Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „TV Pro Media“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. SPR-39 „Dėl televizijos laidose „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2010-04-19 ir 2010-11-09) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. SPR-39).

Pareiškėjas paaiškino, kad žurnalistų etikos inspektorė, vadovaudamasi suinteresuoto asmens – advokato S. Ž. pareiškimu, sprendime Nr. SPR-39 nustatė, jog 2010 m. balandžio 19 d. televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3) vedėjų pasakytos frazės dalis „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ pažeidė advokato S. Ž. garbę ir orumą, ir nusprendė įspėti Bendrovę dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, taip pat pareikalavo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią advokato S. Ž. garbę ir orumą. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu Nr. SPR-39, nurodė, kad UAB „Tele-3“, kaip viešos informacijos skleidėja, Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų yra įpareigota sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių. Be to, Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konstatavo, jog teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, iš Konstitucijos kyla ir žiniasklaidos laisvė. Taigi, tiek Bendrovės, tiek televizijos laidų „Žiūrim, ką turim“ (nagrinėjamu atveju – 2010 m. balandžio 19 d. ir 2010 m. lapkričio 19 d. (toliau – ir Laidos) rengėjo pagrindinis tikslas yra informuoti visuomenę tais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Pažymėjo, kad Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas redagavimo apribojimas, kuriuo draudžiama riboti informacijos laisvę, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Pasak pareiškėjo, atsakovo vertinta Laidoje pagarsinta frazė yra nuomonė, o ne žinia. Atsakovas vertino, kad frazės dalis „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ laikytina žinia Įstatymo 2 straipsnio 84 punkto prasme (visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys). Tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys, žinia, ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, kaip subjektyvaus požiūrio. Pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) kriterijus. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, o nuomonei jis netaikomas, bet nuomonė turi būti pagrįsta tikrais faktais. Nuomonė yra subjektyvi. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Ar tam tikri teiginiai yra žinios, informacija, t. y. duomenys Civilinio kodekso 2.24 straipsnio prasme, sprendžiama iš visos publikacijos turinio, tikslo, kryptingumo, pavartotų meninės išraiškos formų, sakinių konstrukcijos ir kt. Siekiant nustatyti, ar teiginiai atitinka nuomonę, kuri atspindi subjektyvų autoriaus požiūrį, atsižvelgtina į tai, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu, apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma; jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Tokios nuostatos yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“, taip pat nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-971-302/2010. Pažymėjo, kad žurnalistų etikos inspektorė šią klaidingą išvadą padarė analizuodama frazę, paimtą iš konteksto, tuo tarpu atsakovas turėjo analizuoti ne atskirą frazės dalį, o perduodamos informacijos turinį. Pažymėjo, kad ginčijama frazė buvo: „Kaip oficialiai teigiama – pats išėjo iš darbo, o kitų šaltinių teigimu iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“. Bendrovės transliuotoje Laidoje jos rengėjai pateikė vertinamuosius teiginius, bet nekonstatavo fakto. Matyti, jog žurnalistų etikos inspektorės tirta frazės dalimi buvo pateikiama informacija, kad esama manančiųjų, jog galėjo įvykti sakinyje išdėstyti faktai. Analizuojant pateiktą teiginį matyti, kad Laidos rengėjas, komentuodamas galimas suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos STT aplinkybes, nurodė žinią („kaip oficialiai teigiama – pats išėjo iš darbo“). Laidos rengėjai nesiekė įrodyti, kad ši informacija neatitinka tikrovės. Atsakovas klaidingai įvertino likusią frazės dalį, ignoruodamas faktą, kad Laidos rengėjai pažymėjo, jog nurodo, kad asmuo galėjo būti išmestas (iš STT) už kažkokius netinkamus ryšius, remdamiesi „kitų šaltinių teigimu“. Taigi, suinteresuoto asmens išėjimo iš STT pagrindas nebuvo kvestionuojamas, o likusia frazės dalimi buvo pateikta Laidos rengėjų neįvardytų šaltinių nuomonė dėl galimo suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybių ar priežasčių. Pažymėjo, kad Įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtinta viešosios informacijos rengėjo teisė išlaikyti savo šaltinio anonimiškumą. Tolesnė susijusios informacijos dalis („Ar tik ne tie patys šešėliniai ryšiai vėliau padėjo ir advokato karjerą padaryti ir į politiką nusitaikyti?