Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-06-11 nuosprendžio, kuriuo V. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012-08-07 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose, dirbdama gydytoja, bet nesant jai jos paciente, pažeisdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 4.26 punktą, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 str. nuostatas, neteisėtai suteikė konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos Ž. P., padarydama jos kopiją ir atiduodama asmeniui, neturinčiam teisės gauti konfidencialią informaciją apie E. K. privatų gyvenimą. Tokiais veiksmais V. N. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu privati kaltintoja nukentėjusioji E. K. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-06-11 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) rajono darbo biržos duomenis apie Ž. P. lankymąsi darbo biržoje 2012 m., jam išduotų dokumentų kopijas.

E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2014- 06-11 nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad ji prašė uždaro teismo posėdžio, teismas jos prašymą buvo patenkinęs, tačiau skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo viešame teisiamajame posėdyje. Tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad yra visos galimybės bet kam susipažinti su byloje esančia informaciją apie jos privatų gyvenimą, nes teismas sudarė sąlygas dar kartą pažeisti jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, tai yra nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. l d., 3 d., kur nurodyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Apeliantės manymu, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos BK 168 str. l d. , nevykdė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, šališkai ir neišsamiai vertino visas bylos aplinkybes. E. K. teigimu, privataus kaltinimo bylos yra specifinės bylos, tačiau teismui tai nesudaro galimybės nevykdyti Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 9 d., 10 d. reikalavimų.

Nukentėjusiosios nuomone, teismas besąlygiškai tiki Ž. P. nereikšmingu kaltinimo esmei liudijimu, kad jis neva jai (apeliantei) parodė darbo biržos lapą ir laiko ją (apeliantę) melage ir ja netiki, nors ji savo akimis matė Ž. P. rankose ligos istorijos išrašą. E. K. nurodo, kad Ž. P. jai svetimas žmogus. Todėl V. N. visiškai svetimam žmogui sudarė sąlygas pamatyti informaciją apie jos (apeliantės) privatų gyvenimą. Apeliantės nuomone, teismas galėjo mažinti kaltinimo apimtį dėl ligos istorijos kopijos perdavimo, tačiau Lietuvos Respublikos BK 168 str. l d. nusikaltimo sudėtis nereikalauja visų alternatyvių sąlygų baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Be to, V. N. negali nuneigti aplinkybės, kad ji (apeliantė), pasak liudytojo Ž. P., pamačiusi jo parodytą „darbo biržos“ lapą, nulėkė ne į darbo biržą, bet į V. N. darbovietę. Apeliantės nuomone, teismo pareiga buvo patikrinti liudytojo Ž. P. liudijimą apie darbo biržos lapo parodymą bent užklausiant darbo biržą, ar nurodytą dieną Ž. P. lankėsi darbo biržoje. E. K. teigia, kad teismas, remdamasis aplinkybėmis, jog V. N., pažeisdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 4.26 punktą, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 str. nuostatas, neteisėtai suteikė konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos Ž. P., t. y. apibrėžtam asmenų ratui, už ką buvo nubausta drausmine nuobauda – papeikimu, daro išvadą, kad minėtų dokumentų parodymas Ž. P., nelaikytinas informacijos paviešinimu. Teismas nurodo, kad tai, jog Ž. P. parodė baltą lapą E. K. iš atstumo, nėra įrodymas, kad tai buvo informaciją apie ją, lapo parodymas E. K. nėra viešas paskelbimas, byloje nėra surinkta įrodymų, kad Ž. P. nukentėjusiajai pateiktą lapą būtų pagarsinęs kitiems asmenims. Apeliantės supratimu, teismas nukrypo į „lankas“, beaiškindamas Lietuvos Respublikos BK 168 str. l d. nuostatas įrodymų prasme.

E. K. nurodo, kad teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtinta Konstitucijos 22 str. l d. Šio straipsnio 3 d. kategoriška - informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Tą patį atkartoja Tarptautinė žmogaus teisių chartija Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12str. Lietuvos Respublikos CK 2.23 str. 2 d. prie duomenų apie žmogaus privatų gyvenimą paskleidimo priskiria ir duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimą pažeidžiant įstatymo numatytą tvarką. Asmens sveikata yra neabejotinai privataus gyvenimo dalis. Informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkami ir panaudojami tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Privataus gyvenimo dalis - asmens medicininiai duomenys - gali būti renkami ir išviešinami tik asmens sutikimu. LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 7 str. 5 d. nustatyta, kad pateikus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, pacientui pageidaujant, jo lėšomis sveikatos priežiūros įstaiga privalo padaryti ir išduoti sveikatos priežiūros įstaigos patvirtintas paciento medicinos dokumentų kopijas, diagnozes ir gydymo aprašymus. Informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę negali būti suteikiama kitiems asmenims be rašytinio paciento sutikimo.

