ignoruojant dalį jų, todėl jis negali būti laikomas teisėtu ir išsamiu, o neištyrus ir neįvertinus visų bylos duomenų, eismo įvykio kilimo mechanizmas aprašytas 2015 m. vasario 20 d. ekspertizės akte, negali būti laikomas pagrįstu, todėl negali būti pagrindu inkriminuojant jai nusikalstamas veikas. Apeliantės vertinimu, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas detaliai neanalizavo byloje surinktų įrodymų viseto, o skundžiamame nuosprendyje perrašytos teismo ekspertizėje išdėstytos išvados nėra pakankamos ir reikiamai pagrįstos. Taigi teigia, kad iš byloje surinktų duomenų negalima daryti kategoriškos išvados, kad ji padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl mano, bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino įrodymus, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio neteisingai išspręsta byla.

Dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nurodo, kad ji kaip vairuotoja laikėsi visų atsargumo priemonių, netgi laikėsi padidintų atsargumo priemonių – važiavo eismo juostos viduriu (pagal Kelių eismo taisyklių 125 punktą, vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), greičio neviršijo ir negalėjo protingai numatyti, kad pėsčioji šoktelės į kelio centrą. Nurodo, jog Kelių eismo taisyklių 132 punkte nustatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Apeliantės teigimu, kadangi ji važiavo pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus tai būtų sėkmingai pralenkusi pėsčiąją, jeigu ši nebūtų staiga (likus apie metrą iki automobilio) šoktelėjusi link kelio centro ir nebūtų ištiesusi rankos. Taigi teigia būtent šis pėsčiosios veiksmas buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, tokio pėsčiosios tokio veiksmo (pažeidžiant KET) vairuotoja negalėjo numatyti, nes bet kuris vairuotojas preziumuoja, kad kiti eismo dalyviai elgsis pagal taisykles, todėl nuteistajai akivaizdu, kad ji, važiuodama leistinu ir saugiu greičiu, neturėjo galimybės saugiai sustabdyti automobilio prieš atsiradusią kliūtį, ar kitaip išvengti susidūrimo, nes ji negalėjo kliūties numatyti iš anksto – ji negalėjo numatyti, jog pėsčioji šoks link kelio centro. Dėl to apeliantė mano, kad vairuotojo pareiga važiuoti saugiu greičiu, negali būti interpretuojam taip, kad absoliučiai visais atvejais vairuotojas yra kaltas, jeigu jam nepavyko sustabdyti ar apvažiuoti kliūties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-537/2009, Nr. 2K-169/2010, Nr. 2K-472/2014, Nr. 2K-384/2013). Todėl nuteistoji teigi, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas 2015 m. neteisėtai suabsoliutino šią vairuotojo pareigą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, ir tuo pažeidė jurisprudencijos tęstinumo principą. Atkreipia dėmesį į tai, kad autoįvykio vietos avarijos plane (1 t., 16 b. l.), kuris yra Įvykio vietos apžiūros protokolo 2010-06-28 priedas, numanoma susidūrimo vieta pažymėta 0,3 metro atstumu nuo kelio centro. Šios aplinkybės, pasak apeliantės, reiškia, kad nagrinėjamu atveju ji kliūties ties kelio centru negalėjo iš anksto pastebėti, todėl nėra teisinio pagrindo jos veiksmus kvalifikuoti kaip Kelių eismo taisyklių 134 punkto pažeidimą.

