Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Žeimenos krantų“ redakcijos ir G. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Švenčionių rajono savivaldybės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Žeimenos krantų“ redakcijai ir G. R. dėl dalykinės reputacijos gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys yra vienas iš pažeistų teisių gynimo būdų, bet ne piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančia medžiagą, surinktus įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimą ir tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą visuomenės informavimo priemonėse, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl to ar nagrinėjamu atveju buvo paskleista žinia ar nuomonė, padarė teisingą išvadą, kad atsakovai paskleidė žinią, kuri neatitinka tikrovės bei žemina juridinio asmens dalykinę reputaciją.

Pažymėtina, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys, žinia, ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Teismų praktikoje yra suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, kaip subjektyvaus požiūrio. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33, 69 punktuose nurodyti žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai. Nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Pagrindiniu duomenų ir nuomonės atribojimo veiksniu turi būti laikomas teiginių patikrinimo, įrodomumo kriterijus, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) kriterijus. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, o nuomonei jis netaikomas, bet nuomonė turi būti pagrįsta tikrais faktais. Nuomonė yra subjektyvi. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Ar tam tikri teiginiai yra žinios, informacija, t. y. duomenys Civilinio kodekso 2.24 straipsnio prasme, sprendžiama iš visos publikacijos turinio, tikslo, kryptingumo, pavartotų meninės išraiškos formų, sakinių konstrukcijos ir kt. Tam, kad nustatyti ar teiginiai atitinka nuomonę, kuri atspindi subjektyvų autoriaus požiūrį, atsižvelgtina į tai, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu, apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Tokios nuostatos teismų praktikoje yra žinomos, suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl L. R. civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir L. R. visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas viso straipsnio, kuriame išdėstyti ginčo teiginiai, kontekstą, padarė teisingą išvadą apie tai, kad atsakovai ginčo teiginiais pateikė skaitytojui žinią. Nors, kaip matyti iš viso straipsnio turinio, atsakovai pirmosiose dviejose pastraipose pateikė skaitytojui informaciją apie pasikeitusias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas dėl išmokų mokėjimo ir situaciją, susiklosčiusią šiuo klausimu Švenčionių rajono savivaldybėje pagal jos tarybos nario R. Č. pateiktą informaciją, tačiau straipsnio rubrikoje pavadinimu „Kieno sąskaita taupo“ kategoriškai išdėstant ginčo teiginius apie tai, kad „Švenčionių rajono savivaldybės įstaigose „mirusios sielos“ įdarbintos tik tam, kad pasiimtų atlyginimus“ bei „Kad kai kuriose savivaldybės įstaigose „mirusių sielų“ daugiau negu realiai dirbančių“ atsakovai akivaizdžiai siekė pateikti naują informaciją skaitytojui šių teiginių tikrumo bei teisingumo įspūdžiui sustiprinti pavartodami tekste tokias frazes kaip turi dar „įdomesnės informacijos“ ir „kad tai yra tikrai patikima informacija“, tokiu būdu siekdami sumenkinti savivaldybės kaip juridinio asmens dalykinę reputaciją, jai pakenkti, klaidingai informuojant savivaldybės bendruomenę apie netinkamą lėšų panaudojimą. Tai, kad, pasak atsakovų, autorė turėjo pagrindo susidaryti nuomonę, kad kai kuriose ieškovo įstaigose dirbantys savivaldybės tarnautojai ir kiti asmenys nėra pakankamai susiję su tomis pareigomis ir tomis institucijomis, kuriose jie dirba, bei tokiam reiškiniui apibūdinti panaudoti žodžių junginį „mirusios sielos“. Tačiau kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į šios nuomonės perteikimo būdus ir panaudotas meninės raiškos priemones, t.y. į tai, kokiu būdu buvo pasisakyta ginčo straipsnyje apie šią situaciją, negali būti prilyginama nuomonei, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teiginį pripažino žinia, ir atitinkamai jai pritaikė tiesos kriterijus. Tai, kad, kaip nurodo atsakovai, straipsnyje perkeltine prasme panaudoti žodžiai „mirusios sielos“, kurie yra paimti iš populiaraus XIX a. Rusijos rašytojo N. Gogolio romano „Mirusios sielos“ (1842) pavadinimo, šie žodžiai paprastai naudojami kalbant ir rašant apie atvejus, kai