Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

gynėjams advokatams Romaldui Briliui, Edmundui Jankaičiui, Nainai Lanzbergienei, Jurgitai Šlapaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., E. D., H. P., T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. L. padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį mokytis arba dirbti, arba būti registruotam darbo biržoje.

Bausmės pradžią V. Š. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomoji priemonė V. Š. – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.

E. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. L. padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį mokytis, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė E. D. skirta laisvės apribojimas 1 metams 8 mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. L. padarytą turtinę žalą, per visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį mokytis arba dirbti, arba būti registruotam darbo biržoje.

Bausmės pradžią E. D. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomoji priemonė E. D. – nepilnamečio atidavimas prižiūrėti nuo 2016 m. lapkričio 7 d. panaikinta ir skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurį nustatyta taikyti iki bausmės vykdymo pradžios.

T. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. L. padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį mokytis arba dirbti, arba būti registruotam darbo biržoje.

Bausmės pradžią T. G. nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomoji priemonė T. G. – nepilnamečio atidavimas prižiūrėti iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.

H. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ši bausmė H. P. dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė H. P. skirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, H. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, skiriant auklėjimo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei tęsti mokslą arba dirbti.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią H. P. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į atliktą bausmę H. P. įskaitytas visas bausmės, atliktos pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį, laikas.

Kardomoji priemonė H. P. – nepilnamečio atidavimas prižiūrėti iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.

Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš D. P. (P.), V. Š., I. K., E. D., T. G., H. P. solidariai 300 EUR nukentėjusiajam A. L. neturtinei žalai atlyginti. Nustatyta, kad nepilnamečiams T. G. ir H. P. neturint pajamų ir turto, pakankamų žalai atlyginti, jų padarytą žalą lygiomis dalimis ieškoti iš tėvų – T. G. motinos Z. V. 50 EUR, H. P. motinos V. U. ir tėvo E. M. po 25 EUR iš kiekvieno.

Nukentėjusiosios L. L. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš kaltinamųjų D. P. (P.), V. Š., I. K., E. D., T. G. ir H. P. solidariai 20 EUR nukentėjusiajai L. L. turtinei žalai atlyginti. Nustatyta, kad nepilnamečiams T. G. ir H. P. neturint pajamų ir turto, pakankamų žalai atlyginti, jų padarytą žalą lygiomis dalimis išieškoti iš jų tėvų – T. G. motinos Z. V. 3,33 Eur (tris eurus 33 centus), H. P. motinos V. U. ir tėvo E. M. po 1,67 EUR (vieną eurą 67 centus) iš kiekvieno.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš D. P. (P.), V. Š., I. K., E. D., T. G., H. P. po 24,43 EUR iš kiekvieno Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtoms išlaidoms dėl nukentėjusiojo A. L. gydymo atlyginti. Nustatyta, kad nepilnamečiams T. G. ir H. P. neturint lėšų ar turto, pakankamų žalai atlyginti, jų padarytą žalą lygiomis dalimis išieškoti iš tėvų – T. G. motinos Z. V. 24,43 EUR, H. P. motinos V. U. ir tėvo E. M. po 12,22 EUR iš kiekvieno.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. P. (P.), I. K., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š., E. D., T. G. ir H. P. nuteisti už tai, kad jie 2015 m. birželio 6 d. apie 2.30 val., viešoje vietoje – stovyklavietėje prie (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kartu su D. P., I. K. ir asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, tai yra D. P. kumščiu suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam A. L. į veido sritį ir apsistumdymo metu pargriūdamas kartu su juo ant žemės, po to D. P. kartu su V. Š., I. K., E. D., H. P., T. G. ir asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, gulinčiam nukentėjusiajam A. L. rankomis ir kojomis suduodami nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip tris kartus, į įvairias kūno vietas, E. D. iš laužavietės paimta degančia šaka suduodant vieną kartą gulinčiam nukentėjusiajam A. L. į nugaros sritį, sukėlė nukentėjusiajam A. L. fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas dešinės akies srityje, dešinės ausies kaušelyje ir dešiniame dilbyje, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė iš esmės remdamasis liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymais, jog nukentėjusįjį A. L. mušė visi septyni kaltinamųjų pavėsinėje buvę asmenys, nenurodydamas, nekonkretizuodamas nei jo (V. Š.) veiksmų, nei kaltės. Nuteistojo teigimu, teismas kaip nepagrįstus atmetė jo, kitų kaltinamųjų, liudytojos I. K. parodymus, tačiau nepateikė savo tokio pasirinkimo motyvų, nenurodė, kuo remiantis šie duomenys nėra pripažįstami įrodymais ir jais nesivadovaujama priimant nuosprendį. Atsižveldamas į nurodytas aplinkybes, nuteistasis V. Š. daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. įtvirtintas nuostatas, o taip pat BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir dėl to naikintiną nuosprendį. Apelianto nuomone, jo atžvilgiu turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes jis nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 ir 4 p.).

