- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-297-498/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00087-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Kęstutis Dargužis, Jūratė Jankubonienė
- Kaltinamasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Kristina Česnaus
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-297-498/2016
Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00087-2015-2
2016 m. gegužės 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Kęstučio Dargužio, Jūratės Jankubonienės, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant, išteisintajam V. J., jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui, nukentėjusiajam A. J., jo atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo
V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiojo A. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo ir prašymas dėl 721,93 Eur proceso išlaidų palikti nenagrinėtais (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
V. J. iš A. J. priteisti 250 Eur išlaidų, turėtų už advokato pagalbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. privataus kaltinimo tvarka V. J. kaltino tuo, kad jis 2015-05-15 nuo 11.15 val. A. J. su benzinine žoliapjove šienaujant žolę savo sklypo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), gretimame sklype, adresu (duomenys neskelbtini), pradėjo specialiu purkštuvu chemikalais purkšti vaismedžius, o A. J. šienaujant sklypo teritoriją ties sklypų riba, specialiai priėjo prie sklypo ribos esančio medžio (trešnės) ir aukščiau jį pakėlęs pradėjo stipriai purkšti pakreipęs šonu purkštuvą ir siekdamas, kad ant A. J. patektų purškiamų medžiagų. Kadangi tuo metu sklypo pusės nuo kaltinamojo pūtė vėjas, asmenis skyrė tik apie 2 m atstumas, todėl ant medžių purškiami chemikalai krypo ir į A. J. pusę. Jam paprašius baigti purkšti chemikalus, V. J. atsainiai mostelėjo ranka palei lytinius organus, pasakė necenzūrinį žodį ir padidino purškiamų chemikalų srovę. Dėl šių sąmoningų neteisėtų V. J. veiksmų A. J. nespėjo laiku atsitraukti saugiu atstumu, chemikalai pateko į akis ir kvėpavimo takus. Pajutęs neigiamus simptomus: akių ir gerklės perštėjimą, jis iš karto nuėjo į namus praustis vandeniu, vėliau nuvyko automobiliu į netoliese esančią, kliniką pas šeimos gydytoją, iš kur buvo pasiųstas į Kauno Klinikų priėmimą, kur jį vežė jau namo grįžusi sutuoktinė. Kauno klinikose atlikus medicininius tyrimus, apžiūrėjus medikams, buvo nustatytas apsinuodijimas chemikalais. Dėl apsinuodijimo jį pykino, todėl buvo lašinama lašelinė. Dėl streso, emocinės įtampos buvo padidėjęs kraujospūdis, todėl buvo skirti medikamentai Captopril. Be to, jis buvo nusiųstas į akių kliniką ir akių gydytojo buvo nustatyta, kad chemikalais pažeistos akys – nustatytas abiejų akių ragenų 1 laipsnio cheminis nudegimas, t.y. 2015-05-15 A. J. buvo sutrikdyta sveikata – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas
Šalies argumentai
Nukentėjusysis A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., bei paskirti jam bausmę sankcijos ribose, taip pat priteisti nukentėjusiajam iš V. J. 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokatės paslaugas.
Nukentėjusysis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir netinkamai nustatė bylos aplinkybes, padarė išvadas, priešingas byloje esantiems įrodymams, nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Teigia, kad BK 140 str. numatyta nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl neatsargumo, tvirtina, kad teismas nesirėmė visų surinktų įrodymų visuma ir padarė išvadas priešingas įrodymams. Pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog tarp skundo autoriaus ir V. J. kelis metus vyrauja įtempti, konfliktiški santykiai, todėl, mano, kad tikėtina, jog V. J. tyčia apipurškė nukentėjusįjį cheminėmis medžiagomis. Tai, kad prieš incidentą šalys stovėdamos viena šalia kitos apsižodžiavo, anot skundo autoriaus, taip pat patvirtina, jog išteisintojo veiksmai apelianto atžvilgiu buvo tikslingi, tyčiniai, vedini keršto paskatų. Be to, purkštuvu purkšdamas vaismedžius cheminėmis ar kitomis medžiagomis šalia esant nukentėjusiajam, V. J. privalėjo suvokti ir suvokė, jog medžiagos yra kenksmingos, jos gali patekti ant šalia stovinčio asmens, tame tarpe ant veido, nosies, akių, ir kad gali neigiamai paveikti sveikatą. Tai patvirtina išteisintojo veiksmai, kad jam atėjus prie tarpsklypinės ribos esančio apelianto bei su juo žodiškai konfliktuojant, nenutraukė vaismedžių purškimo proceso, o laikė aukštai pakėlęs purkštuvą ir toliau purškė. Subjektyvinę pusę – tyčią, patvirtina ir aplinkybė, kad pats išteisintasis sau naudojo apsaugines priemones: apsauginę veido kaukę (nosies dalyje), akinius, kepurę, pirštines. Taigi, jis akivaizdžiai suvokė ar bent jau turėjo suvokti galimas pasekmes. Taip pat skundo autorius pabrėžia, kad 1-o laipsnio ragenų nudegimas nustatytas abiems akims, kas, anot liudytojos – akių gydytojos, paneigia versiją dėl sužalojimo dėl neatsargumo, kadangi buvo pažeista ne dalis akies ragenos, ne viena akis, o abiejų akių ragenos.
Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas įrodymus vertino ne sistemiškai, ne visumoje ir neobjektyviai, o šališkai, V. J. naudai. Pabrėžiama, kad liudytoja gydytoja patvirtino, jog cheminį ragenų nudegimą gali sukelti dviejų rūšių medžiagos: šarminės ir cheminės, tačiau tiksliai negali nurodyti, nes nukentėjusiajam nebuvo žinoma. Apklausus liudytojais pareigūnus paaiškėjo, kad gavus apelianto pranešimą apie akių sužalojimą apipurškiant jas purkštuvu, tyrimas nebuvo atliktas ir purkštuvas, siekiant nustatyti ten buvusias medžiagas, nebuvo paimtas. Tai, kad nebuvo nustatyta tiksli medžiagų rūšis, anot skundo autoriaus, neleidžia priimant nuosprendį spėlioti apie tariamą akių trynimą, nes kaltinime ir kaltinamojo atsikirtimuose nebuvo iškelta panaši aplinkybė. Pažymi ir tai, kad gydytoja į teismo klausymą apie akių trynimą atsakė, jog akių ragenos nudegimas galėtų būti sukeltas labai jau ilgai trinant akis ir tai pasireikštų tik daline ragenos erozija. Be to, paties susižalojimo versija ginantis V. J. nebuvo iškelta, todėl teismas nuosprendžiu nepagrįstai iškėlė V. J. gynybinius argumentus.
Anot apelianto, išteisintojo parodymai buvo nenuoširdūs ir nenuoseklūs, ką teismas privalėjo vertinti kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jeigu asmuo iš tikrųjų faktiškai būtų nekaltas, parodymai turėtų būti nuoseklūs, vienodi, neprieštaringi. Nurodo, kad Dainavos policijos nuovada 2015 m. gegužės 27 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris įsiteisėjęs ir yra tinkamas rašytinis įrodymas, kuriuo teismas nesivadovavo vertinant išteisintojo nenuoseklius parodymus. Minėtame nutarime fiksuoti kitokie parodymai nei V. J. davė teisme. Policijos nuovados pareigūnams jis buvo nurodęs, kad tariamai nematęs, ar skundo autorius buvo priėjęs prie jo purškimo metu, o teisme pripažino aplinkybę, kad stovėjo šalia kelių metrų atstumu, kad apsižodžiavo. Taip pat policijos pareigūnams V. J. buvo nurodęs, kad jis buvo be apsaugos priemonių, tik su akiniais, o teisme iš A. J., M. J. parodymų, vaizdo nuotraukų nustatyta, kad buvo ir su kitomis apsaugos priemonėmis. Posėdžio metu kaltinamasis jau pripažino šias aplinkybes. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad V. J. nenuoširdus, tiriant bylą pateikia vis skirtingas aplinkybes siekdamas išvengti atsakomybės.
Be to, skundo autorius atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK, kadangi nuosprendyje nurodė aplinkybę, kuri nebuvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, t. y., kad buvo purkšta ūkišku muilu, nors tokių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusysis, nei išteisintasis. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad iškart po apipurškimo apeliantas atėjo į gyvenamą namą su perštinčiom, paraudusiom akim ir iš kart vyko medicininės pagalbos pas šeimos gydytoją ir po to į Kauno sveikatos universiteto klinikų priėmimo skyrių, kur nustatytas abiejų akių ragenų cheminis nudegimas, taikytas gydymas, atmestinos kitos susižalojimo aplinkybės ir pripažintina, jog purškiant nenustatytos kilmės medžiagomis ir patekus joms į abi nukentėjusiojo akis, buvo sukeltas abiejų akių ragenų cheminis nudegimas, t. y. nežymus sveikatos sužalojimas. Anot skundo autoriaus, teismas be pagrindo šioje dalyje nesivadovavo gydytojos ir eksperto parodymais, taip pat medicininiais dokumentais. Tai, kad vaismedžiai buvo purškiami kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, patvirtina medicininiai dokumentai, kuriuose nurodyti ir kiti objektyvūs požymiai. Teismas vertino tik akių ragenos nudegimą, tačiau ignoravo kitas svarbias aplinkybes. Akcentuoja, kad ligoninės priėmimo skyriuje buvo nustatytas kraujospūdžio padidėjimas, nosies, gerklės perštėjimas, galvos skausmas, pykinimas. Šios aplinkybės patvirtina purškimą cheminėmis medžiagomis ir paneigia kitas versijas, t. y. purškimą ūkišku, žaliu muilu. Be to, liudytoja gydytoja G. T., nurodė, kad apeliantui buvo aprašytas ūmios būklės vaizdas, nėra jokių duomenų, kad galima būtų atmesti cheminio akių ragenų nudegimą. Taip pat teismo medicinos ekspertas patvirtino savo išvadą, padarytą remiantis medicininiais dokumentais, dėl abiejų akių ragenų nudegimo. Skundo autoriaus tvirtinimu, tai, kad neturint duomenų apie konkrečias purškimo medžiagas, negalima nurodyti kokios medžiagos sukėlė nudegimą, neduoda pagrindo atmesti išvadą ir ja nesivadovauti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės prašymus tenkinti apeliacinį skundą, išteisintojo ir jo gynėjo prašymus nukentėjusiojo skundą atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiojo skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.
Nukentėjusysis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. J. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d., skunde akcentuoja tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl V. J. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas nepagrįstas. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš byloje esančios 2015-07-22 specialisto išvados matyti, kad V. J. konstatuotas abiejų akių ragenų I° nudegimas, kuris galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustas nurodytą išvadą davęs ekspertas L. G., kuris parodė, kad 2015-07-22 kreipėsi A. J., jis šio kreipimosi metu sužalojimų neturėjo, pasakė, kad jam papurškė skystų trąšų į akis, pateikė medicininius dokumentus, kuriuose surašyti nusiskundimai – pykinimas, galvos svaigimas, nustatytas apsinuodijimas chemikalais, tačiau liudytojas nežino, kodėl taip surašyta, taip pat negali tiksliai pasakyti, kuo akys buvo nudegintos, kaip buvo purkšta, ar buvo purkšta tiesiai į akis, išvadą padarė, atsižvelgdamas į tai, kokius duomenis turėjo (t. 1., b. l. 56). Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja gydytoja G. T.-P. paaiškino, kad gegužės 16 d. 00.33 val. kreipėsi pacientas (nukentėjusysis) dėl to, kad kaimynas prieš 12 val. supurškė augalų trąšomis, jam nustatytas abiejų akių I° nudegimas, buvo pažeista tiek junginė, tiek ragena, atsitiktinai turėjo patekti į vieną akį, tačiau negali pasakyti kokia konkreti medžiaga buvo, kokiu atstumu buvo purkšta, ar buvo purkšta tiesiai į akis. Taip pat nurodė, kad negali pasakyti nuo ko tas nudegimas – nuo virinimo ar trynimo, diagnozę parašė, remdamasi tuo, ką pateikė pacientas, akių nudegimą gali sukelti įvairios cheminės medžiagos – rūgštinės ir šarminės, jei būtų mechaninis pažeidimas arba būtų virinama, gali būti, kad atsirastų tokie pat pažeidimai (t. 1., b. l. 89-91). Taigi iš minėtos specialisto išvados, eksperto, atlikusio tyrimą, ir gydytojos, surašiusios medicininius dokumentus, kurių pagrindu padarytos išvados, parodymų matyti, kad nukentėjusiajam V. J. buvo padarytas abiejų akių ragenų I° nudegimas, tačiau vien šio fakto buvimas neleidžia konstatuoti, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde tvirtina, kad V. J. pareikštą kaltinimą be minėtos specialisto išvados, eksperto ir liudytojos G. T.-P. parodymų, patvirtina liudytojo M. J. parodymai, nenuoseklūs išteisintojo paaiškinimai, taip pat kiti rašytiniai dokumentai, patvirtinantys kurį laiką tarp šalių besitęsiančius konfliktinius santykius, tačiau teisėjų kolegija, vertindama V. J. kaltinančius įrodymus, sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad jų nepakanka kaltei dėl tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo, pagrįsti. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp jo ir išteisintojo antri metai vyksta konfliktai, pastarasis išprovokavo jo šunį, kad išbėgtų, pasamdė filmuotoją, dėl ko jis įvykio dieną gavo baudą, grįžo, išėjo šienauti, nušienavus pusę sodo, prie pirmo medelio atlėkė išteisintasis ir pradėjo purkšti, nukentėjusiajam priėjus jį ir paklausus, ką daro, jis mostelėjo jam pagal klyną, pasakė kelis riebius žodžius, po to jis pasitraukė nuo nukentėjusiojo, nuėjo prie sekančio medelio už 1 m, kur galėjo ir anksčiau purkšti. Teigė, kad griebėsi už akių, nes išteisintasis jį apipurškė, kai puolė purkšti trešnę, o nukentėjusysis kaip tik prie jo privažiavo, t. y., išteisintasis purškė, ir pakėlęs, užmetė ant nukentėjusiojo ir jo sklypo, purškalus nešė vėjo srovė ir to užteko, išteisintasis padidino srovę, nuo trešnės į nukentėjusiojo pusę purškė tyčia, purškė ant trešnės, bet specialiai pakėlė, kad ir nukentėjusiajam užteko, toje vietoje, kur purškė, jokie objektai sklypų neskiria, tačiau išteisintasis iš aukščiau nukreipė į nukentėjusįjį ir apipurškė, nežino, kokiais chemikalais jis purškė, tačiau jie buvo aštrūs, išteisintasis buvo užsidėjęs kaukę, kepurę. Taip pat paaiškino, kad chemikalų pateko jam į akis, jis apsiprausė, padarė kelias nuotraukas, nuvyko pas šeimos gydytoją, iš klinikų grįžo 2 val. nakties, reiškia 10 000 Eur ieškinį dėl patirtos moralinės žalos, nes stipriai griaužė akis, buvo pykinimas, suleido vieną lašelinę, apžiūrėjęs gydytojas, sakė, kad yra cheminis nudegimas, prirašė vaistų, prilašino į akis, dar pats nusipirko vaistų, vaistus lašino apie savaitę, jam reikėjo vaikščioti su akiniais, negalėjo žiūrėti televizoriau, normaliai vairuoti, be to, nukentėjusysis jaučiu stresą, daug važinėjo, nesusitvarko spaudimas nesusitvarko, kurio anksčiau nebuvo (t. 1, b. l. 42-44). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. J. parodė, kad matė 2015-05-15 įvykį pro namų langą, tėvas (nukentėjusysis) pjovė žolę, Vadimas (išteisintasis) purškė medžių juostą, artimesnę jų sklypui, vienu metu tarp jų vyko diskusija, apie ką jie kontaktavo negirdėjo, tačiau kalbėjo nei geruoju, nei bloguoju, kitų asmenų pagalbos nereikėjo, tėčiui grįžus namo, šis pasakė, kad jį apipurškė, graužia akis, jo akys buvo šiek tiek raudonesnės nei paprastai, jis nuėjo praustis, po to dar padarė nuotraukų ir tada sėdęs į automobilį išvažiavo į polikliniką, paskui tėvas jam sakė, kad vėjas buvo į jų sklypo pusę ir jam į akis pateko purškalo, o purškiant buvo specialiai prieita prie artimesnės ribos. Taip pat liudytojas nurodė, kad negali pasakyti, ar tėvas buvo apipurkštas specialiai ar dėl to, kad vėjas nupūtė purškalus link jo. Kai matė, Vadimas buvo apsirengęs su purškimo drabužiais – ant pečių buvo uždėtas bakas su lazda, ant veido balta kaukė, akiniai ir kepurė, jis laikė lazdą pakėlęs, nukreipęs į medžius, kai kaltinamasis ir nukentėjusysis kalbėjosi, Vadimas lyg tai su purkštuvu nieko nedarė, buvo gestai, tuo metu ant tėvo nepurškė. Tėtis buvo veidu į liudytoją, kaltinamasis – nugara, Vadimas tuo metu lyg tai laikė lazdą, bet ji nebuvo atsukta į tėvą (t. 1, b. l. 44-45).