“) buvo pateikta klausimo forma. Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, žurnalistų etikos inspektorės vertinta Laidoje išsakyta frazė negali būti laikoma žinia, nes ja nesiekta konstatuoti faktą, ji nebuvo kategoriška, Laidos rengėjai taip pat pateikė objektyvią, oficialią informaciją apie suinteresuoto asmens tarnybos pasibaigimo pagrindą. Laidos rengėjai nesiekė pateikti atsakovo tirtoje frazės dalyje esančios informacijos kaip vienintelės tikslios informacijos apie suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybes, kadangi tikslius faktus apie šią situaciją žino tik suinteresuotas asmuo bei jo tuometiniai vadovai. Laidos rengėjai pateikė savo šaltinių subjektyvią nuomonę, pagrįstą suinteresuoto asmens išėjimo iš tarnybos aplinkybių vertinimu. Vadovaujantis nurodytu, atsakovo vertinta informacija atitinka Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje pateikiamą nuomonės apibrėžimą. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė suinteresuotam asmeniui S. Ž. klausimus, susijusius su pastarojo veikla STT ir išėjimu iš darbo, taip sudarydami galimybę pačiam S. Ž. paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti Laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, tačiau S. Ž. nusprendė į pateiktus klausimus neatsakyti ir patarė žurnalistams kreiptis į „buvusią valdžią, jeigu jums kyla kažkokių įtarimų“. Laidos rengėjai nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, o tiesiog nurodė, kad apie suinteresuoto asmens darbą ir pasitraukimą iš jo egzistuoja įvairios prieštaringos nuomonės, kurias suinteresuotas asmuo atsisakė paaiškinti. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovo sprendimo motyvas, kad Laidoje buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir suinteresuoto asmens garbę bei orumą žeminti informacija. Atsakovas nepagrįstai laikė, kad laidos formatas neturi įtakos perduodamos informacijos turiniui. Pažymėjo, kad tiek turiniu, tiek formatu Laida visuomenei yra žinoma ne kaip informacinė-analitinė, o kaip pramoginio pobūdžio, kurioje rodomi reportažai iš lankomiausių renginių, aptarinėjami žinomi žmonės, aktualūs visuomenei įvykiai ir su jais susiję asmenys, taip pat pristatomos įvairios visuomenėje vyraujančios nuomonės. Tokiu būdu Laidoje komentarų, pastebėjimų, retorinių klausimų, daromų prielaidų forma, televizijos žiūrovams pranešama apie Lietuvos aktualijas. Aplinkybė, kad dėl asmeninių, subjektyvių priežasčių S. Ž. Nepatiko 2010 m. balandžio 20 d. Laidos rengėjų humoristiniai, ironiški komentarai dėl S. Ž. profesinės veiklos ar praeities, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti S. Ž. garbės ir orumo pažeidimo. Konstitucijos 25 straipsnyje, Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė reikšti savo mintis bei įsitikinimus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001 ir nurodė, kad atsakovas nepagrįstai nurodyto precedento netaikė konkrečiu atveju, nes tiek nagrinėjamu atveju, tiek nurodytame precedente analizuota, ar tam tikri teiginiai galėjo pažeisti žmogaus garbę ir orumą. S. Ž. nepagrįstai vertino Laidų reportažų ištraukas, pavienius posakius, posakius, kurie buvo paimti iš Laidų konteksto, ir visiškai neatspindėjo savo tikrojo turinio. Teismų praktikoje konstatuojama, kad sprendžiant klausimą dėl paskleistų duomenų atitikimo tikrovei bei vertinant jų turinį, būtina atsižvelgti į visą reportažo turinį, pasisakymų kontekstą, sakinio konstrukcijas, ryšį su kita reportažo informacija, Laidos pobūdžiu ir kt.; be to, svarbu pabrėžti ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą konstatavo, jog sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo bei teisės skleisti informaciją – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajai. S. Ž., pateikdamas skundą žurnalistų etikos inspektorei, piktnaudžiavo savo teisėmis, reikšdamas nepagrįstus kaltinimus viešosios informacijos skleidėjui ir tokiu būdu bandydamas darytį įtaką bei taip siekdamas apriboti tiek viešosios informacijos skleidėjo, tiek viešosios informacijos rengėjo teisę rinkti ir skleisti informaciją. Tokiu būdu S. Ž. savo veiksmais siekė apriboti įstatymiškai įtvirtintas žiniasklaidos teises, o tokie veiksmai yra draudžiami (Įstatymo 10 str.).