tam tikruose sąrašuose esantys asmenys iš tikrųjų neegzistuoja arba jeigu ir egzistuoja, tačiau nėra susiję arba yra mažai susiję su ta institucija ar su ta veikla, kuri nurodyta tam tikruose sąrašuose ir pan., nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju buvo sąžiningai, nepiktnaudžiaujant saviraiškos teise išreikšta nuomonė ginčo straipsnyje. Apeliantai nurodo, kad apie I. P. ir A. J. formalų įdarbinimą savivaldybėje ar savivaldybės įstaigoje jau anksčiau buvo plačiai aptariama regioninėje žiniasklaidoje ir apeliantai pasinaudojo šia informacija, taip pat tai, kad I. P. nebuvo rasta jos kabinete laidos „Namai, mašinos, valdininkai“ kūrybinei grupei vaikštant savivaldybės koridoriais, tačiau tokie argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad jie tinkamai pasinaudojo teise reikšti nuomonę ir neperžengė jos reiškimo ribų.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad minėtus teiginius galima patikrinti pagal tiesos kriterijų įrodinėjimo priemonėmis, tokie teiginiai laikytini konstatuojamojo, bet ne vertinamojo pobūdžio. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai, turėdami pareigą pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 d. įrodyti, kad ginčo teiginyje paskleistos žinios atitinka tikrovę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė šių teiginių atitikimą tikrovei patvirtinančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad su kiekvienu iš darbuotojų I. P. , A. J. jų abiejose darbovietėse yra sudarytos darbo sutartys, kuriomis yra sulygta dėl pagrindinių būtinųjų sąlygų, t.y. dėl darbo, pareigų, darbo laiko ir apmokėjimo už darbą, darbo laiko apskaitos taip pat patvirtina, kad šie darbuotojai dirba sulygtą darbą, už ką remiantis Darbo kodekso normomis, jie turi teisę gauti ir gauna sulygtą darbo užmokestį. Duomenų, patvirtinančių tai, kad būtų konstatuoti kokie nors darbo teisės normų pažeidimai, susiję su darbo funkcijų neatlikimu, darbo laiko pažeidimu, į bylą atsakovai nepateikė. Pažymėtina, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, o kaip matyti yra bylos medžiagos, ginčo teiginiai, išdėstyti straipsnyje pateikti ne kaip nuomonė, tačiau kaip patikimas ir tikras faktas, kuris, kaip patvirtina bylos medžiaga, neatitinka tikrovės ir tokiu būdu pažeidžia ieškovo dalykinę reputaciją.

Pasak apelianto, teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad ieškovas yra viešasis juridinis asmuo (VIĮ 3 straipsnio 1 d.) ir kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Nors įstatymų leidėjas skiria viešo ir privataus garbės ir orumo gynimą ir pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, jos gynimo ribos skiriasi, viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina, dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šiuo atveju, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajam (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2009-04-28 nutartis D.J. v. UAB „Ekstra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-193/2009), tačiau svarbu pabrėžti yra tai, kad visuomenės informavimo priemonė, kurios pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas, šia savo teise turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, L. R. Konstitucijoje ir įstatymuose. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi neaišku, kas buvo ieškinio dalykas ir ką apeliantai turėjo įrodyti, o būtent teismas nurodė, kad apeliantai paskleidė dvi tikrovės neatitinkančias žinias apie ieškovo dalykinę reputaciją, taigi tampa neaišku, ar teismo nuomone, tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos apie ieškovą ar apie ieškovo dalykinę reputaciją. Iš teismo sprendimo aiškiai matyti, kad ginčo dalykas yra ieškovo dalykinės reputacijos gynimas atsakovams visuomenės informavimo priemonėje paskleidus, jų manymu, tikrovės neatitinkančias žinias.

Pasak apeliantų, ieškovo pareikštas ieškinys apskritai turėtų būti vertinamas kaip persekiojimas už kritiką ir kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka dėl aukščiau konstatuotų aplinkybių, kad atsakovai peržengė nuomonės bei kritikos reiškimo ribas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas atsakovui iškėlė ne tik tris civilines bylas dėl reputacijos gynimo, tačiau dar pareiškė ieškinį ir dėl turto nuomos sutarties nutraukimo, siekdamas nutraukti, tačiau ši aplinkybė neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla, nes ji susijusi su nuomos teisiniais santykiais, o šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl dalykinės reputacijos gynimo, todėl kolegija dėl jos plačiau nepasisako.

