Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-654-327-2013

Teisėjas Rimas Švirinas Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00942-2012-9

2013 m. rugpjūčio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Algimanto Smolsko ir Olego Šibkovo, sekre­to­riau­jant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistojo S. K. gynė­jai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – šešių mėnesių terminuotas laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neiš­vykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas, pa­keis­tos į suėmimą, suimant S. K. teismo salėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nu­si­kalstamos veikos padarymui, 2012 m. rugpjūčio 17 d., apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini), ant pėsčiųjų tako – viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia prikibo prie nukentėjusiojo Ž. R., panaudojo elektrošoką į nukentėjusiojo kairę ranką ir sukėlė pastarajam fizinį skausmą bei tokiais veiksmais sutrikdė visuo­menės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nuro­dy­­tais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. K. ape­liacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas S. K. kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu el­gesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Dalis BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių yra alter­na­tyvūs: įžūlus el­gesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai. Kiekviena iš šių al­ter­na­tyvių veikų padaryta tam tikromis sąlygomis – viešoje vietoje ir jei šiais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, atitinka iš esmės sa­va­ran­kišką nusi­kaltimo sudėtį. Taigi, ir nurodytų nusikalstamų veikų visuma, ir bet kurios iš jų pa­da­rymas gali būti (esant visiems kitiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kal­tininką baus­­ti pagal BK 284 str. 1 d.

Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie ob­jektyvieji nusi­kals­tamos veikos su­dė­ties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę pa­da­riniai ir nusi­kal­ti­mo padarymo vieta. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai, jie gali būti ir chuliganiški, gali būti ir asmeniniai. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuo­me­­nės rim­tis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Fizinės prie­vartos priemonės – elektrošoko neteisėtas panaudojimas prieš asmenį pripažintinas įžūliu že­mi­nan­čiu elgesiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. K. iš esmės be jokios priežasties pa­nau­dojo elektrošoką prieš nukentėjusįjį Ž. R. ir sukėlė jam fizinį skausmą. To neneigia ir pats nu­teistasis. Tokie S. K. veiksmai neabejotinai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demons­truo­jama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma elementarių bendravimo normų, jais neabejotinai no­rė­ta pasityčioti iš nukentėjusiojo, sukelti baimę.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta ne viešoje vietoje. Vie­šo­ji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vie­to­je kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo mo­men­tu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nagrinėjamu at­ve­ju nekyla jokių abejonių, kad mieste, prie daugiabučių namų, ant pėsčiųjų tako padaryta nusi­kals­ta­ma veika buvo padaryta viešoje vietoje. Be to, remiantis nukentėjusiojo parodymais teisme, įvykio metu lauke buvo šviesu, buvo ir įvykį stebinčių aplinkinių žmonių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad naudodamas elektrošoką jis buvo įsitikinęs, jog jis neveikia, nes buvo išsikrovęs, todėl tiesioginės jo tyčios nusikaltimo padaryme nebuvo. BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Remiantis nuteistojo paro­dy­mais, jis elektrošoką rado ir išbandė dar bute, tačiau šią aplinkybę mini tik liudytoja N. K.. Be to, teisme ji parodė, kad apie tai, kad elektrošokas išsikrovė, suprato tik iš vaikinų kalbų. Kadangi, remiantis bylos duomenimis, bute šventę asmenys automobiliu važiavo pirkti dar alkoholio, ti­kė­ti­na, kad išsikrovusio elektrošoko jie nebūtų vežęsi, ir nuteistasis, manydamas, kad elektrošokas nevei­kia, nebūtų jo naudojęs nukentėjusiojo atžvilgiu. Nepaisant to, pats nuteistasis teisme pri­pa­žino, kad nukentėjusįjį galėjo apdraskyti elektrošoko dantukais. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nusikaltimas buvo padarytas būtent šia priemone.

Be to S. K. siekį paveikti nukentėjusįjį elektrošoku ir taip pažeisti viešąją tvarką pa­tvirtina byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo Ž. R. parodymai, kad pajuto elektrošoko poveikį, nuo ko atsirado specifinės žymės ant odos, liudytojų – L. C., A. J., E. T. ir A. Z., policijos pareigūnų, parodymams, kurie matė elektrošoko padarytas žymes ant nukentėjusiojo žasto, ir filmuotos medžiagos, kurioje matyti, kad įrankis veikia.

