- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-29
- Bylos Nr.
- A-2185-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00051-2026-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Beata Martišienė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui R. M. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio R. D. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio R. D. sulaikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) su teikimu kreipėsi į teismą, prašydamas sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį R. D. (toliau – ir Užsienietis) VSAT Centre iki 2026 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo grąžinimo / išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį (toliau – ir Teikimas).
2. Teikime ir teismo posėdžio metu VSAT Centro atstovė nurodė, kad Užsienietis į Šengeno valstybių teritoriją atvyko teisėtai, turėdamas galiojantį biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), ir Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, išduotą 2025 m. vasario 24 d., tikslu dirbti sezoninį darbą. Paaiškėjus, kad atrankos metu pokalbyje su kvietėju dalyvavo ne jis, o kitas asmuo (Užsienietis pats vėliau prisipažino), darbdavys atsisakė sudaryti su Užsieniečiu darbo sutartį ir informavo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), kuris 2025 m. kovo 19 d. panaikino asmeniui išduotą Šengeno vizą. Lietuvos Respublikoje Užsienietis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Grąžintas pagal Dubino III reglamentą Užsienietis išreiškė norą prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, bet 2026 m. kovo 31 d. būdamas sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. VSAT Centre išreiškė norą kuo greičiau grįžti į kilmės valstybę.
Šalies argumentai
3. Užsienietis teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su Teikimu dėl sulaikymo. Posėdžio metu nurodė, kad teikia prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio atstovė advokatė teismo posėdyje nurodė, kad su Teikimu nesutinka, prašė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, numatant galimybę iš jos išvykti tik turint vadovo leidimą. Atstovė nurodė, kad Užsienietis iš pradžių nelabai suprato savo teises, bet jam jas paaiškinus, jis suprato, kad gali Lietuvoje prašyti prieglobsčio, todėl jis laikytinas prieglobsčio prašytoju. Pareiškėjo atstovė, atsižvelgdama į tai, kad Užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą, prašė skirti jam sulaikymą 3 mėnesiams, bet ne ilgiau nei bus priimtas sprendimas jo prieglobsčio byloje.
II.
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2026 m. balandžio 1 d. sprendimu Centro Teikimą tenkino iš dalies ir skyrė Užsieniečiui, alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2026 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.
5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis R. D., gim. (duomenys neskelbtini), į Šengeno valstybių teritoriją atvyko 2025 m. kovo 4 d., teisėtai, turėdamas galiojantį biometrinį pasą ir Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, išduotą 2025 m. vasario 24 d., tikslu dirbti sezoninį darbą. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 19 d. panaikino Užsieniečiui išduotą Šengeno vizą. Užsienietis 2026 m. kovo 30 d. buvo grąžintas pagal Dublino III reglamentą iš (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną VSAT sprendimu buvo sulaikytas iki 48 val.
6. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nebuvo duomenų apie Lietuvos Respublikoje išduotus dokumentus, Lietuvos Respublikoje Užsieniečio deklaruotą gyvenamąją vietą. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybiniame registre nebuvo duomenų apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą ar priimtus ir (ar) įsiteisėjusius sprendimus, Šengeno informacinėje sistemoje nebuvo duomenų apie paskelbtą įspėjimą dėl Užsieniečio neįsileidimo. Administracinių nusižengimų registre nebuvo duomenų apie Užsieniečio atliktus administracinius nusižengimus. Teismo posėdžio metu Užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą, todėl turėjo prieglobsčio prašytojo statusą.
7. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, bei nurodė, kad nagrinėjamu atveju Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje nėra priimtas, taigi prieglobsčio prašymo motyvai nėra išaiškinti. Teismo vertinimu, egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta viena iš sulaikymo sąlygų – sulaikymas reikalingas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas Užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nustatė, kad Užsienietis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Užsienietis pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl buvo pagrindo manyti, kad Užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas sutrukdyti jo išsiuntimui. Užsienietis neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje, byloje nebuvo duomenų, kad jis dirbtų, o posėdžio metu į klausimus apie darbdavį atsakinėjo nekonkrečiai ir paprašytas darbdavio neįvardijo, taigi teismas padarė išvadą, kad jis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, taigi ir lėšų pragyventi Lietuvoje, taip pat neturi šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių, su Lietuva jo nesieja jokie ryšiai. Po to, kai buvo panaikinta viza, jis neišvyko į savo kilmės valstybę, o pasirinko nesilaikydamas teisės aktų išvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes ir buvo grąžintas į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino reglamentą. Teismas, vadovaudamasis Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir įvertinęs minėtas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju buvo pagrindas pripažinti, jog Užsieniečio pasirinktas elgesio modelis sudarė pagrindą manyti, jog netaikant jam judėjimo laisvės apribojimų, Užsienietis, gali pasislėpti, t. y. egzistuoja Užsieniečio sulaikymo taikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte ir 5 dalies 13 punkte.
