Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Sigitos Bieliauskienės, Aloyzo Kruopio,

nuteistųjų gynėjams advokatams Dimitrijui Fomkinui, Ramutei Veronikai Šalaviejūtei, Valdui Burneikiui, Vitalijui Burinskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. D., R. Š., D. M. ir A. T. (A. T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant: nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei išėjimas susijęs su darbu ar mokslu; iki 2016-04-01 pradėti mokytis arba pradėti dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką mokytis, dirbti ar būti registruotam darbo biržoje; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. T. pripažintas kaltu pagal BK BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir paskirta 250 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto ,,a“ papunkčiu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-06-19 iki 2014-06-20, ir A. T. paskirta galutinė 246 MGL (9 264,36 Eur) dydžio bauda.

A. T. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. M., R. B. (R. B.), A. S. (A. S.), tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad būdamas bendrininkų grupės, skirtos daryti sunkius nusikaltimus – kontrabandos būdu gabenti ir neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamas prekes, organizatoriumi, organizavo neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą per valstybės sieną, neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: jis, veikdamas bendrininkų grupe, su tyrimo nenustatytais Baltarusijos Respublikos piliečiais ir Lietuvos Respublikos piliečiais R. D., R. Š., R. B., A. S., koordinavo grupės narių veiklą ir jai vadovavo, o būtent: susitarė su tyrimo metu nenustatytu Baltarusijos Respublikos piliečiu, kad šis naktį iš 2014-05-27 į 2014-05-28, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) prieigose, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 1177 per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką permes 19 dėžių su cigaretėmis – 9498 pakelių cigarečių „FEST“, pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė įskaitant sumokėti privalomus mokesčius yra 20688,95 Eur, taip išvengiant muitinės kontrolės, o R. D. kartu su bendrininkais A. S., R. B. ir R. Š. paims šias kontrabandos būdu per valstybės sieną pergabentas cigaretes ir gabens jas į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą.

D. M., A. T., R. D., R. Š. nuteisti už tai, kad kartu su D. M., R. B. ir A. S., pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (su vėlesniais pakeitimais) 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, veikdami bendrininkų grupe, organizatoriui D. M. koordinuojant grupės narių veiklą ir jai vadovaujant, padėjėjams D. M. ir A. T. duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones bei šalinant kliūtis, o būtent: D. M., būdamas netoli nusikaltimo vietos, nuo 2014-05-28 00:03 iki 2014-05-28 22.53 val. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), su bendrininkų grupės nariais – A. S., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 867437102, R. D., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 860439018, D. M., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 860905108, A. T., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 864555558, koordinuodamas pastarųjų veiksmus, D. M. nuo 2014-05-28 00.46 iki 2014-05-28 13.02 val. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris 860905108, su bendrininkų grupės nariais – A. S., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 867437102, R. D., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 860439018, D. M., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini), A. T., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 864555558, koordinuodamas pastarųjų veiksmus bei A. T. nuo 2014-05-28 00:46 iki 2014-05-28 16.25 val. kontaktavo mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris 864555558, su bendrininkų grupės nariais – D. M., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris 860905108, D. M., kurio mobiliojo ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini), padėjo daryti nusikalstamą veiką, duodant patarimus, nurodymus, teikiant priemones bei šalinant kliūtis, D. M., nurodė R. D., R. Š., A. S. ir R. B. nuvykti į mišką, esantį tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), paimti 19 dėžių cigarečių – 9498 pakelių cigarečių „FEST“, pagamintų Baltarusijos Respublikoje ir nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė įskaitant sumokėti privalomus mokesčius yra 20 688,95 Eur ir kurias tyrimo metu nenustatyti Baltarusijos Respublikos piliečiai naktį iš 2014-05-27 į 2014-05-28, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) prieigose, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 1177, permetė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, ir nugabenti į jų sutartą vietą, esančią (duomenys neskelbtini) prieigose.

R. Š., R. B. ir A. S., veikdami D. M., koordinavusio ir vadovavusio kitiems bendrininkų grupės nariams, nurodymu, naktį iš 2014-05-27 į 2014-05-28 (duomenys neskelbtini) prieigose, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. 1177 šias akcizais apmokestinamas prekes – 9 498 pakelių cigarečių „FEST“ nuo nurodytos vietos neteisėtai gabeno į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kartu su R. D. sukrovė į automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą R. D., stovėjusį už maždaug 200 metrų nuo valstybės sienos, kurias R. D. laikė bei gabeno į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kur tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų, miške jas iškrovė ir paliko nakčiai.

R. D., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014-05-28, D. M. nurodymu, automobiliu „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į mišką, esantį tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų, kur dalį – 10 dėžių akcizais apmokestinamų prekių sukrovė į minėtą automobilį ir laikė bei gabeno į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) prieigose.

R. Š., R. B. ir A. S., toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014-05-28, apie 11 val., D. M. nurodymu, R. B. vairuojamu automobiliu „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vyko į mišką, esantį tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), paimti likusių 9 dėžių cigarečių „FEST“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurias sukrovė į minėtą automobilį ir, sprukdami nuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, minėtu automobiliu akcizais apmokestinamas prekes gabeno į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) prieigose, kur jie minėtas akcizais apmokestinamas prekes sukrovė iš automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į R. D. priklausantį automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. D. minėtas dėžes cigarečių laikė ir gabeno iki 2014-05-28, 12.30 val., kai Vilniaus r., Mažeikių k. prieigose buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, arba paskirti tokio dydžio bausmę, kurią jis jau yra atlikęs.

Nuteistasis teigia, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Apeliantas nurodo, jog jis buvo tik vairuotojas ir dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių disponavo nedeklaruotu kroviniu. Mano, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nes jis kroviniu disponavo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir valstybinės sienos pažeidęs nebuvo. Nuteistasis prašo jo veiką kvalifikuoti kaip neteisėto (nedeklaruoto) krovinio (kontrabanda) disponavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, be tikslo jį platinti arba kaip nors pasipelnyti, kadangi tai patvirtina bylos duomenys, be to, jis buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teises, t. y. Ženevos Konvencijos 5 ir 6 straipsnius, kuriuose nurodyta, jog kiekvienas faktas turi būti patikrintas ir įrodytas įstatymuose nustatyta tvarka, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, jog asmens pripažinimas įtariamuoju dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negali būti teisėtas pagrindas to, kad šį nusikaltimą padarė būtent įtariamasis.