Apelianto teigimu, tiek BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija („tas, kas...“), tiek baudžiamosios teisės teorija ir teisminė praktika reikalauja, kad kiekvieno asmens individualiai padaryti veiksmai būtų nustatyti, detalizuoti, konkretizuoti, o taip pat įrodyti tokius asmens padarytus veiksmus patvirtinančiais faktiniais bylos duomenimis. Baudžiamosios teisės teorijoje nėra įmanoma „kolektyvinė baudžiamoji atsakomybė“, arba „kolektyvinė kaltė“ - kiekvieno asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, veiksmai privalo būti nustatyti bei įrodyti, o kaltė pagrįsta įrodymais. Tačiau tiek prokuroras, perduodamas kaltinamąjį aktą pirmosios instancijos teismui su analogiškais visiems kaltinamiesiems pareikštais kaltinimais, tiek teismas, surašydamas ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė šias akivaizdžias, pamatines baudžiamosios teisės nuostatas, dėl to nebuvo įvykdytas teisingumas priimant teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuteistasis V. Š. pažymi, kad nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo detalizuoti jo „bendri“ veiksmai prieš nukentėjusįjį: nebuvo nustatyta veiksmų sudavimo vieta, lokalizacija, kiekis, pobūdis, nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiama išvada, jog jis panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir kitos reikšmingos aplinkybės, o apkaltinamajame nuosprendyje apsiribota vien tik deklaratyviu bei bendro pobūdžio teiginiu, jog jis (V. Š.) veikė „bendrais tyčiniais veiksmais“.

Nuteistasis V. Š. skunde pažymi, kad jis jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. L. neatliko ir tai patvirtina tiek kitų nuteistųjų, tiek visų liudytojų parodymai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apsiribojo formaliu liudytojų parodymų išvardijimu (netgi nėra aišku, kokiais parodymais teismas remiasi - ar duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, ar duotais teisme - teisminio bylos nagrinėjimo metu), neatliko įrodymų analizės, jų negretino tarp savęs ir vienų su kitais, nepašalino esančių juose prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 d. 2 bei 3 punktuose įtvirtintas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 8 lape nurodo, jog „kaltinamųjų parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai <...> nukentėjusįjį A. L. mušė visi septyni kaltinamųjų pavėsinėje buvę asmenys“. Tačiau teismas padarė šią formalią išvadą neįsigilindamas į liudytojų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų esmę, jų nesugretindamas, nepašalindamas prieštaravimų.

Apelianto teigimu, teisme nei vienas liudytojas ir kaltinamasis nepatvirtino, kad jis (V. Š.) A. L. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nenurodė, jog jis (V. Š.) kaip nors dalyvavo muštynėse, jo pavardė nėra minima, o ir teismas, priimdamas nuosprendį, išsisuka to nei patvirtindamas, nei paneigdamas, formaliai pasakydamas, jog „visi mušė“. Nuteistojo V. Š. nuomone, liudytojo K. B. parodymai yra nepatikimi ir prieštaringi, jie nėra patvritinti kitais objektyviais duomenimis, todėl jais nebuvo galima grįsti skundžiamo nuosprendžio. Liudytoja U. Š. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir bylos teisminio nagrinėjimo metu konkrečiai nenurodė, kokius fizinio smurto veiksmus galimai jis (V. Š.) atliko A. L. atžvilgiu. Liudytoja tik nurodė, kad „visi spardė“, tačiau ji negalėjo konkretizuoti „visų“ turinio, kas tie „visi“. Šių parodymų neaiškumų, bendro pobūdžio frazių, kad „visi spardė“, teismas nesukonkretino, neindividualizavo ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį paliko abstrakčias frazes, dėl to jis (V. Š.) buvo nuteistas už nežinia kokius „bendrus veiksmus“. Apeliantas pažymi, kad liudytoja V. D. nei ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei pirmosios instancijos teisme taip pat nepatvirtino, kad jis (V. Š.) būtų sudavęs smūgius ranka ar spardęs A. L.. Liudytoja tik patvirtino, kad matė, jog A. L. buvo mušamas rankomis ir spardomas, tačiau, kas taip darė, ji nežino. Liudytojas R. N. taip pat negalėjo nurodyti, kas iš kaltinamųjų priėjo prie A. L., nenurodė, kokius veiksmus A. L. atžvilgiu padarė jis (V. Š.) ir ar jis iš viso buvo muštynių vietoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teigia, kad „Liudytojai K. B., U. Š., V. D., R. N. nuosekliai teigė, jog nukentėjusįjį A. L. mušė visi septyni kaltinamųjų...“. Tačiau nuteistojo V. Š. nuomone, minėtų liudytojų parodymų analizė neleidžia teigti, jog jų parodymai yra nuoseklūs ir jais paneigiami kaltinamųjų parodymai.

