- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-24
- Bylos Nr.
- eAN2-99-497/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01793-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Audrius Cininas
- Pažeidėjas
- J. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria iš dalies tenkinti administracinėn atsakomybėn traukiamos J. A. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. lapkričio 7 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-27000-2025 pakeistas – pripažinta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens J. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir J. A. paskirta piniginė bauda sumažinti iki 170 Eur, o administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas sutrumpintas iki 3 mėnesių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-27000-2025 J. A. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 420 straipsnio 1 dalyje dėl to, kad 2025 m. birželio 3 d., 14.40 – 14.41 val., Vilniuje, Vakariniame aplinkkelyje, vairuodama transporto priemonę, keitė važiavimo kryptį iš trečios eismo juostos į antrą eismo juostą nesant būtinybės pasukti, apsisukti ar sustoti, nepalikdama tarpo iš šono, reikalingo saugiam eismui nuo greta ta pačia kryptimi važiavusios transporto priemonės „KIA”. Toliau tęsdama važiavimą vairuotoja be jokios priežasties, kai priekyje nebuvo jokios kliūties ir tai nebuvo būtina eismo saugumui užtikrinti, ėmė stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki visiško sustojimo, taip priversdama paskui važiavusios transporto priemonės vairuotoją stabdyti, siekiant išvengti susidūrimo. Sustabdė eismą būdama vidurinėje (2 eismo juostoje iš 3) eismo juostoje, kur leistinas greitis yra 90 km/h, taip trukdydama kitų transporto priemonių eismą, keldama grėsmę savo ir kitų gyvybei ir sveikatai. Tęsdama važiavimą, pasivijo minėtą automobilį „KIA“ ir pakartojo pavojingus veiksmus, nepaisydama kelių eismo taisyklių, sukėlė realų pavojų sau ir kitiems eismo dalyviams. Už šio nusižengimo padarymą J. A. paskirta 200 Eur dydžio bauda ir specialiosios teisės (teisė vairuoti transporto priemones) atėmimas 5 mėn.
Šalies argumentai
2. Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. A. nesutiko su Institucijos nutarimu ir pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui prašydama panaikinti minėtą Institucijos 2025 m. lapkričio 7 d. nutarimą arba perkvalifikuoti nusižengimą. Nepanaikinus ir nepakeitus veikos kvalifikacijos, taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą, neskiriant administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, individualizuojant nuobaudą už nusižengimą. Taikyti ANK 22 straipsnio 1 dalį ir įvertinti pavojingumą žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams, kurį konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi J. A. skundas tenkintas iš dalies ir Institucijos nutarimas pakeistas – pripažinta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens J. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir J. A. paskirta piniginė bauda sumažinti iki 170 Eur, o administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas sutrumpintas iki 3 mėnesių.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta J. A. prašo pakeisti paskirtą administracinę nuobaudą, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, atsižvelgti į pareiškėjos individualias aplinkybes, įskaitant jos sveikatos būklę, socialinę ir šeiminę padėtį, ilgametį nepriekaištingą vairavimo stažą, pilietišką elgesį nagrinėjamoje eismo situacijoje bei neproporcingas pasekmes, kurios pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams kiltų atėmus teisę vairuoti ir netaikyti jai teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Taip pat prašoma priimti ir įvertinti naujus įrodymus, pateikiamus apeliacinės instancijos teismui, įskaitant ankstesnių darbdavių pareiškėjos asmenybės charakteristikas, kurios nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teisme dėl objektyvių priežasčių.