9. Teismas įvertinęs Užsieniečio ir jo atstovės prašymą taikyti Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę, numatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte, sprendė, kad byloje nebuvo duomenų leidžiančių vertinti, jog Užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Įstatymo tikslai gali būti pasiekti taikant mažiau nei sulaikymas asmens judėjimo laisvę varžančią priemonę, t. y. alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Teismo vertinimu, dar mažiau užsieniečio laisvę varžančiomis priemonėmis, įstatymų tikslų pasiekti negalima, kadangi yra didelė tikimybė, jog netaikant judėjimo laisvės apribojimų, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus, ir sutrukdydamas priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Teismo manymu, alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas, nustatant judėjimo laisvės ribojimus, šiuo atveju yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams.
III.
10. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 1 d. sprendimą ir paskirti jam kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
11. Užsienietis apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad po to, kai buvo panaikinta viza, Užsienietis neišvyko į savo kilmės valstybę, o pasirinko nesilaikydamas teisės aktų išvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes ir buvo grąžintas į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino reglamentą, bei nurodoma, kad egzistuoja Užsieniečio sulaikymo taikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte ir 5 dalies 13 punkte, o rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma, kad teismas nusprendė Teikimą tenkinti iš dalies, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 5 dalies 11 punktu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad Užsienietis prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu neteisėtai išvyko ar bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos (žr., Įstatymo 113 str. 5 d. 11 p.), ar kad kita Europos Sąjungos valstybė narė yra priėmusi sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo (žr., Įstatymo 113 str. 5 d. 13 p.), pažymint, kad Įstatyme prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi tik 113 straipsnio 4 dalies, 113 straipsnio 5 dalies 1, 6-11 punktuose nustatytais atvejais.
11.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Užsienietis pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas, todėl yra pagrindo manyti, kad Užsienietis prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas sutrukdyti jo išsiuntimui. Užsienietis bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pasiprašė prieglobsčio. Savo paaiškinimuose nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), bijo persekiojimo savo kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini). Su išduota Šengeno viza išvyko į (duomenys neskelbtini) pas savo partnerį ir pasiprašė ten suteikti prieglobstį, kadangi ten gyveno jo partneris. Grąžinus jį į Lietuvą pagal Dublino reglamentą, jis iš karto vėl pasiprašė prieglobsčio (nurodyta aplinkybė fiksuota Teikime). Vėliau prašymą atsiėmė, kadangi nesijautė saugus ir neišmanė savo teisių. Vėliau, bylos nagrinėjimo teisme metu, jam paaiškinus jo teisę kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo, pakartotinai išreiškė prašymą suteikti prieglobstį. Nurodyti veiksmai rodo asmens sistemingą siekį prašyti tarptautinės apsaugos.
11.3. Užsieniečiui taikoma laisvės ribojimo priemonė prilygsta sulaikymui, nors Įstatyme taikoma priemonė pavadinta alternatyvia sulaikymui priemone, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) vienareikšmiškai konstatavo, jog Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas VSAT Centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, yra sulaikymas. Nėra tikslo taikyti tokį griežtą asmens laisvės ribojimą siekiant užtikrinti, kad būtų priimtas sprendimas jo prieglobsčio byloje. Nagrinėjamu atveju asmuo atvyko į Šengeno valstybių teritoriją teisėtai, turėdamas galiojantį biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2032 m. sausio 18 d., sistemingai teikė prieglobsčio prašymus tikslu gauti tarptautinę apsaugą, byloje nėra duomenų, kad asmuo keltų grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis bei teismu, todėl laikoma, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, de facto sulaikymas, nėra proporcinga ir būtina priemonė Įstatyme numatytiems tikslams pasiekti.
Atsiliepimas
12. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.
