Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. gynėjo advokato Ruslano Boiko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025-04-22 nuosprendžio, kuriuo V.G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant A. G. (A. G.) atsakomybėn pagal laidavimą 1 metams, be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu V. G. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimi, konfiskuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis automobilis „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V.G. 2025-03-11 apie 20.25 val., Vilniaus rajone, Paberžės k., (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Ford Transit“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo alkotesteriu „Alcotest 6810“ Nr. ARFM-0451 metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,23 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais veiksmais V.G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V.G. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą V.G. gynėjo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susijusius su padarytu nusikaltimu V.G. paskyrė proporcingas baudžiamojo poveikio priemones, jos nėra per griežtos ir negali būti švelninamos. Nors pirmosios instancijos teismas nepateikė detalaus kiekvieno apelianto ir jo gynėjo pateikto prašymo vertinimo, vis tik aplinkybė, jog teismo išvados subjektyviai nepriimtinos apeliantui ar jo gynėjui, siekiant, kad V.G. būtų taikomos švelnesnės teisinio poveikio priemonės, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl turto konfiskavimo ir įmokos į nukentėjusių asmenų fondą

8. Kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, įstatymų leidėjas numatė, kad transporto priemonės, su kuriomis padarytos šios nusikalstamos veikos, turi būti konfiskuojamos, kadangi tai yra būtina priemonė siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės konfiskavimo, nėra įmanomas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

9. Kolegija pažymi, nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymas yra neatsiejamas nuo transporto priemonės vairavimo. Tokiais atvejais baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad kaltininkui priklausanti transporto priemonė turi būti konfiskuojama, o tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog V.G. padarytas nusikaltimas negalėjo būti padarytas be transporto priemonės – automobilio „Ford Transit“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini)“ – vairavimo. Nustačius, kad ši transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra V.G., padaryta išvada, kad įmonė (jos vadovas) žinojo, jog transporto priemonė naudojama nusikalstamiems tikslams, todėl automobilio konfiskavimas yra būtinas. Su tokiomis išvadomis sutinka ir teisėjų kolegija.

10. Nors apeliaciniu skundu prašoma šią nuosprendžio dalį pakeisti ir spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, motyvuojant tuo, kad byloje yra nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios turto konfiskavimo netikslingumą, ir, įvertinus šios nutarties 2.2.-2.4 punktuose nurodytas aplinkybes, nustatyti konfiskuotino turto dalies išieškojimą, tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konfiskuojamo turto vertės ar jos dalies išieškojimo klausimas gali būti taikomas tik esant imperatyvioms įstatymo sąlygoms, numatytoms BK 72 straipsnio 5 dalyje, kurios šiuo atveju, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nustatytos nebuvo.

12. Šiuo atveju, kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui –UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris apie jos panaudojimą nusikaltimui daryti žinojo, todėl nėra pagrindo spręsti dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo. Kaip minėta, įmonės direktorius ir savininkas yra asmuo, šioje byloje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl bendrovei paliekant transporto priemonę būtų palikta galimybė asmeniui toliau ja naudotis savo nuožiūra. Kolegijos vertinimu to nepaneigia apeliaciniame skunde aptariamos aplinkybės, susijusios su įmonės vadovo 2025-03-19 įsakymu apribotomis galimybės kitiems įmonės darbuotojams, tarp jų ir V.G., naudotis šiuo automobiliu, kadangi šis įsakymas, paties įmonės vadovo (V.G.) gali būti pakeistas. Šį manymą sustiprina ir kiti apeliacinio skundo argumentai, kaip antai V.G. sudaryta automobilio nuomos sutartis dėl šio automobilio naudojimo asmeninėms reikmėms. Atsižvelgiant į šios nutarties 2.2.-2.4 punktuose aptartas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jomis iš esmės yra patvirtinamas V.G. siekis toliau disponuoti transporto priemone, pvz. ją naudojant tėvų vežimui į gydymo įstaigas, o tai yra nesuderinama su šios nutarties 11 punkte aptartais baudžiamojo poveikio priemonės tikslais. Priešingai, toks sprendimas atitiktų tik formalų įstatymo pritaikymą, tačiau nepadėtų apriboti asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, atgrasyti jį nuo jų darymo ir užtikrinti visuomenės teisę į saugų eismą keliuose. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas transporto priemonės konfiskavimą ir nesvarstęs jos vertės/dalies vertės išieškojimo, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