Taip pat apeliantės įsitikinimu, neatitinka tikrovės ir kita teismo išvada, jog byloje nėra užfiksuota duomenų, kad eismo saugumo taisykles būtų pažeidusi ir kita šio eismo įvykio dalyvė - žuvusioji E. T.. Teigia, kad ši išvada prieštarauja tolimesniam teismo teiginiui, jog prieš pat kontaktą su jos vairuojamu automobiliu pėsčioji ėjo ir stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį su kūdikiu išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint kryptimi nuo Žeimelio). Nuteistosios vertinimu, nors byloje nėra duomenų, kad prieš pat kontaktą su jos vairuojamu automobiliu pėsčioji ėjo ir stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį, tačiau ir ši hipotetinė versija nedaro pėsčiosios veiksmų teisėtais, nes šie veiksmai prieštarauja Kelių eismo taisyklių 43 punkto reikalavimui judėti kelkraščiu, bet ne važiuojamąja dalimi. Nurodo, jog kelių eismo taisyklių 43 punkte nustatyta, kad Pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, - kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Kelių eismo taisyklių 3 punkte nustatyta, kelkraščio sąvoka: Kelkraštis - šalia važiuojamosios dalies (nuo jos krašto iki kelio sankasos briaunos) esantis kelio elementas, dengtas tokia pat danga kaip važiuojamoji dalis ar kitokia arba (ir) atskirtas nuo važiuojamosios dalies jos kraštą žyminčia ženklinimo linija, tačiau nelaikomas nei šaligatviu, nei pėsčiųjų ar dviračių taku. Mano, kad teismas teisiškai neteisingai interpretavo kelkraščio sąvoką: <... Iš šios sąvokos seka, kad kelkraštis yra tik toks šalia važiuojamosios dalies esantis kelio elementas (nuo važiuojamosios dalies krašto iki kelio sankasos briaunos), kuris yra dengtas tokia pat danga kaip važiuojamoji dalis ar kitokia danga arba (ir) atskirtas nuo važiuojamosios dalies jos kraštą žyminčia ženklinimo linija, tačiau nelaikomas nei šaligatviu, nei pėsčiųjų ar dviračių taku. Vadinasi, toks šalia važiuojamosios dalies esantis kelio elementas (nuo važiuojamosios dalies krašto iki kelio sankasos briaunos), kuris neatitinka aukščiau nurodyto apibūdinimo, nėra laikomas kelkraščiu (pavyzdžiui, jei dalis šio kelio elemento apaugusi žole, tai ta dalis nėra laikoma kelkraščiu). ...>. Pažymi, kad aiškinamoje sąvokoje naudojami žodžiai „nuo“ ir „iki“ kategoriškai apibrėžia kelkraščio plotį: nuo važiuojamosios dalies krašto iki kelio sankasos briaunos. Šio kelio elemento danga neturi jokios reikšmės jo pločiui nustatyti, ir tai seka iš sekančios taisyklės, jog šis elementas gali būti padengtas tokia pat danga kaip važiuojamoji dalis ar kitokia danga. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų - iš prie 2010 m. birželio 28 d. apžiūros protokolo esančio priedo - autoavarijos vietos plano (l t,16 b. l.), matyti, kad kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, dešiniojo kelkraščio (žiūrint kryptimi nuo Žeimelio) plotis yra 0,70 metro. Šią aplinkybę patvirtina ir prie 2010 m. birželio 28 d. apžiūros protokolo esančios fotonuotraukos Nr. 1 ir Nr. 2 (11., 17-18 b. l.). Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad autoįvykio vietoje kelkraščio plotis, nuo 1,7 m iki 98 cm. Skundžiamame nuosprendyje šio protokolo duomenys įvertinti netinkamai, kadangi, apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai interpretuoja kelkraščio sąvoką. Be to, nurodo ir tai, kad teismo interpretaciją paneigia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu patvirtinto reglamento „Dėl kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 15.2 punktas, pagal kurį signaliniai stulpeliai yra statomi kelkraštyje. Nagrinėjamu atveju, antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad atstumas nuo važiuojamosios kelio dalies (asfalto) iki signalinio stulpelio (stulpelio storio neįskaitant) yra 0,84 metro (fotonuotraukos Nr. 8, Nr. 9). Šios aplinkybės (pakankamo kelkraščio pločio) nustatymas, kontekste su V. P. (Pakruojo rajono policijos komisariato tyrėjo, kuris surašė eismo įvykio vietos apžiūros protokolą) parodymais teismo posėdžio metu, kad buvo vasara, geros oro sąlygos ir kelio danga buvo sausa bei nenustatymas jokių objektyvių duomenų, kurie darytų negalimu pėsčiosios judėjimą kelkraščiu, apeliantės įsitikinimu, reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje pėsčioji E. T. privalėjo eiti kelkraščiu (Kelių eismo taisyklių 43 p.).