Nuteistasis V. Š. skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai yra prieštaringi, nepatikimi, nepatvirtinti liudytojų, kaltinamųjų parodymais, kitais objektyviais bylos duomenimis, todėl jais remtis įrodinėjant jo (V. Š.) kaltę negalima. 2016 m. kovo 15 d. apklausiant nukentėjusįjį teisme, A. L. neįvardijo jo (V. Š.), kad jis būtų nukentėjusiojo atžvilgiu vartojęs bet kokio pobūdžio fizinį smurtą. Taip pat A. L. konkrečiai neįvardijo, kas iš kaltinamųjų jam sudavė smūgius, nes jis to nematė, kaltinamųjų pavardes sužinojo socialiniuose tinkluose.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neanalizavo nei liudytojų, nei nukentėjusiojo parodymų, nepašalino juose esančių prieštaravimų ir tinkamai jų neįvertino. Nėra aišku, kuriais nukentėjusiojo parodymais, kuriomis parodymų dalimis, teismas rėmėsi, padarydamas išvadą dėl jo (V. Š.) dalyvavimo muštynėse bei kaltės įrodytumo, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusįjį A. L. mušė „visi septyni“, neindividualizuojant, nekonkretinant kiekvieno veiksmų, nusikalstamo indėlio, nors nei nukentėjusysis, nei liudytojai ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir teisme nepavartojo termino „visi septyni“. Liudytojai, duodami parodymus, vartojo terminą „visi“. Nei vienas nenurodė „visų“ vardinės sudėties. Be to, liudytojų parodymai skundžiamame nuosprendyje nebuvo sugretinti ne tik tarp savęs, bet ir su kitu byloje esančiu įrodymų šaltiniu - Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo V. Š. teigimu, skundžiamo nuosprendžio 8 lape nurodoma, jog „VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos listorijoje užfiksuota, kad A. L. kūne yra daugybiniai sumušimai, kas patvirtina liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo A. L. sumušimo aplinkybes“. Tačiau išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuojama, kad A. L. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje, dešinės ausies kaušelyje ir dešiniajame dilbyje, kurie galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais. Iš specialisto išvados taip pat matosi, kad A. L. sužalojimai buvo padaryti veide (dešinės akies ir ausies srityje), dėl ko gavosi galvos smegenų sukrėtimas, ir poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje. Tačiau šioje specialisto išvadoje nenustatyta, kad bent vieną iš minėtų sužalojimų būtų padaręs jis (V. Š.). Be to, apeliantas pažymi, kad jei nuosprendyje minėti liudytojų parodymai, jog „visi spardė ir mušė“, būtų pasitvirtinę, sužalojimai būtų buvę nustatyti visame nukentėjusiojo A. L. kūne, o ne tik galvos ir veido srityse. Tačiau specialistas nenustatė, nerado kitose A. L. kūno vietose sužalojimų.

Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs nenuosekliais ir abejotinais tiek liudytojų, tiek nukentėjusiojo parodymais, padarė klaidingą išvadą, kad jis (V. Š.) dalyvavo muštynėse. Teismui nepavyko nustatyti ir konstatuoti konkrečių jo (V. Š.) veiksmų, jo indėlio bendruose veiksmuose, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jo kaltė grindžiama nurodant tik abstrakčias frazes. Be to, teismas nieko nepasisakė dėl jo tiesioginės tyčios buvimo, kurios nustatymas BK 284 straipsnio 1 dalies prasme yra būtinas. Todėl nesant būtinų ir pakankamų nusikalstamos veikos sudėties požymių, jo atžvilgiu turi būti priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį, ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti. Taip pat prašo civilinius ieškinius atmesti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. D. nurodo, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteistas, nepadarė. Teigia, kad teismo posėdžio metu nuteistasis D. P. parodė, jog priėjus A. L. jam trenkė. Pats A. L. tuo metu sumuštas nebuvo. D. P. gavęs smūgį trenkė atgal ir tuo metu ant jo puolė jau nebe vienas A. L., bet ir dar kažkokie vaikinai iš A. L. kompanijos. D. P. gynėsi, smūgiavo, norėdamas išvengti konflikto, išsitraukė iš degančio laužo pagalį, juo pagąsdino jį puolusius asmenis ir nuėjo atgal į savo pavėsinę. E. D. teigimu, kiti byloje nuteisti asmenys ir jis teismo posėdyje nurodė, kad nukentėjusiojo nemušė, tačiau Šiaulių apylinkės teismas neatsižvelgė į šiuos parodymus.

Apeliantas skunde pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jo bei kitų šioje byloje nuteistų asmenų parodymus, jų neanalizavo, nelygino su kitais bylos įrodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas rėmėsi byloje pripažinto nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai yra draugai, todėl jų parodymai yra subjektyvūs, jų nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai.

Nuteistojo E. D. teigimu, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad „...A. L. kūne yra daugybiniai sumušimai, kas patvirtina liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo A. L. sumušimo aplinkybes...“, tačiau A. L. kūne nustatyti sužalojimai taip pat patvirtina ir nuteistojo D. P. parodymus. Šiaulių apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog D. P. parodė, kad jis išsitraukė iš degančio laužo pagalį, todėl neteisingai jį (E. D.) pripažino kaltu iš laužavietės paimta degančia šaka sudavus vieną kartą gulinčiam nukentėjusiajam A. L. į nugaros sritį. Apeliantas tvirtina, kad jis nukentėjusiojo nemušė, niekam nesudavė nė vieno smūgio, apie jokią degančią šaką nieko nežino, tokios šakos rankose nelaikė, jis visą laiką buvo pavėsinėje, prie nukentėjusiojo A. L. kompanijos priėjęs nebuvo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad įvykio metu buvo tamsu, degė laužas, apšvietimo nebuvo, įvykio vietoje buvo prastas matomumas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nevertino aplinkybės, kad, esant prastam matomumui, liudytojai galėjo nematyti visų įvykio aplinkybių bei jį (E. D.) sumaišyti su D. P..