Apeliantas teigia, jog skirdamas bausmę teismas neteisėtai nurodė, kad jis praeityje teistas, nes nuteistasis paskirtas bausmes yra atlikęs. Teismas neteisėtai vadovavosi ir nuteistojo socialine padėtimi bei asmeninėmis savybėmis, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas. Be to, teisme BPK 293 straipsnio 4 dalies pagrindu ištirti įrodymai jo atžvilgiu yra prieštaringi, nepatikimi ir turi būti vertinami kaip prielaidos, kuriomis skiriant bausmę remtis negalima.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog jis visiškai prisipažino, tačiau teismas neteisėtai paskyrė dvigubai didesnę bausmę nei prašė prokuroras. Be to, teismas nepagrįstai nepritaikė BK 64 straipsnio nuostatų ir nesumažino bausmės trečdaliu, taip pat nepagrįstai netaikė ir BK 62 straipsnio, kadangi tyrimo metu apeliantas geranoriškai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir padėjo atskleisti nusikaltimą. Dėl savo nusikalstamų veiksmų apeliantas gailisi, kaltę pripažino ir viso bylos nagrinėjimo metu baudžiamosios atsakomybės nevengė. Pažymi, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos sieną.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantas nurodo, jog jam paskirta per griežta bausmė. Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje jis nuteistas pirmą kartą, todėl nesuvokė šios nusikalstamos veikos rimtumo ir pasekmių. Nuteistasis viso bylos proceso metu davė nuoširdžius parodymus, kurie padėjo nustatyti tikrąsias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Todėl mano, kad turėjo būti pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos. Apeliantas taip pat nurodo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis nedirbo, neturėjo pajamų, tačiau šiuo metu su sesers pagalba susirado darbą, apmastė savo veiksmus ir padarė išvadas, nori gyventi su šeima.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį panaikinti ir jį išteisinti. Pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis dėl nusikalstamos veikos pagal BK 199² straipsnio 1 dalį prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Nuosprendžio dalį dėl bausmės D. M. paskyrimo pakeisti. Už nusikalstamą (-as) veiką (-as) paskirti kitą bausmės rūšį – baudą, į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinajame sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2014-05-28 iki 2014-08-07. Tuo atveju, jei teismas manys, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. M. paskiriant tik laisvės atėmimo bausmę, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, neskiriant apribojimo, susijusio su buvimu namuose nustatytomis valandomis.

Apelianto nuomone, nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, priimtas pažeidžiant BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Be to, teismas nesivadovavo analogiškose baudžiamosiose bylose suformuota teismų praktika.

Nuteistasis nurodo, jog iš nuosprendžio (l. 17, 18) matyti, kad teismas pripažino aplinkybę, jog nei D. M., nei kiti kaltinamieji sienos nekirto ir per valstybės sieną cigarečių negabeno. Be to, kaip teisingai nurodė teismas, R. Š., A. S., R. B. ir R. D. kaltinimai pagal BK 199 straipsnio 1 dalį net nebuvo pareikšti. Aplinkybė, kad nei D. M., nei kiti kaltinamieji per valstybės sieną cigarečių negabeno, nustatyta ir teismo nuosprendyje pasisakant dėl kaltinamųjų veikų kvalifikavimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (l. 20-23).

Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2014).

Iš D. M. ir kitų nuteistųjų parodymų matyti, kad jie tarėsi tik dėl per valstybės sieną jau permestų cigarečių nugabenimo į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. Nuteistasis D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad jis, būdamas Baltarusijos Respublikoje, susipažino su asmeniu, vardu Aleksandras, kuris pasiūlė užsidirbti pinigų gabenant cigaretes nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. A. turėjo susisiekti su D. M. tada, kai cigaretės jau bus perneštos į Lietuvos Respublikos teritoriją, kad pastarasis jas nugabentų į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, t. y. tarp jų (D. M. ir A.) susitarimas buvo tik dėl cigarečių gabenimo į valstybės teritorijos gilumą. 2015-11-05 teisiamojo posėdžio metu D. M. parodė, jog nežinojo, kokiu būdu cigaretės bus permestos per valstybės sieną.

R. D. parodė, kad kontrabandoje su M. nedalyvavo. Aiškino, kad kartą jam vienas asmuo pasiūlė užsidirbti pinigų pervežant cigaretes. R. D. prisipažino, kad automobiliu „Renault Laguna” gabeno cigaretes, kurias paėmė iš Lietuvos Respublikos teritorijos maždaug už 15 km nuo Lietuvos Respublikos sienos. R. Š. paaiškino, kad cigarečių dėžes nešiojo jis, R. B. ir A. S.. R. D. apsisuko ir išvažiavo, laukė skambučio, kada cigarečių dėžės bus suneštos kiek atokiau nuo valstybės sienos. Per valstybės sieną baltarusiai buvo perdavę 9 ar 10 dėžių cigarečių. Cigarečių dėžes R. Š., R. B. ir A. S. nešė į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, apie 150-200 metrų. R. B. parodė, kad A. S. jam pasiūlė užsidirbti nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos pernešant kontrabandines cigaretes, sakė, kad už atgabentą vieną dėžę mokama po 80 Lt. Pripažino, kad 2014-05-27 jis (R. B.), R. Š. ir A. S. miške nuo sienos link kelio pernešė 19 dėžių kontrabandinių cigarečių ir ten jas paliko. 2015-11-05 teisiamojo posėdžio metu R. B. patikslino, kad jis prisipažįsta gabenęs cigaretes, bet per sieną jų nepermetinėjo. A. S. parodė, kad D. M. R. D. nurodė nuvažiuoti prie valstybės sienos ženklo Nr. 1177, o A. S. nurodė kartu su R. Š. ir R. B. atgabenti į sutartą vietą jau permestas per valstybės sieną 20 dėžių su cigaretėmis. 2015-11-05 teisiamajame posėdyje apklausti VSAT prie VRM pareigūnai M. V. ir O. A. patvirtino, kad jie stebėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias dėžes su cigaretėmis, kurių vėliau atvažiavo pasiimti kaltinamieji. Tačiau abu pareigūnai nematė, kaip cigaretės buvo perneštos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Apeliantas pažymi, jog be to, kad jis ir kiti nuteistieji teigė, kad dėžių su cigaretėmis D. M. per valstybės sieną negabeno ir to neorganizavo, pareigūnai taip pat teigė, kad nežino ir nematė, kaip dėžės su cigaretėmis pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Kaip minėta, kontrabandos subjektyviajam požymiui būdinga tiesioginė tyčia, tuo tarpu D. M. ir kiti nuteistieji ne tik negabeno privalomų pateikti muitinei daiktų – cigarečių per valstybės sieną, bet ir jų tyčia apėmė tik į Lietuvos Respublikos teritoriją jau pergabentų (permestų) dėžių su cigaretėmis gabenimą į valstybės teritorijos gilumą.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog būtent jis tarėsi su asmeniu, besinaudojančiu baltarusišku telefono abonentu, dėl neteisėto cigarečių pernešimo/permetimo (gabenimo) per Lietuvos Respublikos sieną, dėl jų kieko (apie 20 dėžių), kad jis surado kitus kaltinamuosius, turėjusius gabenti dėžes su cigaretėmis, ir koordinavo jų veiksmus, todėl, nors pats D. M. betarpiškai nerealizavo nusikaltimo objektyviosios pusės požymio, tačiau, duodamas nurodymus, palaikydamas ryšį telefonu, veikė kaip kontrabandos organizatorius.