4.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neproporcinga ir priimta neišsamiai įvertinus visas reikšmingas faktines, socialines, sveikatos ir ekonomines aplinkybes, taip pat formaliai taikant teisės normas, neatsižvelgiant į jų tikslą, žmogaus teisių apsaugą ir vaiko interesų prioritetą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė išsamios bylos aplinkybių analizės principą, nes neįvertino visų byloje esančių įrodymų jų visumoje. Teismo nutartyje apsiribota pavienių faktų konstatavimu, tačiau nebuvo atliktas įrodymų tarpusavio ryšio vertinimas, nors tai yra būtina siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Nutartyje faktiškai pareiga pagrįsti tam tikras aplinkybes buvo perkelta pareiškėjui, nors pagal proceso teisės normas ši pareiga tenka kitai proceso šaliai. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas pažeidžia proceso šalių lygiateisiškumo principą ir sudaro prielaidas nepagrįstam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo teisinio santykio specifikos, nors būtent ji turėjo esminę reikšmę sprendžiant bylą. Teismas taikė bendrojo pobūdžio teisės normas, neatsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja specialiosios normos (lex specialis), kurios turėjo būti taikomos pirmumo tvarka. Tai rodo netinkamą materialinės teisės normų parinkimą ir taikymą.
4.2. Skunde teigiama, kad nutartyje nebuvo tinkamai įgyvendintas motyvuoto teismo sprendimo reikalavimas. Teismas nepaaiškino, kodėl atmetė pareiškėjo argumentus, apsiribojo abstrakčiomis formuluotėmis ir nenurodė konkrečių teisinių ar faktinių priežasčių. Tokia motyvavimo stoka neatitinka teismų praktikoje suformuluotų standartų ir pažeidžia asmens teisę suprasti, kodėl jo reikalavimai buvo atmesti. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ir teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis galiojančių teisės aktų, turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis kitokio teisinio rezultato. Teismo nutartis, priimta neįvertinus ankstesnės praktikos ir susiklosčiusių teisinių santykių stabilumo, paneigia šiuos lūkesčius ir mažina pasitikėjimą teisine sistema. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į suformuotą aukštesniųjų teismų praktiką, nors analogiškose bylose buvo pateikti aiškūs teisės aiškinimo ir taikymo kriterijai. Nukrypimas nuo nuoseklios teismų praktikos be jokio pagrindimo laikytinas savavališku ir nesuderinamu su teisinio tikrumo principu. Pažymėtina, kad ginčijama nutartis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nes sukuria situaciją, kai formalus teisės normų taikymas tampa svarbesnis už realų asmens teisių apsaugos užtikrinimą. Tokia praktika neatitinka nei nacionalinės teisės sistemos tikslų, nei tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų.
Žemesnės instancijos teismas
4.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir formaliai kritiškai vertino pareiškėjo sveikatos būklę, nors byloje buvo pateikti oficialūs medicininiai dokumentai, patvirtinantys diagnozuotą nerimo sutrikimą bei kitas reikšmingas sveikatos problemas. Teismas nutartyje apsiribojo abstrakčia išvada, jog pareiškėjo sveikatos būklė esą negali būti laikoma pakankamu pagrindu švelninti atsakomybę ar grąžinti teisę vairuoti, tačiau nepaaiškino, kodėl pateikti medicininiai duomenys buvo atmesti ar laikomi nereikšmingais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus dėl nuolatinio privalomo apsilankymo pas gydytojus. Nors pats nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo būklė buvo vertinama kritiškai, tačiau kartu nepagrįstai susiejo tai su pareiga sumažinti greitį, neatsižvelgdamas į realias eismo aplinkybes ir situaciją kelyje. Teismas pripažino, kad pareiškėja galėjo patirti stresą ir išgąstį, tačiau šias aplinkybes įvertino tik formaliai. Pareiškėjai yra diagnozuotas nerimo sutrikimas, ir ši būklė turi tiesioginę įtaką elgesiui stresinėse situacijose. Medicinos ir psichologijos požiūriu, ūmios streso būsenos metu nerimo sutrikimą turintis asmuo gali patirti panikos epizodą, dezorientaciją, sutrikusią koncentraciją, staigius vegetacinius simptomus. Tokiose situacijose preventyvus paskirtų vaistų vartojimas yra saugumo, o ne patogumo priemonė. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino vaistų vartojimą ir visiškai neanalizavo, kokios pasekmės galėjo kilti jų nevartojant. Be to, teismas klaidingai darė prielaidą, kad streso būsenoje vairuotojas privalo mažinti greitį. Priešingai, ūmus stresas dažnai sukelia adrenalino reakciją, kuri gali lemti greitesnius, impulsyvesnius veiksmus ir net greičio padidėjimą. Ši aplinkybė nebuvo vertinta, nors ji esminė analizuojant pareiškėjos elgesį persirikiuojant iš trečios eismo juostos į antra. Teismas klaidingai interpretavo faktines aplinkybes, susijusias su eismo juostų keitimu, nurodydamas, jog pareiškėjas persirikiavo iš trečios eismo juostos į antrą, nors šios aplinkybės nebuvo tinkamai pagrįstos objektyviais įrodymais ir buvo ginčijamos.
4.4. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo šeiminės padėties ir nepilnamečių vaikų interesų, nors byloje buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus, gyvenančius kaimo vietovėje. Vaikų kasdienis susisiekimas su ugdymo įstaigomis yra tiesiogiai priklausomas nuo pareiškėjos galimybės vairuoti transporto priemonę, nes mokykla yra Vilniuje, o atstumas ir kelionės trukmė yra reikšmingi. Pažymėtina, kad teismas šias aplinkybes nepagrįstai įvardijo kaip patogumo ar komforto klausimą, taip sumažindamas jų teisinę reikšmę. Toks vertinimas neatitinka vaiko interesų prioriteto principo, nes galimybė vaikams laiku ir saugiai pasiekti ugdymo įstaigą negali būti laikoma vien patogumo aspektu, ypač kai gyvenamoji vieta yra nutolusi nuo miesto infrastruktūros. Byloje buvo pateikti argumentai dėl sudėtingų eismo sąlygų, įskaitant tai, kad keliai ir kelkraščiai nėra tinkamai valomi, o pėsčiųjų infrastruktūra nėra pritaikyta saugiam vaikų judėjimui iki viešojo transporto stotelių. Vaikams realiai nėra sudarytos sąlygos saugiai pasiekti sustojimo vietą, ypač nepalankiomis oro ir eismo sąlygomis. Tačiau teismas šias aplinkybes nepagrįstai atmetė, nurodydamas, jog tai esą susiję tik su patogesniu nuvykimu į tam tikrą vietą. Toks vertinimas rodo, kad teismas neatsižvelgė į realias gyvenimo sąlygas ir objektyvius infrastruktūros trūkumus, kurie turi tiesioginę reikšmę tiek vaikų saugumui, tiek pareiškėjo galimybei užtikrinti jų interesus. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad vienas iš nepilnamečių vaikų mokosi (duomenys neskelbtini), kuri yra nutolusi nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos apie penkiolika kilometrų. Šios ugdymo veiklos reikalauja reguliaraus ir laiku organizuojamo vaiko vežimo, kuris be transporto priemonės tampa praktiškai neįmanomas arba neproporcingai sudėtingas. Ši aplinkybė nutartyje ne tik buvo vertinama kritiškai, bet ir apskritai nebuvo tinkamai pažymėta, nors ji tiesiogiai susijusi su vaiko ugdymo, talentų vystymo ir socialinės raidos užtikrinimu.
4.5. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėja, persirikiuodama iš trečios eismo juostos į antrą, turėjo sumažinti greitį, tačiau neatsižvelgė į tai, jog realioje eismo situacijoje greičio sumažinimas ne visada yra nei saugus, nei objektyviai įmanomas veiksmas. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja persirikiuodama sulėtino greitį, taip siekdama užtikrinti saugų manevrą, o ne atlikti rizikingą veiksmą. Tačiau teismas šią aplinkybę įvertino kritiškai, neatsižvelgdamas į psichologinės būklės poveikį reakcijos laikui, sprendimų priėmimui ir elgesiui eismo situacijoje. Ypatingai svarbu pažymėti, kad teismas nevertino rizikų, kurios gali kilti asmeniui, sergančiam (duomenys neskelbtini), jeigu stresinėje situacijoje jis preventyviai nepavartoja paskirtų vaistų, tokios būklės tiesiogiai didina eismo įvykio riziką, todėl paskirtų raminamųjų ar nerimą mažinančių vaistų vartojimas tam tikrose situacijose yra ne komforto, o prevencinė saugumo priemonė, skirta stabilizuoti psichinę būklę ir užtikrinti adekvatų elgesį kelyje. Teismas, kritiškai vertindamas vaistų vartojimą, nepagrįstai ignoravo faktą, kad jų nevartojimas galėjo sukelti didesnę grėsmę tiek pareiškėjai, tiek kitiems eismo dalyviams.
