Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė,

sekretoriaujant Dmitrijui Latušinskiui, D. L.,

dalyvaujant ieškovei S. D. (buvusi L.) ir jos atstovui adv. padėjėjui R. B.,

atsakovo atstovei adv. Vitai Neverauskaitei, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. (buvusi L.) ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus estate“ dėl rankpinigių priteisimo ir pagal atsakovo UAB „Vilniaus esate“ priešieškinį ieškovei S. D. (buvusi L.) dėl pinigų sumos pripažinimo netesybomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priešieškinis tenkintinas. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2010-03-05 buvo sudaryta Aptarnavimo sutartis (toliau – Sutartis) (b.l. 5), kuria atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovei baltą vestuvinę suknelę „Epilogo“, 40 dydžio, o ieškovė – suknelę priimti ir sumokėti už ją 3500 Lt. Sutarties preambulėje šalys nustatė jos įvykdymo terminą – 2010-05-16. Sutarties sudarymo metu ieškovė sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio rankpinigius (Sutarties 2.1 p.). Atsakovas sutartyje nurodytu terminu ieškovei suknelės neperdavė (b.l. 6-7). Iš vestuvinės suknelės siuntimo dokumentų matyti, jog suknelė buvo pagaminta Ispanijoje ir išsiųsta į Lietuvą 2010-05-20 (b.l. 64-69). Atsakovas 2010-05-24 elektroniniu laišku informavo ieškovę dėl vestuvinės suknelės atsiėmimo (b.l. 12).

Teismo manymu, 2010-03-05 tarp šalių sudarytos Sutarties turinys leidžia ją kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo perduoti pirkėjos (ieškovės) nuosavybėn vestuvinę suknelę, o pirkėja – ją atsiimti ir sumokėti sutartyje nurodytą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Sutartyje šalys sulygo dėl kainos, apmokėjimo tvarkos, sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir atsakomybės. Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl 2010-03-05 Sutarties vykdymo.

Spręsdamas, ar sutartis buvo įvykdyta tinkamai, teismas vadovaujasi pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Pasak ieškovės, atsakovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą, dėl ko ji atsisakė vykdyti sutartį: suknelės neatsiėmė ir likusios jos kainos, t.y. 1500 Lt, atsakovui nesumokėjo.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.319 straipsnyje nustatytas parduodamo daikto perdavimo terminas, t. y. momentas, kada pardavėjas privalo perduoti daiktą pirkėjui. CK 6.319 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, kad pardavėjas turi perduoti daiktus tuo laiku, kuris nurodytas sutartyje. Pažymėtina, kad šalys 2010-03-05 Sutarties preambulėje sulygo dėl termino, t.y. atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovei suknelę 2010-05-16, tačiau iš byloje esančių suknelės siuntimo dokumentų matyti, kad suknelė išsiųsta iš Ispanijos buvo 2010-05-20, o sąskaita apmokėjimui išrašyta 2010-05-21 (b.l. 64-69). Liudytoja E. Š., dirbanti pas atsakovą 4 metus vadybininke – konsultante, kuri sudarė su ieškove 2010-03-05 Sutartį, teismo posėdyje parodė, kad vestuvinė suknelė buvo pristatyta jau suėjus Sutartyje nurodytam terminui, t.y. termino praleidimas sudarė 1 savaitę. Taip pat byloje esantis šalių susirašinėjimas liudija, jog atsakovas terminą praleido, nes už jo pažeidimą pasiūlė ieškovei 500 Lt nuolaidą (b.l. 14). Be to, aplinkybę, jog suknelė nebuvo ieškovei perduota laiku patvirtino liudytoja J. L. (ieškovės motina). Taigi tiek rašytiniai įrodymai, tiek šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai patvirtino faktą, jog sutarties įvykdymo terminas buvo pažeistas.