Apeliaciniu skundu nuteistasis H. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti. Civilinį ieškinį jo atžvilgiu prašo atmesti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis H. P. nurodo, kad nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra nuteistas, jis nepadarė. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, rėmėsi neišsamiai atlikto tyrimo rezultatais, suinteresuotų liudytojų parodymais bei prielaidomis, kurias suformavo pats teismas nuosprendyje, o ne objektyviais įrodymais, dėl to jis (H. P.) buvo nepagrįstai nuteistas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teismas vertindamas byloje nepilnai nustatytas įvykio aplinkybes bei išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies, 5 dalies nuostatas ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra daromos prielaidos ir spėjimai, kaip viskas galėjo vykti, o ne nustatyta reali situacija, kaip iš tikro viskas vyko, tuo pažeidžiant reikalavimą įrodymus vertinti visumoje, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, dėl to teismo išvados pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiojo A. L. nemušė, jam nespyrė ir jokių smūgių nesudavė. Nors skundžiamame nuosprendyje yra nurodoma, kad jo (H. P.) kaltė yra įrodyta nuosekliais liudytojų parodymais, tačiau šie parodymai turėtų būti vertintini kritiškai. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, kaltinamieji byloje buvo atrinkti atsitiktinės atrankos būdu naudojantis „(duomenys neskelbtini)“ pagalba ir persiunčiant vieni kitiems nuotraukas, susitikus ir bendrai nusprendus, kad šie asmenys sumušė A. L.. Byloje apklausti liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, todėl, nuteistojo H. P. nuomone, yra suinteresuoti duodami byloje parodymus. Tad pats jo (H. P.) buvimas byloje nagrinėjamo įvykio metu prie (duomenys neskelbtini) ežero dar neįrodo to, kad jis kažką mušė. Be to, byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo naktis ir buvo labai tamsu, matėsi tik žmonių siluetai, susistumdymo su A. L. vietoje nebuvo apšvietimo, poilsiavietėje buvo daug jaunuolių, aplink vakarojo ir kitos jaunuolių kompanijos, vieni kitiems asmenys nebuvo pažįstami.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. ir jo atstovė pagal įstatymą Z. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. G. ir jo atstovė pagal įstatymą Z. V. nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl T. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apklaustas teisme kaltinamasis T. G. parodė, jog 2015 m. birželio 5 d. vakare su draugais atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero švęsti I. K. gimtadienio. Įsikūrė, maudėsi, žaidė tinklinį. Jis (T. G.) jokio konflikto nematė ir nieko nežino, prie nukentėjusiojo A. L. kompanijos priėjęs nebuvo, jokiose muštynėse nedalyvavo, niekam jokių smūgių nesudavė. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymais, o kaltinamųjų parodymus laikė jų pasirinkta gynybine pozicija.

Apeliantė skunde pažymi, kad nei pats nukentėjusysis, nei visi kaip liudytojai apklausti asmenys tiesiogiai nenurodė, kad T. G. būtų mušęs ir spardęs nukentėjusįjį A. L.. Visi liudytojai davė vienodus parodymus, kad A. L. nugriuvo ant žemės, tada pribėgo visi kiti asmenys, buvę kaltinamųjų kompanijoje, ir visi pradėjo nukentėjusįjį mušti, spardyti. Niekas nenurodė, kad T. G. anksčiau būtų priėjęs prie nukentėjusiojo kompanijos ir kaip nors konfliktavęs su jais. Be to, byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo tamsus paros metas, buvo sąmyšis, laužo šviesa nebuvo pakankama tam, kad būtų galima gerai įsižiūrėti į visus įvykio dalyvius, todėl teiginys, kad pribėgo visi kiti asmenys, buvę kaltinamųjų kompanijoje, ir visi pradėjo nukentėjusįjį mušti, spardyti, gali būti traktuojamas tik kaip prielaida, o ne nenuginčijamas ir įrodytas faktas. Apeliantų nuomone, liudytojų parodymai turėtų būti vertinami subjektyviai, nes visi jie buvo vienoje draugijoje ir, be abejo, palaikė nukentėjusįjį A. L.. Todėl teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertintinos kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas prašė nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą patenkinti ir V. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis H. P. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo H. P. apeliacinį skundą patenkinti ir H. P. išteisinti. Nuteistasis E. D. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo E. D. apeliacinį skundą patenkinti ir nuteistąjį E. D. išteisinti. Nuteistojo T. G. atstovė pagal įstatymą Z. V. ir nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinį skundą tenkinti ir T. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė prašė nuteistųjų V. Š., E. D., H. P., T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistųjų V. Š. ir H. P. apeliaciniai skundai tenkintini, T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria V. Š., H. P. ir T. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, naikintina ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.).

Dėl V. Š., H. P., T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinių skundų