Byloje nus­ta­ty­tas S. K. veiksmų inten­sy­vumas ir pobūdis rodo, jog jis elgėsi są­mo­nin­gai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad šiais veiksmais pažeidžiama visuomenės rim­tis ir tvarka ir norėjo taip elgtis (tyčia prikibo prie nukentėjusiojo prašydamas cigaretės, o jos nega­vęs nuėjo iki automobilio, pasiėmė elektrošoką tam, kad be jokios priežasties galėtų sukelti fi­zi­nį skausmą nukentėjusiajam). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, o jo manymas, jog naudoja neveikiantį elektrošoką, jo tyčios nepanaikina. Todėl kolegija at­meta šį apeliacinio skundo argumentą.

Apeliacinio skundo argumentai, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, laikytini de­kla­ratyviais ir niekuo nepagrįstais. Skunde cituojamą nuosprendžio formuluotę, jog „šios aplinkybės rodo, kad tai yra nusikalsti susiformavusi asmenybė“, teismas akcentavo motyvuodamas bausmės nuteistajam paskyrimą. Aukštesnysis teismas nenustatė jokio pagrindo abe­joti teisėjo nešališkumu, byloje taip pat nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti teisėjo suin­teresuotumą byloje. Tokių duo­menų skunde nepateikė ir pats apeliantas. Pažymėtina, kad šią išvadą teismas pateikė nuosprendyje, o ne iš anksto. Tokia formuluotė neperžengia BPK 305 str. 1 d. 4 p. nustatyto reikalavimo išdėstyti bausmės skyrimo motyvus. Todėl šie skundo argumentai taip pat atmetami.

S. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ap­lin­ky­bių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti ap­linkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. S. K. anksčiau buvo teistas trylika kartų, baustas administracine tvarka, nedirba. Kadangi nusikaltimą padarė neiš­ny­kusio teistumo metu, kas pagal BK 27 str. 1 d. yra lai­koma nusi­kal­timų recidyvu, nuteistasis yra laikomas recidyvistu. Visa tai leidžia teigti, kad nu­teis­ta­jam anksčiau paskirtos bausmės įtakos nepa­da­rė, nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, yra nulemtas susiformavusių neigiamų nuteis­to­jo vertybinių nuostatų. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nu­sikaltimo padarymą teis­mas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

BK 284 str. 1 d. sankcijoje be terminuoto laisvės atėmimo yra numatytos ir kitos bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas bei areštas. Tačiau esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teis­mas nu­teis­tajam pa­grįstai skyrė laisvės atė­mimo bausmę, nes tik realios laisvės atėmimo bausmės pasky­ri­mas S. K. gali užtikrinti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusikalstamas veikas.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę apylinkės teismas va­do­vavosi BK 284 str. 1 d. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. Byloje nustatyta viena S. K. atsakomybę sun­ki­nanti ap­lin­ky­bė. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes – viešosios tvarkos pažeidimas nepasižymėjo ypatingu išskirtinumu, grasinimais, patyčiomis, vandalizmu, nusikalstama veika kilo gana spontaniškai, truko neilgai, nuo nusikals­ta­mos veikos nukentėjo vienas asmuo, kūno sužalojimas nukentėjusiajam nebuvo konstatuotas, veika sunkesnių pasekmių ir turtinės žalos nesukėlė. Šiomis aplinkybėmis S. K. padaryta nusi­kals­tama veika savo pavojingumu suteikia pagrindo skirti už nusikalstamą veiką mažesnę negu vidur­kio, numatyto jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje, dydžio laisvės atėmimo bausmę. Todėl tei­sėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Skir­da­mas nu­teis­ta­jam S. K. laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, pir­mo­sios instan­ci­jos teismas atsižvelgė į visas būtinas įvertinti aplinkybes ir tinkamai motyvavo jam ski­ria­mą baus­mę, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų nepa­žei­dė.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą ap­kaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nu­teis­tojo S. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­­lie­kamas galioti nepakeistas, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skun­dą atmesti.