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 46-50) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad sprendimas Nr. SPR-39 priimtas visapusiškai ištyrus ginčo situaciją, įvertinus viešai paskelbtą informaciją ir jos paskelbimo aplinkybes, išnagrinėjus viešosios informacijos rengėjo pateiktus paaiškinimus, Įstatymo keliamus reikalavimus viešajai informacijai, taip pat įvertinus viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) veiklą. Pareiškėjas neteisingai aptaria Įstatymo 7 straipsnyje numatytų redagavimo apribojimų turinį. Sprendime Nr. SPR-39 pripažinta, jog visuomenės informavimo principų nesilaikė būtent pareiškėjas, kuris informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį skleidė savarankiškai, neveikiamas jokios įtakos. Todėl pareiškėjo akcentuojama viešosios informacijos skleidėjo pareiga perduoti informaciją pirmiausia apima pareigą įsitikinti viešai skleidžiamos informacijos teisėtumu (atitikimu teisės aktų reikalavimams). Skleidėjo pareiga perduoti informaciją visuomenei nėra absoliuti, ką netiesiogiai teigia pareiškėjas, priešingai, yra saistoma konkrečių pareigų ir apribojimų, nustatytų ne tik Įstatyme, bet ir Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas, pasisakydamas dėl žinios ir nuomonės atribojimo, nurodė, kad žurnalistų etikos inspektorė ginčo teiginį analizavo atsižvelgdama į kur kas platesnį kontekstą (cituoja). Ta aplinkybė, jog viešosios informacijos skleidėjas ginčo teiginyje esą perdavė kito informacijos šaltinio turimą informaciją („o kitų šaltinių teigimu“), neturi įtakos sprendžiant apie tai, ar buvo paskleista žinia, ar nuomonė, nes ne informacijos perdavimo ar perpasakojimo būdas lemia informacijos pobūdį ir jos priskyrimą žiniai arba nuomonei. Žinios ir nuomonės atribojimo kriterijais taip pat negali būti informavimo tikslas, informacijos šaltinis, jo santykis su viešosios informacijos skleidėju ar pastarojo negalėjimas įrodyti paskleistos informacijos teisingumą. Esminis žinios ir nuomonės atribojimo kriterijus – paskleistų duomenų įrodomumas arba objektyvi galimybė juos patikrinti ir nustatyti jų atitiktį tikrovei. Jei informacijos atitikties tikrovei (teisingumo, pagrįstumo) nustatyti neįmanoma, laikytina, kad buvo paskleista nuomonė. Sprendime Nr. SPR-39 išsamiai aptartas paskelbtų žinių žeminantis pobūdis, taip pat aiškiai pasisakyta dėl ginčo teiginio vertinimo. Sprendime Nr. SPR-39 nustatyta, kad ginčo teiginyje „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ buvo nurodyta dvejopo pobūdžio informacija, t. y. žinia: pirma, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo STT; antra, kad atleidimo iš darbo priežastis buvo netinkami pareiškėjo ryšiai. Sprendime Nr. SPR-39 pažymėta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nurodydamas, kad pareiškėjas iš STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ paskelbė naują konstatuojamojo pobūdžio informaciją (žinią) – naują atleidimo iš darbo priežastį – netinkamus (šešėlinius) pareiškėjo ryšius. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio informacija nėra nuomonė, nes priežastis yra patikrinamas faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004). Todėl nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad ginčo teiginyje buvo pateikta laidos rengėjų neįvardytų šaltinių nuomonė dėl galimo trečiojo suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybių ar priežasčių. Nei Įstatymo 8 straipsnis, nei kiti Įstatymo straipsniai nepaneigia viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo pareigos tikrinti neįvardyto (konfidencialaus) šaltinio suteiktą informaciją. Kad informacijos šaltinio konfidencialumas nebūtinai yra informacijos patikimumo požymis, patvirtina ir pats pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad tikslius faktus apie šią situaciją žino tik suinteresuotas asmuo bei jo tuometiniai vadovai. Be to, nurodydamas, jog žurnalistų etikos inspektorė nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė klausimus trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip sudarydami galimybę jam paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, pripažindamas, jog laidos rengėjų šaltinių pateikta informacija gali būti paneigiama, pareiškėjas netiesiogiai patvirtina, kad tokia šaltinių informacija gali būti patikrinama. Kadangi paneigiamos gali būti tik žinios, bet ne nuomonės, pareiškėjas skunde pripažino tai, kad buvo paskleistos žinios; nuomonė iš esmės negali būti paneigta, nes tai prieštarautų pačiai nuomonės prigimčiai. Nagrinėjamas pareiškėjo argumentas nepagrįstas ir dėl to, kad atsakymo teisės kritikuojamam asmeniui suteikimas ar nesuteikimas taip pat neturi reikšmės vertinant paskelbtos informacijos pobūdį. Paskleistos ginčo informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį atitikties tikrovei pareiškėjas neįrodė, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nurodydamas, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 54 straipsnio redakcija, kuri įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 18 d., tačiau ši redakcija negali būti taikoma pusmečiu anksčiau transliuotai televizijos laidai, kurioje paskelbta ginčo informacija. Ginčo informacijos vertinimui aktuali ankstesnė Įstatymo redakcija, kurioje nenumatytas viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atleidimas nuo redakcinės atsakomybės, o tik nuo žalos atlyginimo, kurio žurnalistų etikos inspektorius nevertina, nes tai yra teismų kompetencija. Be to, tam, kad būtų pritaikytos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir nuo teisinės (civilinės) atsakomybės bei žalos atlyginimo būtų atleidžiamas viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, informacijos paskelbimas turi visiškai atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas. Akivaizdu, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta aplinkybė negali būti taikoma, kadangi ginčo atveju buvo paskleistos žinios (apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo išmestas iš darbo už netinkamus ryšius), bet ne nuomonė ar vertinimas. Dėl laidos, kurioje paskleista ginčo informacija, formato atsakovas nurodė, kad Įstatyme nustatyti reikalavimai viešosios informacijos turiniui yra taikomi nepriklausomai nuo informacijos pateikimo formos, būdo ar žanro, todėl televizijos laidos formatas (žanras) nėra pagrindas Įstatymo aspektu nevertinti ginčo informacijos arba ją vertinti kitaip, negu numatyta Įstatyme. Veikiau yra priešingai. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidimas, siekiant pramoginio tikslo, sąlygojo sprendime Nr. SPR-39 nustatytus Įstatymo pažeidimus, nes gandų (t. y. nepatikrintos, nepatikimos informacijos) apie asmenį skleidimas yra nesuderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1003 (1993) dėl žurnalistikos etikos (toliau – ir Rezoliucija), kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. I-1046, 4 p.). Todėl sprendime Nr. SPR-39 padaryta objektyvi ir pagrįsta išvada, kad paskelbdamas teiginį, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš darbo STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) savo teise skleisti informaciją naudojosi nesąžiningai, formavo neigiamą viešąją nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir pažeidė jo garbę ir orumą. Žurnalistas visais atvejais privalo patikrinti ketinamą skelbti informaciją, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų, o visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią, netikslią ar šališką informaciją apie asmenį, kuri žemina asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008). Atsakovas pažymėjo, kad sprendime išsamiai aptarta, kodėl konkrečiu atveju netaikytinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001 pateiktas teismo išaiškinimas: nurodytos civilinės bylos faktinės aplinkybės (žurnalistas sąžiningai veikia vykdydamas profesinę pareigą; keliamos visuomeniškai svarbios idėjos ir problemos) skiriasi nuo nagrinėjamu atveju esančių ir vertinamų faktinių aplinkybių – skleidžiami niekuo nepagrįsti gandai apie pareiškėją, siekiama ne teisingo ir sąžiningo visuomenės informavimo, o intriguojančios, sensacingos, paskalų lygio pramogos. Pareiškėjo argumentai, esą trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai vertino laidų reportažų ištraukas, pavienius posakius, kurie buvo paimti iš laidų konteksto ir visiškai neatspindėjo savo tikrojo tikslo, taip pat, jog trečiasis suinteresuotas asmuo piktnaudžiavo savo teisėmis, reikšdamas nepagrįstus kaltinimus viešosios informacijos skleidėjui, tokiu būdu bandydamas daryti įtaką ir taip siekdamas apriboti jų teisę rinkti ir skleisti informaciją, yra niekuo nepagrįsti. Tokiu būdu pareiškėjas atskleidžia savo netinkamą požiūrį į trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą bei šios teisės gynimą Įstatyme nustatytomis priemonėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 38-43) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

