Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir prašymo dalį dėl teismo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.2 punktais, nustatė, kad skundas teismui pateiktas 2013 m. rugsėjo 25 d., todėl nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga 289,62 Eur (1 000 Lt). Teismas nurodė, kad pareiškėjai už skundo teismui parengimą maksimali suma gali būti 868,86 Eur (3 x 289,62 Eur). Teismas pažymėjo, kad prašoma priteisti suma už skundo parengimą teismui (630,80 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos.

III.

Atsakovas remiasi ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-448-602/2017, pažymi, kad pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 6-24-14135 ir Valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5828 bei priteisti iš Valdybos motinystės pašalpą, taikant pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį – 507,65 Lt ir paskirti 44 673,20 Lt pašalpą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – panaikino Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-14135 dalį, kuria apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. pritaikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytas kompensuojamo uždarbio dydis; panaikino Valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5828; įpareigojo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą pagal Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamą uždarbį netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 375-388) pažymėjo, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.).

Jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, laikė, jog skundas nebuvo didelės apimties, įvertino specialių žinių reikalingumą ir darė išvadą, kad pareiškėjai priteistina 50 proc. maksimalios priteistinos sumos už skundo teismui parengimą pridėjus žyminį mokestį. Pareiškėja atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo nurodyta proporcija nesutinka, tvirtindama, kad buvo tenkinti visi jos skundo materialiniai teisiniai reikalavimai, be to, skundas buvo sudėtingas.

Kaip matyti iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-14135 (b. l. 11), juo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. pagal nurodytą apskaičiavimą. Nors pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti visą minėtą sprendimą, iš jos skundo argumentų akivaizdu, jog pareiškėja reiškė nesutikimą būtent su ta atsakovo sprendimo dalimi, kuria apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. taikytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytas kompensuojamo uždarbio dydis. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent šioje dalyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi aptariamas atsakovo aktas ir buvo panaikintas.

Nors pareiškėjos skundo reikalavimas paskaičiuoti ir priteisti iš Valdybos motinystės pašalpą taikant jos atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 507,65 Lt, ir paskirti 44 673,20 Lt lingvistiškai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d., nutartyje priimto sprendimo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą pagal Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamą uždarbį netaikant ribojimo ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo turinį toks reikalavimas vertintinas kaip tapatus tenkintam reikalavimui materialiąja prasme. Tai patvirtintina ir byloje esanti informacija apie kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimą (suformuota 2017 m. balandžio 19 d. t. y. po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties priėmimo), iš kurios matyti, kad išmokos gavėjos R. V. vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis aktualiu laikotarpiu buvo 507,65 Lt. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo patenkinti iš esmės visi pareiškėjos materialiniai skundo reikalavimai.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pareiškėjos skundo pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui buvo paduotas 2013 m. rugsėjo 21 d., t. y. dar prieš Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje administracinėje byloje pateikiant prašymą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai. Minėtas prašymas buvo priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. balandžio 24 d. potvarkiu Nr. 2B-85. Pastebėtina, kad pareiškėja savo 2013 m. rugsėjo 21 d. skunde pirmosios instancijos teismui kėlė iš esmės analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto atitikimo Konstitucijos 29 ir 38 straipsniams bei 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą atmesti pareiškėjos skundą neabejodamas nurodytų nuostatų atitiktimi Konstitucijai, todėl neturėdamas pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjai pateikus apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki tol, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Net jei, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos skundą sudaro tik septyni lapai, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, negali sutikti su šio teismo pozicija, kad pareiškėjos skundas nebuvo sudėtingas. Pažymėtina, kad atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-448-602/2017 nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis, kadangi bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pastebėtina, kad atsakovo nurodytoje administracinėje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teisme buvo gautas tik 2016 m. lapkričio 21 d., t. y. jau po minėto Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai priteistinos visos jos nurodytos turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos parengiant skundą pirmosios instancijos teismui – 659,76 Eur. Kadangi pareiškėjos teisės pripažintos pažeistos iš esmės dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 6-24-14135, bylinėjimosi išlaidos priteistinos pareiškėjai būtent iš šio atsakovo. Pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis keistina priteisiant pareiškėjai iš atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus 659,76 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinus, nagrinėtinas jos prašymas priteisti išlaidas už atskirojo skundo surašymą. Pareiškėja nurodo patyrusi 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą. Byloje esanti 2017 m. birželio 21 d. PVM sąskaita faktūra bei 2017 m. birželio 21 d. pinigų priėmimo kvitas (b. l. 164, 165) patvirtina, kad pareiškėja advokatui A. B. sumokėjo 326,70 Eur už teisines paslaugas rengiant atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutarties.

Rekomendacijų 8.15 punkte įtvirtinta, kad už atskirąjį skundą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 0,4 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pareiškėjos atskirasis skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2017 m. birželio 22 d., todėl užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) yra 822,8 Eur (2016 m. IV ketvirtis). Pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atskirojo skundo parengimą yra 329,12 Eur (822,8 x 0,4). Pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti pagal Rekomendacijas bylinėjimosi išlaidų dėl atskirojo skundo parengimo dydžio. Įvertinusi tai, kad pareiškėjos atskirasis skundas tenkintas, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį kriterijus, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos prašymą ir priteisia jos prašomą 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą už atskirojo skundo parengimą iš atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį pakeičia priteisiant pareiškėjai iš atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus 659,76 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Taip pat tenkintinas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą ir pareiškėjai iš atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus priteistina 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį pakeisti, priteisiant pareiškėjai R. V. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 659,76 (šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus septyniasdešimt šešis centus) Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjos R. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti ir priteisti pareiškėjai R. V. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 326,70 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus, septyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo parengimą.

Nutartis neskundžiama.