Be to, nurodo, kad teismas 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendyje tikslindamas kaltinimą inter alia papildomai nurodė, kad pėsčioji E. T. stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį. tačiau apeliantei nėra aišku, kokias duomenimis remdamasis teismas nustatė, šią aplinkybę, kai bylos duomenys liudija priešingai: minėta, kad, paskutinė mačiusi gyvą E. T., liudytoja L. N. parodė, kad jos išsiskyrė apie 13.30 val., taigi beveik prieš valandą iki eismo įvykio (14.23 val.), be to, ši liudytoja, kuri pirmoji rado E. T. lavoną, parodė, kad vežimėlis buvo atsuktas į Žeimelio pusę ir stovėjo ne ant asfalto, o šalikelėje, apie 50 cm atstumu nuo asfalto karšto. Liudytoja nurodė, kad vežimėlis nebuvo kliudytas, o vaikas sėdėjo ramus. Minėta, kad ir pats teismas kitoje nuosprendžio dalyje pažymėjo, kad liudytojų, mačiusių šį įvykį nėra. Tai, nuteistosios manymu, reiškia, jog kitų duomenų (išskyrus kaltinamosios parodymus) apie pėsčiosios elgesį prieš kontaktą nėra, jokiems bylos duomenims kaltinamosios parodymai neprieštarauja, tačiau teismas jais nesivadovauja. Ir priešingai, teismas vadovaujasi kaltinamosios parodymais tuo pačiu argumentu, t. y. kad parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, tikslindamas kaltinimą dėl greičio (teismas konstatavo, kad automobilio važiavimo greitis buvo 45-50 km/h.). Atsižvelgdama į visa tai, kas pasakyta, apeliantė daro išvada, kad jos veiksmai aptariamo įvykio metu, nevertintini nusikalstamais BK 281 straipsnio 5 dalies prasme, todėl ji pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintina, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį, nurodo, kad ji apklausta dėl nuvažiavimo iš įvykio vietos fakto ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai teigė, kad ji nesuvokė, jog susidūrė su pėsčiąją, vadinasi, negalėjo suprasti ir apie pavojų pėsčiosios gyvybei. Be to, nurodo ir tai, kad nagrinėjamos bylos duomenimis (specialistas H. D., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino specialisto išvadose nurodytas aplinkybes ir paaiškino, kad E. T. nuo stuburo kaklinės dalies lūžio su nugaros smegenų sužalojimu ištiko momentinė mirtis) pėsčioji žuvo iš karto, susidūrimo momentu. Tai, pasak apeliantės, reiškia, kad iš karto po susidūrimo pavojus E. T. gyvybei nebegrėsė, o kadangi, pagal objektyvųjį veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, požymį nukentėjusiosios gyvybei turi grėsti pavojus, o nagrinėjamoje situacijoje šis pavojus negrėsė, tai jos veiksmuose nėra ir objektyviojo požymio veikos, numatytos BK 144 straipsnyje. Kitaip tariant, ji objektyviai negalėjo palikti E. T. pavojingoje gyvybei padėtyje. Mano, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas precedentas, kurį nurodė pirmosios instancijos teismas ir kuris suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-2009, kad net ir tuo atveju, kai nukentėjusiajam padaromas sunkus kūno sužalojimas ir jo mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, toks žmogus taip pat atitinka nukentėjusiojo, kuriam gresia pavojus gyvybei, požymį, kadangi nurodytoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi (nukentėjusieji mirė ne susidūrimo momentu) nuo nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių (nukentėjusioji mirė susidūrimo momentu). Atsižvelgdama į tai kas pasakyta, apeliantė daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti palikimo be pagalbos objektyvieji požymiai – grėsmė žmogaus gyvybei bei subjektyvieji požymiai – jos tyčia, todėl konstatuotina, kad jos veiksmuose nėra BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, dėl to pagal BK 144 straipsnį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad nenustačius jos veikoje nusikaltimų, numatytų BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje, požymių, I. K. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Be to, nurodo ir tai, kad ieškovas privalo ne tik nurodyti ieškinio dalyką bei pagrindą bet ir turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia įrodinėjamas aplinkybes. Šiuo atveju, pasak apeliantės, teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiosios I. K. neturtinės žalos dėl motinos E. T. žūties dydis yra 20 000 eurų, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neįrodė labai artimo ryšio su motina (nepateikė įrodymų, jog ieškovė gydėsi nuo depresijos, lankėsi pas psichologą ar pan.). Priešingai, apeliantės tikinimu, byloje nustatyta, kad ieškovė paminklą motinos atminimui pastatė praėjus tik daugiau nei ketveriems metams po žūties. Dėl šios aplinkybės nuteistoji teigia nebuvus labai tampraus ryšio tarp ieškovės ir žuvusiosios, taigi mano, ieškovės neturtinė žala negalėjo būti tokia didelė, o nuosprendis, priteisiant nurodytos apimties neturtinę žalą, yra nepagrįstas. Be kita ko nurodo ir tai, kad pagal LR BPK 113 straipsnio 2 dalies normą, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal CPK 93 str. 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Taigi teigia, kad ši civilinio proceso norma, kuri neprieštarauja jokiai baudžiamojo proceso normai, taikytina nustatant išlaidų dydį priteistiną iš kaltinamojo pagal BPK 106 str. 2 d. (šiame straipsnyje išlaidų dydis nereglamentuotas). Taigi teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas priteisė iš jos ieškovei 17 500 Eur neturtinės žalos, nors ieškovė reikalavo 67 405 Eur. Taigi mano, kad teismui patenkinus tik 25,96 procento ieškovės reikalavimo, atitinkamai turėjo būti sumažintos bylinėjimosi išlaidos.