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei kitų teisės aktų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį, daro išvadą, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. Š., H. P. ir T. G. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl V. Š., H. P. ir T. G. dalyvavimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. Š., H. P. ir T. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, naikintina ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad V. Š., H. P. ir T. G. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistųjų V. Š., H. P. ir T. G. kaltės klausimą ir dėl jo priimdamas sprendimą pripažinti V. Š., H. P. ir T. G. kaltais, rėmėsi iš esmės liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymais, 2015-06-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose esančiais duomenimis, iš kurių matyti, kad liudytojas K. B. atpažino V. Š., H. P. ir T. G. kaip asmenis, 2015-06-06 mušusius A. L., Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. L. sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje, dešinės ausies kaušelyje ir dešiniame dilbyje, galvos smegenų sukrėtimas padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus galvą, veidą ir dešinį dilbį, sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai; padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Visus šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino kaip V. Š., H. P. ir T. G. kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistųjų veiksmuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, jog buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui ir kad tą nusikalstamą veiką padarė būtent šis asmuo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistųjų V. Š., H. P. ir T. G. kaltę, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas ir teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateiktų įrodymų analizė iš tikrųjų nepagrindžia BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo V. Š., H. P. ir T. G. veiksmuose. Išvadas dėl V. Š., H. P. ir T. G. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką apylinkės teismas grindė vertindamas liudytojų parodymus, neišskirdamas ir nedetalizuodamas V. Š., H. P. ir T. G. veiksmų, kuriais jie padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kaip nustatyta byloje, nuteistieji V. Š., H. P. ir T. G. kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino. V. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. birželio 5 d. kartu su D. P., I. K. E. D., T. G., H. P. ir L. B. prie (duomenys neskelbtini) ežero šventė I. K. gimtadienį. Įsikūrė, šventė, kas žaidė tinklinį, kas šiaip kažką veikė. Sutemus su I. K. nutarė pasivaikščioti, pasiėmė šampano butelį ir ėjo palei visas stovyklavietes, su visais draugiškai bendravo. Kai nuėjo prie A. L. laužavietės, iš karto pajuto priešiškumą, nepasitenkinimą, tačiau jis nesuprato, kodėl. Jam kažkas trenkė į veidą. Smūgis buvo netikėtas, jis šiek tiek apsvaigo. Jis iš karto nuėjo iki ežero, šaltu vandeniu nusiprausė sumuštą vietą ir palei krantą grįžo į savo pavėsinę. Jam grįžus visi jo draugai buvo prie pavėsinės, niekas nėjo aiškintis, kas įvyko. Jie pabuvo dar apie valandą ir išvažiavo į namus. Jis nukentėjusiojo A. L. nemušė, jo net nematė, jį pirmą kartą pamatė teisme.

H. P. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. birželio 5 d. šventė I. K. gimtadienį prie (duomenys neskelbtini) ežero. Jis jokio konflikto nematė, jie kepė šašlykus, žaidė tinklinį, prie nukentėjusiojo A. L. kompanijos priėjęs nebuvo, nieko nemušė, apie susistumdymą nieko negirdėjo. V. Š. sumušto nematė, tik kitą dieną draugas D. P. papasakojo, kad buvo kažkoks konfliktas, kad V. Š. kažkas trenkė, o jis (D. P.) susimušė su A. L..

T. G. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. birželio 5 d. vakare su draugais atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero švęsti I. K. gimtadienio. Jie įsikūrė, kažkas maudėsi, kažkas žaidė tinklinį. Jis jokio konflikto nematė ir apie jį nieko nežino. Jis visą laiką buvo prie savo pavėsinės. Vaikščiojo, bet prie nukentėjusiojo A. L. kompanijos priėjęs nebuvo, jokiose muštynėse nedalyvavo, iš savo kompanijos vaikinų sumušto nieko nematė.

Nukentėjusysis A. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. birželio 5 d., apie 17 val., su klasės draugais nuvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero atšvęsti mokslo metų pabaigą. Įsikūrė prie vienos iš pavėsinių, o prie kitų pavėsinių buvo įsikūręs kitas jaunimas. Po to prie jų pradėjo kabinėtis jaunuoliai iš kitos pavėsinės, jie ateidavo prie laužo, įžeidinėjo, provokavo, mėtė į laužą šiukšles, malkas. Prie jų buvo atėję D. P., I. K., taip pat buvo atėję ir kiti jaunuoliai. Jis ne kartą jiems sakė, kad jie nevaikščiotų, bet jie nereagavo. Jis paėjęs tolėliau nuo laužavietės, paskambino poilsiavietės savininkei ir tik spėjęs pasakyti, kad prie jų kabinėjasi, išgirdo žingsnius ir gavo smūgį į dešinį skruostą. Kas ir kuo jam sudavė, jis nematė, jis susistumdė su užpuoliku, nugriuvo ant žemės ir pajuto smūgius į galvą ir neteko sąmonės. Kai jis atgavo sąmonę, šalia kaltinamųjų nebuvo. Iš karto sėdo į R. N. automobilį ir išvažiavo į namus. Kitą dieną po sumušimo klasės draugai jam pasakojo, kad tuo metu, kai jis buvo praradęs sąmonę, prie jo buvo subėgę visi kaltinamųjų pavėsinėje buvę asmenys ir visi jį mušė, spardė, o E. D. iš laužo paėmęs pagalį juo trenkė jam per nugarą.

Liudytojas K. B. teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad 2015 m. birželio 5 d. vakare su klasės draugais atvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero atšvęsti mokslo metų užbaigimą. Įsikūrė stovyklavietėje, užsikūrė laužą, visi sėdėjo ir bendravo. Prie jų iš kitos – kaltinamųjų kompanijos pradėjo ateidinėti nekviesti jaunuoliai, matėsi, kad jie siekia konflikto. A. L. norėjo paskambinti telefonu, nuėjo kelis metrus nuo laužo, tuomet prie jo priėjo iš kaltinamųjų kompanijos du ar trys jaunuoliai ir A. L. smogė. Tada jie susistumdė, A. L. nugriuvo ir subėgę visi jaunuoliai iš kaltinamųjų kompanijos jį puolė spardyti. E. D. iš laužo pasiėmė smilkstantį pagalį ir trenkė gulinčiam A. L.. Iš viso užpuolusių A. L. asmenų buvo septyni. Įvykio metu A. L. buvo sužalotas, jis buvo visas kruvinas, buvo nuskeltas dantis, iš nosies smarkiai bėgo kraujas.

