Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2011-10-04 · Civilinė byla Nr. 2-2448-845/2011

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-10-04
Bylos Nr.
2-2448-845/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lijana Visokavičienė
Ieškovas
S. D.
Atsakovas
UAB „Vilniaus estate“, UAB „Vilniaus esate“
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2‑2448-845/11Procesinio sprendimo kategorija: 35.5; 36.4; 42.8; 42.9; 45.1; 99.5.; 99.9; 116.1.; 116.4.
VILNIAUS MIESTO 3 APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 4 d.Vilnius

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė,

sekretoriaujant Dmitrijui Latušinskiui, D. L.,

dalyvaujant ieškovei S. D. (buvusi L.) ir jos atstovui adv. padėjėjui R. B.,

atsakovo atstovei adv. Vitai Neverauskaitei, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. (buvusi L.) ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus estate“ dėl rankpinigių priteisimo ir pagal atsakovo UAB „Vilniaus esate“ priešieškinį ieškovei S. D. (buvusi L.) dėl pinigų sumos pripažinimo netesybomis.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė S. D. (buvusi L.) kreipėsi į tesimą su patikslintu ieškiniu atsakovui UAB „Vilnius esate“, prašydama iš jo priteisti 4000 Lt rankpinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 40-42). Nurodė, kad 2010-03-02 kartu su savo mama J. L. atvyko į atsakovui UAB „Vilnius esate“ priklausantį saloną tikslu išsinuomoti vestuvinę suknelę „Epilogo White Paris GARZA 1 0“ iš 2010 m. kolekcijos. Kadangi atsakovo pasiūlyta suknelė nebuvo nauja, ieškovė nusprendė nusipirkti naują suknelę. Todėl 2010-03-05 atvyko pas atsakovą ir sudarė vestuvinės suknelės pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, jog už suknelę sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio rankpinigius, o likusius 1500 Lt įsipareigojo sumokėti 2010-05-16, t.y. suknelės perdavimo momentu. Pasak ieškovės, nors sutarties pavadinimas buvo nurodytas „Aptarnavimo sutartis", tačiau šalys buvo išreiškę ketinimą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, jog atsakovas sutartyje nurodytu terminu suknelės nepateikė, tai patvirtina ir šalių elektroninis susirašinėjimas. Ieškovė 2010-05-20 kreipėsi į atsakovą dėl pinigų grąžinimo, nes pastaruoju jau nebepasitikėjo. Ieškovės manymu, sutarties termino pažeidimas buvo esminis sutarties pažeidimas, todėl pagal Sutarties 4. p., atsakovas privalo sumokėti dvigubą rankpinigių sumą, t.y. 4000 Lt. Kadangi atsakovas pažeidė prievolę, iš jo turi būti priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Atsakovas UAB „Vilnius Estate“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 52-54). Nurodė, kad atsakovo veikla - proginių drabužių nuoma ir pardavimas. Ieškovė pirmą kartą į atsakovą kreipėsi 2010 m. kovo 2 d. dėl vestuvinės suknelės nuomos, o 2010-03-05 atliko vestuvinės suknelės užsakymą. Pažymėjo, jog salono darbuotoja nežinojo, kada bus pagaminta ši vestuvinė suknelė, todėl nurodė preliminarią suknelės pristatymo datą. Atkreipė dėmesį į tai, kad su ieškove buvo susitarta, jog apie konkrečią suknelės pagaminimo ir atsiėmimo datą ji bus informuota, nes suknelės buvo užsakomos Ispanijoje. Be to, ieškovė prasitarė, kad jos vestuvės vyks tik rugpjūčio mėnesį, todėl dėl suknelės pagaminimo ir atidavimo klientei datos ir laiko daugiau klausimų neiškilo. Nurodė, kad iki 2010-05-19 iš ieškovės jokių žinių negavo, o tik 2010-05-19 gavo ieškovės laišką dėl suknelės pristatymo. Tačiau ieškovė į saloną atsiimti suknelės nebuvo atvykusi, nors salonas turėjo kitą „Epilogo" suknelę ir būtų ją perdavę klientei. Nurodė, jog kitą dieną atsakovas pateikė ieškovei atsakymą, jog suknelė yra pagaminta ir artimiausiu metu bus pristatyta į saloną. Tačiau ieškovė į saloną neatvyko ir tą pačią dieną pareikalavo pinigų grąžinimo. Pažymėjo, kad tolesnis bendravimas su ieškove vyko tik elektroniniu paštu arba telefonu. Pasak atsakovo, ieškovė atsisakė atsiimti suknelę, nebendradarbiavo, nepriėmė atsakovo pasiūlymo laikinai pasinaudoti salone esančia kita identiška suknele, taip pat nepriėmė pasiūlymo ir dėl 500 Lt nuolaidos suteikimo. Atsakovo teigimu, ieškovė atsisakė teikiamų paslaugų, todėl rankpinigiai neturėtų būti grąžinti. Be to, atsakovas dėl šio užsakymo patyrė nuostolių, nes sumokėta rankpinigių suma nepadengė suknelės gaminimo išlaidų. Nurodė, kad suknelės gamyba ir transportavimas be administravimo išlaidų atsakovui kainavo 679 EUR, t.y. 2344.45 Lt. Atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovei, kuriuo prašė ieškovės sumokėtą 2000 Lt sumą pripažinti netesybomis ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas (b.l. 89-92). Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, bet preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat ieškovė sumokėjo atsakovui ne rankpinigius, bet prievolės įvykdymo, t.y. pagrindinės sutarties sudarymo, užtikrinimui skirtą pinigų sumą. Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, jos sumokėta 2000 Lt suma turi būti pripažinta netesybomis (bauda). Pažymėjo, kad ieškovė 2010 m. kovo 2 d. išsinuomavo iš atsakovo „Epilogo" vestuvinę suknelę, tačiau 2010 m. kovo 5 d. sudarė tos pačios „Epilogo" vestuvinės suknelės preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, o nuomos sutarties atsisakė. Pasak atsakovo, terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti sulygtas nebuvo, o sutartyje nurodytas atsiėmimo terminas buvo tik preliminarus. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė daug kartų ragino ieškovę atsiimti suknelę, tačiau ieškovė neatvyko ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Pažymėjo, kad ieškovės vestuvės vyko tik rugpjūčio mėnesį, todėl kelių dienų termino praleidimas negali būti laikomas esminiu preliminarios sutarties pažeidimu. Be to, ieškovė nepriėmė jokių atsakovo pasiūlymų. Atsakovo teigimu, ieškovė vengė sudaryti pagrindinę sutartį, elgėsi nesąžiningai, vengė bendradarbiauti, todėl jos sumokėti 2000 Lt turi būti laikomi bauda ir likti atsakovui. Ieškovė su pareikštu priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 97-102). Nurodė, kad atsakovas pasiūlė daugiau nei dviejų mėnesių naujos suknelės pristatymo terminą, kuris buvo priimtinas abiems šalims. Pažymėjo, kad iki 2010-05-16 iš atsakovo jokių žinių apie užsakytą suknelę negavo, todėl 2010-05-17 parašė elektroninį laišką, į kurį tą pačią dieną gavo atsakymą, jog suknelė yra „inprocess", kas iš anglų kalbos išvertus reiškia „gaminama". Nurodė, kad 2010-05-19 ieškovė dar kartą parašė atsakovui elektroninį laišką, pasiteiraudama, ar gali atsiimti suknelę. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad sunkelė penktadienį bus išsiųsta į Lietuvą. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė 2010-05-20 parašė elektroninį laišką, kuriuo paprašė grąžinti sumokėtus pinigus, tačiau atsakymo nesulaukė. Pažymėjo, kad tik 2010-05-24 atsakovas elektrininiu paštu pasiteiravo, kodėl ieškovė neatvykstanti atsiimti suknelės. Taip pat ieškovė nurodė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, nes šalys nebuvo išreiškę valios dėl pagrindinės sutarties sudarymo, t.y. ieškovė nesiekė ateityje sudaryti dar vienos sutarties. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas yra įmonė, užsiimanti proginių rūbų nuoma, pardavimu, ir už prievolės pažeidimą atsako be kaltės. Be to, atsakovas kaip verslininkas, užsiimantis ūkine komercine veikla ir nustatydamas terminą prievolei įvykdyti privalėjo numatyti visas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos tinkamam prievolės įvykdymui. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad nors atsakovas 2010-05-24 informavo ieškovę apie tai, kad užsakyta suknelė yra salone, tačiau iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė buvo kviečiama atsiimti ne tos suknelės, kurią nusipirko pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o tos, kurią matavosi 2010-03-05. Taigi laiškuose buvo kalbama apie naudotą vestuvinę tokio paties modelio suknelę, o ne apie naują, kurią ieškovė ketino įsigyti. Pasak ieškovės, termino praleidimas buvo pakankamas pagrindas sutarčiai vienašališkai nutraukti. Teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti, o priešieškinį - atmesti. Atsakovo atstovė teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Ieškinys atmestinas.

