Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-151-383/2015

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01878-2013-2

2015 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Liucijai Kailiuvienei, nukentėjusiajai V. J., išteisintajam D. V., jo gynėjui advokatui Vaidui Paltanavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Liucijos Kailiuvienės bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. J. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-10-08 nuosprendžio, kuriuo D. V. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. teismui buvo atiduotas jį kaltinant, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1d., už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2013-12-21, apie 13.30 val., viešoje vietoje - Suvalkiečių g., Marijampolės m., iš chuliganiškų paskatų, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajai V. J., aplinkiniams ir aplinkai, be jokios rimtos priežasties ir motyvo, elgdamasis ypatingai įžūliai, tyčia sudavė delnu du kartus į veido sritį V. J., tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, po to ją pastūmė ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Prokurorės skunde teigiama, kad nukentėjusioji V. J. davė nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu. Ji paaiškino, kad 2013-12-21 apie 13.30 val. buvo Suvalkiečių gatvėje, Marijampolėje prie garažų ir kalbėjosi su pažįstamu R. N.. Praeinant pro šalį D. V., ji pasakė R. N. „ko jis čia žiūri ( spokso)?“ Tuomet priėjęs prie jos D. V. paklausė “ko čia kabinėjiesi?“ ir trenkė ranka per veidą, tada susistumdė ir jis vėl trenkė per veidą bei išvadino visokiais necenzūriniais žodžiais. Anksčiau ji buvo liudijusi teisme, kur D. V. buvo kaltinamasis. Su D. V. jokių nesutarimų ar konfliktų nėra turėjusi. Visą šią situaciją matė R. N., su kuriuo ji kalbėjosi. Tačiau teismas į šiuos nukentėjusiosios nuoseklius parodymus neatsižvelgė, o vertino tik kaltinamojo D. V. parodymus. D. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu yra prieštaringi, nenuoseklūs ir vertintini kaip siekimas išvengti atsakomybės. D. valinčiaus parodymus paneigia ir įvykio metu buvęs liudytojas R. N.. Prokurorė skunde nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusios buvo konfliktinė situacija. Kaltinamasis šiuo atveju savo veiksmams pasirinko viešą vietą, ją stebėjo konflikte nedalyvaujantys asmenys (R. N., matė ir pro šalį važiavę nenustatyti asmenys). Nėra nustatytas nukentėjusios neteisėtas, pavojingas kaltinamajam elgesys, todėl D. V. suduodamas smūgius norėjo dėl menkavertės dingsties parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusiąją. Jis suprato, kad tokias veiksmais trikdo visuomenėje nustatytą tvarką ir rimtį, viešoje vietoje esantiems asmenims pasijaučiant nesaugiai ir nejaukiai.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas siekdamas visapusiškai ištirti bylos aplinkybes turėjo apklausti ir liudytoją V. R., kuris kaip ir D. V. nurodė buvęs garaže Vokiečių g., Marijampolėje kartu su D. V.. Nustačius aplinkybę, kad D. V. melavo pasirinkdamas būtent tokią gynybos poziciją, neatmestina galimybė, kad melavo ir V. R., kuris galimai buvo įvykio vietoje ar netoli įvykio vietos, iš kurios galėjo matyti įvykį. Nurodytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismo procesas nebuvo išsamus, todėl įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi atnaujinti ir liudytoju apklausti V. R..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji apeliacinius skundus palaikė ir prašė juos tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas apeliacinius skundus prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiosios V. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs įrodymus ir juos įvertinęs, daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, ir pagrįstai D. V. išteisino pagal BK 284 str. 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, arba paneigia jos padarymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. Skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame padarytos išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, ir padarė pagrįstas išvadas bei tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai, kad D. V. naudojo fizinį smurtą V. J. atžvilgiu ir pažeidė viešąją tvarką.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas buvo grindžiamas nukentėjusios V. J. parodymais.

Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi D. V. paaiškinimais dėl kaltinimo, kur patvirtino, jog nurodytu kaltinime laiku ėjo pro garažus, esančius Suvalkiečių gatvėje. Praeinant pro nukentėjusiąją, kuri kalbėjo su liudytoju, pastaroji jam pasakė ko čia spoksai b. Dėl tokių V. J. pasakytų žodžių tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu tiek jis, tiek nukentėjusioji vienas kito atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tai matė šalia buvęs liudytojas.

