Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-02-04 · Administracinė byla Nr. eI2-3958-426/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-04
Bylos Nr.
eI2-3958-426/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06095-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Erminijus Baziulis, Indrė Pukanasytė-Biekšė
Pareiškėjas
O. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3958-426/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06095-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 4 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, O. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame nurodo, jog nesutinka su atsakovo Migracijos departamento 2024 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 24S235310 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. sausio 27 d. (toliau – Sprendimas). Prašo panaikinti šį atsakovo Sprendimą.

Skunde paaiškina, kad nuo 2022 m. sausio mėn. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Flebologijos centras“ (toliau – ir Bendrovė) gydytoju-chirurgu. Bendrovėje, siekiant pagerinti medicinos paslaugų lygį, 2024 m. vyko reorganizacija, persikėlė į naujas patalpas. Įmonės savininkė ir tiesioginė vadovė tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėjo manymu, galimai susilpnėjus tiesioginei kontrolei ir vadybai, sumažėjo ir pacientų srautai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo argumentu, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsikerta, kad yra aukštos kvalifikacijos specialistas, tai patvirtina išduota Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) 2021 m. sausio 29 d. ir iki šiol galiojanti gydytojo-chirurgo licencija (duomenys neskelbtini), turi darbo vietą pagal specialybę. Tai patvirtina darbdavio tarpininkavimo raštas.

Akcentuoja, jog turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvos Respublikoje, tai patvirtina išrašas iš banko sąskaitos. Atkūrus įmonės veiklą, jo bendras uždarbis siekė 3 952 Eur.

Pareiškėjas skunde aiškina, kad vykstant reorganizacijai ir persikėlimui į naujas patalpas, jis savo iniciatyva nusprendė susitarti su darbdaviu savo lėšomis vykti atostogauti tuo laiku.

Nuo 2024 m. lapkričio 4 d. klinika veikia naujose patalpose, įrengta lauko reklama (PC Europa, 3 aukštas, joje taip pat yra informacija kaip gydytoją-specialistą).

Pareiškėjas pažada ateityje vengti tokių situacijų ir laiku informuoti Migracijos departamentą. Pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Migracijos departamentas su skundu nesutinka.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu.

Atsakovas neginčija pareiškėjo kvalifikacijos, tačiau pažymi, kad ketindamas dirbti gydytoju chirurgu, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu, t. y. ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas. UAB „Flebologijos centras“ pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame įsipareigojo mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis. Kadangi pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, Migracijos departamentas šią aplinkybę vertino kaip neatitinkančius tikrovės duomenis dėl žemiau išdėstytų aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, jog duomenis apie pareiškėją patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2016 m. kovo 14 d. Šiuo konkrečiu atveju buvo vertintas tik laikotarpis po leidimo laikinai gyventi išdavimo datos, tai yra nuo 2022 m. sausio 27 d. Nustatyta, kad per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį jam vos 3 kartus buvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500,35 Eur. Iki 2023 m. spalio 31 d. (išskyrus 2023 m. liepos mėnesį, už kurį pareiškėjas visai negavo darbo užmokesčio) pareiškėjui buvo mokėtas darbo užmokestis, viršijantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA), t. y. 865,79 Eur – 2 404,69 Eur), 2023 m. gruodžio mėnesį – 123,68 Eur darbo užmokestis, t. y. nesiekiantis 1 MMA, o nuo 2024 m. sausio mėnesio pareiškėjas darbo užmokesčio negavo iš viso. Atsakovo aiškinimu, šios aplinkybės suponuoja, jog nuo tada jis faktiškai Bendrovėje nedirbo. Taip pat buvo nustatyta, kad turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „InMedica“ (nuo 2021 m. balandžio 14 d. iki kreipimosi į teismą), UAB „Tavo profilaktika“ (nuo 2023 m. gegužės 5 d.), UAB „Sveikatos matas“ (nuo 2023 m. gruodžio 19 d.) ir UAB „Dr. klinika“ (nuo 2024 m. spalio 17 d.), tačiau vertinant darbo užmokesčio pajamas, gaunamas iš visų darboviečių, nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nesiekė 1 MMA (2023 m. gruodžio mėn. bendros darbo užmokesčio pajamos visose darbovietėse sudarė 263,68 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1d. iki kreipimosi į teismą siekė 140 Eur per mėnesį).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi ketinant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ir turėjo būti mokamas darbo užmokestis ne mažesnis nei 1,5 BDU (prašymo pateikimo metu – 2 500,35 Eur), tačiau nustatyta, kad nuo 2023 m. gruodžio mėnesio buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis nei 1 MMA. Atsakovas konstatavo, kad šis užsienietis neatitinka Įstatymu nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Nustatė, jog jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas nurodo, kad vertindamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašymą pakeisti darbdavį, nustato, ar darbdavys ir darbo pobūdis atitinka Įstatymo reikalavimus, t. y. Migracijos departamentas vertina, ar yra pagrindas pakeisti išduoto leidimo laikinai gyventi sąlygas, todėl, pareiškėjui pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi arba prašyme pakeisti darbdavį, pagrįstai taikomos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų nuostatos ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokios nuomonės laikomasi ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje.