Liudytoja U. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2015 m. birželio 15 d. su klasės draugais atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero atšvęsti mokslo metų užbaigimą. Vakare užsikūrė laužą, sėdėjo prie laužo ir bendravo. Besėdint pradėjo ateidinėti jaunuoliai, kurie buvo įsikūrę kitoje pavėsinėje. Daugiausia ateidinėjo D. P. ir I. K.. Jie erzino, įžeidinėjo, matėsi, kad jie nori išprovokuoti konfliktą. Tiems jaunuoliams jie sakė, kad jie nepageidaujami, kad eitų į savo stovyklavietę, bet jie nereagavo į tuos pasakymus. Tada A. L. paėjo toliau nuo laužo, norėdamas paskambinti poilsiavietės šeimininkei. Prie jo iš nugaros priėjo daugiau nei du jaunuoliai ir kažkuris iš jų trenkė A. L., jie susistumdė, A. L. nugriuvo ant žemės, jį pradėjo spardyti, pribėgo ir kiti jaunuoliai ir visi spardė A. L.. Iš pradžių A. L. spardė tie keli jaunuoliai, kurie buvo priėję, po to iš jų pavėsinės atbėgo ir visi kiti. Iš viso A. L. spardė septyniese. E. D. su smilkstančiu pagaliu trenkė gulinčiam A. L.. Po to jie nuėjo. A. L. buvo stipriai sužalotas, jo veidas visas buvo kruvinas.

Liudytoja V. D. teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad 2015 m. birželio mėnesį su bendraklasiais nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero atšvęsti mokslo metų užbaigimą. Nuvažiavę įsikūrė, viskas buvo gerai, kol nepradėjo ateidinėti vaikinai iš kitos kompanijos. Dažniausiai ateidinėjo D. P. ir I. K., buvo atėję ir kiti vaikinai. Kaltinamieji norėjo bendrauti, bet jų kompanija nenorėjo bendrauti su jais, sakė kaltinamiesiems, kad jie neitų prie jų, tačiau į tai kaltinamieji nereagavo. Kaltinamieji juos įžeidinėjo. A. L. nuėjo toliau nuo laužo apie 2–4 metrus ir skambino poilsiavietės šeimininkei. Tuo metu prie jo priėjo kažkurie vaikinai ir jam trenkė. Prie A. L. buvo trys jaunuoliai, kuris iš jų trenkė, ji nežino. Iš pradžių A. L. mušė trise, vėliau, kai A. L. nugriuvo ant žemės, pribėgo visi ir A. L. mušė rankomis ir kojomis. E. D. paėmė iš laužo smilkstantį pagalį. Pasibaigus muštynėms, visi nuėjo. Įvykio metu buvo tamsu, žmonių veidai nelabai gerai matėsi.

Liudytojas R. N. teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad 2015 m. birželio 5 d. vakare, apie 17–18 val., su bendraklasiais atvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero atšvęsti mokslo metų užbaigimą. Įsikūrė stovyklavietėje, buvo išsipirkę laužą, visi sėdėjo ir bendravo. Kaltinamųjų kompanija atvažiavo vėliau, jie įsikūrė kitoje stovyklavietėje. Prie jų pradėjo ateidinėti iš kaltinamųjų kompanijos jaunuoliai, ateidavo po du, po tris, dažniausiai ateidavo D. P., H. P. ir I. K.. Jie kabinėjosi, sakė, kad jiems šalta. Sakė, kad jie eitų iš stovyklavietės, bet jie nereagavo, tai išeidavo, tai vėl ateidavo. A. L. paėjo kelis metrus nuo laužo, kad galėtų paskambinti stovyklavietės savininkei, pasakė tik, kad prie jų kabinėjasi, o tuo metu priėję du jaunuoliai pradėjo A. L. stumdyti, smogė į galvą, A. L. nugriuvo ant žemės, tada pribėgo dar kokie septyni jaunuoliai ir visi pradėjo A. L. mušti, spardyti. A. L. buvo praradęs sąmonę, tačiau jį visi daužė, spardė. E. D. paėmė iš laužo pagalį ir juo trenkė gulinčiam A. L.. Toje vietoje, kur A. L. kalbėjosi telefonu, buvo prietema, bet siluetai matėsi.

Kaip matyti iš anksčiau nurodytų nukentėjusiojo A. L. parodymų, kuriam apie jo sumušimą tik kitą dieną papasakojo su juo buvę liudytojai K. B., U. Š., V. D. ir R. N., nei šie liudytojai, nei nukentėjusysis A. L. nenurodė V. Š., H. P. ir T. G. atliktų veiksmų, kurie leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą dėl jų kaltės atlikus baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus. Nukentėjusysis A. L. ir minėti liudytojai pirmosios instancijos teisme neišskyrė ir nedetalizavo V. Š., H. P. ir T. G. veiksmų nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu, o liudytojai abstrakčiai teigė, kad A. L. mušė, spardė visi.