Apeliantė nurodo, kad V. N. yra gydytoja, tačiau nėra gydžiusi jos (apeliantės), jų nesieja santykiai kaip pacientės ir gydytojo, kai žalos atlyginimo ginčai sprendžiami pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatytą tvarką. V. N. tik pasinaudojo savo tarnybine padėtimi tam, kad savo draugui Ž. P. suteiktų konfidencialią informaciją apie jam svetimą žmogų. Už tai, kad V. N., kaip gydytoja, pažeidė darbo drausmę, darbdavys ją nubaudė drausmine nuobauda. Tai, apeliantės manymu, nieko bendro neturi su padaryta veika, už kurią atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 168 str. E. K. teigimu, V. N. tik iš asmeninių paskatų ryžosi pažeisti nustatytą darbo drausmę, pasinaudodama savo pareigomis, neteisėtai surinko informaciją apie privatų jos (apeliantės) gyvenimą trečiojo asmens labui – Ž. P., aiškiai suvokdama, kad to negali daryti, tai yra netiesiogine tyčia, nusikalstamai tikėdamasi, kad to niekas nesužinos, ir tai rodo jos pavojingumo visuomenei laipsnį. Be to, tai, kad teismo posėdžiuose V. N. net nepripažino savo kaltės, visokiais būdais išsisukinėjo, melavo, neatsiprašė jos (apeliantės), neatlygino bent dalies patirtos neturtinės žalos, rodo, kad ji (V. N.) bus linkusi ir toliau rinkti duomenis apie gydymo įstaigoje besigydančių asmenų privatų gyvenimą, perduoti ją bet kuriam prašančiam asmeniui, naiviai tikėdamasi, kad išvengs atsakomybės. V. N. nėra moteriškaitė iš vidurio kaimo. Ji yra išsilavinusi, turi aukštojo mokslo diplomą, pasirašiusi Hipokrato priesaiką ir gerai žinanti gydytojo etikos taisykles. Gintis nežinojimu savo darbinių funkcijų, etikos taisyklių, tėra jos pasirinkta taktika, rodanti jos sąmoningą, galbūt, ir piktybišką vengimą pripažinti savo kaltę tam, kad išvengtų atsakomybės.

Nukentėjusioji E. K. skunde teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia neabejotinai tvirtinti, jog V. N. padarė Lietuvos Respublikos BK 168 str. l d. numatytą veiką. V. N. veika - atskleidimas trečiajam asmeniui ligos istorijos duomenų - yra ne tik nepagarbus kišimasis į jos (apeliantės) privatų gyvenimą, uždraustas įstatymo, bet tai yra baudžiamoji veika, padariusi jai (apeliantei) neturtinę žalą.

Atsiliepimu į privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą išteisintoji V. N. prašo E. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-06-11 nuosprendžio atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.

V. N. atsiliepime nurodo, kad su nukentėjusiosios E. K. apeliaciniu skundu nesutinka, nes skundžiamas Raseinių rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis teisingas ir pagrįstas, naikinti jo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą objektyviai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis jais priėmė nuosprendį ir ją pagal Lietuvos Respublikos BK 168 straipsnio 1 dalį išteisino, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl teismas pagrįstai atmetė civilinį ieškinį.

Išteisintoji V. N. nesutinka su E. K. apeliacinio skundo argumentu, kad teismas pažeidė procesines teisės normas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes nukentėjusioji prašė nagrinėti bylą uždaro teismo proceso būdu, o teismas nuosprendyje nurodė, kad byla išnagrinėta viešame teisiamajame posėdyje. V. N. teigimu, Raseinių rajono apylinkės teismas patenkino nukentėjusiosios E. K. prašymą nagrinėti bylą uždarame teisiamajame posėdyje ir taip bylą nagrinėjo. Pati nukentėjusioji dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, joks pašalinis asmuo teismo posėdžiuose nedalyvavo, todėl nukentėjusiosios priekaištai dėl procesinių jos teisių pažeidimo nepagrįsti.

V. N. nurodo, kad teismas pagrįstai ją išteisino, nes ji E. K. ligos istorijos nekopijavo ir ligos istorijos kopijos neperdavė Ž. P.. Teigia, kad ji neturėjo jokios galimybės nukopijuoti ligos istoriją, nes jos kabinete nėra kopijavimo aparato, o E. K. ligos istorijos iš savo kabineto ji niekur nebuvo išnešusi. Ž. P. taip pat patvirtino, kad ji ligos istorijos nekopijavo ir jis neturėjo jokių išrašų iš ligos istorijos. Jis teigė, kad savo rankose turėjo darbo biržos pažymą.