4.6. Teismas klaidingai suponavo, jog streso būsenoje esantis vairuotojas privalo važiuoti lėčiau. Toks požiūris neatitinka nei psichologijos mokslo, nei realios eismo praktikos. Ūmaus streso ar nerimo metu žmogaus organizme suaktyvėja adrenalino reakcija, kuri gali lemti: padidėjusį budrumą, pagreitintą reakciją, impulsinius sprendimus, automatinį judėjimo greitėjimą. Ši aplinkybė nebuvo įvertinta teismo, nors ji yra esminė siekiant objektyviai įvertinti pareiškėjos elgesį konkrečioje eismo situacijoje. Be to, persirikiavimo metu staigus greičio sumažinimas gali sukelti papildomą pavojų, ypač intensyvaus eismo sąlygomis, todėl pareiškėjos pasirinktas elgesys turi būti vertinamas ne formaliai, o situaciškai, atsižvelgiant į eismo saugumo logiką.
4.7. Pažymėtina, kad pareiškėja šioje situacijoje veikė kaip pranešėja apie galimai pavojingus kito eismo dalyvio („KIA“ vairuotojo) veiksmus, vėliau tapo šių veiksmų liudytoja ir proceso dalyve. Pareiškėja nurodė, jog „KIA“ vairuotojas iš galo ją spaudė, sukeldamas pavojingą ir stresinę situaciją. Pareiškėjos elgesys buvo nulemtas pilietiškumo ir rūpesčio kitu asmeniu, t. y. „KIA“ vairuotoju, kuriam galimai galėjo sutrikti sveikata. Pareiškėja veikė manydama, kad staigus „KIA“ vairuotojo sustojimas ar jo elgesys gali būti susijęs su bloga savijauta, todėl siekė užkirsti kelią galimam susidūrimui. Reikia pabrėžti, kad Vakarinis aplinkkelis neturi kelkraščių, kaip klaidingai nurodė teismas. Šioje kelio atkarpoje yra tik nusukimai į gyvenamuosius rajonus (Zujūnus, Justiniškes, Ukmergės gatvę), tačiau nuo atkarpos iki Ukmergės gatvės sankryžos nėra saugių sustojimo vietų. Vienintelė reali galimybė sustoti buvo nusukant link Santariškių krypties. Todėl teismo teiginys, jog pareiškėja galėjo saugiai sustoti kelkraštyje ar kitoje vietoje, neatitinka faktinių eismo sąlygų. Be to, visiškas sustojimas vidurinėje eismo juostoje kelyje, kuriame leidžiamas 90 km/h greitis ir eismas yra intensyvus, objektyviai kelia pavojų, o ne jį mažina.
4.8. Teismas netinkamai taikė ANK 34 straipsnio 6 dalį, nes nepilnai įvertino pareiškėjos asmenybę ir socialinę padėtį. Pareiškėja pateikė visus sveikatos dokumentus, taip pat ankstesnių darbdavių charakteristikas, tačiau papildomų charakteristikų iš dabartinio darbdavio pateikti negalėjo, nes tuo metu buvo registruota Užimtumo tarnyboje. Pareiškėja yra keturių vaikų mama, socialiai atsakinga, pilietiška, neturinti sisteminių teisės pažeidimų. Per daugiau nei 30 metų vairavimo stažą ji nebuvo bausta už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Vienintelis ankstesnis nusižengimas buvo mažareikšmis – susijęs su nepastebėta elektromobilių įkrovimo stotele. Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad pareiškėja nėra linkusi pažeidinėti teisės aktų. Pareiškėja nuoširdžiai gailisi dėl susidariusios situacijos ir tai buvo aiškiai išsakyta teisme. Tačiau ši aplinkybė nebuvo realiai įvertinta. Pagrindinis pareiškėjos prašymas buvo palikti teisę vairuoti, net ir taikant piniginę nuobaudą. Pažymėtina, kad pareiškėja šiuo metu yra bedarbė, negaunanti nedarbo išmokos, todėl paskirta piniginė bauda yra jai neproporcingai didelė ir sukelia itin sunkią finansinę padėtį. Teisės vairuoti atėmimas tokioje situacijoje dar labiau apsunkina pareiškėjos galimybes pasirūpinti savimi ir vaikais.