Atsikirtimu į nuteistosios apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. K. ir jos atstovas advokatas Jonas Nekrašius prašo nuteistosios Z. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

Apeliantė savo skunde deklaruoja manymą, kad jos kaltė, padarius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką, nėra įrodyta, nes nepaneigta jos versija, apie žuvusios pėsčiosios (E. T.) elgsena prieš pat eismo įvykį, kas, nuteistosios teigimu, ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Viso baudžiamojo proceso metu, kaip ir apeliaciniame skunde, apeliantė deklaruoja savitą tiriamo įvykio interpretaciją, teigdama, kad ji, važiuodama apie 45-50 km/h greičiu, pamatė dešinėje kelio pusėje ta pačia kryptimi einančią moterį, kuri ėjo važiuojamąja kelio dalimi, jos kraštu. Pasak Z. G., pamačiusi moterį, iki kurios buvo likę apie 15-20 metrų, važiavimo krypties nekeitė – važiavo savo eismo juostos viduriu, palikusi vienodą tarpą nuo vidurinės kelio linijos ir kelkraščio, nebandė apvažiuoti moters, nelėtino greičio, kadangi moteris ėjo tvarkingai, vietos parvažiuoti buvo pakankamai. Toliau teigia, kad likus vienam metrui iki tos moters, ji (E. T.) staiga ,,...kaip gaudydama kokį nors daiktą, „švystelėjo“ kairę ranką ir žengė vieną – du žingsnius kelio centro link.“, tada ji pajuto kažkokį trinktelėjimą, bet nieko įtartino nepastebėjo ir nuvažiavo toliau. Apibendrinant tokius apeliantės teiginius, galima suprasti, jog ji, laikydamasi Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų, neviršydama leistino greičio, atidžiai vairavo automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimo keliu, kai netikėtai, prieš jos automobilį į kelią iššoko pėsčioji, nuteistoji pajuto kažkokį trinktelėjimą į automobilį, tačiau tai jai jokių įtarimų nesukėlė, nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, ir nuvažiavo toliau. Visgi, priešingai nei teigiama skunde, nuteistosios deklaruotos įvykio versijos ne tik yra paneigtos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais – jos taip pat ir logiškai nesutampa su kitomis pačios apeliantės pripažįstamomis aplinkybėmis.