Kolegijos nuomone, nėra pagrindo remtis vien paminėtų liudytojų parodymais, jog spardė ir mušė gulintį A. L. septyniese, kadangi specialisto išvadoje nurodyta, jog jo kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo tik ne mažiau nei trijų poveikių, o tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą vartojo V. Š., H. P. ir T. G., nepatvirtina kiti byloje surinkti neginčijami įrodymai.

Kaip minėta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota kad A. L. sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje, dešinės ausies kaušelyje ir dešiniame dilbyje, galvos smegenų sukrėtimas padaryti ne mažiau nei trimis trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus galvą, veidą ir dešinį dilbį. Iš 2015-06-23 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad liudytojas K. B. atpažino V. Š., H. P. ir T. G. kaip asmenis, 2015-06-06 mušusius A. L., tačiau, įvertinus anksčiau aptartus nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų parodymus, kitą bylos medžiagą, matyti, kad K. B. 2015 m. birželio 6 d. matė atpažintus asmenis ilgą laiką, nes konfliktas kilo apie 2.30 val., ir šventusius gimtadienį dalyvius nustatė naudojantis „(duomenys neskelbtini)“ programa, todėl vien toks atpažinimo veiksmas nelaikytinas neginčijamu kaltės įrodymu, nes kitų objektyvių V. Š., H. P. ir T. G. kaltę dėl šio nusikaltimo patvirtinančių įrodymų nėra.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. L., liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. ar nuteistųjų V. Š., H. P. ir T. G. parodymus aiškinant aplinkybes dėl konfliktinės situacijos ir į tai, kad nei nukentėjusysis A. L., nei liudytojai nenurodė V. Š., H. P. ir T. G. atliktų veiksmų, nesant kitų patikimų įrodymų, negalima daryti vienareikšmės išvados, kuri leistų pagrįsti V. Š., H. P. ir T. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiojo A. L. ir minėtų liudytojų parodymų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų analizė suponuoja išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog V. Š., H. P. ir T. G. dalyvavo konflikte prieš nukentėjusįjį. Liudytojų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymai, kad visi kaltinamieji smurtavo A. L. atžvilgiu, nenurodant, kokius veiksmus A. L. atžvilgiu atliko V. Š., H. P. ir T. G., o apsiribojant teiginiu: „visi spardė“, nėra pakankamas V. Š., H. P. ir T. G. kaltės įrodymas. Be to, liudytoja V. D. nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo tamsu ir žmonių veidai nelabai gerai matėsi, liudytojas R. N. taip pat parodė, kad toje vietoje, kur A. L. kalbėjosi telefonu, t. y. vietoje, kur įvyko konfliktas, buvo prietema, matėsi tik siluetai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad, pasak liudytojų, byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo tamsu, žmonių veidai nelabai gerai matėsi, matėsi tik siluetai, ir kad liudytojai skirtingai nurodo kaltinamųjų veiksmus, neduota pagrindo daryti neginčijamos išvados dėl V. Š., H. P. ir T. G. kaltės.

Nesant kitų nenuginčijamų įrodymų apie V. Š., H. P. ir T. G. vartotą fizinį smurtą nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Š., H. P. ir T. G. dalyvavo kitų nuteistųjų grupėje bendrais veiksmais sukeliant fizinį skausmą ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. L. ir tokiais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, yra prielaidų pobūdžio ir nepagrįsta įrodymais, nes ir nukentėjusysis A. L. nurodė konfliktavęs tik su nuteistaisiais D. P. ir I. K..

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr., Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nepavyko pašalinti abejonių ir surinkti neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. Š., H. P. ir T. G. veiksmų padarymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 str. 3 d.) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį V. Š., H. P. ir T. G. atžvilgiu. Nuteistųjų V. Š., H. P., T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliaciniai skundai yra pagrįsti, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistieji V. Š., H. P., T. G. išteisintini, kadangi neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Atitinkamai iš Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio nustatomosios dalies šalintina aplinkybė, kad kiti šioje byloje nuteisti asmenys nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrais tyčiniais veiksmais kartu su V. Š., T. G. ir H. P.. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis T. G. ir jo atstovė pagal įstatymą Z. V. apeliaciniu skundu prašo T. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistieji V. Š., H. P., T. G. nagrinėjamu atveju išteisintini, kadangi neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), nuteistojo T. G. ir jo atstovės pagal įstatymą Z. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas, jeigu neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys atmetamas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų A. L. ir L. L. civiliniai ieškiniai – dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo priteisti iš visų nuteistųjų solidariai, o (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, patirtos suteikiant nukentėjusiajam A. L. asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo priteistas iš kiekvieno nuteistojo lygiomis dalimis. Nepasitvirtinus visiems kaltinimams ir V. Š., T. G. ir H. P. išteisinant, atitinkamai civiliniai ieškiniai nukentėjusiųjų A. L. ir L. L. naudai bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš V. Š., T. G. ir H. P. nepriteistini, šioje dalyje nuosprendis keistinas. Padarytą žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, patirtą suteikiant nukentėjusiajam A. L. asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat nukentėjusiųjų A. L. ir L. L. patirtą turtinę ir neturtinę žalą turi visiškai atlyginti D. P., I. K. ir E. D..

Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendis dėl V. Š., T. G. ir H. P. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas ir šių asmenų atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, naikintinas ir skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas jų piniginėms lėšoms.