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
5.1. Atsiliepime nurodoma, jog skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi pirmosios instancijos teismui ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamoje nutartyje, bei kurie leistų nors kiek suabejoti teismo išvadomis. Institucijos nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir apeliantės skunde nurodytą prašymą, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.
6. Administracinėn atsakomybėn patraukta J. A. pateikė Vilniaus apygardos teismui papildomus dokumentus – įrodymus: vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuotos eismo sąlygos nuo namų link viešojo transporto stotelių, dalyvumo lygio dokumentus, buvusių darbdavių charakteristikas, vaizdo įrašą po įvykio (galimybė sustoti).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. A. apeliacinis skundas atmetamas.
7. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju skundu apygardos teismui prašoma taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, netaikyti jai teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Aukštesnysis teismas, nenustatęs esminių pažeidimų, bylą nagrinėja skundo ribose.
8. Prieš pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, aukštesnės instancijos teismas, vertindamas apeliantės prašymą administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog vadovaujantis ANK 651 straipsnio 2 dalimi, bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Iš ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto reguliavimo matyti, kad apeliaciniai skundai žodinio proceso tvarka nagrinėjami tik tais atvejais, kai paaiškėja naujos bylos aplinkybės ar yra vertinami nauji įrodymai, taip pat kai teismas savo iniciatyva ar atsižvelgęs į proceso dalyvių prašymus bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka pripažįsta būtinu, t. y. kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas – paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, ir kai asmuo pateikia motyvuotą prašymą. Akcentuotina, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Taigi pagal bendrą taisyklę šios bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Įstatymas numato privalomą žodinį nagrinėjimą tik keliais atvejais, t. y. kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai. Apygardos teismas nenustatė pagrindo skundą nagrinėti būtent žodiniame posėdyje, apeliaciniame skunde nenurodoma jokių naujų aplinkybių, pateikti medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo žodiniam bylos nagrinėjimui, todėl pateiktas skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka pagal ANK 651 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
9. Aukštesniojo teismo vertinimu, dalis skundo argumentų, susijusių su greičio lėtinimu ir didinimu iš esmės yra prieštaringi, kadangi skunde nurodoma, jog žmonės streso būsenoje gali imtis įvairių veiksmų (tuo tarpu, ir didinti greitį), tačiau tame pačiame skunde J. A. teigia, jog būtent dėl streso būsenos abu kartus turėjo sulėtinti iki visiško (beveik visiško) sustojimo. Taip pat dalis skundo argumentų (įrodymų tarpusavio ryšio nevertinimo, kas yra būtina siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, netinkamai paskirstytų įrodinėjimo pareigos taisyklių, bendrojo pobūdžio teisės normų taikymo, neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja specialiosios normos (lex specialis), netinkamo materialinės teisės normų parinkimo ir taikymo) pareiškėjos yra vertinami subjektyviai, nepateikiant jokių objektyvių duomenų ir argumentų, kokių įrodymų teismas neįvertino, kokios specialiosios normos netaikė, ir iš esmės yra nesusiję su skundo prašymu (taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas).
10. ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta teismo ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusios institucijos (pareigūno) teisė paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).