Nors atsakovo atstovė teismo posėdyje teigė, kad suknelė buvo gauta 2010 m. gegužės 20 d., įrodymų patvirtinančių šiuos teiginius nepateikė (CPK 178 str.). Be to, atstovės paaiškinimus paneigė liudytojos E. Š. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai - suknelės siuntimo dokumentai, iš kurių matyti, kad iš Ispanijos ji buvo išsiųsta tik 2010-05-20. Be to, ir pats atsakovas tik 2010-05-24 laišku pasiteiravo ieškovės, kodėl ji neatvyksta atsiimti suknelės (b.l. 12).

Sprendžiant atsakovo atsakomybės dėl sutarties termino pažeidimo klausimą, teismas vadovaujasi sisteminiu CK 6.319 str. 1 ir 2 d. normų aiškinimu. CK 6.319 str. 1 d. nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirkimo-pardavimo sutartyje numatytu laiku. Pagal CK 6.319 str. 2 d., laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga dėl jos vykdymo tiksliai nustatytu laiku, jeigu iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pažeidus šį terminą pirkėjas praranda interesą sutarčiai. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, nagrinėjamojoje byloje svarbu išanalizuoti ir išaiškinti Sutarties turinį. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, tuo tarpu pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Iš 2010-03-05 Sutarties turinio matyti, jog jos dalyvių valia – ketinimai aiškiai suformuluoti tiek jos preambulėje, tiek 1-7 punktuose, kurie nulėmė sutarties teisinį tikslą bei pobūdį. Atsižvelgiant į šalių sulygtoje Sutartyje siekiamo tikslo bendrumą ir tikruosius šalių ketinimus: atsakovo - perduoti ieškovei vestuvinę suknelę, o ieškovės - atsiimti suknelę ir už ją sumokėti, taip pat įvertinant Sutarties sudarymo aplinkybes, t.y. jog šalims buvo atskleista tiksli vestuvių data – 2010-08-07, teismas nenustatė, jog šalys 2010-03-05 Sutartyje būtų sulygę dėl CK 6.319 str. 2 d. įtvirtintos sąlygos, o būtent, kad atsakovui pažeidus Sutartyje nurodytą terminą ieškovė įgytų teisę atsisakyti sutarties vykdymo, nes termino praleidimas sąlygotų jos intereso praradimą 2010-03-05 Sutarčiai. Tokiu būdu, šalims nesulygus dėl CK 6.319 str. 2 d. nurodytos sąlygos, darytina išvada, kad ieškovė dėl termino pažeidimo neturėjo teisės atsisakyti nuo sutarties vykdymo.

Sprendžiant, ar termino praleidimas galėjo sąlygoti ieškovės intereso praradimą sutarčiai, teismas taip pat įvertina šias bylai reikšmingas aplinkybes: ieškovei atsisakius vykdyti sutartį, pastaroji kreipėsi į kitą vestuvinių suknelių nuomos saloną UAB „MiLaNija“ ir 2010-07-12 sudarė Suknelių nuomos sutartį, kuria nuomotojas įsipareigojo perduoti ieškovei suknelę tik 2010-08-05 (b.l. 84), t.y. likus dviems dienoms iki vestuvių. Teismo manymu, tokio pobūdžio duomenys liudija, jog 2010-03-05 Sutarties termino pažeidimas – praleistas 8-9 dienų prievolės įvykdymo terminas, nesudarė pagrindo ieškovei nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje. Įvertinus šios konkrečios bylos situaciją, sutarties turinį, šalių paaiškinimus ir liudytojos E. Š. parodymus, darytina išvada, kad nežymus sutarties įvykdymo termino praleidimas nesąlygojo ieškovės intereso praradimo sutarčiai pagal CK 6.319 str. 2 d.

Pažymėtina, kad šalys dėl atsakovo atsakomybės už sutarties pažeidimą sulygo Sutarties 4 punktu, pagal kurį atsakovas privalėjo grąžinti ieškovei dvigubus rankpinigius tik tuomet, jei pardavėjas (atsakovas) atsisakytų nuo sutarties vykdymo. Byloje nustatyta, kad Sutarties sudarymo metu šalims buvo žinoma faktinė aplinkybė, jog ieškovės vestuvės įvyks 2010 m. rugpjūčio 7 d. Suėjus Sutarties įvykdymo terminui, atsakovas iš karto kitą dieną, t.y. 2010-05-17, informavo ieškovę, jog suknelė yra pagaminta ir bus išsiųsta (b.l. 8), o 2010-05-19 laišku atsakovas informavo, jog suknelė praėjo kontrolę ir bus išsiųsta į Lietuvą (b.l. 9). Taigi tarp šalių vykęs elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog tarp jų vyko nuolatinis bendradarbiavimas ir tai leido ieškovei protingai tikėtis, jog atsakovas perduos jai vestuvinę suknelę. Juolab, kad iš byloje esančio susirašinėjimo tarp šalių matyti, jog atsakovas 2010-05-24 vestuvinę suknelę turėjo ir kvietė ją atsiimti (b.l. 12). Taigi akivaizdu, jog atsakovas Sutartį vykdė.

Be to, teismas nenustatė, jog termino praleidimas buvo esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d. 1-5 p.). Teismo manymu, paprastai sutarties pažeidimas laikomas esminiu, jeigu nukentėjusi šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Tuo tarpu byloje esantys duomenys liudija, jog vestuvinė suknelė buvo pagaminta, atsakovas sutartį vykdė, tačiau pažeidė jos įvykdymo terminą. Svarbu tai, kad pardavėjas (atsakovas) neatsisakė savo įsipareigojimų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartiniuose santykiuose yra svarbus interesų derinimo bei proporcingumo principų įgyvendinimas, kuris sutartiniuose santykiuose reiškia tai, kad viena šalis gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek ji atitinkamai vykdo savo pareigas pagal sutartį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui pažeidus prievolės įvykdymo terminą, pastarasis pasiūlė ieškovei 500 Lt nuolaidą vestuvinei suknelei, tačiau ieškovė nurodyto pasiūlymo atsisakė (b.l. 118). Ieškovė, reikalaudama iš atsakovo dvigubų rankpinigių (Sutarties 4 p.) apeliuoja į tai, kad atsakovas laiku neįvykdė sutarties ir toks vėlavimas buvo esminis sutarties pažeidimas, todėl, remiantis Sutarties 4 p., turi būti priteisti 4000 Lt dydžio rankpinigiai. Tačiau teismas pažymi, kad sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 str.) reikalauja jas aiškinti sąžiningai ir kilus ginčui, nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią, taip pat turi būti atsižvelgta ir į šalių teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį. Pagal Sutarties 4 p., atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei dvigubus rankpinigius tik tuo atveju, jei atsisakys sutarties vykdymo. Tuo tarpu byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, jog atsakovas sutartį įvykdė, nežymiai pažeisdamas jos įvykdymo terminą. Be to, tarp šalių vykęs tolesnis susirašinėjimas, t.y. jau suėjus sutarties įvykdymo terminui, patvirtina, jog ieškovė siekė sutarties vykdymo, domėjosi, kada bus perduota suknelė, analogišką tikslą turėjo ir atsakovas – perduoti suknelę ieškovei. Taigi santykių tęstinumas pasibaigus prievolės įvykdymo terminui byloja apie ieškovės interesą gauti suknelę bei atsakovo ketinimus kuo greičiau įvykdyti sutartį. Pažymėtina, kad ieškovės nurodytas Sutarties 4 punkte įtvirtintos sąlygos aiškinimas dėl atsakovo atsakomybės reikštų nesąžiningumą pastarojo atžvilgiu.