S. Ž. nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir jo pateikiamais teiginiais bei faktų interpretacija, pareiškėjo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, be to, pareiškėjas neteisingai aiškina teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui spręsti. S. Ž. vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsniu. Pažymėjo, kad aiškinant Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, darytina išvada, jog pareiškėjas (viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) galėtų remtis šia norma ir neatsakytų už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą tik tuo atveju, jeigu egzistuotų dvi būtinos sąlygos: pirma, informacija pateikta kaip nuomonė, vertinimas ar komentaras, antra, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nurodė tokios informacijos šaltinį. Šiuo atveju nėra šių sąlygų, kadangi pareiškėjas paskelbė ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, o žinią, bei nenurodė šios informacijos šaltinio, pasinaudojusi Įstatymo 8 straipsniu, todėl šiam ginčui negali būti taikomos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos. Pažymėjo, kad visuomenė turi teisę gauti informaciją, tačiau jos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), kuris pats turi teisę pasirinkti jos pagrindimo būdą. Šioje situacijoje, konstatavus, kad pareiškėjas paskleidė žinią, o ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-151/2010), netaikytinos. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos šiam ginčui negali būti taikomos ir dėl to, jog pareiškėjas nenurodė paskleistos informacijos šaltinio. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Rezoliucijos 4 p.). Pažymėjo, kad laidos formatas negali padaryti įtakos paties informacijos turiniui. Joks visuomenės informavimą reglamentuojantis teisės aktas nesuteikia viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) teisės skelbti asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, prisidengiant laidos formatu ar pan. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo į atsakovą kreipėsi ne dėl humoristinių ironiškų komentarų dėl savo profesinės veiklos ar praeities, o dėl konkretaus teiginio, kuriuo pareiškėjas paskelbė naują žinią, žeminančią jo, S. Ž., garbę ir orumą. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001) kalbama apie žurnalistą, kuris veikia sąžiningai, vykdydamas profesinę pareigą, siekdamas svarbiausio tikslo – teisingai ir išsamiai informuoti visuomenę, kelti jai rūpimas problemas ir idėjas. Šioje administracinėje byloje faktinės aplinkybės kitos: pramoginio pobūdžio laidoje skelbiama tikrovės neatitinkanti, asmens garbę ir orumą žeminanti žinia apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, paremta ne patikimais šaltiniais, o paprasčiausiais gandais, siekiant ne teisingai ir išsamiai informuoti visuomenę apie jai rūpimas, aktualias problemas ir idėjas, o suintriguoti bei pralinksminti žiūrovą. Taigi, atsakovas pagrįstai netaikė pareiškėjo nurodyto precedento šiame ginče. Pareiškėjo nuomone, S. Ž., pateikdamas skundą žurnalistų etikos inspektorei, piktnaudžiavo savo teisėmis, reiškė nepagrįstus kaltinimus pareiškėjui, tokiu būdu bandė daryti įtaką ir siekė apriboti tiek pareiškėjo, tiek viešosios informacijos rengėjo teisę rinkti ir skleisti informaciją, tačiau tokia pareiškėjo nuomonė vertintina kaip deklaratyvi, o ne kaip teisinis argumentas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo plačiau dėl jo nepasisakė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 100-114) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad S. Ž. su 2010 m. gruodžio 30 d. skundu „Dėl pagrindinių visuomenės informavimo principų ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimo“ kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorę, prašydamas: įvertinti siužetų apie jį, S. Ž., turinį, jo atitikimą įstatymams bei etikos normoms; pripažinti, kad UAB „Tele-3“ 2010 m. balandžio 19 d. ir 2010 m. lapkričio 9 d. laidų „Žiūrim, ką turim“ siužetuose pažeidė Įstatymo ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatas; pripažinti paskleistą informaciją apie S. Ž. neatitinkančia tikrovės, žeminančia S. Ž. garbę ir orumą; įpareigoti UAB „Tele-3“ nustatyta tvarka paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią S. Ž. garbę ir orumą. Žurnalistų etikos inspektorė, vadovaudamasi Įstatymo 42 straipsniu, 50 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2011 m. sausio 19 d. rašte Nr. SK-4/S-68 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir raštas Nr. SK-4/S-68) prašė UAB „Tele-3“ iki 2011 m. sausio 28 d. paaiškinti Laidų teiginiuose paskelbtos informacijos („Beje, prieš keletą metų S. Ž., kaip koks D. B., specialiuoju agentu dirbo, ir ne šiaip kur policijos nuovadoje, o STT. Tačiau iš Specialiųjų tyrimų tarnybos kažkodėl pasišalino. Kaip oficialiai teigiama – pats iš darbo išėjo, o kitų šaltinių teigimu iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius. Ar tik ne tie patys šešėliniai ryšiai vėliau jam padėjo ir advokato karjerą padaryti, ir į politiką nusitaikyti?“; „Ar tiesa, kad šitam advokatui Ž. už S. ir K. gynybą sumokėjo turtingas oligarchas?