Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – G. G. gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – G. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2022 m. liepos 28 d. nutarties, kuria pripažinta, jog G. G., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. G., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, o būtent 2021 m. spalio 5 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, neteisėtai įgijo, paimdamas iš striukės kišenės, ir laikė prie savęs iki 2021 m. spalio 5 d., tikslesnis laikas nenustatytas, V. G. vardu išduotą elektroninę debetinę mokėjimo priemonę Nr. xxxx xxxx xxxx 9067, išduotą „Monese“ EU SA (registruota Belgijos įmonė Nr.0712.775.202) pakankamą finansinei operacijai inicijuoti, bei neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. G. vardu išduotą elektroninę, debetinę mokėjimo priemonę Nr. xxxx xxxx xxxx 9067, 2021 m. spalio 5 d. 18.35 val., parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), pirko prekes ir atsiskaitė pridėdamas prie banko kortelių skaitytuvo nukentėjusiajam V. G. priklausančią bekontaktę mokėjimo kortelę Nr. xxxx xxxx xxxx 9067, ir taip sumokėdamas už 6 eurų vertės prekes, neteisėtai, panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę.

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – G. G. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nagrinėjamu atveju asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – G. G. apeliaciniame skunde neginčija apylinkės teismo išvados, jog jis, būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas uždraustas veikas. Apeliantas nesutinka tik su jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prašo ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

6. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

7. Minėtas BK straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

9. 2022 m. balandžio 25 d. - gegužės 2 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog G. G. nuo 1987 metų diagnozuojama (duomenys neskelbtini); nusikalstamos veikos darymo metu jis nebuvo laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, nėra konstatuojama sutrikimo, kuris būtų pagrindu pripažinti jį ribotai pakaltinamu; veikos metu konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)); G. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti; šiuo metu G. G. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)); jis šiuo metu pagal savo psichinės sveikatos būklę negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negeba teisingai suvokti tiriamų bylos aplinkybių ir negeba duoti apie tai parodymų, negali būti apklausiamas, su juo negali būti atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; G. G. rekomenduojama taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (1 t., b. l. 152-156).

10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės L. A., turinčios 7 metų ekspertinio darbo stažą, bei teismo psichologės ekspertės V. J., turinčios 23 metų ekspertinio darbo stažą, surašyto ekspertizės akto patikimumu bei pagrįstumu. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino savo suformuluotą išvadą. Nors asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skunde teigia, kad viena iš eksperčių – L. A. – yra prieš jį asmeniškai nusistačiusi, tačiau jis taip ir nenurodo kokios priežastys galėjo lemti šios ekspertės priešiškumą jam. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju eksperčių rekomendaciją skirti G. G. būtent stacionarinį, o ne ambulatorinį gydymą, iš esmės lėmė G. G. konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumas ir pavojingumas. Tuo tarpu medicininius dokumentus, kuriuose G. G. diagnozuotas konkretus psichikos sveikatos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), yra surašiusi ne L. A.. Taigi, nėra jokio pagrindo abejoti nei ekspertizės akte padarytomis išvadomis dėl to kokia psichikos sveikatos liga apeliantas sirgo nusikalstamos veikos padarymo metu bei serga šiuo metu, nei jam rekomenduoto gydymo proporcingumu bei būtinybe.

11. Remiantis ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis, taip pat įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu, taip pat nustatyta, kad G. G. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas pradėjo daryti 1993 m., o psichikos sutrikimus gydosi nuo 1994 m. Laikotarpiu nuo 1994 m. vasario 25 d. iki 1994 m. spalio 28 d. apeliantas buvo stacionariai gydomas VšĮ Respublikinėje Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, diagnozuota – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sindromas. Išrašius jį iš VšĮ Respublikinės Žiegždrių psichiatrinės ligoninės, G. G. buvo paskirtas ambulatorinis gydymas. Ligos istorijoje aprašyta, kad po pirmojo stacionarinio gydymo, G. G. nustojo vartoti medikamentus, pradėjo vartoti alkoholį. 1996 m. kovo 5 d. Kauno miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria pripažino, kad apeliantas, būdamas nepakaltinamumo būsenoje, 1994 m. rugpjūčio 17 d. padarė sunkų kūno sužalojimą bei chuliganizmą, tačiau nutarė priverčiamųjų medicinos priemonių jam neskirti ir perdavė motinos priežiūrai. Šiaulių apygardos teismo 1997 m. rugsėjo 12 d. nutartimi G. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už dar 4 nusikalstamų veikų padarymą ir jam paskirtas stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos įstaigose, 1997 m. spalio 1 d. jis buvo paleistas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir pristatytas į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Duomenų apie tai, kada ši priverčiamosios medicinos priemonė apeliantui buvo panaikinta ar pakeista švelnesne, byloje nėra, tačiau iš ekspertizės akto turinio matyti, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki 2007 m. rugsėjo 9 d. dėl (duomenys neskelbtini) stacionariai G. G. buvo gydomas jau kitoje gydymo įstaigoje – VšĮ Respublikinėje Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Išrašytas iš jos, G. G. tolimesnio gydymo atsisakė. 2009 m. kovo 2 d. teismo nutartimi pripažinta, kad, būdamas nepakaltinamas, apeliantas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymas G. G. buvo panaikintas tik 2014 m. liepos 4 d. teismo nutartimi. Tais pačiais metais apeliantas buvo gydytas stacionariai VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Toje pačioje ligoninėje jis buvo stacionariai gydytas ir dar kartą, praėjus vos mėnesiui po išrašymo.

