Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-30 · Administracinė byla Nr. I-519-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-03-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-30
Bylos Nr.
I-519-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02176-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
I. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-519-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02176-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 30 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. P. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5, 11, 139-140).

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011-05-11 iki 2016-02-04 laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad yra neįgalus, tačiau pataisos namai nėra pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, dėl to patyrė nepatogumus. Pažymėjo, kad tualete nebuvo sėdimo klozeto, dušo patalpoje nebuvo atramų, o į valgyklą vedantis takelis žiemą buvo nenuvalytas, dėl to negalėdavo nueiti į valgyklą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų lūžo metalo konstrukcijos, prilaikiusios stuburo slankstelius, dėl ko 2012-09-09 buvo paguldytas į stacionarą. Stacionare (Laisvės atėmimo vietų ligoninėje) kalinimo sąlygos taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. Tiek pataisos namuose, tiek ir stacionare (ligoninėje) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldų užimamas plotas. Gyvenamoji patalpa nebuvo aprūpinta baldais, taip pat nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, depresiją, tapo irzlus, pablogėjo bendravimas su kitais nuteistaisiais, sutriko visavertis gyvenimas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 16-21, 35-40) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2011-05-11 ir buvo laikomas iki 2016-02-05. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai tenka daugiau. Darė išvadą, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pažeista nebuvo. Pataisos namuose švarai ir tvarkai palaikyti nuteistiesiems išduodamos priemonės, valymo inventorius. Visos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaigoje užtikrinamas tinkamas apšvietimas, 3-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose sumontuoti dienos šviesos šviestuvai. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius gavęs pranešimą apie perdegusias lemputes ar sugedusius šviestuvus, nedelsiant lemputes keičia naujomis arba tvarko šviestuvus. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę, sąlygos. Pažymėjo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymų, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2011-05-11. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas dėl jo netenkinančių sąlygų. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-10-20 (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, tapo irzlus, pablogėjo bendravimas. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011-05-11 iki 2013-10-19 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013-10-20 iki 2016-02-04.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Nagrinėjant administracinę bylą paaiškėjo, kad pareiškėjas skunde neturtinę žalą sieja ne tik su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK, bet ir stacionare, t. y. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę tikslinti skundą, reiškiant konkretų reikalavimą institucijai dėl kurios veikos (neveikimo) pareiškėjui atsirado žala - Laisvės atėmimo vietų ligoninei, atitinkamai atsakovu įtraukiant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Laisvės atėmimo vietų ligoninės (b. l. 134-135). Pareiškėjas 2017 m. vasario 22 d. pateikė teismui patikslintą skundą (b. l. 139-140), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi, patikslintu skundu pareiškėjas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, t. y. nereiškė atskiro reikalavimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neįtraukė jos atsakovu. Kadangi pareiškėjas nepašalino 2017 m. vasario 9 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų dalyje dėl netinkamų kalinimo sąlygų stacionare (ligoninėje), pareiškėjo skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 6 p).

Pareiškėjas nuturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,20 kv. m., įrengtos 5 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,24 kv. m. (16,20/5) ploto (b. l. 23, 43). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis, už rėžimo pažeidimus pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerų tipo patalpose: nuo 2015-11-02 iki 2015-11-12 kamerų tipo patalpoje Nr. 1, nuo 2015-11-12 iki 2015-11-17, nuo 2015-11-19 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-08 iki 2015-12-23 - kamerų tipo patalpoje Nr. 14; nuo 2015-12-23 iki 2016-01-07, nuo 2016-01-08 iki 2016-01-22 - areštinės patalpose (b. l. 143-144, 145, 148). Minėtais duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 1 plotas 14,56 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,85 kv. m. (14,56/3) ploto; kamerų tipo patalpos Nr. 14 plotas 4,88 kv. m., įrengtos 2 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 2,44 kv. m. (4,88/2) ploto; kamerų tipo patalpos Nr. 14 (areštinės patalpa) plotas 16,12 kv. m., įrengtos 4 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,03 kv. m. (16,12/4) ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose iš viso 33 paras (nuo 2015-11-12 iki 2015-11-17, nuo 2015-11-19 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-08 iki 2015-12-23) nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 1,16 kv. m. ploto.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Teismas akcentuoja, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktus skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-05-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