Dėl nuteistojo E. D. kaltės

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad E. D. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad E. D. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors nuteistasis E. D., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, apeliaciniu skundu ir prašo jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, tačiau tai, kad jis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo A. L. atžvilgiu ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina: nukentėjusiojo A. L., kaip liudytojų apklaustų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymai pirmosios instancijos teisme, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2015 m. birželio 23 d. protokole, taip pat specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys. Nukentėjusysis A. L. apklausiamas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kitą dieną po sumušimo klasės draugai jam pasakojo, jog tuo metu, kai jis buvo praradęs sąmonę, prie jo buvo subėgę visi kaltinamųjų pavėsinėje buvę asmenys ir visi jį mušė, spardė, o E. D. iš laužo paėmęs pagalį juo trenkė jam per nugarą. Liudytojas K. B. apklausiamas apylinkės teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. L. nugriuvus ant žemės, subėgę visi jaunuoliai iš kaltinamųjų kompanijos jį puolė spardyti, o E. D. iš laužo pasiėmė smilkstantį pagalį ir trenkė gulinčiam A. L.. Šiuos liudytojo K. B. parodymus patvirtina ir 2015 m. birželio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame nurodyta, kad liudytojas K. B. atpažino E. D. kaip asmenį, 2015-06-06 mušusį A. L., ir nurodė, jog E. D. iš laužo ištraukęs degančią šaką ja sudavė ant žemės gulinčiam A. L. (1 t. 74–82 b. l.). Liudytojai U. Š., V. D., R. N. patvirtino liudytojo K. B. parodymus apylinkės teismo teisiamajame posėdyje ir parodė, kad A. L. nugriuvus ant žemės, E. D. su smilkstančiu pagaliu trenkė gulinčiam A. L.. Nukentėjusiojo A. L. ir liudytojais apklaustų K. B., U. Š., V. D. ir R. N. parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad atlikus tyrimą nustatyta, jog A. L. sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės akies srityje, dešinės ausies kaušelyje ir dešiniame dilbyje, galvos smegenų sukrėtimas padaryti ne mažiau nei trimis trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais paveikus galvą, veidą ir dešinį dilbį, sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai; padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Aprašomojoje dalyje nurodyta, kad Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos istorijoje įrašyta, jog A. L. gydėsi Vaikų chirurgijos ortopedijos traumatologijos skyriuje nuo 2015-06-06 iki 2015-06-09. Kreipėsi 13.55 val., nurodė, jog buvo naktį sumuštas. Stebimi daugybiniai kūno sumušimai, skausmingumas veide ir dešinio riešo srityje. Nustatytas galvos smegenų sukrėtimas (1 t. 115 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo E. D. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi tai, kad E. D. panaudojęs fizinį smurtą kartu su kitais asmenimis sukėlė nukentėjusiajam A. L. fizinį skausmą, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, įrodyta.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. D. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir E. D. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam E. D. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo E. D. apeliacinio skundo teiginius, kad jis nukentėjusiojo nemušė, niekam nesudavė nė vieno smūgio, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Teisėjų kolegija atmeta ir nuteistojo D. P. parodymus apylinkės teisme, kad jis, o ne E. D. smilkstančiu pagaliu sudavęs nukentėjusiajam A. L. ir vertina nuteistojo D. P. parodymus kaip norą padėti išvengti atsakomybės E. D., nes juos paneigia įrodymų visuma: liudytojai U. Š., V. D., R. N. ir K. B. patvirtino nusikalstamus E. D. veiksmus, kad būtent E. D., o ne D. P., iš laužavietės paimta degančia šaka sudavė gulinčiam nukentėjusiajam A. L. į nugaros sritį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. D. atžvilgiu, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. D. padarytą veiką, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį E. D. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017-01-09 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, nurodant, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. D., išlaidas sudaro 86,85 Eur advokato užmokestis ir prašant jas priteisti iš nuteistojo E. D.. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

Lietuvos Respublikos BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. D. nepriteistinos, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š., T. G. ir H. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

V. Š., T. G. ir H. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, H. P. skirta bausmė buvo subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu skirta bausme ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, H. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, panaikinti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kurioje solidariai iš D. P. (P.), V. Š., I. K., E. D., T. G., H. P. priteista 300 EUR nukentėjusiajam A. L. neturtinei žalai atlyginti ir 20 EUR nukentėjusiajai L. L. turtinei žalai atlyginti, nurodant, kad 300 EUR neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo A. L. naudai ir 20 EUR turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiosios L. L. naudai priteisiamas solidariai iš D. P. (P.), I. K., E. D..

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kurioje iš D. P. (P.), V. Š., I. K., E. D., T. G., H. P. priteista po 24,43 EUR iš kiekvieno Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtoms išlaidoms dėl nukentėjusiojo A. L. gydymo atlyginti, nurodant, kad Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtų išlaidų dėl nukentėjusiojo A. L. gydymo atlyginimas priteisiamas iš D. P. (P.), I. K., E. D. po 48,85 Eur iš kiekvieno.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas 2015-11-25 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės nutarimu Nr. S5-54875 skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. Š. piniginėms lėšoms, laikomoms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), T. G. piniginėms lėšoms, laikomoms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), H. P. piniginėms lėšoms, laikomoms AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Iš Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad D. P. (P.), I. K., E. D. nusikalstamą veiką padarė bendrais tyčiniais veiksmais su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, kartu su V. Š., T. G. ir H. P..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo E. D. priteisti valstybės naudai 86,85 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas atmesti.