Apeliantai taip pat nurodo, kad teismo sprendime nurodytas paneigimo tekstas, kurį teismas įpareigojo atsakovus paskelbti laikraščio „Žeimenos krantai“ pirmajame puslapyje tokia pačia apimtimi ir forma, kokia buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys bei Švenčionių rajono savivaldybės dalykinę reputaciją pažeidžiantys duomenys, paremtas patikslintame ieškinyje pateiktu paneigimo tekstu, neatitinka ieškovo 2009-02-25 suformuoto paneigimo teksto, kuris buvo adresuotas atsakovams, dėl dalies paneigimo teksto nebuvo pasinaudota išankstine neteismine ginčo sprendimo tvarka, todėl ieškinys šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Nėra pagrindo teigti, kad ši įstatymo nuostata buvo pažeista, nes paduodant teismui pradinį ieškinį, jame suformuotas reikalavimas įpareigoti atsakovus paskelbti paneigimo tekstą, sutapo su 2009-02-25 paneigimo tekstu, adresuotu atsakovams, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip nurodė ieškovas, nei per įstatymo, nei per reikalavime nustatytą terminą bei iki ieškinio padavimo dienos (2009-03-17) paneigimo laikraštyje „Žeimenos krantai“ nepaskelbė. Tai, kad ieškovas pasinaudojo procesine teise patikslinti pareikštus ieškinio reikalavimus ir išplėtė paneigimo tekstą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismui išnagrinėjus patikslintus jo reikalavimus ir juos patenkinus, tai buvo padaryta pažeidus išankstinę neteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką, ką savo apeliaciniame skunde nurodo apeliantai. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškinys dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 d. 1 p. pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi ieškovo atliktas veiksmas, o būtent – kreipimasis į atsakovus reikalaujant išspausdinti paneigimo tekstą, t.y. pasinaudojimas ikiteismine tokių ginčų sprendimo forma bei tai, kad paneigimo apimtis neviršija publikacijos dalies, kurioje paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat tai, kad patikslintame ieškinyje papildomai nurodyto teiginio, kurį prašo paneigti ieškovas, esmė ir turinys yra analogiški paneigime nurodyto teiginio esmei ir turiniui. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovui formuojant paneigimo tekstą, adresuotą atsakovams, jame buvo išdėstytas tiek pirmasis, tiek antrasis ginčo teiginys, kuris, ieškovo manymu, neatitiko tikrovės, tai, kad paneigimo tekste buvo paryškintas tik vienas teiginys, kurį buvo prašoma paneigti, nesudaro pagrindo pripažinti, kad kito teiginio kaip prašomo paneigti nenurodymas reiškia atsisakymą nuo reikalavimo jį paneigti.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl ieškovo pareigos sumokėti žyminį mokestį ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareikštas ieškinys nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, tačiau toks teismo padarytas procesinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu iš esmės teisingo teismo sprendimo bei jį panaikinti ar pakeisti. Kaip teisingai nurodo apeliantas, pagrindų nemokėti žyminio mokesčio šiuo atveju nebuvo, kadangi reiškiami reikalavimai nepateko į Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 p. reguliuojamą sritį. Šioje teisės normoje nurodyta, kad savivaldybių institucijos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Kaip matyti iš Vietos savivaldos įstatymo, reglamentuojančio savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant L. R. Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžiančio vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus, 6 bei 7 straipsnių, kuriuose atitinkamai įtvirtintos savivaldybės savarankiškos bei valstybės deleguotos savivaldybių funkcijos, taip pat kitų įstatymo straipsnių, savivaldybės dalykinės reputacijos gynimas nuo pažeidimo, paskleidžiant apie savivaldybę kaip viešąjį juridinį asmenį tikrovės neatitinkančius ir šio asmens dalykinę reputaciją žeminančius duomenis, nėra numatyta kaip savivaldybės funkcija ar interesas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis sumokėti už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus buvo įgyvendinta, kadangi ieškinį patenkinus, žyminis mokestis, kurį turėjo sumokėti ieškovas valstybei už paduotą ieškinį, buvo priteistas iš atsakovo į valstybės biudžetą vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, todėl šiuo atveju padarytas procesinės teisės normos pažeidimas pripažintinas formaliu, dėl ko pagal Civilinio proceso kodekso 328 straipsnio nuostatas draudžiama naikinti sprendimą.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos. Ieškovas Švenčionių rajono savivaldybė apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba – 2 178 Lt, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi ieškovo patirtos išlaidos priteistinos iš apelianto UAB „Žeimenos krantų“ redakcijos, iš G. R. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos vadovaujantis tuo, kad ji yra visuomenės informavimo priemonės darbuotoja Civilinio kodekso 6.264 straipsnio 2 dalies prasme ir šiuo atveju visuomenės informavimo priemonės atsakomybė grindžiama netiesioginės atsakomybės principu. Kolegija sprendžia, kad priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų visa apimtimi nėra pagrindo. Ieškovui iš atsakovo priteistina 1 320 Lt, toks bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal 8.11 p. (800 Lt x 1,5)=1 200 Lt bei atstovavimo teisme laiką pagal 8.18 p. bei jo skaičiavimo tvarką pagal 9 p. 120 Lt (1 val. x 0,15) bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, nukrypti nuo šių rekomenduojamų dydžių bei priteisti didesnes bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu šalims, todėl atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovo UAB „Žeimenos krantų“ redakcijos“ į valstybės biudžetą į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660) (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi L. R. civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Žeimenos krantų“ redakcijos, į.k. 178614545, 1 320 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo Švenčionių rajono savivaldybės naudai ir 5,70 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei (įmokos kodas 5660).