Nors ieškovė teismo posėdyje teigė, kad atsakovas 2010-05-24 jai pasiūlė nenaują suknelę, o tą, kurią ji matavosi sudarant sutartį, teismas nurodytus teiginius atmeta kaip prieštaraujančius byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t.y. šalių elektroniniam susirašinėjimui, iš kurių turinio matyti, kad atsakovas jau 2010-05-17 laiške nurodė ieškovei, kad suknelė yra pagaminta ir ji bus išsiųsta (b.l. 104), o 2010-05-19 laiške atsakovas informavo ieškovę apie tai, kad suknelė praėjo kontrolę ir penktadienį bus išsiųsta į Lietuvą (b.l. 107). Iš 2010-05-24 atsakovo laiško turinio matyti, kad suknelė jau buvo salone (b.l. 113), o 2010-05-25 laišku atsakovas kvietė ieškovę atvykti į saloną pasimatuoti jos suknelės (b.l. 118). Be to, suknelės siuntimo dokumentai (b.l. 64-69) patvirtina, jog atsakovas įsipareigojimą – pagaminti ieškovei naują suknelę – atliko. Tokiu būdu, išanalizavus aukščiau nurodytų laiškų turinį, jų lingvistinę prasmę, darytina išvada, kad atsakovas laiškuose minėjo naują vestuvinę suknelę, kurią ieškovė ketino įsigyti pagal 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį, o ne padėvėtą, kuri buvo salone. Teismo manymu, ieškovės subjektyvi nuomonė apie tai, jog atsakovas jai pasiūlė seną, o ne naujai pasiūtą suknelę, nėra pagrįsta jokiais duomenimis, todėl vertintina tik kaip jos spėlionės, prielaidos, kurios CPK 177 str. prasme negali būti laikomos įrodymais.

Dėl priešieškinio

Atsakovas priešieškiniu prašė 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį pripažinti preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi, nes pasak atsakovo, nurodyta sutartimi šalys susitarė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, be to, sulygo joje dėl preliminaraus vestuvinės suknelės pristatymo termino. Tačiau teismas nurodytus teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes atsakovas klaidingai aiškina 2010-03-05 pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat joje nustatytas sąlygas. Pagal sutartį pardavėjas įsipareigojo perduoti pirkėjos nuosavybėn vestuvinę suknelę, o pirkėja – ją atsiimti ir sumokėti sutartyje nurodytą kainą. Taigi akivaizdu, kad Sutarties turinys atitiko pirkimo-pardavimo sutartį, apibrėžtą CK 6.305 straipsnio 1 dalyje. Iš Sutarties preambulės matyti, jog šalys nurodė aiškią ir tikslią suknelės atidavimo datą – 2010-05-16, taip pat nurodė žodį „Pirkimas“. Tuo tarpu pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, kaip kvalifikuotina sudaryta sutartis - preliminarioji ar pagrindinė, lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, Teismų praktika 26, p. 17; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-20/2008). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisų ir t. t.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties objektas – turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas) – visada egzistuoja. Taigi atsižvelgiant į šią kasacinio teismo formuojamą praktiką bei 2010-03-05 Sutarties turinį akivaizdu, jog šalys sudarė pirkimo-pardavimo, o ne preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį. Be to, iš Sutarties turinio, t.y. jos 2.1 p. matyti, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio rankpinigius (b.l. 5). Rankpinigių instituto tikslas yra įtvirtintas CK 6.98 str. 1 d., pagal kurią yra užtikrinamas esamos, o ne būsimos sutarties egzistavimas bei jos įvykdymas. To paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog rankpinigiais negali būti užtikrinta preliminarioji sutartis. Taigi tiek Sutarties turinys, tiek įstatymo nuostatos patvirtina, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės sumokėtus 2000 Lt rankpinigius netesybomis. Tačiau šiuo atveju teismas atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad ieškovė 2010-03-05 Sutarties sudarymo metu sumokėjo atsakovui 2000 Lt rankpinigius (Sutarties 2.1 p.), Sutarties 4 p. šalys sulygo dėl sąlygos, jog klientui atsisakius teikiamų paslaugų, rankpinigiai nebus grąžinami (b.l. 5). Taigi akivaizdu, kad šalys rankpinigiais užtikrino Sutarties egzistavimą ir jos vykdymą (CK 6.98 str.). Tuo tarpu rašytinio susitarimo dėl netesybų šalys nesudarė, kaip reikalauja CK 6.72 str. Pažymėtina, kad byloje faktai, jog atsakovas nežymiai pažeidė prievolės įvykdymo terminą, tačiau neatsisakė nuo sutarties vykdymo, konstatuoti. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė atsisakė atsakovo paslaugų, t.y. priimti suknelę ir už ją sumokėti likusią kainą. Tuo tarpu teismas nagrinėjamojoje byloje nenustatė aplinkybių, jog termino praleidimas buvo esminis Sutarties pažeidimas bei, kad dėl nurodyto pažeidimo ieškovė prarado interesą sutarčiai. Išanalizavus 2010-03-05 Sutarties turinį, šalių tikruosius ketinimus, jų suderintas nuostatas dėl atsakomybės, taip pat atsižvelgiant į CK 6.38 str., 6.256 str. 1 d. įtvirtintus prievolių vykdymo bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismas daro išvadą, kad ieškovė nepagrįstai atsisakė savo prievolės vykdymo atsakovui. Taigi teismas ieškovės atsisakymą vykdyti sutartį vertintina kaip prievolės pažeidimą. Kadangi atsakovas neatsisakė nuo sutarties vykdymo, teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Sutarties 2.1 ir 4 p. nuostatomis, CK 6.100 str. 1 d., ieškovės sumokėtus rankpinigius palieka atsakovui.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino. Taigi, remiantis CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės. Kadangi atsakovas už pareikštą priešieškinį sumokėjo 80 Lt žyminį mokestį, jis priteistinas iš ieškovės. Taip pat atsakovas prašė teismo priteisti iš ieškovės 3000 Lt už suteiktas teisines paslaugas. Prašymą motyvavo pinigų priėmimo kvitu ir banko sąskaitos išrašu. Detalizuoto paskaičiavimo atstovė teismui nepateikė. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kadangi atstovė nepateikė teismui detalizuoto paskaičiavimo už suteiktas teisines paslaugas, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, įrodymai buvo teikiami negausiai, nauji teisiniai klausimai byloje nebuvo nagrinėjami, byla buvo išnagrinėta iš antrojo parengiamojo teismo posėdžio perėjus į teismo posėdį, posėdžių trukmė nebuvo ilga, daro išvadą, kad advokato laiko ir darbo sąnaudos nebuvo didelės. Todėl, teismo manymu, prašoma priteisti suma už suteiktas teisines paslaugas yra nepagrįsta ir neprotingai didelė, juolab, kad ieškinio suma sudarė 4000 Lt, o priešieškinio – 2000 Lt, todėl mažintina. Tokiu būdu iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1000 Lt už advokato teisinę pagalbą. Remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., iš ieškovės priteistina 23,97 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 260, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškovės S. D. (buvusi L.), a.k.: (duomenys neskelbtini) gyv.: (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ieškinį atsakovui UAB „Vilnius estate“, į.k.: 302448165, buveinė: Adutiškio g. 3-3, Vilnius, dėl rankpinigių priteisimo atmesti.

Atsakovo UAB „Vilnius esate“ priešieškinį ieškovei S. D. (buvusi L.) patenkinti, paliekant ieškovės S. D. (buvusi L.) sumokėtus 2000 Lt rankipingius pagal 2010-03-05 Aptarnavimo sutartį atsakovui UAB „Vilnius estate“.

Priteisti iš ieškovės S. D. (buvusi L.) atsakovo UAB „Vilnius estate“ naudai 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir 80 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 1080 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt Lt).

Priteisti iš ieškovės S. D. (buvusi L.) į valstybės biudžetą 23,97 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.