11. Aukštesniojo teismo vertinimu, J. A. padaryto administracinio nusižengimo nėra pagrindo vertinti kaip mažiau pavojingo, nei paprastai vertinami tokio pobūdžio nusižengimai. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo konstatuotu, kad J. A. padarytas administracinis nusižengimas – pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimas – yra pagrįstai laikomas vienu šiurkščiausių su KET pažeidimais susijusių administracinių nusižengimų, keliantis pavojų eismo saugumui ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei. Nors šiuo atveju pareiškėjos veiksmais žala turtui ar kitiems asmenims nebuvo padaryta, ji, jos teigimu, saugiai sustojo vidurinėje eismo juostoje ir net buvo išlipusi iš automobilio, visgi J. A. tai atliko intensyvaus eismo kelyje, toks sustojimas be svarbios priežasties nelaikytinas saugiu ir nepavojingu. Pažymėtina ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktos J. A. tokio elgesio priežastys jos paaiškinimuose yra nenuoseklios. Skunde pirmosios instancijos teismui ji nurodė, prieštaringus teiginius, kad suveikė saugumo (stabdymo sistema) ir kitos apsaugos funkcijos, kurios bandė sustabdyti automobilį, apsaugos diržas suveržė kūną, išvengiant susidūrimo, pareiškėja paspaudė greičio pedalą ir įsitikinusi, kad tai saugu, persirikiavo į trečią eismo juostą. Iš šio pareiškėjos teiginio matyti, kad automobilio saugos sistemą ji suvaldė, eismo įvykio išvengė, persirikiavo, kai jau buvo saugu ir pavojus pasibaigęs. Tačiau toliau skunde teigia, jog staigiai iškilus realiam pavojui dėl „KIA” automobilio vairuotojo netikėto manevro, dėl kurio buvo priversta staigiai stabdyti ir persirikiuoti į kitą eismo juostą, pareiškėja patyrė stresą, buvo šoko būsenoje, todėl instinktyviai sulėtino greitį ir siekė stabilizuoti būseną. Todėl sustojo vidurinėje eismo juostoje, sustojimas truko ne pilnai 20 sekundžių, nesukėlė jokių pasekmių ir žalos kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Sustabdžiusi automobilį, pareiškėja ketino prieiti prie vairuotojo, siekdama įsitikinti, kad jam viskas gerai ir suprasti tokio elgesio motyvus. Šie skundo motyvai leidžia suprasti, kad moteris, patyrusi stresą ir siekdama stabilizuoti savo būseną, sustojo vidurinėje iš trijų tos pačios krypties eismo juostų, judriame kelyje, ir jame stovėjo bent jau 20 sekundžių. Iš argumentų, jog norėjo išlipti ir pasikalbėti su vairuotoju galima būtų spręsti, kad ketino stovėti dar ilgiau, tačiau „KIA” vairuotojas nuvažiavo. Jos teiginiai, kad nesukėlė padarinių kitų eismo dalyvių atžvilgiu yra vertinami kritiškai, kadangi iš pateikto vaizdo įrašo matyti, jog jai stovint, pro šalį pravažiavo apie 15 transporto priemonių, iš kurių dalis neabejotinai turėjo keisti savo važiavimo kryptį, kas kelyje, kuriame leistinas greitis yra 90 km/h ir automobilių eismas intensyvus, be išankstinio perspėjimo (pareiškėja tikrai nebuvo iš anksto pastačiusi ženklo, neužsimenama apie avarinio signalo įjungimą) yra pavojinga.