Išteisintosios V. N. teigimu, ji jokių duomenų apie E. K. privatų gyvenimą tretiesiems asmenims neperdavė. Ji ligos istoriją pavartė, pamatė, jog neturi teisės duoti jos išrašų pas ją atėjusiam Ž. P., todėl išrašų ir nedavė. Ji buvo tikra, kad ligos istorijos Ž. P. nemato, nes ji jam jos nedavė.

V. N. teigia, kad Ž. P. ir E. K. buvę artimi žmonės, kurie turi vienas kitam neišsakytų pretenzijų. Ji (V. N.) apie tai nežinojo ir paprasčiausiai pateko į jų tarpusavio santykių aiškinimosi teritoriją. Ja buvo pasinaudota, nes ji pažeidė ligoninės vidaus tvarkos taisykles ir paėmė ne savo pacientės ligos istoriją, už tai ji buvo nubausta drausmine tvarka. Ji savo padarytą klaidą pripažino, tačiau Ž. P. jokios informacijos apie E. K. ar jos ligos istorijos kopijos neperdavė. Teigia, kad ji, supratusi, jog E. K. ligos istorijoje nėra įrašyto Ž. P., kaip asmens, turinčio teisę gauti informaciją apie ją, tokios informacijos jam ir nesuteikė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja nukentėjusioji E. K. ir jos atstovė advokatė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji V. N. ir jos gynėja advokatė prašė nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nukentėjusiosios E. K. apeliacinio skundo argumentus ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-06-11 nuosprendis dėl V. N. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. yra iš esmės pagrįstas, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. N. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti ar keisti nukentėjusiosios E. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Privati kaltintoja nukentėjusioji E. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išteisintoji V. N. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos ir tvirtina priešingai, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti V. N. kalta pagal Lietuvos Respublikos Bk 168 str. 1 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas Lietuvos Respublikos BK 165–167 straipsniuose numatytą veiką. Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, o jos baigtinumo momentas siejamas su informacijos, sudarančios žinias apie privatų asmens gyvenimą, paskelbimo, paties kaltininko ar kitų asmenų panaudojimo, momentu.

Nors Lietuvos Respublikos BK nėra pateikta sąvoka, kas tai yra privatus gyvenimas, tačiau Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. nurodyta, kad privatus gyvenimas - tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti, tik jam sutikus. Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonėmis ir kur be to asmens sutikimo kitiems negalima kištis: tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, privati kompiuteryje saugoma informacija ir t.t.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. K. parodymų, pirmosios instancijos teismo posėdyje ji nuosekliai nurodė, kad 2012-08-07 į turgelį, kur ji dirbo, atėjęs Ž. P. parodė jai jos medicininio išrašo lapą su jos ginekologiniu išrašu. Ji matė, kad tai buvo atšviestas ligoninės dokumentas, medicininio išrašo kopija. Kadangi Ž. P. tuo metu draugavo su gydytoja, ji suprato, kad medicininio išrašo kopiją jis galėjo gauti tik iš jos. Ž. P. pareiškė, kad tą informaciją pamatys daug kas. Ji tą pačią dieną nuėjo pas gydytoją V. N. į kabinetą ir pasakė, kad ji (V. N.) davė Ž. P. jos medicininį išrašą. Tada nuėjo į registratūrą ir paklausė ten dirbančios darbuotojos, ar gydytoja V. N. buvo paėmusi jos asmens sveikatos kortelę. Darbuotoja patvirtino, kad tikrai jos medicininė kortelė buvo paimta. Po šio įvykio V. N. mama skambino jos (nukentėjusiosios) mamai, V. N. su savo mama buvo nuėjusiosios pas jos (nukentėjusiosios) mamą prašyti, kad jis (nukentėjusioji) atsiimtų pareiškimą, ir siūlė už tai pinigų. Po to ji iš V. N. gavo trumpąją žinutę, kurioje ji atsiprašė ir rašė, kad Ž. P. ją apgavo (68-70 b. l.). Netikėti minėtais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes E. K. nurodė ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Ji dar kartą patvirtino, kad Ž. P. jai mojavo ligoninės išrašu, todėl ji nuėjo pas V. N.. Kadangi V. N. pasakė, kad ji jokių išrašų nedavė, ji nuėjo į registratūrą ir paklausė, ar V. N. ėmė jos kortelę. Registratūroje jai pasakė, kad V. N. ėmė jos kortelę. Tą pačią dieną V. N. buvo su mama atėjusios pas jos mamą, prašė atsiimti pareiškimą, atsiprašė. Aplinkybes, kad dėl 2012-08-07 Ž. P. veiksmų turgelyje, kur dirbo E. K., E. K. tą pačią dieną nuėjo į ligoninę aiškintis dėl informacijos suteikimo iš jos ligos kortelės ir kad į jos (liudytojos R. K.) namus buvo atėjusios V. N. su mama ir siūlė pinigų už patirtą žalą, patvirtino ir liudytoja R. K. (71-72 b. l.). Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta išteisintosios V. N. mama A. N. taip pat patvirtino, kad ji su dukra buvo nuėjusios pas E. K. tėvus atsiprašyti ir susitaikyti, siūlė 2000 litų už padarytą žalą (72 b. l.).