“; „Per prastą advokatą nusisamdė ponas K. Paklausite kokį – atsakysime: ogi tokį S. Ž., kuris irgi žurnalistų kaip velnio kratosi nuo pat proceso pradžios“) atitikimą įrodančias aplinkybes bei pateikti viešosios informacijos rengėjo poziciją dėl susidariusios situacijos, taip pat pateikti Laidų vaizdo įrašus. Bendrovė 2011 m. vasario 1 d. atsakyme į raštą Nr. SK-4/S-68 prašė S. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Žurnalistų etikos inspektorė, išnagrinėjusi S. Ž. 2010 m. gruodžio 30 d. skundą dėl Laidose paskelbtos informacijos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, 2011 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. SPR-39 „Dėl televizijos laidos „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2010-04-19 ir 2010-11-09) paskelbtos informacijos“ pripažino S. Ž. skundą iš dalies pagrįstu ir nusprendė: įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Tele-3“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią S. Ž. garbę ir orumą. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl to, jog televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3) vedėjai pasakė frazę „Beje, prieš keletą metų S. Ž. kaip koks D. B. specialiuoju agentu dirbo, ir ne šiaip kur policijos nuovadoje, o STT. Tačiau iš Specialiųjų tyrimų tarnybos kažkodėl pasišalino. Kaip oficialiai teigiama – pats iš darbo išėjo, o kitų šaltinių teigimu iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius. Ar tik ne tie patys šešėliniai ryšiai vėliau jam padėjo ir advokato karjerą padaryti, ir į politiką nusitaikyti?“ nėra. Nors skundžiamame sprendime yra konstatuota, jog tai buvo pasakyta 2010 m. balandžio 19 d. televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3), tačiau pati Bendrovė 2011 m. vasario 1 d. atsakyme į raštą Nr. SK-4/S-68 nurodo, kad Laida buvo transliuota 2010 m. balandžio 20 d., o ne 2010 m. balandžio 19 d. Tačiau, teismo vertinimu, tai nedaro įtakos sprendimo Nr. SPR-39 pagrįstumui ir teisėtumui; juolab kad šio fakto, kaip reikšmingo, savo skunde nebekelia ir pats pareiškėjas. Sprendime Nr. SPR-39 nurodoma, kad Bendrovė įspėjama dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų: minėtos Įstatymo nuostatos reiškia, kad pareiškėjas, kaip žurnalistas, paskleidė netikslias, šališkas žinias, kurios žemina trečiojo suinteresuoto asmens – S. Ž. garbę ir orumą. Teismas, vertindamas sprendimo Nr. SPR-39 pagrįstumą bei teisėtumą, privalo atsakyti, ar Laidoje pareiškėjas iš tiesų paskleidė netikslias, šališkas žinias, kurios žemina trečiojo suinteresuoto asmens – S. Ž. garbę ir orumą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad esminis žinios ir nuomonės atribojimo kriterijus – paskleistų duomenų įrodomumas arba objektyvi galimybė juos patikrinti ir nustatyti jų atitiktį tikrovei. Jeigu informacijos atitikties tikrovei (teisingumo, pagrįstumo) nustatyti neįmanoma, laikytina, kad buvo paskleista nuomonė. Sprendime Nr. SPR-39 išsamiai aptartas paskelbtų žinių žeminantis pobūdis, taip pat aiškiai pasisakyta dėl ginčo teiginio vertinimo. Sprendime Nr. SPR-39 nustatyta, kad ginčo teiginyje „iš ten buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ buvo nurodyta dvejopo pobūdžio informacija, t. y. žinia: pirma, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo STT (dėl jos vertinimo ginčo nėra); antra, kad atleidimo iš darbo priežastis buvo netinkami pareiškėjo ryšiai (būtent dėl to byloje kyla ginčas). Sprendime Nr. SPR-39 pažymėta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nurodydamas, kad pareiškėjas iš STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ paskelbė naują konstatuojamojo pobūdžio informaciją (žinią) – naują atleidimo iš darbo priežastį – netinkamus (šešėlinius) pareiškėjo ryšius. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokio pobūdžio informacija nėra nuomonė, nes priežastis yra patikrinamas faktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004). Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ginčo teiginyje buvo pateikta laidos rengėjų neįvardytų šaltinių nuomonė dėl galimo trečiojo suinteresuoto asmens pasitraukimo iš tarnybos aplinkybių ar priežasčių. Pažymėtina, kad nei Įstatymo 8 straipsnis, nei kiti Įstatymo straipsniai nepaneigia viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo pareigos tikrinti neįvardyto (konfidencialaus) šaltinio suteiktą informaciją. Kad informacijos šaltinio konfidencialumas nebūtinai yra informacijos patikimumo požymis, patvirtina ir pats pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad tikslius faktus apie šią situaciją žino tik suinteresuotas asmuo bei jo tuometiniai vadovai. Be to, nurodydamas, jog žurnalistų etikos inspektorė nepagrįstai nevertino fakto, kad reportažo autoriai uždavė klausimus trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip sudarydami galimybę jam paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir paneigti laidos rengėjų šaltinių pateiktą informaciją, pripažindamas, jog laidos rengėjų šaltinių pateikta informacija gali būti paneigiama, pareiškėjas netiesiogiai patvirtina, kad tokia šaltinių informacija gali būti patikrinama. Kadangi paneigiamos gali būti tik žinios, bet