Skundo autorius visų pirma pažymi, kad teismas nuosprendyje ne kartą konstatavo, jog dėžes su cigaretėmis per valstybės sieną pernešė ne kaltinamieji, o nenustatyti asmenys iš Baltarusijos, be to, kitiems kaltinamiesiems, išskyrus D. M. ir A. T., kaltinimai pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nebuvo pareikšti. Antra, D. M. parodė, kad su Aleksandru tarėsi, kad pastarasis praneš, kada ir kur per valstybės sieną bus permestos dėžės su cigaretėmis, o jis turės surasti kelis vyrus nuvažiuoti prie valstybės sienos tas dėžes pasiimti ir pervežti jas į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą. Taigi, telefoninis ryšys buvo palaikomas tam, kad žinoti, kur ir kokiu laiku dėžės su cigaretėmis bus permestos per valstybės sieną. Trečia, byloje nėra nė vienos telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurios būtų galima matyti pokalbių tarp D. M. ir nenustatyto Baltarusijos piliečio turinį. Iš byloje esančios telekomunikacinių įvykių analizės matyti, jog 2014-05-26 ir 2014-05-27 užfiksuoti skambučiai iš D. M. naudotų abonentinių numerių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į baltarusišką telefono numerį (duomenys neskelbtini), bet koks pokalbių turinys – nenustatyta. Todėl apelianto parodymai, kad susižinojimas tarp jo ir baltarusio vyko ne tam, kad organizuotų kontrabandą, o todėl, kad jis turėjo žinoti, kur ir kada per valstybės sieną bus permestos dėžės su cigaretėmis, kad galėtų jas iš ten paimti, nėra paneigti jokiais įrodymais, todėl turi būti vertinami nuteistojo naudai.

Toliau apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio motyvai baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2014 ir nurodoma, jog tiek nagrinėjamoje byloje, tiek išnagrinėtoje byloje padarytos analogiškos nusikalstamos veikos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje buvo įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti pėdsakai ant kontrolinės pėdsakų juostos, buvo duomenys, kad dėžes į Lietuvos Respubliką pernešė baltarusiai, galiausiai tarp nuteistųjų ir nenustatyto asmens iš Baltarusijos Respublikos buvo užfiksuoti pokalbiai mobiliojo ryšio telefonu, kurių metu buvo derinamas atvykimo prie abiejų valstybių sienos laikas, vieta ir pan., tačiau nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismams šių duomenų nepakako kaltei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokių duomenų nėra. Visų pirma, nėra jokių objektyvių įrodymų apie neteisėtą valstybės sienos perėjimą (pvz., įvykio vietos apžiūros protokolo su ant kontrolinės juostos užfiksuotais pėdsakais ar pan.). Be to, D. M. bendravimas su nenustatytu asmeniu iš Baltarusijos siekiant sužinoti atvykimo prie valstybės sienos vietą, laiką ir pan., kaip išaiškino teismas išnagrinėtoje byloje, negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika – kontrabanda, juolab – kaip kontrabandos organizavimas. Tuo tarpu dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių gabenimo organizavimo D. M. savo kaltę pripažino visiškai ir už šią nusikalstamą veiką yra nuteistas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su paskirta bausme. Apeliantas pažymi, jog tuo atveju, jei jis būtų išteisintas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinama tai, kad jis padarė ne du, o vieną sunkų nusikaltimą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis dėl padarytų nusikaltimų nesigaili. Nuteistasis kaltę dėl nusikalstamos veikos pagal BK 199² straipsnio 1 dalį pripažino dar ikiteisminio tyrimo metu ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamųjų posėdžių metu davė parodymus, padėjusius nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes ir net kelis kartus pakartojo, jog nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau teismas nuosprendyje neargumentavo, kokie būtent D. M. paaiškinimai neleidžia daryti išvados, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Apeliantas taip pat nurodo, jog atidėdamas bausmės vykdymą maksimaliam 3 metų laikotarpiui teismas vadovavosi tuo, kad jis jau anksčiau buvo teistas atidedant bausmės vykdymą. Tačiau iš bylos matyti, jog 8 mėnesių laisvės atėmimas su bausmės vykdymo atidėjimu 1 metams D. M. buvo paskirtas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-09-21 nuosprendžiu. BK 97 straipsnio 1 dalis numato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. BK 97 straipsnio 6 dalis numato, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turinčiais teistumą laikomi: asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Šiuo atveju teistumas pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-09-21 nuosprendį suėjo 2013 m. spalio mėn. pabaigoje. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2015-11-13 nuosprendis kitoje baudžiamojoje byloje dar neįsiteisėjęs, nagrinėjamas apeliacinėje instancijoje, toje baudžiamojoje byloje D. M. siekia išteisinimo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ankstesniu kito teismo nuosprendžiu, pagal kurį teistumas seniai pasibaigęs, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepagrįstai atidėjo maksimaliam 3 metų laikotarpiui.

Apeliantas taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad po nuosprendžio priėmimo pasikeitė aplinkybės, susijusios su jo užimtumu. 2016-03-17 jis buvo priimtas dirbti sargo pareigose. Pasirašius darbo sutartį, buvo sudaryti darbo grafikai 2016 m. kovo ir balandžio mėnesiams, pagal kuriuos jis turi dirbti kasdien nuo 22 val. iki 6 val. Kitais mėnesiais darbo grafikai gali kisti, todėl mano, kad nėra tikslinga skirti įpareigojimą nustatytu laiku būti namuose.

Dėl nurodytų aplinkybių nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje ir nuoširdžiai gailisi. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad D. M. įsidarbino, už įvykdytą (-as) nusikalstamą (-as) veiką (-as) paskirti kitą bausmės rūšį – baudą. Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2014-05-28 iki 2014-08-07. Apeliantas nuomone, dirbdamas ir sumokėdamas baudą jis atneš daugiau naudos visuomenei nei būdamas nuteistu laisvės atėmimo bausme. Tuo atveju, jei teismas manys, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant laisvės atėmimo bausmę, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, neskiriant apribojimo, susijusio su buvimu namuose nustatytomis valandomis.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį baudžiamojoje panaikinti ir jį išteisinti.

Nesutikdamas su nuosprendžiu nuteistasis teigia, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvados pagrįstos prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja nusikaltimo padarymu įtariamo asmens įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo turi pripažinti teismas.

Skundo autorius nurodo, kad viso bylos proceso metu jis nuosekliai parodė, jog nieko bendro su kitų nuteistųjų padarytomis nusikalstamomis veikomis neturėjo, jokio nusikaltimo nedarė. Telefonu, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini), su R. D., kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini), 2015-05-28 11.57.35 val. ir 2015-05-28 12.03.58 val. nebendravo, jokių patarimų jam nedavė, įrašuose užfiksuotas balsas yra ne jo (A. T.).?