Nukentėjusiosios E. K. parodymus iš dalies patvirtina ir pačios išteisintosios V. N. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose duoti parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje V. N. parodė, kad 2012-08-07 pas ją į darbą atėjo Ž. P. ir paprašė savo giminaitei iš kortelės medicininio išrašo, nes ji važiuos į (duomenys neskelbtini). Jis paaiškino, kad jo giminaitė gulėjo vidaus ligų skyriuje. Ji iš registratūros parsinešė į savo kabinetą šios moters asmens ligos kortelę ir vartydama ieškojo to išrašo, tačiau pamačiusi, kad išrašas yra tik iš ginekologinio skyriaus, jokios informacijos Ž. P. nesuteikė, jokio išrašo nedavė ir ligos istorijos kortelę gražino į registratūrą. Ji Ž. P. nesuteikė jokios informacijos, jokio išrašo nedavė ir kortelės kopijos taip pat nedarė, nes nebuvo pacientės sutikimo. Jai už tai, kad buvo paėmusi ne savo pacientės ligos kortelę buvo paskirta drausminė nuobauda. Dėl to ir buvusi nubausta administracijos (66-68 b. l.). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme V. N. nurodė, kad ji paėmė iš registratūros E. K. ligos istoriją ir parsinešė į kabinetą, nes pas ją į kabinetą atėjęs jos pažįstamas Ž. P. prašė paimti medicininius išrašus iš, kaip jis sakė giminaitės, ligos istorijos. Ji kabinete vartė parsineštą ligos istoriją ir ieškojo, ar yra sutikimas teikti informaciją kokiems nors asmenims. Kadangi tokio sutikimo nerado, išrašų Ž. P. nedavė. Ji jam nedavė vartyti ligos istorijos ir iš karto kortelę nunešė į registratūrą, todėl Ž. P. niekaip negalėjo susipažinti su įrašais. Ji jaučiasi kalta, už šiuos veiksmus ji nubausta. Tai, kad 2012-08-07 V. N. paprašyta Ž. P. iš registratūros paėmė E. K. ambulatorinę kortelę patvirtina V. N. pasiaiškinimas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės administracijai (11 b. l.) ir Z. R. paaiškinimas (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriui (12 b. l.).

Iš VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Gyventojų pasiūlymų, prašymų ir skundų registro kopijos (8 b. l. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus 2012-08-13 įsakymo Dėl asmens sveikatos (medicininės) paslapties saugojimo nesilaikymo (13 b. l.) matyti, kad 2012-08-07 gavus E. K. žodinį skundą, kad jos asmens sveikatos istorijos duomenis gydytoja V. N. perdavė be jos sutrikimo trečiajam asmeniui, už ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 4.26 p. pažeidimą, gydytojai V. N. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme Ž. P. parodė, kad 2012-08-07 jis buvo nuėjęs į ligoninę pas gydytoją V. N. ir pamelavęs, kad E. K. jo giminaitė, paprašė išrašo iš E. K. ligos kortelės. V. N. į kabinetą atsinešė kortelę ir ją sėdėdama prie stalo vartė. Jis stovėjo kitoje stalo pusėje priešais V. N.. Jis, paėmęs ligos kortelę iš V. N., pavartė ir sužinojo informaciją, kuri jam buvo reikalinga. Jokios kopijos iš ligos kortelės jis nesidarė ir jam niekas išrašo ar kopijos nedavė. 2012-08-07 jis grįžo iš darbo biržos ir nuėjęs pas E. K. į turgelį, kur ji dirba, E. K. pasakė, kad viską žino ir parodė baltą lapą, kurį buvo gavęs iš darbo biržos, jokio ligos išrašo jis neturėjo (70, 71 b. l.).