12. Administracinėn atsakomybėn patraukta J. A. apylinkės teismui dėl antrojo sustojimo teigė, kad jos emocinė ir fizinė būklė po „KIA” vairuotojo staigaus stabdymo, atitiko panikos atakos pradžią, tokios būklės pareiškėjai iškilo būtinybė pavartoti gydytojo paskirtus vaistus, kurie skirti būsenai stabilizuoti ir kvėpavimui atstatyti. Dėl šios priežasties buvo sulėtintas greitis ir lėtai judama tiesiai, kol buvo rasti vaistai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos J. A. argumentus vertino kritiškai, kadangi jeigu moteris stresinę būseną patyrė iš karto po „KIA“ veiksmų, ji jau pirmojo sustojimo metu galėjo pasiimti vaistus, tačiau to nepadarė. Vietoje to, važiuodama trečiąja eismo juosta, kuri buvo iš esmės laisva, turėdama galimybę vykti toliau, o esant prastai savijautai sustoti kelkraštyje (ar kitoje mažiau pavojaus kitiems eismo dalyviams keliančioje vietoje), bet ne persirikiuoti prieš tą patį „KIA” automobilį, aplenkus keturias antrąja eismo juosta važiuojančias transporto priemones, ir ženkliai sulėtinti važiavimo greitį, taip ne tik trukdant kitiems eismo dalyviams, kurių buvo kelyje, bet ir keliant realų pavojų savo saugumui. Nors apeliaciniame skunde J. A. nurodo, kad vakariniame aplinkkelyje nėra kelkraščio, tik nusukimai į gyvenvietes, aukštesniojo teismo vertinimu, esant būtinybei priverstinai sustoti, reikėtų vadovautis kelių eismo taisyklėmis ir sustoti dešinėje kelio pusėje, kuo dešiniau kelkraštyje, o jeigu jo nėra, – važiuojamosios dalies pakraštyje (KET 141 p.). Iš vaizdo įrašo matyti, kad buvo net kelios kelio atkarpos, kur esant reikalingumui priverstinai sustoti, galima buvo tai padaryti sąlyginai saugiai – tarp atkarpose tarp įvažiavimo iš aplinkkelio ir įvažiavimo į aplinkkelį (vaizdo įrašo laiku 0.02.04; 0.02.12), taip pat, nuo antrojo sustojimo už kelių šimtų metrų atsiranda kelkraštis, kurį pareiškėja tikrai galėjo pasiekti.
Žemesnės instancijos teismas
13. Nors skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino vaistų suvartojimo būtinumo, aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad toks neatsakingas pareiškėjos elgesys, teigiant, kad dėl „KIA“ automobilio vairuotojo jai sutriko sveikata ir buvo būtina pavartoti vaistus, kelia dar daugiau abejonių, kadangi asmuo, kuriam kritiškai pablogėjo sveikatos būklė kelyje, ieškotų saugios vietos sustoti ir stabilizuoti savo sveikatos būklę, o ne dideliu greičiu važiuotų toliau ir tik prisivijęs bei aplenkęs „KIA“ automobilį ieškotų vaistų ar juos vartotų. Toks elgesys ne tik nelogiškas, bet ir labai pavojingas didelio intensyvumo kelyje. Su tuo, beje, sutinka ir pati J. A. skunde nurodydama, kad Be to, visiškas sustojimas vidurinėje eismo juostoje kelyje, kuriame leidžiamas 90 km/h greitis ir eismas yra intensyvus, objektyviai kelia pavojų, o ne jį mažina.
14. Aukštesnysis teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais pažymi, kad esant sutrikusiai sveikatai (susirgus) ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, vairuoti apskritai neleidžiama (KET 14 p.). Nagrinėjamu atveju dėl J. A. būsenos ir jos veiksmų, akivaizdžiai kilo pavojus jai ir kitiems eismo dalyviams, todėl, jeigu tokiam administracinėn atsakomybėn patrauktos moters elgesiui įtakos turėjo jos sveikatos būsena, moteris turėjo sustoti kuo saugesnėje vietoje, o ne važiuoti toliau. Abu moters sustojimai, persirikiavimas iš trečiosios juostos į antrąją, kuomet už jos buvo dar bent kelios transporto priemonės, kurios negalėjo tuo metu važiuoti nei trečiąja, nei antrąją eismo juosta, akivaizdžiai sutrukdė eismą ir sukėlė pavojų, todėl J. A. veiksmų negalima vertinti kaip mažiau pavojingų.
15. ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas susijęs ne tik su padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis bet ir su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybės ar jo socialinių aplinkybių ypatumais. Teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021).
16. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukta J. A. skunde nurodo, kad neįvertino pareiškėjo šeiminės padėties ir nepilnamečių vaikų interesų, kad pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus, gyvenančius kaimo vietovėje. Vaikų kasdienis susisiekimas su ugdymo įstaigomis yra tiesiogiai priklausomas nuo pareiškėjos galimybės vairuoti transporto priemonę, nes mokykla yra Vilniuje, o atstumas ir kelionės trukmė yra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismui J. A. nurodė, kad vaikų susisiekimas viešuoju transportu būtų apsunkintas dėl vykdomų kelio rekonstrukcijos darbų. Tačiau apeliaciniu skundu šios aplinkybės neminimos, teigiama, kad keliai ir kelkraščiai nėra tinkamai valomi, o pėsčiųjų infrastruktūra nėra pritaikyta saugiam vaikų judėjimui iki viešojo transporto stotelių, vaikams realiai nėra sudarytos sąlygos saugiai pasiekti sustojimo vietą, ypač nepalankiomis oro ir eismo sąlygomis, papildomai pridėjo vaizdo įrašus. Taip pat J. A. skunde nurodo, kad pateikė visus sveikatos dokumentus, taip pat ankstesnių darbdavių charakteristikas, tačiau papildomų charakteristikų iš dabartinio darbdavio pateikti negalėjo, nes tuo metu buvo registruota Užimtumo tarnyboje. Pareiškėja yra keturių vaikų mama, socialiai atsakinga, pilietiška, neturinti sisteminių teisės pažeidimų. Per daugiau nei 30 metų vairavimo stažą ji nebuvo bausta už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Vienintelis ankstesnis nusižengimas buvo mažareikšmis – susijęs su nepastebėta elektromobilių įkrovimo stotele. Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad pareiškėja nėra linkusi pažeidinėti teisės aktų. Pareiškėja nuoširdžiai gailisi dėl susidariusios situacijos ir tai buvo aiškiai išsakyta teisme. Tačiau ši aplinkybė nebuvo realiai įvertinta.
17. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui buvo žinomos šios aplinkybės, taip pat jis atsižvelgė į J. A. prisipažinimą ir pripažino jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pakeitė Institucijos nutarimą ir paskyrė jai minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą – 170 Eur dydžio baudą ir specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą 3 mėnesiams. Vis dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.
18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybės, susijusios su administracinėn atsakomybėn patrauktos J. A. sveikata ir poreikiu vežioti vaikus į mokyklą bei užsiėmimus nėra išskirtinės. Nutarime visiškai pagrįstai nurodyta, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones ypatingai yra reikalinga dėl gyvenamosios vietos, esančios už miesto ribų, bei būtinybės pasirūpinti kasdiene veikla, pats turėjo būti savikritiškas savo elgesiui ir suinteresuotas nedaryti tokių teisės pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą, taip pat jis privalėjo ir turėjo numatyti, ir atsakingai įvertinti savo elgesį bei galimas pasekmes (taip pat ir teisines). J. A. dar iki nusižengimo padarymo turėjo pareigą rūpintis vaikais, dar prieš nusižengimo padarymą gyveno už miesto ribų ir dar prieš nusižengimo padarymą turėjo sveikatos problemų. Atitinkamai elgdamasi ir pažeisdama kelių eismo taisykles ji turėjo įvertinti turimus įsipareigojimus ir elgtis atsakingai. Aplinkybės, dėl kurių įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų per griežtos, negali būti būdingos daugeliui bylų, įprastos (gyvenimas už miesto ribų, reikalingumas vežioti vaikus, lankytis gydymo įstaigose). Pažymėtina ir tai, kad nors administracinėn atsakomybėn patrauktos J. A. vyras dažnai būna išvykęs į komandiruotes, šiuo metu jos teigimu vyksta skyrybų procesas, iš jos parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ji turi suaugusių vaikų, kurie gali padėti rūpintis mama ir broliais / seserimis.
19. Įvertinus išdėstytą, vertintina, kad J. A. paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda bei minimalus specialios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas yra teisingi ir proporcingi, nėra jokio pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Skunde išdėstytos aplinkybės neįrodo jokių ypatingų, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių J. A. turėtų būti netaikoma ar dar labiau sumažinta bauda ar administracinio poveikio priemonė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
atmesti administracinėn atsakomybėn patrauktos J. A. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeista.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.