Apeliantas teigia, kad jo kaltė negali būti grindžiama garso įrašais Nr. 2240 ir 2241. Teismas, remdamasi specialisto išvada Nr. 11-2243 (14) nurodė, kad garso įrašuose Nr. 2240 ir 2241 yra užfiksuota vieno ir to paties asmens, kurio pasakytos frazės pateiktose garso įrašo stenogramoje žymimos raide A, balsas ir kalba, tikėtina, kad tas asmuo yra A. T.. Ši išvada yra tikėtina, nepaneigta kitais objektyviais įrodymais. Dėl pokalbių buvo apklaustas ne tik apeliantas, bet ir R. D.. Apeliantas nurodė, kad įrašuose girdimas balsas yra ne jo, R. D. patvirtino, kad su A. T. nekalbėjo, D. M. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, kad būtent jis iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) skambindavo kitiems nuteistiesiems, duodamas jiems nurodymus ką reikia daryti. Pastarasis nurodė, kad A. T. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo. Be to, byloje buvo pateikti įrodymai, kad 2014-05-28 apeliantas buvo Vilniaus mieste – išsinuomojo automobilį. Tai, kad 2014-05-28 jis buvo Vilniaus mieste ir buvo išsinuomojęs automobilį, jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, bet nei prokuroras, nei teismas šių objektyvių duomenų nepatikrino, ir nekaltumą patvirtinantį įrodymą atmetė. Nurodyta sutartis nėra nuginčyta, todėl ja reikėjo vadovautis sprendžiant, ar 2014-05-28 apeliantas galėjo būti ne Vilniuje, o (duomenys neskelbtini). Todėl yra objektyvus pagrindas tikėtiną specialisto išvadą nelaikyti A. T. kaltės įrodymu. Nurodytu telefonu galėjo atsiliepti tik D. M., o ne jis (A. T.).

Apelianto nuomone, jo kaltės neįrodo ir aplinkybės, kad jo telefono numeris 2014-05-28 11-12 val. buvo pririštas prie celės Nr. 063 (įvairiomis kryptimis D, E, F.), kad jo telefonas buvo pririštas prie šios celės iki 16:11 val., o tik 16:16, 16:18 val. buvo pririštas prie celės Nr. 047, o vėliau – vėl prie celės Nr. 063. Visų pirma, nuteistasis nežino, kur yra nurodytos celės, o ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme jo neklausė, kur buvo jo telefonas, jis taip pat negali šių aplinkybių prisiminti. Gali būti, kad 2014-05-28 telefoną buvo palikęs namuose, gali būti, kad buvo pas savo draugę (sugyventinę), tačiau tiksliai gali nurodyti, kad 2014-05-28 su reikalais buvo išvykęs į Vilnių, ten sugedo automobilis ir jis turėjo išsinuomoti pakaitinę mašiną.

Apeliantas nesutinka ir su teismo motyvais, kad jo kaltę patvirtina nuteistųjų R. Š., A. S. bei liudytojos V. K. – S. parodymai. Nuteistasis pažymi, kad jei 2014-05-28 kitiems kaltinamiesiems imant dėžes su cigaretėmis iš miško jis būtų važinėjęs su D. M., tai būtų užfiksuota pagal kitų kaltinamųjų ir jo telefono buvimo vietas – byloje tokių duomenų nėra. Be to, apeliantas 2014-05-28 buvo Vilniuje, o nuteistųjų parodymai nebuvo nuoseklūs ir keitėsi. A. S. 2014-05-29 parodė, kad 2014-05-27 apie 13-14 val. jam paskambino D. M. ir pasakė, kad apie 16 val. atvažiuotų į (duomenys neskelbtini). Jis su R. Š. ir R. B. atvažiavo, atvažiavo D. M. su ,,VW Vento“, D. M. su ,,Laguna“, D. M. paaiškino, kur reikia važiuoti pasiimti prie Nr. 1177 permestas cigaretes. Kad A. T. dalyvavo organizuojant šį nusikaltimą, jis (A. S.) tokių parodymų nedavė. 2015-05-28 apie 10 val. jis paskambino D. ir paprašė pinigų už pergabentas cigaretes, pastarasis liepė atvykti į (duomenys neskelbtini), jis su R. Š., R. B. ir Viktorija nuvažiavo, prie jų privažiavo D., nuvažiavo atvežti pinigų, netrukus atvažiavo R. D. su ,,Renault Espace“, kuriame buvo pakrauta 10 dėžių cigarečių, R. D. pasakė jam (A. S.), atvežti likusias dėžes, jie su R. B. sėdo į mašiną, nuvažiavo į mišką ir ten surado 9 dėžes su cigaretėmis. Tuomet juos bandė sulaikyti pasieniečiai, jie bėgo. Grįžo į aikštelę, kur buvo R. D. ir V., perkrovė cigaretes į R. D. automobilį ,,Laguna“, ir pastarasis išvažiavo. Netrukus atvažiavo D., ir pasakė, kad reikia sudeginti Espace, automobilis buvo nuvežtas atokiau, prie jo privažiavo broliai M. ir A. T., kažkas iš jų padegė ,,Espace“. 2014-05-30 papildomos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. davė kitokius parodymus, nurodydamas, kad ,,Espace“ padegė A. T., o kitą mašiną jam davė D. M. (pirmoje apklausoje teigė nežinąs, kas padegė, kitą automobilį davė A. T.). Apie A. T. paaiškino, kad iki 2014-05-28 buvo keli kontrabandos atvejai ir neva pinigus jiems mokėdavo A. T.. Tačiau visų apklausų metu A. S. parodė, kad nusikaltime (kontrabandoje ir neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių gabenime 2015-04-27 - 28) A. T. nedalyvavo.

Iš R. Š. 2014-05-29 apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodymų matyti, kad neva padegti automobilį liepė ir padegė A. T., kad kitą ,,Espace“ automobilį atvarė D.. Apeliantas teigia, jog R. Š. parodymai skiriasi nuo A. B. parodymų ir yra nenuoseklūs. Be to, teisme R. Š. patvirtino, kad jis buvo apklaustas abstinencijos metu – prieš įvykį vartojo narkotikus, jautė narkotinį badą. Taip pat parodė, kad broliai M. su juo neatsiskaitė, todėl turi pagrindą apkalbėti visus, tame tarpe ir apeliantą.

Liudytoja V. K. – S. bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme į posėdžius neatvyko, todėl jos parodymai buvo pagarsinti. Apeliantas mano, kad teismas negalėjo remtis jos parodymais, nes pagal BPK 276 straipsnį, teismas gali balsu perskaityti liudytojo parodymus, jei jis nedalyvauja dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad V. K. – S. turėjo svarbias priežastis neatvykti į teismo posėdį. Apelianto nuomone, ji vengė atvykti į teismo posėdžius, nes yra suinteresuota bylos baigtimi – ji yra nuteistojo sugyventinė. Kitą vertus, ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad neva jis (A. T.) nešė kanistrą padegant automobilį.

Remdamasis išdėstytu apeliantas daro išvadą, jog nuteistųjų A. S., R. Š., liudytojos V. K. – S. parodymai tarpusavyje skiriasi, yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitų nuteistųjų parodymams – nuteistieji D. M., D. M., R. B. kaltę pripažino, bet nurodė, kad A. T. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.