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme Ž. P. nepatvirtino pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių ir parodė, kad jis nesikreipė į ligoninę dėl jokių dokumentų ir V. N. nieko neprašė, jokio dokumento iš jos neėmė, jokios kortelės nevartė. Jis buvo supykęs ant V. N., todėl ją apkalbėjo. Kai sutiko E. K. turgelyje, gal kokį popierių ir turėjo, bet kokį nepamena. Nemano, kad E. K. pasijuto blogai dėl to, kad jis jai parodė popieriaus lapą, ji ant žemės nenugriuvo, reagavo šaltai.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesiremia liudytojo Ž. P. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, nes šių parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.

Kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji E. K. apeliaciniu skundu prašė išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) rajono darbo biržos duomenis apie Ž. P. lankymąsi darbo biržoje 2012 m. ir jam išduotų dokumentų kopijas. (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyrius pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis, kad Ž. P. (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo įregistruotas nuo 2012-05-28 iki 2013-03-04 ir kad jo lankymosi laikotarpiu pažymos nebuvo išduotos (109 b. l.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys taip pat ir nukentėjusiosios E. K. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji po susitikimo su Ž. P. turgelyje, nulėkė ne į darbo biržą, bet į V. N. darbovietę, nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios E. K. nurodytą aplinkybę, jog 2012-08-07 į turgelį, kur ji dirbo, atėjęs Ž. P. parodė jai jos medicininio išrašo lapą su jos ginekologiniu išrašu.

Įvertinusi byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. N. 2012-08-07 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose, dirbdama gydytoja, nesant E. K. jos paciente, be jos sutikimo Ž. P. labui panaudojo, t. y. suteikė konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos Ž. P., neturinčiam teisės gauti konfidencialią informaciją apie E. K. privatų gyvenimą. V. N. buvo kaltinama neteisėtai suteikusi konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos Ž. P., padarydama jos kopiją ir atiduodama ją Ž. P.. Tačiau byloje nenustatyta, kad V. N. būtų kopijavusi konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos ir šią kopiją atidavusi Ž. P.. Taigi, įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad V. N. veiksmai formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaip jau minėta anksčiau, dėl E. K. asmens sveikatos istorijos duomenų perdavimo be jos sutikimo trečiajam asmeniui (Ž. P.) gydytojai V. N. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas (13 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Pripažįstant veiką nusikaltimu, žiūrima ne tik formalių kriterijų - padaryta veika, nors ir turinti Lietuvos Respublikos BK straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo požymių, nėra pripažįstama nusikaltimu, jei pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protin­gumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pa­grįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam asmeniui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta, jog, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Sprendžiant, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nutartyse yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 369/2009, 2K-262/2011).

Taigi nors V. N. veiksmai, kai ji E. K. asmens sveikatos istorijos duomenis perdavė be jos sutikimo trečiajam asmeniui (Ž. P.), formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 168 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau atsižvelgusi į byloje esančius duomenis ir išdėstytus argumentus, į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad konfidencialią informaciją iš E. K. ligos istorijos, be Ž. P., sužinojo kiti asmenys, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. N. veiksmai nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinami kaip nusikalstami baudžiamosios teisės prasme. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad V. N. elgesys sukėlė tokius padarinius (neturtinę žalą), dėl kurių tas elgesys negalėtų būti vertinamas tik kaip drausminis nusižengimas, nėra jokio pagrindo, kaip nėra pagrindo V. N. veiksmus prilyginti nusikalstamai veikai. Nors nukentėjusiosios E. K. nuomone, atsižvelgiant į tai, kad V. N. net nepripažino savo kaltės, visokiais būdais išsisukinėjo, melavo, neatsiprašė jos, neatlygino bent dalies patirtos neturtinės žalos, rodo, kad ji (V. N.) bus linkusi ir toliau rinkti duomenis apie gydymo įstaigoje besigydančių asmenų privatų gyvenimą, perduoti ją bet kuriam prašančiam asmeniui, naiviai tikėdamasi, kad išvengs atsakomybės, tačiau šie nukentėjusiosios E. K. apeliacinio skundo argumentai, atmestini kaip deklaratyvūs, pagrįsti jos subjektyvia nuomone.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. N. padaryta veika pagal jos pavojingumą, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nesiekia baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo ribų, todėl darytina išvada, kad ji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį neišsprendė civilinio ieškinio klausimo, todėl nuosprendis keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.). Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Toks sprendimas neužkerta kelio E. K. pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. K. apeliacinį skundą atmesti.

E. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.