12. G. G. stacionariai taip pat buvo gydytas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. bei nuo 2017 m. balandžio 30 d. iki 2017 m. birželio 6 d. Dėl 2017 m. balandžio 7 d. padarytos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, pradėto ikiteisminio tyrimo metu G. G. buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios pagrindu 2017 m. liepos 26 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi jis buvo pripažintas BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padaręs nepakaltinamumo būsenoje. Ra pačia nutartimi apeliantui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, po ko laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. jis gydytas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi G. G. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į švelnesnę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas G. G. buvo tęsiamas, paskutinį kartą nutartis dėl termino pratęsimo priimta 2021 m. kovo 5 d. Iš gydytojų įrašų 2020 m. matoma, kad G. G. vizitams lankėsi nereguliariai, o 2020 m. vasario 24 d. pabendravus su jo tėvu, pastarasis nurodė, kad sūnaus būklė pablogėjusi, ar jis geria vaistus, jam nežinoma, galimai sūnus vartoja alkoholį. 2021 m. balandžio 3 d. G. G. ir vėl siųstas stacionariam gydymui dėl išryškėjusio neadekvataus, agresyvaus elgesio, vaistų vartojimo režimo nesilaikymo, kritikos būklei stokos, buvo gydytas psichiatrijos klinikoje nuo 2021 m. balandžio 4d. iki 2021 m. gegužės 6 d. Apeliantui grįžus iš ligoninės, jo brolis nurodė, kad G. G. būklė nepasitaisė, jis toliau agresyvus, kiekvieną dieną vartoja alkoholį. Pakartotinai apeliantas gydytas praėjus 9 dienoms po šio stacionarinio gydymo.

13. Iš to, kas išdėstyta aukščiau matyti, jog G. G. jau ne kartą buvo pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, o jo psichikos sveikatos sutrikimų gydymo istorija apima ilgą laikotarpį, tiek savanorišką, tiek priverstinį ambulatorinį bei stacionarinį gydymą. Veikas, kurias šioje byloje jis pripažintas padaręs nepakaltinamumo būsenoje, G. G. įvykdė tuo metu, kai jam buvo taikomas ambulatorinis gydymas ir stebėjimas VšĮ Kauno poliklinikos Dainavos padalinio psichikos sveikatos centre, kas rodo, kad taikytas ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus. Gydymo neefektyvumą neabejotinai lėmė paties asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, elgesys – paskirtų medikamentų vartojimo režimo pažeidimai, piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, negebėjimas suvokti nustatyto psichikos sutrikimo sunkumo ir pavojingumo bei būtinybės griežtai laikytis medikų paskirto gydymo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys apie G. G. ligos sunkumą, tėvo bei brolio medikams nurodytas aplinkybes, bei duomenys apie ambulatorinio stebėjimo metu padarytą naują baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką bei bendrą kiekį nusikalstamų veikų, kurias jis pradėjo daryti dar 1993 m., taip pat sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad apeliantas yra pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Dėl išvardintų priežasčių yra būtina taikyti apeliantui griežtesnę savo pobūdžiu priverčiamąją medicinos priemonę, nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes tik taikant šią priemonę gali būti pasiektas tikslas apsaugoti visuomenę nuo G. G. daromų nusikalstamų veikų.

14. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. G. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais ar kokiais nors kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.