ne nuomonės, pareiškėjas skunde pripažino tai, kad buvo paskleistos žinios; nuomonė iš esmės negali būti paneigta, nes tai prieštarautų pačiai nuomonės prigimčiai. Pabrėžė, kad paskleistos ginčo informacijos apie trečiąjį suinteresuotą asmenį atitikties tikrovei pareiškėjas neįrodė, nors tokią galimybę turėjo. Teismas vertino, kad televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3) apie S. Ž. buvo paskleistos netikslios, šališkos žinios, žeminančios jo garbę ir orumą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad televizijos laida „Žiūrim, ką turim“ (TV3) visuomenei yra žinoma ne kaip informacinė-analitinė, o kaip pramoginio pobūdžio laida, kurioje rodomi reportažai iš lankomiausių renginių, aptarinėjami žinomi žmonės, aktualūs visuomenei įvykiai ir su jais susiję asmenys, taip pat pristatomos įvairios visuomenėje vyraujančios nuomonės; tokiu būdu Laidoje komentarų, pastebėjimų, retorinių klausimų, daromų prielaidų forma, televizijos žiūrovams pranešama apie Lietuvos aktualijas. Įstatyme nustatyti reikalavimai viešosios informacijos turiniui yra taikomi nepriklausomai nuo informacijos pateikimo formos, būdo ar žanro, todėl televizijos laidos formatas (žarnas) nėra pagrindas Įstatymo aspektu nevertinti ginčo informacijos arba ją vertinti kitaip, negu numatyta Įstatyme. Nagrinėjamos bylos atveju – priešingai – viešosios informacijos skleidimas, siekiant pramoginio tikslo, sąlygojo sprendime Nr. SPR-39 nustatytus Įstatymo pažeidimus, nes gandų (t. y. nepatikrintos, nepatikimos informacijos) apie asmenį skleidimas yra nesuderinamas su sąžiningu ir garbingu visuomenės informavimu. Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1003 (1993) „Dėl žurnalistikos etikos“, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. I-1046, 4 p.). Todėl sprendime Nr. SPR-39 padaryta objektyvi ir pagrįsta išvada, kad paskelbdamas teiginį, jog trečiasis suinteresuotas asmuo iš darbo STT „buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) savo teise skleisti informaciją naudojosi nesąžiningai, formavo neigiamą viešąją nuomonę apie trečiąjį suinteresuotą asmenį ir pažeidė jo garbę ir orumą. Žurnalistas visais atvejais privalo patikrinti ketinamą skelbti informaciją, laikydamasis profesinei veiklai keliamų reikalavimų, o visuomenės informavimo priemonė, paskelbusi tikrovės neatitinkančią, netikslią ar šališką informaciją apie asmenį, kuri žemina asmens garbę ir orumą, privalo šią žinią paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008). Teismas konstatavo, kad Įstatymo 2 straipsnio 63 dalies, 2 straipsnio 87 dalies (redakcija, galiojusi informacijos paskleidimo metu), 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 51 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, jog nagrinėjamu atveju už parengtos informacijos turinį bei teisėtumą atsakomybė kyla viešosios informacijos skleidėjui, t. y. pareiškėjui. Kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš skleisdamas informaciją, turi įsitikinti, kad informacija surinkta etiškai, teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigos skleisti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TV PRO Media“ parengtos informacijos, tad paskelbdamas tokią informaciją, prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą ir privalo atsakyti už pažeidimus, jeigu tokie padaryti rengiant paskleistą informaciją. Žurnalistų etikos inspektorė, nustačiusi, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė Įstatyme įtvirtintus reikalavimus, veikdama savo kompetencijos ribose, pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl padaryto pažeidimo (Įstatymo 50 str. 3 d. 1 p.). Šiame kontekste nėra teisiškai svarbu, kad pareiškėjas sprendime Nr. SPR-39, panaudojus Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, netiksliai buvo įvardytas žurnalistu. Teismas nurodė, kad šiame sprendime konstatavus, jog pareiškėjas televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ (TV3) paskleidė gandų pobūdžio žinias, o ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. SPR-39 „Dėl televizijos laidos „Žiūrim, ką turim“ (TV3, 2010-04-19 ir 2010-11-09) paskelbtos informacijos“ paliktinas nepakeistas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 117-121) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, subjektas, galintis pažeisti šią teisės nuostatą, yra tik žurnalistas, o pats pažeidimas pasireiškia tuo, kad paskleistos šališkos arba netikslios žinios. Įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje aiškiai nustatyta, kad žurnalistu laikomas fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Kitaip tariant, akivaizdu, kad pareiškėjui (viešosios informacijos skleidėjui ir juridiniam asmeniui UAB „Tele-3“) negali būti taikomas Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nes jis nėra ir net negali būti žurnalistu. Tuo tarpu teismas ir inspektorė, aiškindami pareiškėjo atsakomybę pagal įstatymo nuostatas, ją traktavo plečiamai, todėl iškraipė įstatymo nuostatas. Tai reiškia, kad teismo, o tuo pačiu ir inspektorės sprendimas, vien dėl netinkamo minėtos materialinės teisės normos taikymo ir aiškinimo, yra niekinis, nepagrįstas ir naikintinas.

2. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumas ir padidinimas, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-100/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-51/2009). Pareiškėjo nuomone, inspektorė, o kartu ir teismas, turėjo analizuoti ne atskirą frazės dalį, o perduodamos informacijos turinį. Pareiškėjo transliuotoje laidoje jos rengėjai pateikė vertinamuosius teiginius, bet nekonstatavo fakto.

3. Teismas netinkamai įvertino faktą, kad Laidos autoriai uždavė klausimus suinteresuotam asmeniui S. Ž., susijusius su pastarojo veikla STT ir išėjimu iš tarnybos, taip sudarydami galimybę pačiam suinteresuotam asmeniui paaiškinti aplinkybes, susijusias su savo darbu teisėsaugos institucijose ir pateikti savo nuomonę dėl laidos rengėjų šaltinių pateiktos nuomonės.

4. Laidoje buvo pateikta nuomonė, bet ne žinia.

5. Teismas nepagrįstai laikė, kad laidos formatas neturi įtakos perduodamos informacijos turiniui.

6. Viešųjų asmenų kritikos ribos yra platesnės, kita vertus, tai reiškia, kad jie privalo būti nuosaikesni spaudos atžvilgiu, susilaikyti nuo neadekvačių vertinimų ir įžeidžiamų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001). Teismas nepagrįstai laikė nurodytą precedentą netaikytinu konkrečiu atveju, nes tiek nagrinėjamu atveju, tiek nurodytame precedente buvo analizuojama, ar tam tikri teiginiai galėjo pažeisti asmens garbę ir orumą. Be to, ginčo laidos išleidimo į eterį metu advokatas S. Ž. buvo tapęs trumpalaikiu viešuoju asmeniu, tai yra advokatas atstovavo didelį valstybinį ažiotažą sukėlusiems politikams L. K. ir A. S. (2010 m. balandžio 2 d. ir 16 d. atstovavo šiems asmenims Seimo Specialiosios tyrimo komisijos posėdžiuose dėl apkaltos proceso inicijavimo minėtiems Seimo nariams), kas reiškia, jog jo asmens garbės ir orumo ribos tuo laikotarpiu buvo siauresnės nei paprasto asmens. Be to, jis, kaip advokatas, turėjo puikiai suprasti ir aiškiai atskirti, kad pareiškimai pramoginio pobūdžio ir dokumentinio pobūdžio laidose yra vertintini skirtingai. Teismas neteisingai vertino laidos reportažo ištraukas ir visiškai neatsižvelgė į laidos kontekstą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 134-140) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Įstatyme nustatyta, jog viešosios informacijos skleidėjas atsako už viešai paskleistos informacijos teisėtumą (Įstatymo 2 str. 76 d.). Tai reiškia, kad viešosios informacijos skleidėjas atsakingas ne tik už informacijos techninę informacijos sklaidą, bet ir už informacijos, skleidžiamos per žiniasklaidos priemonę, turinį. Todėl atsakomybė už informacijos teisėtumą turėtų būti suprantama kaip atsakomybė už informacijos atitikimą įstatyme nustatytiems reikalavimams. Esant tokiai įstatymo nuostatai, nėra reikšminga, kas ir kaip rengė informaciją – svarbus šios informacijos turinio teisėtumas. Kadangi Įstatymo 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti žiniasklaidos priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, todėl sprendimo (kontrolės) teisė dėl informacijos skleidimo priklauso tik viešosios informacijos skleidėjui. Be to, tik viešai paskleidus informaciją tampa žinoma, koks buvo surinktos (parengtos) informacijos turinys. Nepaskelbta informacija negali būti objektyviai įvertinta, todėl Įstatymo nustatytomis sąlygomis negali būti ir skundo objektas (dalykas) žurnalistų etikos inspektoriui. Tik nuo pareiškėjo valios priklausė, kokia bus skleidžiamos informacijos apimtis, kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei ir ar iš viso ji bus skleidžiama viešai, nes tik pareiškėjas kontroliuoja žiniasklaidos priemonės turinį – būtent pareiškėjas turi TV3 televizijos programos transliavimo licenciją. Turėdamas atitinkamą leidimą (licenciją), pareiškėjas yra ne tik viešosios informacijos skleidėjas, bet ir televizijos programų transliuotojas (Įstatymo 2 str. 68 d.). Konkrečiu atveju tik nuo pareiškėjo, o ne nuo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TV PRO Media“ veiksmų priklausė, kokia informacija apie S. Ž. bus paskleista viešai. Pažymi, kad ne teismas ir inspektorius išplėtė, bet pareiškėjas neleistinai susiaurina Įstatymo nuostatų taikymą viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu taip, kad jam negalėtų būti taikoma atsakomybė už žurnalistų pareigų nesilaikymą. Atsakovas remiasi LVAT 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-70/2009, kuriame teismas pateikė žurnalisto sąvokos išaiškinimą. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėjas, negali atsiriboti nuo žurnalistinio darbo bei žurnalistinės etikos reikalavimų pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Bandydamas tai daryti, pareiškėjas netiesiogiai patvirtina, jog už žurnalistų pareigų neatlikimą žurnalistų etikos inspektorius turėjo įspėti tik žurnalistą. Tačiau tokio subjekto įspėjimas Įstatyme nenumatytas, be to, remiantis LVAT praktika (2007-12-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A18-836/2007; 2009-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-489/2009; 2009-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-486/2009), ir negalimas. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėjas ir TV3 televizijos programos transliuotojas, savo veikloje naudodamasi trečiųjų asmenų (žurnalistų, korespondentų) paslaugomis, kurie veikia ne savo asmeniniais interesais, o pareiškėjo naudai, negali nusišalinti nuo šių asmenų darbo rezultatų kontrolės (Įstatymo 51 str. 1 d., 41 str. 2 d. 1 p.). Atkreipia dėmesį, kad tik nuo pareiškėjo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausė tai, kokia apimtimi ir kokiu būdu bus paviešinta ginčo informacija. Nei Įstatymo 8 straipsnis, nei kiti šio įstatymo straipsniai nepaneigia viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo pareigos tikrinti neįvardinto (konfidencialaus) šaltinio suteiktą informaciją, ką savo sprendime konstatavo ir teismas. Kadangi ir viešasis asmuo turi teisę į garbės ir orumo pažeidimo konstatavimą bei gynimą, trečiojo suinteresuoto asmens statusas, dėl kurio konkrečiu atveju ginčas nekyla, nė kiek nekeičia žurnalistų etikos inspektoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimų esmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127-132) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad su pareiškėjo faktų interpretacija ir teiginiais nesutinka. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu (b.l. 11-22) viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Tele-3“ buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (viešoji informacija žiniasklaidos priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – redakcija galiojusi tiek sprendimo priėmimo metu, tiek informacijos paskelbimo metu), 19 straipsnio 2 dalies (draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą – analogiška redakcija tiek 2011-04-04, tiek 2010-04-19), 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto (žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje – jokių skirtumų tarp redakcijų aktualiais laikotarpiais) pažeidimo. Tokį sprendimą suponavo televizijos laidoje „Žiūrim, ką turim“ paskelbta informacija, o būtent teiginys, kad byloje į procesą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu S. Ž. „iš ten (Specialiųjų tyrimų tarnybos – teismo pastaba) buvo tiesiog išmestas už kažkokius netinkamus ryšius“ žeidžia pastarojo asmens garbę bei orumą, nesiderina su pagrindiniais visuomenės informavimo principais.