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad eismo įvykį 2010 m. birželio 28 d. sukėlęs asmuo ilgą laiką buvo nenustatytas, ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas ir tik kai 2014 metais Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėja liudytoja J. P. gavo informaciją iš sulaikyto Z. G. sutuoktinio A. G. apie tai, kad prieš 2-3 metus jo žmona, važiuodama mėlynos spalvos automobiliu „Renault Megane“ iš Žeimelio (ar į Žeimelį), nutrenkė moterį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. A. G. nurodyta informacija pasitvirtino, buvo nustatytas, surastas ir eismo įvykyje dalyvavęs automobilis ir eismo įvykį sukėlęs, bei iš jo pasišalinęs asmuo – Z. G.. Skunde nuteistoji akcentuoja, kad nebuvo patikrinta, kada ji A. G. paskambino ir pranešė apie eismo įvykį – iškart po įvykio ar vėliau. Tačiau faktas tas, kad apie sukeltą eismo įvykį ir pertrenktą moterį Z. G. savo sutuoktiniui papasakojo, vadinasi nuo pat pradžių suvokė savo neteisėto elgesio esmę ir galimai sukeltus sunkius padarinius, tačiau apie eismo įvykį policijai nepranešė, stengėsi nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje. Tačiau po keturių metų policijos pareigūnų pastangomis, A. G. suteikus reikšmingą informaciją, nusikaltimas buvo atskleistas ir nustatytas jį padaręs asmuo. Šiuo atveju tikslinti ir aiškintis, kada A. G. apeliantė pranešė apie nagrinėjamą įvykį, dėl kokių motyvų A. G. įskundė Z. G. policijai nėra jokios protingos būtinybės, nes šios aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju.

Apeliantė neginčija faktinių aplinkybių, kad ji įvykio dieną vairavo automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, kad sukėlė eismo įvykį, kad pertrenkė keliu ėjusią pėsčiąją E. T., kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, policijai apie įvykį nepranešė, pagalbos nukentėjusiajai nesuteikė, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė. Visos šios aplinkybės yra detaliai aptartos skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys nuteistajai žinomas, todėl dar sykį plačiau pasisakyti apie jas šioje nutartyje nėra būtinybės. Kita vertus, Z. G. dėl kilusių padarinių verčia kaltę pačiai žuvusiajai E. T., neva, pastaroji staiga iššoko į kelią prieš pat jos vairuojamą automobilį ir dėl to buvo parblokšta.

Byloje surinkti ir ištirti įrodymai rodo, kad tik Z. G. padaryti KET pažeidimai buvo būtinąja padarinių kilimo sąlyga.

Iš ekspertizės akte Nr. 11Š-38(15) nurodyta, kad susidariusioje eismo situacijoje automobilio „Renault Megane Scenic“ vairuotoja Z. G., matydama priekyje jos išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį, tikėtina, kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, žiūrint kryptimi nuo Žeimelio, pėsčiąją E. T. ir artėdama link jos, privalėjo mažinti vairuojamo automobilio važiavimo greitį ir pasirinkti tokį tarpą iš šono (šiuo atveju nemažesnį kaip 1 m.), kad užtikrintų saugų prasilenkimą, tačiau nurodytoje eismo situacijoje automobilio „Renault Megane Scenic“ vairuotoja Z. G., prasilenkdama su dešiniau jos išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį, tikėtina, kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, žiūrint kryptimi nuo Žeimelio, ėjusia pėsčiąja E. T., nepasitraukė kairiau ir nepaliko saugaus tarpo iš dešinės, dėl ko kliudė pėsčiąją, kas techniniu požiūriu ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (2 t., 111–116 b. l.). Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė E. G.- G. patvirtino savo išvadas ir paaiškino, kad pėsčioji E. T. ėjo dešiniąja kelio važiuojamąja dalimi, tikėtina, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pagal transporto priemonių judėjimo kryptį, ir techniniu požiūriu šie jo veiksmai buvo priimtini, o transporto priemonės vairuotoja (Z. G.), prasilenkdama su pėsčiąja, turėjo palikti saugų tarpą iš šonų. Kaip jau buvo minėta ankščiau, Z. G. tvirtino, kad pėsčioji E. T., likus maždaug apie 1 metrą iki jos automobilio, ranka kažką gaudydama, staiga šoktelėjo 1-2 žingsnius link kelio vidurio ir todėl buvo parblokšta. Tokie apeliantės aiškinimai yra grįsti tik jos pačios parodymais, yra neįtikėtini ir paneigti kitais bylos įrodymais.

Pirmiausia teisiamajame posėdyje Z. G. nurodė, kad ji pėsčiąją pamatė iki pastarosios likus apie 15-20 metrų, tačiau kažkodėl nematė vežimėlio su vaiku, nors nustatyta, jog vežimėlis eismo įvykio vietoje buvo. Specialistas išvadoje Nr. pM 31/14-366/10(04) nurodė, jog labiausiai tikėtina, kad susidūrimo su automobiliu metu E. T. buvo į jį pasisukusi nugara. Tam neprieštarauja poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimų lokalizacija abiejų šlaunų ir kairės blauzdos užpakaliniame paviršiuje bei kairiame pakinklyje (1 t., 47 b. l.). Šią išvadą specialistas H. D. patvirtino ir teisiamajame posėdyje, nurodydamas, kad žuvusiosios abejose kojose iš nugarinės pusės yra kraujosruvos, nubrozdinimai, todėl labiausiai tikėtina, jog pirminis smūgis buvo iš nugaros, o po to buvo kontaktas su kitais bukais paviršiais. Jei nukentėjusioji būtų ėjusi skersai gatvės, sužalojimai būtų kitokio pobūdžio – jie būtų lokalizuoti vienoje kūno pusėje. Taigi, jei tikėti nuteistosios Z. G. versija, reiktų daryti išvadą apie visiškai neįtikėtiną E. T. gebėjimą atlikti du ar vieną itin staigų šuolį link kelio vidurio, spėjant dar ir atsistoti nugara į atvažiuojantį automobilį, kai iki atvažiuojančio automobilio likęs vos 1 metras. Tokios išvados prasilenktų su elementaria logika, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Z. G. versijas atmetė.

Nepagrįstai skunde apeliantė teigia, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota tikėtina susidūrimo vieta yra 0,3 m nuo kelio centro (1 t., 14–23 b. l.). Atsakant į tokius argumentus pirmiausia pažymėtina, kad susidūrimo vieta nėra vienas taškas, 0,3 m nutolęs nuo kelio centro. Eismo įvykio plane ketvirtu numeriu pažymėta vieta yra platesnės lokalizacijos – ir 0,3 m nuo kelio centro, ir 0,6 m nuo kelio krašto. Ekspertė E. G.-G., pateikdama ekspertines išvadas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgė ir įvertino tiek Z. G. nurodytas aplinkybes, tiek eismo įvykio plane užfiksuotus duomenis, į kuriuos apeliuoja nuteistoji. Ekspertė nurodė, kad Z. G., matydama priekyje jos išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį, tikėtina, kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, žiūrint kryptimi nuo Žeimelio, pėsčiąją E. T. ir artėdama link jos, privalėjo mažinti vairuojamo automobilio važiavimo greitį ir pasirinkti tokį tarpą iš šono, kad užtikrintų saugų prasilenkimą. Aptariamoje eismo situacijoje, pasak ekspertės, kai Z. G. prieš pat pėsčiosios pertrenkimą važiavo kelio važiuojamosios dalies dešine, žiūrint kryptimi nuo Žeimelio, puse, eismo juostos viduriu, t. y. apie 0,67 m dešiniau nuo menamos ašinės linijos, seka, kad automobilio vairuotoja, prasilenkdama su pėsčiąja, turėjo techninę galimybę pasitraukti kairiau, kad užtikrinti didesnį tarpą iš šono, tačiau to nepadarė.

Taigi, visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pateikiant eismo įvykio ekspertizės išvadas nebuvo įvertinta tai, kokį automobilį Z. G. vairavo, kaip ir kur po kontakto su automobiliu buvo nublokštas pėsčiosios E. T. kūnas, kad neįvertinti E. T. veiksmai prieš eismo įvykį, kelio kelkraštis ir kt. aplinkybės. Visi šie duomenys kartu su liudytojų ir nuteistosios Z. G. parodymais buvo pateikti įvertinti ekspertei E. G.-G., kuri padarė atitinkamas išvadas, kurių turinys apeliantei žinomas. Ekspertė įvertino, kad Z. G. vairavo automobilį „Renault Megane Scenic“, nurodė, kad po smūgio pėsčioji E. T. buvo bloškiama į priekį ir į dešinę, žiūrint nuo Žeimelio pusės, kad E. T. prieš eismo įvykį ėjo ne kelkraščiu, o tikėtina dešiniąja kelio puse, arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto ir kad jos veiksmai buvo priimtini KET požiūriu. Eismo įvykio metu (2010 m. birželio 28 d.) galiojusių Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1222 redakcija) 43 p. numatė, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir pridėtų nuotraukų akivaizdu, kad kelio, kuriuo automobiliu važiavo Z. G., kelkraštis apaugęs žole, nelygus, todėl eiti tokiu kelkraščiu pėstiesiems sudėtinga, vadinasi, jie gali eiti ir važiuojamosios dalies pakraščiu. Taigi, nėra duomenų, kad E. T. būtų pažeidusi KET reikalavimus, priešingai nei nuteistoji Z. G., kuri mažindama automobilio greitį ir palikdama pakankamą tarpą iš dešinės, kad saugiai prasilenktų su pėsčiąja, būtų turėjusi techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo, tačiau, kaip nustatyta, to nepadarė ir būtent jos veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui, kurio metu žuvo žmogus, kilti. Tiesa ekspertizės akte Nr. 11Š-38(15) buvo vertinama, kad pėsčioji E. T., prieš jos kontaktą su Z. G. automobiliu, stūmė (traukė) vaikišką vežimėlį. Ši aplinkybė, kaip jau šioje nutartyje minėta, nėra pagrįsta neabejotinais įrodymais, tačiau dėl to nėra pagrindo iš esmės abejoti ekspertės išvadomis ir jas atmesti.

Atsižvelgiant į tai kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad Z. G. padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Juk net jei ir ėjo E. T. dešiniąja kelio dalimi (arčiau ar toliau nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), o „Renault Megane Scenic“ vairuotoja, iš tolo matydama pėsčiąją, būtų pasirinkusi saugų greitį, būtų pakankamai atidi, esant tokioms meteorologinėms sąlygoms (šviesus paros metas, saulėta), esant geram matomumui plačiam asfalto danga dengtam keliui – 6,1 m (2 t., 118–121; 131–135 b. l.), t. y. nepažeistų KET reikalavimų, ji būtų laiku sureagavusi į kliūtį ir sustabdžiusi savo vairuojamą automobilį, ar apvažiavusi kliūtį saugiu atstumu ir išvengusi sužalojimų padarymo pėsčiajai. Tačiau, kaip minėto nuteistoji, matydama pėsčiąją ji važiavimo greičio nemažino, vairavimo trajektorijos nekeitė, automobiliu važiavo toliau, manydama, kad saugiai prasilenks su pėsčiąja. Taigi kolegija konstatuoja, kad Z. G. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – kito asmens žūtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Z. G. kalta pagal BK 281 str. 5 d. ir nėra teisinio pagrindo ją išteisinti.

Be to, Z. G. pagrįstai nuteista ir pagal BK 144 str. (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2011 m. liepos 5 d.), kadangi po sukelto eismo įvykio, kurio metu buvo perblokštas žmogus, apgadintas pačios vairuotojos automobilis, t. y. aiškiai kilęs pavojus nublokštos pėsčiosios E. T. gyvybei, turėdama pareigą pagal Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1222 redakcija), 231.5 p. rūpintis eismo įvykio metu sužeistu pėsčiuoju, nesustojo ir nepagelbėjo nukentėjusiajam asmeniui – iš eismo įvykio vietos pasišalino, nors neabejotinai suvokė, kad pertrenkė pėsčiąją, kad pastarosios gyvybei gali grėsti pavojus. Apeliantės tikinimai, kad ji nesuvokė sukėlusi eismo įvykį, pertrenkusi pėsčiąją, kad nepastebėjusi apgadinto savo pačios vairuoto automobilio yra paneigti nustatytų objektyvių aplinkybių ir net pačios nuteistosios parodymais, kuomet teigė, jog prasilenkdama su pėsčiąja išgirdo trinktelėjimą, pažiūrėjusi per veidrodėlį pėsčiosios nebematė ir nuvažiavo toliau. Be to, šioje nutartyje anksčiau buvo minėta, kad apie sukeltą eismo įvykį Z. G. pasipasakojo savo sutuoktiniui dar iki to, kai buvo nustatytas kaltininkas šioje baudžiamojoje byloje.