Pareiškėjas nesutinka, kad neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas numato užsieniečiui imperatyvią sąlygą, kurią jis turi atitikti ne tik leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą leidimo laikinai gyventi Lietuvoje laikotarpį – užsieniečiui turi būti mokamas ne mažesnis negu 1,5 BDU dydžio darbo užmokestis.

Atsiliepime atsakovas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu, t. y. darbo pagrindu, nurodžius, kad pragyvenimo lėšos Lietuvoje bus gaunamas darbo užmokestis, todėl Migracijos departamentas neturi pareigos vertinti kitų užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų. Atsakovas akcentuoja, kad šioje situacijoje vadovaujasi ne tik Įstatymu, bet ir LVAT praktika.

Atsakovas aiškina, kad neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktines aplinkybes aptarė pakankamai aiškiai, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 24S235310 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi“.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti gydytoju-chirurgu, Migracijos departamentui 2021 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu.

UAB „Flebologijos centro“ tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja įdarbinti asmenį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, įtrauktą į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 BDU dydžio, t. y. 2 500,35 Eur.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktu, 2022 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 22S61409 išduoti leidimą laikinai gyventi 3 metams.

2022 m. sausio 27 d. asmeniui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. sausio 27 d., įteiktas 2022 m. sausio 28 d..

Atsakovas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. sausio 27 d. Konstatavo, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; neatitinka tų Įstatymo nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Atsakovas duomenis apie pareiškėją patikrino VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Bendrovėje šis užsienietis buvo įdarbintas nuo 2016 m. kovo 14 d., tačiau vertino tik nuo 2022 m. sausio 27 d., t. y. laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui dirbant Bendrovėje 3 kartus buvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Iki 2023 m. spalio 31 d. buvo mokėtas darbo užmokestis, viršijantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (865,79 – 2 404,69 Eur), už 2023 m. liepos mėnesį darbo užmokestis nemokėtas. 2023 m. gruodžio mėnesį išmokėtas 123,68 Eur, nesiekiantis 1 MMA, darbo užmokestis. Nuo 2024 m. sausio mėnesio pareiškėjas darbo užmokesčio negavo. Atsakovas iš šių faktų padarė išvadą, jog nuo tos datos pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo. Be to dar nustatyta, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu šis užsienietis nuo 2021 m. balandžio 14 d. įdarbintas UAB „InMedica“, UAB „Tavo profilaktika“ – nuo 2023 m. gegužės 5 d., UAB „Sveikatos matas“ – nuo 2023 m. gruodžio 19 d. ir UAB „Dr. klinika“ – nuo 2024 m. spalio 17 d. Įvertinęs pajamas, gaunamas iš visų darboviečių, atsakovas konstatavo, kad jos nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nesiekė 1 MMA.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 44¹ punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nurodyta darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – darbdavio informacija apie užsieniečio aukštą profesinę kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; 3) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad darbdavys, kuris ketina įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbą kaip įmonės vadovą, yra Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvio (užsienio valstybėje įsteigtos įmonės ar įmonių grupės) metinės pajamos per paskutinius 3 finansinius metus (jeigu įmonė veikia trumpiau negu 3 metus, – nuo įmonės įsteigimo dienos) iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal šį straipsnį pateikimo dienos bent vienais finansiniais metais yra ne mažesnės negu 1 000 000 eurų. Šį dokumentą išduoda ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliota institucija ekonomikos ir inovacijų ministro nustatyta tvarka.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo pateikti duomenys atitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti šį leidimą, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Pareiškėjas skunde teigia, jog Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog jis neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurį jam išduotas leidimas laikinai gyventi. Teigia, kad vykstant reorganizacijai ir kraustymuisi į naujas patalpas, jis nusprendė susitarti su darbdaviu ir tuo laiku savo lėšomis vykti atostogauti. Gavęs VDI atsakymą, jog užsieniečio darbuotojo, taip pat iš trečiosios šalies, darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK), jis buvo garantuotas, kad gali teisėtai atostogauti, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų, nes vadovaujantis DK 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nemokamų atostogų metu darbuotojas išsaugo savo darbo vietą ir tam tikras socialines garantijas, tačiau atlyginimas už šį laikotarpį nėra mokamas, kadangi darbuotojas nedirba.

Prie patikslinto skundo pridėtas UAB „Flebologijos cetro“ vadovės A. Č. 2024 m. lapkričio 8 d. raštas, kuriame pareiškėjas apibūdinamas kaip „gerbiamas ir reikalingas plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Lietuvoje. Turintis ilgametę ir labai reikalingą patirtį Lietuvos chirurgijoje. Gydytojas <...> laikinai buvo atostogose dėl klinikos plėtros ir naujų klinikų atidarymų įvairiuose miestuose. Taip pat rašte nurodyta, jog „nuo 11.03 atidaroma nauja moderni estetinės medicinos ir chirurgijos klinika, kurioje gydytojas reikalingas kasdieninėje veikloje. Jau nuo 11.04 yra suplanuotos chirurginės operacijos...“ Vadovė „savo ir įmonės vardu“ laiduoja „jo užimtumą ir darbo poreikį.“

Pareiškėjas, pridėdamas jam priklausančios Swedbank išrašą pagrindžia, jog sąskaitos likutis 2024 m. spalio 18 d. – 36 120,04 Eur. Bendrovės 2024 m. lapkričio 15 d. Mokėjimo pavedimas Nr. 2488 patvirtina apie išmokėtą pareiškėjui 2 500 Eur darbo užmokestį už 2024 m. spalio mėnesį. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas paaiškina, kad, jo manymu, „lėšos banko sąskaitoje bet kuriuo atveju yra tas pats materialus kasdienio gyvenimo šaltinis.“ Atkreipia dėmesį į tai, kad būtent „darbdavys yra atsakingas už nuolat mokamą darbo užmokestį, įsipareigotą mokėti Tarpininkavimo raštu.“

Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas, vykdydamas asmens kontrolę (duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje) nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2016 m. kovo 14 d., tačiau šiuo konkrečiu atveju vertino tik laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo datos, t. y. nuo 2022 m. sausio 27 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui 3 kartus buvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500,35 Eur. Iki 2023 m. spalio 31 d. (išskyrus 2023 m. liepos mėnesį, už kurį pareiškėjas visai negavo jokio darbo užmokesčio) pareiškėjui buvo mokėtas darbo užmokestis, viršijantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA, t. y. 865,79 Eur – 2 404,69 Eur), 2023 m. gruodžio mėnesį pareiškėjui išmokėtas 123,68 Eur darbo užmokestis, tai yra, nesiekiantis 1 MMA, o nuo 2024 m. sausio mėnesio darbo užmokesčio negavo iš viso. Taip pat buvo nustatyta, kad turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „InMedica“ (nuo 2021 m. balandžio 14 d.), UAB „Tavo profilaktika“ (nuo 2023 m. gegužės 5 d.), UAB „Sveikatos matas“ (nuo 2023 m. gruodžio 19 d.) ir įmonėje UAB „Dr. klinika“ (nuo 2024 m. spalio 17 d.). Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokesčio pajamos, gaunamos iš visų darboviečių, nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nesiekė 1 MMA (2023 m. gruodžio mėn. bendros darbo užmokesčio pajamos visose darbovietėse sudarė 263,68 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. iki dabar siekė 140 Eur per mėnesį). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui, sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas, atsakovas konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tuo pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka tų Įstatyme nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, jog Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė) gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį buvo vos 3 kartus išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500,35 Eur. Iki 2023 m. spalio 31 d. (išskyrus 2023 m. liepos mėnesį, už kurį pareiškėjas visai negavo jokio darbo užmokesčio) pareiškėjui buvo mokėtas darbo užmokestis, viršijantis MMA, t. y. 865,79 Eur – 2404,69 Eur), 2023 m. gruodžio mėnesį pareiškėjui išmokėtas 123,68 Eur darbo užmokestis, t. y., nesiekiantis 1 MMA, o nuo 2024 m. sausio mėnesio jis darbo užmokesčio negavo. Taip pat nustatyta ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo net keliose bendrovėse, tačiau jo darbo užmokesčio pajamos, gaunamas iš visų darboviečių, nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nesiekė net 1 MMA (2023 m. gruodžio mėn. bendros darbo užmokesčio pajamos visose darbovietėse sudarė 263,68 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. iki dabar siekė tik 140 Eur per mėnesį). Taigi, beveik visais atvejais pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio mėnesinis darbo užmokestis (2 500,35 Eur), kaip nustatyta Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad atsakomybė už nuolat ir laiku mokamą darbo užmokestį, įsipareigotą mokėti Tarpininkavimo rašte, tenka darbdaviui, tačiau, atkreipia dėmesį, kad būtent pareiškėjui tenka atsakomybė atitikti Įstatymo imperatyvą ir apie jo neatitikimą informuoti Departamentą. Pažymėtina, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu, t. y. darbo pagrindu, nurodant, kad pragyvenimo lėšos Lietuvoje bus gaunamas darbo užmokestis, todėl Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti kitų jo turimų pragyvenimo lėšų. Pastebėtina, kad atsakovas vadovavosi ne tik Įstatymo nuostata, bet ir LVAT praktika, kurioje pasisakyta, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas vienintelis pareiškėjo numatomas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje. Todėl kiti pajamų šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti pateiktame prašyme, neturi reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1729-815/2024).

Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Teismas atkreipia dėmesį, jog ir pats pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, todėl pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo. Teismas dar kartą akcentuoja, kad visus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – asmuo privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.). Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, jog nuo pareiškėjo įdarbinimo Bendrovėje tik tris kartus buvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, taip pat ir mažesnis, nei Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas darbo užmokestis (ne mažesnis negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio (2500,35 Eur), net ir dirbant keliose darbovietėse vienu metu, dėl pareiškėjo buvimo nemokamose atostogose, neatitinkant imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, jog yra pagrindas konstatuoti, kad tokiais veiksmais buvo nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytu pagrindu (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą).

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2019 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. K-274 „Dėl A. S. užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo“ patvirtino pareiškėjo darbo raudonosios vėliavos ordino Minsko valstybiniame medicinos institute (Baltarusijos Respublika) įgytą medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją ir gydytojo chirurgo profesinę kvalifikaciją. Matyti, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2021 m. sausio 29 d. išdavė medicinos praktikos licenciją. Bylos rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas dirba tarpininkavimo rašte nurodytoje Bendrovėje, aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Sprendimas laikytinas nemotyvuotas ir nepagrįstas tuo aspektu, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, teismo vertinimu, turėjo pagrįsti, jog šis užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau tokių objektyvių įrodymų byloje nėra. Ginčijamame Sprendime nėra pagrįstos išvados dėl pareiškėjo neatitikimo sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Šiuo aspektu atsižvelgtina į naujausią LVAT suformuotą praktiką, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. S. (A. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 24S235310 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760079751 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) įtvirtintu pagrindu.

Likusioje dalyje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 24S235310 palikti nepakeistą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Erminijus BaziulisRūta MiliuvienėIndrė Pukanasytė-Biekšė