Atsakomybės subjekto aspektu pažymėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi 2010-04-19) už pastarojo ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių viešosios informacijos rengimą, pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas. Nėra jokių abejonių, kad ginčo informacijos skleidėjas buvo UAB „Tele-3“. Informacija, kurią paskleidė atsakovas, greičiausiai buvo paruošta žurnalisto arba žurnalistų, kurių veiklą reglamentuoja tas pats Visuomenės informavimo įstatymas. Nesilaikant žurnalistams įstatymų leidėjo numatytų įpareigojimų, įtvirtintų Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir ne tik, pažeidimas padaromas ne tik jų, bet ir tų teisinių vienetų, kurie patenka į informacijos leidėjo ar skleidėjo sąvokas. Būtų ydinga teigti, jog tokiais atvejais, kai žurnalistui parengus medžiagą, nesiderinančią su Visuomenės informavimo įstatymo keliamais reikalavimais, viešosios informacijos skleidėjas (transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą – Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 63 d. – redakcija, galiojusi laidos metu) išvengtų galimos teisinės atsakomybės, todėl nėra abejonių dėl tinkamo atsakomybės subjekto šioje administracinėje byloje, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“.

Kita vertus, pastebėtina, kad įspėjant atsakovą buvo įvardinti ir kiti Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai, kurie nedviprasmiškai neatsiejami nuo informacijos rengėjo ar skleidėjo.

Tikrinamo pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti, ar skelbiama informacija yra nuomonė, ar žinia, nes nuo to priklauso teisinė kvalifikacija ir, aišku, bylos baigtis. Nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, bet ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 d. – ginčo atsiradimo metu galiojusi redakcija).

Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų.

Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, vis dėlto pagrįstai konstatavo, kad aptariamoje laidoje paskelbtas teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio, nes tai galima patikrinti bei nustatyti teisingumą. Čia tikrai nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentarai. Visuomenei buvo pateikta visų pirma žinia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo S. Ž. buvo atleistas iš užimamų pareigų Specialiųjų tyrimų tarnyboje, o, antra, kad atleidimo priežastis – netinkamas elgesys, kaip suprantama, nesuderinamas su atitinkamomis taisyklėmis. Todėl teisingai pripažinta, jog paskelbta informacija patenka į žinios (o ne nuomonės) sąvoką, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2004).

Pažymėtina, kad žinia apie netinkamą asmens elgesį yra žeminančio pobūdžio, kai kiekviename ginčo objektu esančiame teiginyje yra duomenys, kurie teisės, moralės ar kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį ar jį vaizduoja kitokiu neigiamu aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laidos formatas, šiuo atveju, neturi įtakos bylos baigčiai. Esminis aspektas yra tai, kad buvo paskleista žinia, kuri neatitiko tikrovės, nes priešingai nebuvo įrodyta. Žinia buvo negatyvaus pobūdžio ir nepriimtina trečiajam suinteresuotam asmeniui S. Ž.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl platesnių viešųjų asmenų (jei S. Ž. laikyti aptariamoje situacijoje viešuoju asmeniu) kritikos ribų, nes laidos metu perduota informacija buvo ne kritika, o konstatavimas faktinių aplinkybių, t. y. pabrėžta apie konkretaus asmens atleidimą iš valstybės tarnybos ir atleidimą ne už bet ką, o už netinkamus ryšius. Tokia formuluotė neabejotinai televizijos paslaugos vidutiniam vartotojui aiškiai sukuria neigiamą atspalvį apie minimą asmenį ir suponuoja jo smerkimą.

Be to, Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad „tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos atskleidimas apie viešąjį asmenį taip pat gali būti pagrįstai ribojamas” (administracinė byla Nr. A662-3299/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-00088-2011-3).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, viešojo asmens atžvilgiu nurodyta, kad net ir viešasis asmuo turi teisę į privatų gyvenimą. Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešo asmens gyvenimą būtina rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne vien patenkinti visuomenės smalsumą.

Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai, nurodyti 2011-04-04 sprendime, teisėjų kolegijai nekelia abejonių, yra įrodyti faktinių duomenų visuma, esančia administracinėje byloje, todėl atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl teisei priešingos veikos.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinimui pagrindų nenustatyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.