Be to, byloje yra nešališko liudytojo parodymai, kurie paneigia pastarųjų aptartus parodymus. Liudytojas M. Z. parodė, kad jis atpažino R. B. kaip asmenį, kuris nuo degančio automobilio ėjo su kanistru, kartu su juo ėjo R. Š., jie įsėdo į automobilį, vairuojamą A. S. ir išvažiavo. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio 2014-05-28 asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu atpažino asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 1 (R. B.), kuris rankoje nešė bakelį ir įsėdo į automobilį ,,Renault Espace” atvažiavusį netoli degančio automobilio (t. 1 b. l. 58-61); atpažino asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 3 (A. S.), kuris privažiavo automobiliu ,,Renault Espace” prie degančio automobilio (t. 1 b. l. 62-65); atpažino asmenį, esantį nuotraukoje Nr. 4 (R. Š.), kuris su kitu vyru, nešinu bakeliu, įsėdo į automobilį „Renault Espace”, atvažiavusį šalia degančio automobilio (t. 1 b. l. 66-69). Akivaizdu, kad automobilį padegė R. B. ir A. S., o ne jis (A. T.). Pastarasis taip pat pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnį, teismas turėjo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nuosprendyje nėra nurodyta, kodėl teismas atmetė liudytojo M. Z. parodymus apie automobilio „Renault Espace” padegimo aplinkybes. Palyginęs liudytojo M. Z. parodymus su savo parodymais bei nuteistųjų D. M., D. M., A. D., R. B. parodymais, apeliantas daro išvadą, kad jis negalėjo 2014-05-28 būti įvykio vietoje ir padegti automobilį.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliaciniu skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistųjų R. D., R. Š., D. M. ir A. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo D. M. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. neginčija savo kaltės ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, tačiau apeliantas mano, jog nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, priimta pažeidžiant BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo D. M. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas įvertintomis bylai išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, bei teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė šioje dalyje neteisėtą nuosprendį. Teismas išdėstė pakankamus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl D. M. pareikšto kaltinimo apimties, jo kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. M. kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus veiksmai pasireiškė tuo, kad jis tarėsi su asmeniu, kuris naudojosi baltarusišku telefono abonentu dėl neteisėto cigarečių gabenimo (pernešimo/ permetimo) per Lietuvos Respublikos sieną, dėl jų kiekio (apie 20 dėžių). Cigarečių gabenimui Lietuvos teritorijoje surado R. D., o per jį A. S., R. Š. ir R. B., pastariesiems davė nurodymus apie cigarečių pergabenimo per sieną vietą ir laiką, taip pat nurodė dėžes su cigaretėmis pergabenti į nurodytą vietą. Iš esmės pirmosios instancijos teismas D. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė paties D. M. bei kitų nuteistųjų – A. S., R. Š., R. B. parodymais, taip pat mobiliųjų operatorių duomenimis, patvirtinančiais D. M. parodymus apie jo ryšius su asmeniu iš Baltarusijos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvados dėl D. M. kaltės organizavus neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną, yra teisingos ir pagrįstos.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu, motyvuodamas tuo, kad jis pats dėžių su cigaretėmis per valstybės sieną nenešė, telefoninį ryšį su piliečiu iš Baltarusijos palaikė tam, kad žinoti, kur ir kokiu laiku jis (D. M.) turės surasti kelis vyrus ir nuvažiuoti pasiimti per valstybės sieną permestas dėžes su cigaretėmis, be to, byloje nėra duomenų apie jo (D. M.) ir Baltarusijos piliečio pokalbių turinį.

Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto skundo argumentus kaip nepagrįstus. Kai privalomi pateikti muitinei daiktai gabenami ne per muitinių postus, nusikaltimas yra baigtas nuo tų daiktų patekimo į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas momento. Pagal teismų praktiką – jeigu asmuo tiesiogiai nedalyvavo padarant BK 199 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos, tačiau organizavo, kurstė arba padėjo daryti šiuos nusikaltimus kitiems asmenims, jo veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2003, 2K-564/2012). Kaip minėta, šioje byloje nuteistasis D. M. pripažintas kaltu dėl kontrabandos organizavimo. Todėl apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad jis pats (D. M.) dėžių su cigaretėmis nenešė, nuteistojo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Iš teisiamojo posėdžio metu duotų nuteistojo D. M. parodymų matyti, kad jis neneigė, jog susipažinęs su Baltarusijos piliečiu, sutiko per valstybės sieną priimti iš Baltarusijos Respublikos perduotas cigaretes, bendravo su juo telefonu, tarėsi dėl cigarečių kiekio, jų pergabenimo vietos ir laiko, surado sutikusius į valstybės gilumą nugabenti cigaretes asmenis (R. D., A. S., R. Š. bei R. B.), su jais dalinosi informacija bei davė nurodymus dėl cigarečių gabenimo. Nurodyti nuteistojo parodymai pavirtina, jog D. M. veikė bendrininkų grupe su Baltarusijoje esančiu asmeniu (asmenimis) bei R. D., R. Š., A. S. ir R. B.. Pastarieji buvo suburti D. M. iniciatyva. Duodamas jiems nurodymus bei koordinuodamas jų veiksmus, D. M. jiems vadovavo, todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. M. organizavo neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną. Tai, kad nuteistasis D. M. kitaip supranta savo veiksmų teisinį vertinimą, jo kaltės dėl aptariamos veikos padarymo nepaneigia. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir visų nuteistųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teisme, vertino visų bylos duomenų visete, todėl apeliaciniame skunde cituojami nuteistųjų R. D., R. Š., R. B. ir A. S. parodymai ištraukiant iš konteksto atskirus teiginius, neduoda jokio pagrindo teigti, kad apeliantas nepagrįstai nuteistas dėl aptariamos veikos padarymo.

Nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neturi įtakos ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad šioje byloje apklausti pareigūnai nurodė, kad nežino ir nematė, kaip dėžės su cigaretėmis pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Apelianto dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei aplinkybes, jog būtent jis buvo šios nusikalstamos veikos organizatoriumi, vadovavo ir koordinavo grupės narių veiklą, patvirtina ir byloje esantys mobiliųjų operatorių pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad D. M. laikotarpiu 2014-05-26 – 2014-05-28 dažnai kontaktavo su Baltarusijos abonentu Nr. 375447799190, taip pat nuolat kontaktavo su R. D. bei D. M.. Be to, skambučių išklotinės patvirtina, jog 2014-05-27 naktį buvo itin suaktyvėję telefoniniai ryšiai tarp R. D. ir A. S., R. Š., D. M.. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog byloje nėra duomenų apie vykusių pokalbių tarp D. M. ir Baltarusijos piliečio turinį, kadangi nurodytų pokalbių turinys yra nustatytas paties D. M. parodymais.

Nuteistasis savo skunde apeliuodamas į Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, atkreipia dėmesį, jog išnagrinėtoje baudžiamojoje užfiksuoti pėdsakai ant kontrolinės pėdsakų juostos, taip pat yra duomenų, kad dėžes į Lietuvos Respubliką pernešė baltarusiai, galiausiai tarp nuteistųjų ir nenustatyto asmens iš Baltarusijos Respublikos buvo užfiksuoti pokalbiai mobiliojo ryšio telefonu, kurių metu buvo derinamas atvykimo prie abiejų valstybių sienos laikas, vieta ir pan. Tačiau nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismams šių duomenų nepakako kaltei pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Apelianto minimas nuosprendis yra priimtas byloje, kurioje asmenys dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti nesurinkus įrodymų, jog kaltinamieji padarė šį nusikaltimą. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas). Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti ir paneigti apelianto skundo teiginius, kad jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl šioje byloje remtis minimu nuosprendžiu kaip precedentu, nėra pagrindo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje panaikinimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nėra, todėl apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde taip pat prašo laisvės atėmimo bausmę pakeisti į kitą bausmės rūšį – baudą arba sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminą iki vienerių metų.

Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Iš nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. M., atsižvelgė į tai, kad jis padarė du sunkius nusikaltimus, kad buvo šių nusikaltimų organizatorius, įvertino tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o taip pat tai, kad D. M. yra jauno amžiaus, serga cukriniu diabetu, registruotas darbo biržoje, į narkologinę įskaitas neįrašytas, anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų nuteistąjį D. M. charakterizuojančių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra mažesni nei sankcijose nustatyti bausmės vidurkiai, yra teisingos ir tinkamos įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galutinę subendrintą bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą ir prie pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistajam D. M. taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. Nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jo atsakomybę švelnina tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. M. prisipažino iš dalies. Taigi, šiuo atveju, nuteistojo D. M. prisipažinimas yra formalus. Be to, kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, D. M. ginčija ir apeliaciniame skunde. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta D. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad D. M. yra teistas, kadangi teistumas pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį seniai išnykęs. Pažymėtina, jog ankstesnis teistumas yra asmenį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė, rodanti, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas, jo vertybinę orientaciją. Todėl ši nuteistojo asmenybę charakterizuojanti aplinkybė taip pat reikšminga parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo paskirtas įpareigojimas D. M. nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus atvejus, kai išėjimas susijęs su darbu ir mokslu, netrukdys nuteistajam dirbti sargo pareigose kintamu grafiku.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nuteistojo D. M. nuoširdaus gailėjimosi, išnykusio teistumo, taip pat dėl jo darbo pobūdžio, nesudaro pagrindo paskirti nuteistajam D. M. kitą bausmės rūšį – baudą, o taip pat ir sutrumpinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki vienerių metų.

Dėl nuteistojo R. D. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo R. D. apeliaciniame skunde yra suformuluoti du prieštaringi prašymai. Viena vertus, R. D. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Kita vertus, apeliantas teigia, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, nes jis kroviniu disponavo Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir prašo jo veiką kvalifikuoti kaip neteisėtą disponavimą kontrabanda Lietuvos Respublikos teritorijoje be tikslo platinti arba kaip nors pasipelnyti. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog akcizais apmokestinamu prekių (šiuo atvejų cigarečių) pažeidžiant nustatytą tvarką gabenimą per valstybės sieną apima kontrabandos sudėtis (BK 199 straipsnis), tačiau šioje byloje R. D. nebuvo kaltinamas bei skundžiamu nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu ir nuteistas dėl cigarečių kontrabandos, t. y. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Taigi, nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad jis (R. D.) pažeidė Lietuvos Respublikos sieną, yra nepagrįsti ir plačiau neaptarinėjami. Be to, nors nuteistojo apeliaciniame skunde nėra tiksliai suformuluota, pasak apelianto, jo veiksmus atitinkanti įstatymo norma, tačiau iš skundo turinio galima spręsti, kad jis prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 199² straipsnį (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas būtent pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, t. y. dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) disponavimo (laikymo ir gabenimo). Taigi apelianto skundo argumentai dėl jo veikos perkvalifikavimo taip pat yra nepagrįsti ir plačiau neaptarinėjami.

BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL, gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Kadangi nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo momento, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vieno įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo veiksmo.

Teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, kad R. D., veikdamas kartu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių bendra vertė viršijo 250 MGL. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nurodo, kad jis buvo tik vairuotojas ir ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių disponavo kroviniu. Pažymėtina, kad gabenimu laikomas šių prekių pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, gabenimu taip pat laikomas akcizais apmokestinamų prekių pernešimas rankinėje, portfelyje, lagamine ar kituose daiktuose, kaltininko drabužiuose ar betarpiškai ant kaltininko kūno pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką. Byloje nustatyta, kad cigaretes jam priklausančiu automobiliu vežė R. D., todėl jis pagrįstai nuteistas už jų gabenimą. Tai, kad apeliantas suvokė, kad jis neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, ir siekė tai daryti, patvirtino pats R. D., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad gavęs pasiūlymą užsidirbti pervežant cigaretes, jis (R. D.) atvažiavo savo automobiliu į sutartą vietą, kur pasikrovė 10 dėžių su cigaretėmis, po to nuvažiavo į kitą vietą, kur pasikrovė dar 9 dėžes su cigaretėmis, su šiuo kroviniu nuvažiavo į mišką ir laukė tolesnių nurodymų, tačiau buvo sulaikytas pasienio pareigūnų (t. 7, b. l. 96-98). Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes – susitikimus sutartose vietose, žinojimą, kad per valstybės sieną bus permestos dėžės su cigaretėmis, kurias reikės nuvežti į sutartą vietą, matyti, kad R. D. veiksmai su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais (R. Š., R. B., A. S.) buvo suderinti. To pakanka išvadai dėl nuteistųjų bendrininkavimo ir paneigia apelianto skundo argumentus, kad kroviniu jis disponavo dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Nuteistojo R. D. veiksmai (permestų dėžių su cigaretėmis krovimas į automobilį, jų išvežimas ir palikimas nakčiai, vėliau grįžimas į tą pačią vietą, dalies cigarečių paėmimas ir išvežimas į sutartą vietą bei kitos dalies cigarečių krovimas į automobilį ir jų vežimas) rodo, kad R. D. suprato veikiantis bendrininkų grupe pagal vieningą nusikalstamą sumanymą – neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti akcizais apmokestinamas prekes (šiuo atveju cigaretes), suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog R. D. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo pažeistų teisių. Nors skunde apeliantas ir teigia, kad buvo pažeistos visos jo teisės, o taip pat Ženevos Konvencijos 5 ar 6 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau konkrečiai nenurodo, kuo būtent pasireiškė šie pažeidimai, todėl teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip deklaratyvų į kurį atsakyti neįmanoma.

Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jam paskirtos bausmės. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas kaltininkui nustatydamas bausmės dydį, yra visiškai savarankiškas. Prokuroras, kaip vienas iš proceso dalyvių, tik gali teismui siūlyti, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų skirta konkreti laisvės atėmimo arba kita bausmės rūšis, taip pat nurodyti siūlomos bausmės trukmę. Tačiau toks prokuroro (kaip ir bet kurio kito proceso dalyvio) siūlymas kaltininkui skirti vienokią ar kitokią bausmę teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, prokuroras iš tikrųjų R. D. siūlė skirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nors teismas nuteistajam paskyrė griežtesnę bausmę, nei prašė prokuroras, tai nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas.

Skundžiamu nuosprendžiu R. D. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos ir laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmės. R. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip galima suprasti iš R. D. apeliacinio skundo argumentų, jo atsakomybę švelnina tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką. Tačiau nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. D. iš esmės pripažino, kad jis disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, tačiau viso proceso metu neigė įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą organizavo D. M., nurodydamas, kad šią nusikalstamą veiką jam pasiūlė padaryti pažįstamas, kuris yra miręs. Dėl to nuteistojo prisipažinimas laikytinas formaliu, nenuoširdžiu, todėl nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skirdamas R. D. bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka, be to, jis anksčiau buvo teistas aštuonis kartus, nedirba. Darytina išvada, kad R. D. linkęs sistemingai pažeidinėti įstatymus, anksčiau paskirtos bausmės už įvairias nusikalstamas veikas prevencinio poveikio nepadarė. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nurodė ankstesnius jo teistumus, nes jis paskirtas bausmes yra atlikęs. Pažymėtina, jog ankstesni teistumai yra asmenį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė, rodanti, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas, jo vertybinę orientaciją. Todėl ši nuteistojo asmenybę charakterizuojanti aplinkybė taip pat reikšminga parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį. Taigi įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daroma išvada, jog R. D. pagrįstai buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos mažesnės už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmės nėra pagrindo vertinti kaip aiškiai per griežtos, prieštaraujančios teisingumo ir proporcingumo principams, neatitinkančios bausmei keliamų tikslų.

Byloje nėra BK 62 straipsnio taikymo pagrindų ir sąlygų R. D., taip pat nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymą taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.) numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Tačiau iš bylos matyti, kad ši byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl nėra būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų sumažinti nuteistajam R. D. paskirtą bausmę.

Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, R. D. skirdamas bausmę, baudžiamojo įstatymo numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, todėl ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Dėl nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde ginčija jo pripažinimą kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliaciniame skunde ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistojo kaltės nesutinkama su apygardos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistųjų R. Š., A. S. bei liudytojos V. K. – S. prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, be to, pastarųjų parodymai prieštarauja ir kitų nuteistųjų – D. M., D. M. bei R. B. parodymams, tvirtinusiems, kad A. T. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti byloje surinkti įrodymai, argumentuotai nurodyta, kodėl vienais įrodymais teismas remiasi, o kitus atmeta, aptarti nuteistųjų parodymų prieštaravimai tiek tarpusavyje, tiek nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl negalima sutikti su A. T. apeliacinio skundo argumentu, jog vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių nuteistojo veikoje yra paremtos išsamiu įrodymų vertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Priešingai nei teigiama A. T. apeliaciniame skunde, teismas įvertino surinktų duomenų visumą, tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde įrodymai vertinami vienpusiškai, akcentuojamos išimtinai A. T. palankios kitų nuteistųjų ir liudytojo M. Z. nurodytos aplinkybės, nevertinant byloje surinktų įrodymų visumos.

Nuteistasis abejoja nuteistųjų R. Š. ir S. duotų parodymų patikimumu, apeliuojant į jų nenuoseklumą ir prieštaringumą, taip pat deklaratyviai nurodant, jog apeliantui nenaudingus parodymus davę asmenys jį apkalba. Sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei mano apeliantas, šių nuteistųjų parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip patikimus, tiek kiek jie sutapo tarpusavyje, neprieštaravo kitiems bylos įrodymams ir atitiko faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi šių nuteistųjų parodymais, duotais apie jiems žinomas svarbias bylai aplinkybes. Priešingai nei nurodo apeliantas, minėtų nuteistųjų parodymai dėl esminių veikos padarymo aplinkybių (susijusių su apelianto važinėjimusi kartu su D. M. bei automobilio padegimu) buvo nuoseklūs, iš esmės vienodai papasakojant apie D. M. atliktus veiksmus.

Sutiktina su apelianto skundo teiginiu, jog nuteistasis A. S. pirmos ikiteisminiame tyrime vykusios apklausos metu apie tai, kas konkrečiai padegė automobilį – D. M. ar A. T., neparodė. Kita vertus, nuteistasis A. S. viso bylos proceso metu tvirtino, kad bakelį su benzinu atnešė A. T. (t. 4, b. l. 157-159, t. 6, b. l. 106-108). Be to, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nuteistasis A. S. parodymus ne pakeitė, kaip teigia apeliantas, o papildė aplinkybes, susijusias su apelianto vaidmeniu padarant nusikalstamą veiką, t. y. parodė, kad automobilį padegė būtent A. T. (t. 4, b. l. 161-162). Tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. S. (apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog R. Š.) patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas jam būnant abstinencijos būklėje, nėra pagrindas abejoti jo parodymu patikimumu. Juo labiau, kad iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis A. S. nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog A. T. nuosprendžiu nėra nuteistas dėl cigarečių kontrabandos organizavimo, todėl apelianto skundo argumentas, jog nuteistasis A. S. visų apklausų metu neparodė, kad A. T. dalyvavo šio nusikaltimo organizavime, yra deklaratyvus ir plačiau neaptarinėjamas.

Apelianto skundo argumentas, pacitavus ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus R. Š. parodymus (apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad R. Š. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją), jog jie prieštarauja nuteistojo R. B. parodymams, nenurodžius, kuo būtent skiriasi minėtų nuteistųjų parodymai, taip pat vertinamas kaip deklaratyvus į kurį atsakyti neįmanoma. Be to, iš nuteistojo R. Š. parodymų matyti, jog pastarojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs, juo labiau, kad teisiamojo posėdžio metu R. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 6, b. l. 103). Vertinti tokius nuteistojo parodymus kaip prieštaringus nėra pagrindo. Apelianto nurodyti nuteistojo R. Š. parodymai apie tai, kad kitą automobilį atvarė D. M., neatitinka tikrovės. Iš tiesų R. Š. parodė, jog atvažiavęs D. M. pasakė, jog yra atvaryta kita mašina, su kuria galima išvažiuoti (t. 3, b. l. 119). Taigi R. Š. savo parodymuose asmens, atvariusio kitą automobilį, neįvardino. Kita vertus, iš skundo turinio negalima suprasti, kuo ši aplinkybė patvirtina apelianto skundo teiginį, jog nuteistųjų R. Š. ir R. B. parodymai yra prieštaringi.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė liudytojos V. K. – S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 169 ). Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojos nepavyko, nors buvo išnaudotos visos galimybės šią liudytoją į teisiamuosius posėdžius iškviesti. Apklausta kaip liudytoja V. K. – S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji matė miško keliuku einančius tris vyrus, kurie nešėsi benzino bakelį (t. 1 b. l. 32-34). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu liudytoja V. K. – S. patvirtino, kad 2014-05-28 jai būnant miške kartu su Ruslanu, Artiomu ir Ramučiu, miško keliuku su dar dviem vyrais atėjo A. T., kuris nešė baltą plastmasinį bakelį su benzinu (t. 1, b. l. 48-52). Teisėjų kolegijos nuomone, tokiais atvejais sprendžiant klausimą, ar pagrįstai buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų viseto pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Nagrinėjamu atveju liudytojos V. K. – S. tyrimo metu duoti parodymai pirmosios instancijos teismo buvo tikrinami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik po to pripažinti patikimais, nes jie atitiko kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, t. y. nuteistųjų R. Š. ir A. S. parodymus, kurių ir be minėtų liudytojos parodymų pakako padaryti išvadą dėl A. T. dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Tokiomis aplinkybėmis apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas liudytojos V. K. – S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nevertintinas kaip BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas.

Nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde išreiškė abejones dėl nuteistųjų R. S., R. Š. bei liudytojos V. K. – S. parodymų dar ir todėl, kad jie prieštarauja kitų nuteistųjų – D. M., D. M. bei R. B. parodymams, kad A. T. nusikalstamoje veikoje nedalyvavo. Iš tiesų, nors minėti nuteistieji skirtingai nurodė veikoje dalyvavusiu asmenų skaičių, tačiau nė vienas iš nurodytų nuteistųjų nepaneigė A. T. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, o tik pripažino savo kaltę. Vertinti tokius parodymus kaip iš esmės prieštaringus taip pat nėra pagrindo.

Nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai, jog nuteistųjų R. S. ir R. Š. parodymus dėl automobilio padegimo aplinkybių paneigia liudytojo M. Z. parodymai. Pažymėtina, jog priešingai nei nuteistieji R. S. ir R. Š., liudytojas M. Z. paties automobilio padegimo fakto nematė, todėl pastarojo nurodyta aplinkybė, kad nuo degančio automobilio nešinas bakelį ėjo R. B., nepaneigia nuteistųjų R. S. ir R. Š. parodymų, kad automobilį padegė būtent A. T..

Be to, nuteistųjų A. S., R. Š. bei liudytojos V. K. – S. parodymus dėl apelianto dalyvavimo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys.

Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2014-05-28 11.57.35 val. R. D. skambino D. M., tačiau į skambutį atsiliepė A. T. (pokalbio įrašo Nr. 2240). 2014-05-28 11.57.48 val. G. M. skambino D. M., tačiau ir į šį skambutį atsiliepė A. T. (pokalbio įrašo Nr. 2241) (t. 1, b. l. 123, 124). Specialisto išvada Nr. 11-2243 (14) nustatyta, kad garso įrašuose Nr. 2240 ir Nr. 2241 yra užfiksuota vieno ir to paties asmens, kurio pasakytos frazės pateiktose garso įrašo stenogramoje žymimos raide A, balsas ir kalba. Tikėtina, kad tas asmuo yra A. T. (t. 2, b. l. 34-37). Iš UAB ,,Tele2“ pateiktų duomenų matyti, jog tiek A. T. naudojamas telefonas, tiek kitų nuteistųjų R. D., D. M., R. Š. bei D. M. naudojami telefonai veikos padarymo metu buvo prisirišę prie tos pačios celės Nr. 063 (įvairiomis kryptimis D, E. F), esančios (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 78-106).

Išdėstyti duomenys neabejotinai patvirtina, jog apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu ne tik buvo toje pačioje vietoje kaip ir kiti nuteistieji, bet ir bendravo mobiliojo ryšio telefonu tiek su G. M., tiek su R. D.. Nurodytų pokalbių įrašų turinys taip pat patvirtina, jog A. T. pažįstamas su D. M. skambinusiais asmenimis, orientuojasi įvykiuose ir be papildomų paaiškinimų duoda nurodymus. Be to, pokalbio su G. M. metu nuteistasis A. T. pats jam (G. M.) prisistato, nurodydamas: ,,Čia A.“. Toks ne į A. T. telefono numerį paskambinusiam asmeniui prisistatymas yra logiškas veiksmas. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste atmetami nuteistojo skundo argumentai, kad jo kaltė negali būti grindžiama garso įrašais. Įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus, nėra pagrindo šiuo atveju tikėti apelianto pateikta versija, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo Vilniuje. Iš byloje esančios Automobilio nuomos ir paslaugų sutarties matyti, jog 2014-05-28 iš tiesų buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, tačiau tai nepatvirtina aplinkybės, kad ji buvo sudaryta būtent nusikalstamos veikos padarymo metu. Be to, įvertinus tai, kad iš minėtų UAB ,,Tele2” pateiktų duomenų matyti, jog po to, kai kiti aptariamos nusikalstamos bendrininkai buvo sulaikyti, A. T. judėjimo vietos kito, bei tai, kad atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki Vilniaus miesto yra apie 20 km, nurodyta sutartis galėjo būti sudaryta kitu laiku, t. y. po nusikalstamos veikos padarymo.

Taigi, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. T. žinojo apie bendrininkų gabenamas dėžes su cigaretėmis, jiems gabenant kontrabandinį krovinį duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones bei šalindamas bendrininkams kliūtis, padėjo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. A. T. objektyviai atlikti veiksmai, vertinant juos kartu su kitais ištirtais įrodymais, atskleidžia jo kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus atliko pagal susitarimą padėti bendrininkams neteisėtai disponuoti Baltarusijos Respublikoje pagamintomis cigaretėmis. Byloje surinkti įrodymai ir A. T. atlikti veiksmai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą šios nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tarp visų bendrininkų atliktų konkrečių veiksmų ir bendrai padarytos veikos yra priežastinis ryšys, nes kiekvienas iš jų atliko reikšmingus bendroje nusikalstamoje veikoje veiksmus ir taip sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams. A. T. veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes be jų bendrų ir suderintų veiksmų būtų neįmanoma padaryti aptariamos nusikalstamos veikos arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nėra.

Dėl nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. neginčija savo kaltės ar nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Nuteistojo nuomone, jam turi būti taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.) numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltu. Tačiau iš bylos matyti, kad ši byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Be to, dėl R. Š. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o ne baudžiamasis įsakymas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų sumažinti nuteistajam R. Š. paskirtą bausmę. Vien tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailisi ir padėjo tyrimui bei teismui atskleisti tikrąsias nusikaltimų padarymo aplinkybes, nesuteikia pagrindo taikyti jam BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, kaip matyti iš skundžiamojo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio, šios aplinkybės buvo įvertintos ir atsižvelgta nustatant bausmės dydį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Š. BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir nustatydamas šios bausmės terminą, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (pagal BK 11 straipsnio 5 dalį R. Š. padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai), jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką) bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe), asmenybę apibūdinančius požymius (įrašytas į sveikatos priežiūros grupę, nedirba, neturi pastovios gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat daug kartų teistas). Nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra mažesnis nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė, netgi įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus teigiamai nuteistąjį apibūdinančius duomenis (susirado darbą, apmastė savo veiksmus ir padarė išvadas), nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog byloje esantys duomenys apie ankstesnes nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas pagrindžia, kad R. Š. turi polinkį pažeisti įstatymus ir savo elgesio nevertina kritiškai. Taigi paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik nuteistajam realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Dėl nurodytų priežasčių galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskyręs R. Š. laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, todėl ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. D., R. Š., D. M. ir A. T. (A. T.) apeliacinius skundus atmesti.