13. Centro atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:
13.1. Užsienietis siekė Šengeno vizos darbo tikslu, tačiau iš anksto žinojo, kad jokio darbo Lietuvoje jis nedirbs, o gavęs vizą, iškart planavo vykti pas savo partnerį, gyvenantį kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taigi Užsienietis apgaulės būdu pateko į Europos Sąjungos teritoriją, o jo nuolat keičiama pozicija dėl poreikio teikti ar neteikti prieglobsčio prašymą parodo ne asmens sistemingą siekį prašyti tarptautinės apsaugos, o neapsisprendimą ieškant sau geresnės naudos. Jeigu asmeniui realiai grėstų pavojus sveikatai ar gyvybei kilmės šalyje, jis nesvarstytų galimybės ten savanoriškai sugrįžti.
13.2. Užsienietis akivaizdžiai parodo, jog nesiekia nebendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis. Atsižvelgiant į tai darytina pagrįsta išvada, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad pritaikius judėjimo laisvę užtikrinančią alternatyvią sulaikymui priemonę, jis vėl neteisėtai išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares. Netinkamai įvertinus byloje esančias aplinkybes, jeigu Užsieniečiui būtų taikoma švelnesnė alternatyvi sulaikymui priemonė, kiltų akivaizdi rizika, jog jis imsis aktyvių veiksmų, savavališkai pasišalins iš apgyvendinimo vietos, ir tokiais savo veiksmais sukels ne tik nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos šalyse bet ir Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos neturės galimybės priimti sprendimą prieglobsčio byloje.
13.3. Nagrinėjamu atveju Užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema Europos Sąjungos valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.
13.4. Teismo posėdžio metu tiek Užsienietis, tiek jo atstovė prašė nesulaikyti Užsieniečio VSAT ir jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be vadovo leidimo. Teismas ir taikė būtent šią, Užsieniečio prašomą priemonę.
13.5. Užsienietis 2026 m. balandžio 21 d. yra identifikuotas kaip pažeidžiamas, (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, susijusi su Užsieniečio pažeidžiamumu, buvo žinoma skundžiamą sprendimą priėmusiam pirmosios instancijos teismui. Tačiau Užsieniečio pažeidžiamumas nėra tokio intensyvumo bei reikšmingas sprendžiant jo judėjimo laisvės ribojimo klausimą prieglobsčio byloje nustatant prieglobsčio motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Užsieniečiui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo – iki 2026 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.
15. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir įvertinęs minėtas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju buvo pagrindas pripažinti, jog Užsieniečio pasirinktas elgesio modelis sudarė pagrindą manyti, jog netaikant jam judėjimo laisvės apribojimų, Užsienietis, gali pasislėpti, t. y. egzistuoja Užsieniečio sulaikymo taikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte ir 5 dalies 13 punkte. Teismo vertinimu, alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas, nustatant judėjimo laisvės ribojimus, šiuo atveju yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams.
16. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausiai pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad Užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas (Įstatymo 2 str. 20 d.).
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Užsienietis į Šengeno valstybių teritoriją atvyko 2025 m. kovo 4 d., teisėtai, turėdamas galiojantį biometrinį pasą ir Lietuvos Respublikos 2025 m. vasario 24 d. išduotą Šengeno vizą, tikslu dirbti sezoninį darbą. Paaiškėjus, kad atrankos metu pokalbyje su kvietėju dalyvavo ne jis, o kitas asmuo (Užsienietis pats vėliau prisipažino), darbdavys atsisakė sudaryti su Užsieniečiu darbo sutartį ir informavo Migracijos departamentą. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 19 d. panaikino Užsieniečiui išduotą Šengeno vizą. Užsienietis 2026 m. kovo 30 d. buvo grąžintas pagal Dublino III reglamentą iš (duomenys neskelbtini) (buvo perduotas VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte) ir tą pačią dieną VSAT sprendimu buvo sulaikytas iki 48 val. Teismo posėdžio, vykusio 2026 m. balandžio 1 d., metu Užsienietis pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.
19. Įstatymo 112 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
20. Prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje, tarp jų – siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (2 p.). Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos, be kita ko, šios aplinkybės: užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją, norėdamas suklaidinti kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus, pateikė suklastotus dokumentus ir pan.) (1 p.); užsienietis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena) (2 p.); užsienietis neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika (3 p.); užsienietis neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje (4 p.).
21. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindai nustatyti Įstatymo 115 straipsnyje. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y., ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Įstatymo 115 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos šios alternatyvios sulaikymui priemonės: užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba VSAT (1 p.); užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba VSAT apie savo buvimo vietą (2 p.); patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jeigu šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti (3 p.); apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų (4 p.); apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (5 p.).
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Įstatymo 115 straipsnio nuostatas, yra nurodyta, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022; 2024 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-822/2024; 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-575/2025).
23. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, Užsieniečio ir Centro procesiniuose dokumentuose, bei teismo posėdžio metu pateikta informacija ir argumentais, atsižvelgusi į tai, kad Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, prašymas nėra išnagrinėtas, vertina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja Užsieniečio sulaikymo, ir, atitinkamai, alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, pagrindai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Užsieniečiui pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė šiuo konkrečiu atveju nėra proporcinga ir būtina.
24. Byloje nustatyta, jog po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, 2026 m. balandžio 21 d. atlikus asmens pažeidžiamumo vertinimą, Užsienietis įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą. Užsienietis yra identifikuotas kaip pažeidžiamas, (duomenys neskelbtini). Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pažeidžiami asmenys gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius pažeidžiamų asmenų interesus.
25. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Priėmimo sąlygų direktyva) 2 straipsnio 1 dalies k punkte ir 21 straipsnyje pažeidžiami asmenys apibrėžti kaip specialiųjų priėmimo poreikių turintys prašytojai, kuriems reikia specialiųjų garantijų, kad galėtų pasinaudoti teisėmis ir laikytis įpareigojimų, numatytų šioje direktyvoje, ir tokiais asmenimis laikomi nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, nepilnamečius vaikus turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys, psichikos sutrikimų turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokias sunkaus psichologinio, fizinio arba seksualinio smurto formas. Akcentuotina ir tai, kad šios direktyvos nuostatos nedraudžia sulaikyti pažeidžiamus asmenis, tačiau kai jie sulaikomi, tai pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 11 straipsnį yra privaloma įdėmiai atsižvelgti į ypatingą jų padėtį. Priėmimo sąlygų direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog sulaikytų prašytojų, kurie yra pažeidžiami asmenys, sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą, nacionalinės valdžios institucijos turi skirti išskirtinį dėmesį. Jeigu sulaikomi pažeidžiami asmenys, valstybės narės užtikrina nuolatinę stebėseną ir tinkamą paramą, atsižvelgiant į jų ypatingą padėtį, įskaitant jų sveikatą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1490-821/2025; kt.).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmenys, priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, gali būti sulaikyti arba jiems gali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė tik ypatingais, išimtiniais atvejais ir kuo trumpesnį laiką. Be to, vaikai ir kiti pažeidžiami asmenys ypač turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1415-1047/2025; kt.).
27. Teisėjų kolegija, vertindama Užsieniečiui pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės proporcingumą, atsižvelgia į tai, kad: Užsieniečio tapatybė yra nustatyta; Migracijos departamentas priėmė sprendimą nagrinėti Užsieniečio prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, tačiau byloje nėra duomenų, kad prieglobsčio prašymas yra išnagrinėtas; Užsienietis įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą; byloje nėra duomenų apie tai, jog Užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, pažeidinėja apgyvendinimo vietoje galiojančias taisykles; nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog jis nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų darbuotojais.
28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, įvertinusi bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir pateiktus įrodymus, sprendžia, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyta Užsieniečiui, kuris yra pažeidžiamas asmuo, alternatyvi sulaikymui priemonė nėra proporcinga ir būtina. Nagrinėjamu atveju Įstatymo nustatyti tikslai gali būti pasiekti ir taikant Užsieniečiui jo prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1703-789/2025; 2025 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1704-822/2025; 2025 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1490-821/2025; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2057-1188/2025; kt.).
29. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti apeliacinį skundą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, Užsieniečiui skiriant alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2026 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau, kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
(duomenys neskelbtini) piliečio R. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. balandžio 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkinti iš dalies.
Skirti (duomenys neskelbtini) piliečiui R. D., gim. (duomenys neskelbtini), alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki 2026 m. birželio 30 d., bet ne ilgiau, kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje.“