Priešieškinis tenkintinas. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2010-03-05 buvo sudaryta Aptarnavimo sutartis (toliau – Sutartis) (b.l. 5), kuria atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovei baltą vestuvinę suknelę „Epilogo“, 40 dydžio, o ieškovė – suknelę priimti ir sumokėti už ją 3500 Lt. Sutarties preambulėje šalys nustatė jos įvykdymo terminą – 2010-05-16. Sutarties sudarymo metu ieškovė sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio rankpinigius (Sutarties 2.1 p.). Atsakovas sutartyje nurodytu terminu ieškovei suknelės neperdavė (b.l. 6-7). Iš vestuvinės suknelės siuntimo dokumentų matyti, jog suknelė buvo pagaminta Ispanijoje ir išsiųsta į Lietuvą 2010-05-20 (b.l. 64-69). Atsakovas 2010-05-24 elektroniniu laišku informavo ieškovę dėl vestuvinės suknelės atsiėmimo (b.l. 12).

Teismo manymu, 2010-03-05 tarp šalių sudarytos Sutarties turinys leidžia ją kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo perduoti pirkėjos (ieškovės) nuosavybėn vestuvinę suknelę, o pirkėja – ją atsiimti ir sumokėti sutartyje nurodytą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Sutartyje šalys sulygo dėl kainos, apmokėjimo tvarkos, sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir atsakomybės. Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl 2010-03-05 Sutarties vykdymo.

Spręsdamas, ar sutartis buvo įvykdyta tinkamai, teismas vadovaujasi pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Pasak ieškovės, atsakovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą, dėl ko ji atsisakė vykdyti sutartį: suknelės neatsiėmė ir likusios jos kainos, t.y. 1500 Lt, atsakovui nesumokėjo.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.319 straipsnyje nustatytas parduodamo daikto perdavimo terminas, t. y. momentas, kada pardavėjas privalo perduoti daiktą pirkėjui. CK 6.319 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, kad pardavėjas turi perduoti daiktus tuo laiku, kuris nurodytas sutartyje. Pažymėtina, kad šalys 2010-03-05 Sutarties preambulėje sulygo dėl termino, t.y. atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovei suknelę 2010-05-16, tačiau iš byloje esančių suknelės siuntimo dokumentų matyti, kad suknelė išsiųsta iš Ispanijos buvo 2010-05-20, o sąskaita apmokėjimui išrašyta 2010-05-21 (b.l. 64-69). Liudytoja E. Š., dirbanti pas atsakovą 4 metus vadybininke – konsultante, kuri sudarė su ieškove 2010-03-05 Sutartį, teismo posėdyje parodė, kad vestuvinė suknelė buvo pristatyta jau suėjus Sutartyje nurodytam terminui, t.y. termino praleidimas sudarė 1 savaitę. Taip pat byloje esantis šalių susirašinėjimas liudija, jog atsakovas terminą praleido, nes už jo pažeidimą pasiūlė ieškovei 500 Lt nuolaidą (b.l. 14). Be to, aplinkybę, jog suknelė nebuvo ieškovei perduota laiku patvirtino liudytoja J. L. (ieškovės motina). Taigi tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai patvirtino faktą, jog sutarties įvykdymo terminas buvo pažeistas.

Nors atsakovo atstovė teismo posėdyje teigė, kad suknelė buvo gauta 2010 m. gegužės 20 d., įrodymų patvirtinančių šiuos teiginius nepateikė (CPK 178 str.). Be to, atstovės paaiškinimus paneigė liudytojos E. Š. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai - suknelės siuntimo dokumentai, iš kurių matyti, kad iš Ispanijos ji buvo išsiųsta tik 2010-05-20. Be to, ir pats atsakovas tik 2010-05-24 laišku pasiteiravo ieškovės, kodėl ji neatvyksta atsiimti suknelės (b.l. 12).

Sprendžiant atsakovo atsakomybės dėl sutarties termino pažeidimo klausimą, teismas vadovaujasi sisteminiu CK 6.319 str. 1 ir 2 d. normų aiškinimu. CK 6.319 str. 1 d. nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirkimo-pardavimo sutartyje numatytu laiku. Pagal CK 6.319 str. 2 d., laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga dėl jos vykdymo tiksliai nustatytu laiku, jeigu iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pažeidus šį terminą pirkėjas praranda interesą sutarčiai. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, nagrinėjamojoje byloje svarbu išanalizuoti ir išaiškinti Sutarties turinį. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, tuo tarpu pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Iš 2010-03-05 Sutarties turinio matyti, jog jos dalyvių valia – ketinimai aiškiai suformuluoti tiek jos preambulėje, tiek 1-7 punktuose, kurie nulėmė sutarties teisinį tikslą bei pobūdį. Atsižvelgiant į šalių sulygtoje Sutartyje siekiamo tikslo bendrumą ir tikruosius šalių ketinimus: atsakovo - perduoti ieškovei vestuvinę suknelę, o ieškovės - atsiimti suknelę ir už ją sumokėti, taip pat įvertinant Sutarties sudarymo aplinkybes, t.y. jog šalims buvo atskleista tiksli vestuvių data – 2010-08-07, teismas nenustatė, jog šalys 2010-03-05 Sutartyje būtų sulygę dėl CK 6.319 str. 2 d. įtvirtintos sąlygos, o būtent, kad atsakovui pažeidus Sutartyje nurodytą terminą ieškovė įgytų teisę atsisakyti sutarties vykdymo, nes termino praleidimas sąlygotų jos intereso praradimą 2010-03-05 Sutarčiai. Tokiu būdu, šalims nesulygus dėl CK 6.319 str. 2 d. nurodytos sąlygos, darytina išvada, kad ieškovė dėl termino pažeidimo neturėjo teisės atsisakyti nuo sutarties vykdymo.

Sprendžiant, ar termino praleidimas galėjo sąlygoti ieškovės intereso praradimą sutarčiai, teismas taip pat įvertina šias bylai reikšmingas aplinkybes: ieškovei atsisakius vykdyti sutartį, pastaroji kreipėsi į kitą vestuvinių suknelių nuomos saloną UAB „MiLaNija“ ir 2010-07-12 sudarė Suknelių nuomos sutartį, kuria nuomotojas įsipareigojo perduoti ieškovei suknelę tik 2010-08-05 (b.l. 84), t.y. likus dviems dienoms iki vestuvių. Teismo manymu, tokio pobūdžio duomenys liudija, jog 2010-03-05 Sutarties termino pažeidimas – praleistas 8-9 dienų prievolės įvykdymo terminas, nesudarė pagrindo ieškovei nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje. Įvertinus šios konkrečios bylos situaciją, sutarties turinį, šalių paaiškinimus ir liudytojos E. Š. parodymus, darytina išvada, kad nežymus sutarties įvykdymo termino praleidimas nesąlygojo ieškovės intereso praradimo sutarčiai pagal CK 6.319 str. 2 d.