Išteisintasis bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškino, kad gegužės 15 d., nutarė nupurkšti medelius, pamatęs, jog jie pradėjo gelsti, pasidarė tirpalą ir pradėjo purkšti nuo pirmo medelio, priėjęs prie trečio medelio, purškė, atsistojęs šonu, nugara į nukentėjusįjį, kuris pjovė žolę ir nieko jam nesakė, tik pasakė necenzūrinius žodžius dėl išteisintojo pareiškimo policijai dėl jo šuns, vadovaujantis kuriuo jam buvo paskirta bauda, t. y., kad tu, (necenzūrinis žodis) už šunį mokėsi. Mano, kad nukentėjusysis dėl to buvo piktas ant išteisintojo, tačiau jis ant jo nieko nepurškė, nukentėjusysis privažiavo prie išteisintojo, bet jis tuo metu medelio nepurškė, apipurškė dar du nuošaliau buvusius medelius ir išėjo namo, o nukentėjusysis liko žolę pjauti. Taip pat teigė, kad kai eina purkšti, apsirengia paprasta apranga kaip matosi nuotraukoje, kadangi purškia ne vandenį, o speciali apranga purkšti nereikalinga, visą laiką purškia ekologiškai – su ir arbata, ir muilu, nes pats valgo tuos vaisius, savo sklype gali atlikti ūkio darbus, nepaisant to, ar kaimynas yra, ar ne, tačiau veiksmus atlieka, taip, kad nekiltų pavojus aplinkiniams žmonėms (t. 1, b. l. 40-42).
Iš paminėtų parodymų matyti, kad tik nukentėjusysis tvirtina, jog jam nežymų sveikatos sutrikdymą padarė būtent tyčiniai V. J. veiksmai. Nors liudytoja G. T.-P., vertindama A. J. konstatuotus sveikatos pažeidimus, nurodė, kad atsitiktinai turėjo patekti į vieną akį, tačiau negalėjo pasakyti, kokia konkreti medžiaga buvo, kokiu atstumu buvo purkšta, ar buvo purkšta tiesiai į akis, vadovavosi nukentėjusiojo paaiškinimu. Taip pat to, kad išteisintasis A. J. sužalojimus padarė tyčia nepatvirtino ir tiesiogiai įvykį matęs kaltinimo liudytojas M. J., kuris teigė, kad matė, jog įvykio dieną išteisintasis savo kieme purškė medelius, kai nukentėjusysis savo sode pjovė žolę, taip pat matė, jog jie kalbėjosi, diskutavo, tačiau tuo metu V. J. purškalus nebuvo nukreipęs į liudytojo tėvą, kai purškė, jis lazdą buvo nukreipęs į medžius. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės – iš anksčiau besitęsiantys konfliktiniai santykiai tarp šalių, bei tai, kad išteisintasis apklaustas tyrėjo iki nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo ir teisiamajame posėdyje, nurodė skirtingai apie savo aprangos detales įvykio metu, taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti buvus V. J. tyčiai. Pastebėtina, kad tiek iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek iš išteisintojo parodymų, duotų pirmosios instancijos metu, matyti, jog jis nuosekliai teigė, kad į A. J. tyčia nepurškė. Kaip anksčiau minėtą, tą patvirtino ir nukentėjusiojo sūnus, metęs įvykį.
Įvertinus visus aptartus įrodymus akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymų dėl tyčinių veiksmų atlikimo jo atžvilgiu, nepatvirtinus byloje apklaustų liudytojų parodymais, taip pat kitais objektyviais duomenimis, netikėti išteisintojo V. J. parodymais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių A. J. skunde (kaltinime) V. J. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, konstatuoja, jog V. J. dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė advokatė K. Česnauskienė pateikė pinigų priėmimo kvitus, kurie patvirtina, jog A. J. atstovei už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 100 Eur. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011).
Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas prašymą dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.