13. Priešingos išvados – konstatuoti esant netikslingą transporto priemonės konfiskavimą natūra – neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad transporto priemonė yra reikalinga įmonės nepertraukiamai veiklai. Pažymėtina, jog visos skunde nurodomos aplinkybės, tiek dėl transporto priemonės naudojimo įmonės reikmėms, tiek dėl jos naudojimo asmeniniams V.G. interesams, pagal sudarytą minimą nuomos sutartį, egzistavo iki nusikalstamos veikos padarymo ir V.G. buvo žinomos, tačiau nesustabdė jo nuo nusikalstamo elgesio, todėl negali būti vertinamos kaip atitinkančios BK 75 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą netikslingumo sąlygą. Tuo tarpu tai, kad skundžiamame nuosprendyje šios sąlygos analizė, atsakant į gynėjo ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V.G. argumentus, nebuvo atlikta, nedaro skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje neteisėtu. Nors teismai turi pareigą, atmesdami proceso šalių prašymus pateikti į tai aiškius ir pagrįstus motyvus, vis tik, nustačius, kad nėra objektyvių kliūčių nekonfiskuoti automobilio, BK 75 straipsnio 5 dalies taikymo klausimas šios bylos kontekste nesvarstytas pagrįstai.

14. Atskirai pažymėtina, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022). Atsižvelgdama į tai, bei į skunde dėstomas aplinkybes dėl V.G. sunkios finansinės padėties, teisėjų kolegija plačiau dėl skundo argumentų apie tai, kokia konfiskuotino turto vertės dalis turėtų būti išieškotina, nepasisako, kadangi šio klausimo svarstymui, kaip ir prašymui paskirti BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai skundo argumentai dėl transporto priemonės konstrukcijos, jos reikalingumo nuvežti tėvus į gydymo įstaigą ir kt., kaip nesudarantys pagrindo keisti priimamo sprendimo, teisėjų kolegijos plačiau nevertinami.

15. Atkreiptinas dėmesys, jog asmeniui gali būti skiriamos tik tarpusavyje suderinamos, proporcingos ir galinčios taisomai veikti kaltininką baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 6 dalis). Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondo programos tikslas yra užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą nuo smurto nukentėjusiems asmenims ir šios poveikio priemonės paskyrimas turi didesnį poveikį asmenims, padariusiems smurtinius ar panašaus pobūdžio nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo manyti, kad jos paskyrimas nusikaltimą transporto eismo saugumui padariusiam, ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui, būtų proporcingas ir padėtų užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonių tikslus. Vien tai, kad V.G. savanoriškai, neturėdamas pareigos, atliko įmoką į šį fondą, negali būti laikoma pateisinančia aplinkybe skirti jam aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę ir juo labiau vertinti ją kartu su konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos ar jos dalies išieškojimu, kam, kaip minėta, šioje byloje objektyvaus pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį sprendžia, kad baudžiamasis įstatymas šioje dalyje buvo pritaikytas tinkamai.

Dėl specialiosios teisės atėmimo

16. Apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas tuo, kad nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą nebuvo pateikti atskiri argumentai, be to, šios poveikio priemonės taikymo pagrįstumas buvo siejamas su paskirta bausme, todėl buvo netinkamai individualizuotas. Nors skundu nurodoma, kad šia priemone nustatyti tikslai būtų pasiekti paskyrus 10 mėnesių draudimo naudotis specialia teise terminą, apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

17. Skundžiamame nuosprendyje (6 lapas 6 pastraipa) iš tiesų yra nurodyta, jog sprendžiant dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo „teismai turi įvertinti tas bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos skiriant bausmę, <..>“. Vis tik, nuosekliai vertinant skundžiamą nuosprendį ir jo argumentus šioje dalyje, negalima sutikti, kad tokiu būdu teismas V.G. skiriamą baudžiamojo poveikio priemonę susiejo su jam paskirta bausme, kuri, kaip teisingai nurodoma skunde, paskirta nebuvo. Kolegijos vertinimu pateiktas toks bendrinis teisės normos aiškinimas nelaikytinas netinkamu įstatymo taikymu. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl šios priemonės skyrimo, o taip pat ir termino nustatymo, yra vertinamos būtent BK 54 straipsnyje numatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, kurias, kaip neįvertintas, apeliaciniame skunde dėsto gynėjas, ir tik šių aplinkybių visumos analize grįstas sprendimas yra teisingas.

18. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos, nevaržyti asmens labiau, negu reikia tikslams pasiekti. Advokato vertinimu, tai, jog jo ginamasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam galėtų būti paskirtas ženkliai trumpesnis draudimo naudotis specialia teise terminas. Nors apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteisto ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teisinis statusas skiriasi, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų baudžiamojo įstatymo nuostatų, V.G. padarytą nusikalstamą veiką, asmens charakteristiką ir kitas aplinkybes vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas.

19. Šiuo atveju apylinkės teismas, nors ir plačiai nedetalizavo, tačiau į visas apeliaciniame skunde nurodytas, be kita ko ir BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad įvertino ne tik bylos nagrinėjimo metu nustatytas V.G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jį charakterizuojančius duomenis, bet ir tai, kad jis, vairuodamas neblaivus kartu vežė keleivį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu tai didina nusikalstamos veikos pavojingumą, dėl to buvo paskirtas 2 metų poveikio priemonės terminas. Nors pritartina, kad teismo argumentai šioje dalyje yra lakoniški, kas nėra laikytina tinkama praktika, siekiant, jog proceso dokumentai būtų aiškūs, o sprendimai suprantami proceso šalims, vis tik tai nesutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai – aptartos aplinkybės svarbios tiek svarstant dėl šios poveikio priemonės skyrimo, tiek dėl jos termino nustatymo ir šiuo atveju buvo įvertintos kartu pagrįstai.

20. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V.G. nusikalto veikdamas tyčia ir, panaudodamas trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 2,23 promilės neblaivumas, o tai net penkis kartus viršijo leistiną normą, vakaro metu, gyvenvietėje, vairavo transporto priemonę, kartu ja veždamas keleivį. Šie apelianto veiksmai neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei jo paties sveikatai ar net gyvybei, o jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik todėl, kad jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nors, įvertinus tai, kad V.G. buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini), Paberžės km., ir važiavo nuo savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), Paberžės km., tai gi, remiantis viešai prieinamų žemėlapių duomenimis nuvažiavo 1,5 km, vis tik tai nedaro jo veiksmų mažiau pavojingų. V.G. baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas pirmą kartą, vis tik, bylos duomenimis (b. l. 56), nuo 2017 m. administracine tvarka už kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus (nustatyto greičio viršijimą, kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymą ar kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus) jis buvo baustas 6 kartus, paskutinį kartą 2025-01-27. Šių duomenų visuma patvirtina, kad V.G. nėra linkęs laikytis KET normų, o jo elgesys kelyje ir daromi teisės pažeidimai sunkėja. Nors skundu teigiama, kad V.G., neturėdamas problemų su alkoholio vartojimu, nusikalto dėl patiriamo streso dėl tėvų sveikatos, vis tik, ši aplinkybė nei pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodyta, todėl teisėjų kolegijos yra vertintina kaip siekis sumenkinti savo veiksmus ir išvengti griežtesnių teisinio poveikio pasekmių.

21. Pažymėtina, jog įstatymas numato, jog draudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas nuo minimalaus 1 metų termino. Sutiktina, jog V.G. yra charakterizuojamas teigiamai, turi darbą, šeimą, teigia rūpinantis savo tėvais, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir išreiškė gailėjimąsi, ir tai, nustačius kitas sąlygas, leido teismui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors šios aplinkybės yra reikšmingos, vis tik jos nėra išskirtinės ir buvo tinkamai įvertintos visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Kolegijos vertinimu byloje nėra duomenų, leidžiančių V.G. paskirti trumpesnį nei nustatytą poveikio priemonės terminą, ar remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nukrypti nuo įstatyme numatytų ribų, todėl skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad darydamas veiką V.G. suvokė, kad yra neblaivus ir transporto priemonę vairuoti pasirinko dėl lengvabūdiškų priežasčių – pasisiūlė namo parvežti draugą, po to, kai kartu vartojo alkoholinius gėrimus – turėjo ne vienerių metų vairavimo patirtį, o tai reiškia, kad gerai suprato grėsmę, kurią kelia jo veika kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Tai, bei kiti apeliacinio skundo argumentai (nenustatytos ypatingai sunkinančios, kaltinančios aplinkybės, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (įsakymo, draudžiančio kitiems įmonės darbuotojams naudotis automobiliu, priėmimas, įmokos sumokėjimas) ir kt.) leidžia pagrįstai manyti, kad V.G. iš esmės siekia teisinėmis priemonėmis sušvelninti jam tenkančią atsakomybę. Nustatytas 2 metų terminas, savo dydžiu artimesnis minimaliai ribai, todėl nelaikytinas neproporcingu, varžančiu asmens teises labiau nei būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti ir buvo tinkamai individualizuotas. Dar švelnesnės poveikio priemonės konkrečioje situacijoje, t. y. asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, tai gi nepatiriančio griežtų teisinio poveikio priemonių, nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus.

23. Neabejojama, jog specialiosios teisės atėmimas pakeis įprastą V.G. asmeninį gyvenimą, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra proporcingos V.G. padarytam nusikaltimui, o priešingas teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, formuotų nebaudžiamumo jausmą, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ir sudarytų sąlygas pakartotiniam veikų nusikalstamumui.

24. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamoms baudžiamojo poveikio priemonėms baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apelianto gynėjas. Įvertinus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. gynėjo advokato Ruslano Boiko apeliacinį skundą atmesti.