Liudytojas R. N. patvirtino, kad V. J. pirmoji pasakė kažkokius žodžius D. V. atžvilgiu. Taip pat teisme liudytojas aiškino, kad D. V. sudavė kelis smūgius V. J..

Liudytojas R. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo davęs kitokius parodymus dėl smurto naudojimo.

Apylinkės teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio nuostatas, pagrįstai pagarsino liudytojo R. N. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kur liudytojas yra parodęs, kad tarp V. J. ir D. V. kilo ginčas. Ar tas vyriškis pataikė ar sudavė V. J. į galvą, nematė, kadangi viskas vyko labai greitai. Ant V. J. veido tuo metu jokių sumušimo žymių nematė. Po kelių dienų V. J. jam sakė, kad tada tas vyras jai sudavė per veidą, bet jis to nematė (b.l.12-13). Liudytojas R. N. dėl pagarsintų parodymų yra paaiškinęs, jog tikslesni parodymai yra ikiteisminio tyrimo metu, t.y., jis nematė, kaip buvo suduota V. J., padarė išvadą, kad sudavė, nes po konflikto V. J. skundėsi, jog jai skauda galvą. Patikslino, jog paties smūgio į veidą nematė, kaltinamasis buvo užsimojęs, nukentėjusi dengėsi rankomis.

2013-12-23 Specialisto išvadoje Nr. G 1166/13 (09) nurodyta, jog V. J. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota (b. l. 11).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai įvertino įrodymų visetą dėl smurto panaudojimo: D. V. paaiškinimus, liudytojo R. N. parodymus ir 2013 12 23 Specialisto išvadą Nr. G 1166/13 (09), kurioje nurodyta, jog V. J. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota ir padarė pagrįstą išvadą, kad smurto D. V. prieš nukentėjusiąją V. J. nenaudojo, ir pagrįstai atmetė V. J. parodymus dėl prieš ją naudoto smurto, nesant patvirtinančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pati nukentėjusioji V. J. pradėjo žodinį konfliktą replikuodama nepagarbiai D. V. atžvilgiu. D. V. veiksmai: necenzūriniai žodžiai, pastūmimas, buvo reakcija į nepagarbią repliką. Darytina išvada, kad D. V. veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, o į asmenį, tai yra į V. J., dėl jos išsakytos nepagarbios replikos.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ištyrė visus įrodymus, juos įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku, visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp kaltinamojo D. V. bei nukentėjusiosios V. J. kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kurį išprovokavo pati nukentėjusioji. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad praeinančiam pro šalį D. V. nukentėjusioji V. J. pasakė „ko čia žiūri, b“ (pati tą pripažino), ko prie jos ir priėjo D. V., norėdamas išsiaiškinti, kodėl V. J. jį užkabino, dėl ko ir kilo abipusis žodinis konfliktas.

Pažymėtina tai, kad byloje yra duomenys, jog prieš kelerius metus vyko teisme procesas, kuriame kaltinamieji buvo D. V. bei L. P., o prieš kaltinamąjį D. V. liudijo V. J.. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusioji dėl to turi pagrindą D. V. kaltinti sudavus jai į veidą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusios V. J. parodymus dėl jai suduotų smūgių.

Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra pažymėta, kad veiką kvalifikuojant pagal LR BK 284 str. asmens tyčia turi būti nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, o jei tyčia nukreipta į asmenį, tai nesudaro LR BK 284 str. numatyto nusikaltimo sudėties ( 2K-104-139/2015; 2K-563/2014). Tai pagal faktines įvykio aplinkybes analogiškos bylos, kai tarp asmenų dėl asmeninių nesutarimų kilo konfliktai.

Necenzūrinių žodžių vartojimas nesudaro BK 284 str. 1 ir 2 dalies sudėties, o tai gali būti ATPK 174 straipsnio dalykas. Dėl atribojimo baudžiamosios atsakomybės nuo administracinės yra pasisakęs Aukščiausias Teismas kasacinėje nutartyje 2K-171-788/2015.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl atstovavimo nukentėjusios V. J. nepriteisiamos iš D. V., kadangi jis yra išteisintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Prokuroro ir nukentėjusios V. J. apeliacinius skundus atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusios V. J. atstovavimo apeliacinėje instancijoje iš D. V. nepriteisti.