Pažymėtina, kad šalys dėl atsakovo atsakomybės už sutarties pažeidimą sulygo Sutarties 4 punktu, pagal kurį atsakovas privalėjo grąžinti ieškovei dvigubus rankpinigius tik tuomet, jei pardavėjas (atsakovas) atsisakytų nuo sutarties vykdymo. Byloje nustatyta, kad Sutarties sudarymo metu šalims buvo žinoma faktinė aplinkybė, jog ieškovės vestuvės įvyks 2010 m. rugpjūčio 7 d. Suėjus Sutarties įvykdymo terminui, atsakovas iš karto kitą dieną, t.y. 2010-05-17, informavo ieškovę, jog suknelė yra pagaminta ir bus išsiųsta (b.l. 8), o 2010-05-19 laišku atsakovas informavo, jog suknelė praėjo kontrolę ir bus išsiųsta į Lietuvą (b.l. 9). Taigi tarp šalių vykęs elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog tarp jų vyko nuolatinis bendradarbiavimas ir tai leido ieškovei protingai tikėtis, jog atsakovas perduos jai vestuvinę suknelę. Juolab, kad iš byloje esančio susirašinėjimo tarp šalių matyti, jog atsakovas 2010-05-24 vestuvinę suknelę turėjo ir kvietė ją atsiimti (b.l. 12). Taigi akivaizdu, jog atsakovas Sutartį vykdė.

Be to, teismas nenustatė, jog termino praleidimas buvo esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d. 1-5 p.). Teismo manymu, paprastai sutarties pažeidimas laikomas esminiu, jeigu nukentėjusi šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Tuo tarpu byloje esantys duomenys liudija, jog vestuvinė suknelė buvo pagaminta, atsakovas sutartį vykdė, tačiau pažeidė jos įvykdymo terminą. Svarbu tai, kad pardavėjas (atsakovas) neatsisakė savo įsipareigojimų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartiniuose santykiuose yra svarbus interesų derinimo bei proporcingumo principų įgyvendinimas, kuris sutartiniuose santykiuose reiškia tai, kad viena šalis gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek ji atitinkamai vykdo savo pareigas pagal sutartį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui pažeidus prievolės įvykdymo terminą, pastarasis pasiūlė ieškovei 500 Lt nuolaidą vestuvinei suknelei, tačiau ieškovė nurodyto pasiūlymo atsisakė (b.l. 118). Ieškovė, reikalaudama iš atsakovo dvigubų rankpinigių (Sutarties 4 p.) apeliuoja į tai, kad atsakovas laiku neįvykdė sutarties ir toks vėlavimas buvo esminis sutarties pažeidimas, todėl, remiantis Sutarties 4 p., turi būti priteisti 4000 Lt dydžio rankpinigiai. Tačiau teismas pažymi, kad sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 str.) reikalauja jas aiškinti sąžiningai ir kilus ginčui, nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią, taip pat turi būti atsižvelgta ir į šalių teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį. Pagal Sutarties 4 p., atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei dvigubus rankpinigius tik tuo atveju, jei atsisakys sutarties vykdymo. Tuo tarpu byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, jog atsakovas sutartį įvykdė, nežymiai pažeisdamas jos įvykdymo terminą. Be to, tarp šalių vykęs tolesnis susirašinėjimas, t.y. jau suėjus sutarties įvykdymo terminui, patvirtina, jog ieškovė siekė sutarties vykdymo, domėjosi, kada bus perduota suknelė, analogišką tikslą turėjo ir atsakovas – perduoti suknelę ieškovei. Taigi santykių tęstinumas pasibaigus prievolės įvykdymo terminui byloja apie ieškovės interesą gauti suknelę bei atsakovo ketinimus kuo greičiau įvykdyti sutartį. Pažymėtina, kad ieškovės nurodytas Sutarties 4 punkte įtvirtintos sąlygos aiškinimas dėl atsakovo atsakomybės reikštų nesąžiningumą pastarojo atžvilgiu.

Nors ieškovė teismo posėdyje teigė, kad atsakovas 2010-05-24 jai pasiūlė nenaują suknelę, o tą, kurią ji matavosi sudarant sutartį, teismas nurodytus teiginius atmeta kaip prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t.y. šalių elektroniniam susirašinėjimui, iš kurių turinio matyti, kad atsakovas jau 2010-05-17 laiške nurodė ieškovei, kad suknelė yra pagaminta ir ji bus išsiųsta (b.l. 104), o 2010-05-19 laiške atsakovas informavo ieškovę apie tai, kad suknelė praėjo kontrolę ir penktadienį bus išsiųsta į Lietuvą (b.l. 107). Iš 2010-05-24 atsakovo laiško turinio matyti, kad suknelė jau buvo salone (b.l. 113), o 2010-05-25 laišku atsakovas kvietė ieškovę atvykti į saloną pasimatuoti jos suknelės (b.l. 118). Be to, suknelės siuntimo dokumentai (b.l. 64-69) patvirtina, jog atsakovas įsipareigojimą – pagaminti ieškovei naują suknelę – atliko. Tokiu būdu, išanalizavus aukščiau nurodytų laiškų turinį, jų lingvistinę prasmę, darytina išvada, kad atsakovas laiškuose minėjo naują vestuvinę suknelę, kurią ieškovė ketino įsigyti pagal 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį, o ne padėvėtą, kuri buvo salone. Teismo manymu, ieškovės subjektyvi nuomonė apie tai, jog atsakovas jai pasiūlė seną, o ne naujai pasiūtą suknelę, nėra pagrįsta jokiais duomenimis, todėl vertintina tik kaip jos spėlionės, prielaidos, kurios CPK 177 str. prasme negali būti laikomos įrodymais.

Dėl priešieškinio

Atsakovas priešieškiniu prašė 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį pripažinti preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi, nes pasak atsakovo, nurodyta sutartimi šalys susitarė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, be to, sulygo joje dėl preliminaraus vestuvinės suknelės pristatymo termino. Tačiau teismas nurodytus teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes atsakovas klaidingai aiškina 2010-03-05 pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat joje nustatytas sąlygas. Pagal sutartį pardavėjas įsipareigojo perduoti pirkėjos nuosavybėn vestuvinę suknelę, o pirkėja – ją atsiimti ir sumokėti sutartyje nurodytą kainą. Taigi akivaizdu, kad Sutarties turinys atitiko pirkimo-pardavimo sutartį, apibrėžtą CK 6.305 straipsnio 1 dalyje. Iš Sutarties preambulės matyti, jog šalys nurodė aiškią ir tikslią suknelės atidavimo datą – 2010-05-16, taip pat nurodė žodį „Pirkimas“. Tuo tarpu pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, kaip kvalifikuotina sudaryta sutartis - preliminarioji ar pagrindinė, lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, Teismų praktika 26, p. 17; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-20/2008). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisų ir t. t.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties objektas – turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas) – visada egzistuoja. Taigi atsižvelgiant į šią kasacinio teismo formuojamą praktiką bei 2010-03-05 Sutarties turinį akivaizdu, jog šalys sudarė pirkimo-pardavimo, o ne preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, iš Sutarties turinio, t.y. jos 2.1 p. matyti, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio rankpinigius (b.l. 5). Rankpinigių instituto tikslas yra įtvirtintas CK 6.98 str. 1 d., pagal kurią yra užtikrinamas esamos, o ne būsimos sutarties egzistavimas bei jos įvykdymas. To paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog rankpinigiais negali būti užtikrinta preliminarioji sutartis. Taigi tiek Sutarties turinys, tiek įstatymo nuostatos patvirtina, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės sumokėtus 2000 Lt rankpinigius netesybomis. Tačiau šiuo atveju teismas atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad ieškovė 2010-03-05 Sutarties sudarymo metu sumokėjo atsakovui 2000 Lt rankpinigius (Sutarties 2.1 p.), Sutarties 4 p. šalys sulygo dėl sąlygos, jog klientui atsisakius teikiamų paslaugų, rankpinigiai nebus grąžinami (b.l. 5). Taigi akivaizdu, kad šalys rankpinigiais užtikrino Sutarties egzistavimą ir jos vykdymą (CK 6.98 str.). Tuo tarpu rašytinio susitarimo dėl netesybų šalys nesudarė, kaip reikalauja CK 6.72 str. Pažymėtina, kad byloje faktai, jog atsakovas nežymiai pažeidė prievolės įvykdymo terminą, tačiau neatsisakė nuo sutarties vykdymo, konstatuoti. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė atsisakė atsakovo paslaugų, t.y. priimti suknelę ir už ją sumokėti likusią kainą. Tuo tarpu teismas nagrinėjamojoje byloje nenustatė aplinkybių, jog termino praleidimas buvo esminis Sutarties pažeidimas bei, kad dėl nurodyto pažeidimo ieškovė prarado interesą sutarčiai. Išanalizavus 2010-03-05 Sutarties turinį, šalių tikruosius ketinimus, jų suderintas nuostatas dėl atsakomybės, taip pat atsižvelgiant į CK 6.38 str., 6.256 str. 1 d. įtvirtintus prievolių vykdymo bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismas daro išvadą, kad ieškovė nepagrįstai atsisakė savo prievolės vykdymo atsakovui. Taigi teismas ieškovės atsisakymą vykdyti sutartį vertintina kaip prievolės pažeidimą. Kadangi atsakovas neatsisakė nuo sutarties vykdymo, teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Sutarties 2.1 ir 4 p. nuostatomis, CK 6.100 str. 1 d., ieškovės sumokėtus rankpinigius palieka atsakovui.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino. Taigi, remiantis CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės. Kadangi atsakovas už pareikštą priešieškinį sumokėjo 80 Lt žyminį mokestį, jis priteistinas iš ieškovės. Taip pat atsakovas prašė teismo priteisti iš ieškovės 3000 Lt už suteiktas teisines paslaugas. Prašymą motyvavo pinigų priėmimo kvitu ir banko sąskaitos išrašu. Detalizuoto paskaičiavimo atstovė teismui nepateikė. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kadangi atstovė nepateikė teismui detalizuoto paskaičiavimo už suteiktas teisines paslaugas, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, įrodymai buvo teikiami negausiai, nauji teisiniai klausimai byloje nebuvo nagrinėjami, byla buvo išnagrinėta iš antrojo parengiamojo teismo posėdžio perėjus į teismo posėdį, posėdžių trukmė nebuvo ilga, daro išvadą, kad advokato laiko ir darbo sąnaudos nebuvo didelės. Todėl, teismo manymu, prašoma priteisti suma už suteiktas teisines paslaugas yra nepagrįsta ir neprotingai didelė, juolab, kad ieškinio suma sudarė 4000 Lt, o priešieškinio – 2000 Lt, todėl mažintina. Tokiu būdu iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1000 Lt už advokato teisinę pagalbą. Remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., iš ieškovės priteistina 23,97 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškovės S. D. (buvusi L.), a.k.: (duomenys neskelbtini) gyv.: (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ieškinį atsakovui UAB „Vilnius estate“, į.k.: 302448165, buveinė: Adutiškio g. 3-3, Vilnius, dėl rankpinigių priteisimo atmesti.

Atsakovo UAB „Vilnius esate“ priešieškinį ieškovei S. D. (buvusi L.) patenkinti, paliekant ieškovės S. D. (buvusi L.) sumokėtus 2000 Lt rankipingius pagal 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį atsakovui UAB „Vilnius estate“.

Priteisti iš ieškovės S. D. (buvusi L.) atsakovo UAB „Vilnius estate“ naudai 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir 80 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 1080 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt Lt).

Priteisti iš ieškovės S. D. (buvusi L.) į valstybės biudžetą 23,97 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.

Teisėja Lijana Visokavičienė