Pareiškėjas nurodo, kad patalpose nebuvo vėdinimo, apšvietimo. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietimą ar oro judėjimo greitį, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių 2015 m. gruodžio 9 d. skundu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (b. l. 124-125), tačiau iš I. P. 2016 m. sausio 8 d. prašymo bei Pravieniškių PN-AK 2016-01-18 rašto matyti, kad pareiškėjas minėto skundo prašė nenagrinėti, kadangi problemos buvo išspręstos, pretenzijų jis neturėjo (b. l. 126, 127). Jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo netinkamas vėdinimas ar apšvietimas nėra. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, jog kalinimo sąlygos neatitiko reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad visos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, įstaigoje užtikrinamas tinkamas šildymas bei apšvietimas, pataisos namų 3-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose yra sumontuoti dienos šviesos šviestuvai. Tvirtino, kad Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius gavęs pranešimą apie perdegusias lemputes ar sugedusius šviestuvus, nedelsiant lemputes keičia naujomis arba tvarko šviestuvus. Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per atveriamus langus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo ir apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sanitarinio mazgo ir dušo patalpos nepritaikytos neįgaliesiems. Pažymėjo, kad sunkiai juda dėl stuburo traumos, jaučia skausmus, tačiau pataisos namų sanitariniame mazge yra įrengtas tupimas tualetas, dušo patalpoje nėra atramų, takas į valgyklą žiemą nevalomas. Dėl minėtų aplinkybių patyrė nepatogumus, kančias, skausmus, dėl nenuvalyto tako negalėjo patekti į valgyklą.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (2 str. 8 d.). Įstatyme taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris suprantamas, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-03-19 iki 2014-03-18 pareiškėjui I. P. buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis (b. l. 59). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2014-05-06 sprendimu pareiškėjo darbingumo lygis buvo nevertintas jam neatvykus į komisijos posėdį (b. l. 120). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė dinamikoje blogėjo, stiprėjo kojos parezė po stuburo traumos, pareiškėjas buvo eilę kartų konsultuojamas dėl stuburo skausmų, kojų tirpimo, sunkumų judant ir pan. (b. l. 106, 107, 108, 109). Taigi, nors nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis pareiškėjui nenustatytas, o pareiškėjo darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2014-03-18 iki 2016-02-04 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos nevertintas, tačiau teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjo skundo aplinkybių apie jo fizinę negalią visą ginčo laikotarpį, juo labiau, kad, bylos duomenimis, nuo 2016-04-13 pareiškėjui buvo nustatytas 55 proc. darbingumo lygis (b. l. 155)

Teismas 2016-11-21 ir 2017-02-09 nutartimis įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis, paneigiančius skundo aplinkybes apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, pritaikymą neįgaliam asmeniui. Atsakovo atstovas šių duomenų nepateikė, nenurodė, ar tualetas/sanitarinis mazgas buvo pritaikytas neįgaliajam, nepaneigė skundo aplinkybių dėl nenuvalyto tako į valgyklą. Pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 837 paros neskaitant laikotarpių, kai buvo pareiškėjas buvo išvykęs) jo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, valgykla buvo apribotos. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovo atstovas, turėdamas realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas. Neužtikrinęs pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų atsakovo atstovas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, todėl pareiškėjas turi teisėtą pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu 33 paras neužtikrino pareiškėjui gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose, taip visą ginčo laikotarpį nesudarė jo sveikatos būklę atitinkančių kalinimo sąlygų, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, psichologiniu sukrėtimu, depresija, sumažėjusiu bendravimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Be to, į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina, kad pareiškėjas piktnaudžiauja alkoholiu, yra nuo jo priklausomas (b. l. 77-78). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl alkoholio poveikio ar abstinencijos po jo vartojimo, todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl aukščiau minėtų kalinimo sąlygų pažeidimų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, jog kalėdamas ankštose bei neįgaliesiems nepritaikytose patalpose pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Todėl teismas sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (33 paras kamerų tipo patalpose trūko 1,16 kv. m.) bei sukeltus nepatogumus visą ginčo laikotarpį gyvenant neįgaliesiems nepritaikytose patalpose, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, atsižvelgęs į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi byloje Nr. A-2428-520/2017 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui už jo kalinimą ilgą laikotarpį neįgaliesiems nepritaikytose patalpose (nuo 2013-03-25 iki 2016-03-24), kai pareiškėjui buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis (nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis nenustatytas) iš Alytaus pataisos namų buvo priteista 4500 Eur neturtinės žalos), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 6 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (stacionare) palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis