- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-203-579-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-3-00003-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Algimantas Smolskas
- Kaltinamasis
- N. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, privatiems kaltintojams A. Š., B. Š., išteisintajam N. K., jo atstovei Ritai Petručionytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų B. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo
N. K. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.
B. Š. ir A. Š. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
privatūs kaltintojai B. Š. ir A. Š. N. K. kaltino padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tuo, kad jis nuo 2009-11-17 9 val. 45 min. iki 2010-03-22 11 val. Kauno miesto apylinkės teisme, adresu Kaunas, Laisvės al. 103, teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti juos bei pakirsti pasitikėjimą jais – teigdamas, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nelegaliai, kad B. ir A. Š. jam buvo skolingi atlyginimo 6150 Lt, minėtą pinigų sumą paėmė iš B. Š. kaip atlygį už jo nelegalų darbą įmonėje, juos, kaip savo buvusius darbdavius, charakterizavo kaip asmenis, darančius nusikaltimus valstybės finansų sistemai – iš Vokietijos įvežtų įrengimų skaičių dokumentuose nurodydavo sumažintą, dalį jų nuslėpdami, juos įveždami nelegaliai.
Be to, privatūs kaltintojai N. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kaltino tuo, kad jis 2009-11-30 Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI), esančiai Kaune, Europos pr. 105, paduodamas pareiškimą, kuris priimtas (duomenys neskelbtini), paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti juos bei pakirsti pasitikėjimą jais – pranešdamas apie nebūtus A. Š. ir B. Š. veiksmus, kad neva B. Š. ir A. Š. verčiasi komercine-ūkine veikla per juridinį asmenį UAB (duomenys neskelbtini), klastodami buhalterinės apskaitos dokumentus, dirbdami „juodais pinigais“, slėpdami ir nemokėdami mokesčių bei nelegaliai samdydami darbuotojus, ko pasekoje nuo 2009-12-08 iki 2009-12-15 B. ir A. Š. įmonėje buvo atliktas operatyvinis įmonės veiklos ir buhalterinių dokumentų patikrinimas.
Šalies argumentai
Privatūs kaltintojai B. Š. ir A. Š. skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti keistinas. Teismas nenagrinėjo kaltinimo aplinkybių, ar kaltinamojo viešai išsakyti teiginiai gali pažeminti nukentėjusiuosius ir pakirsti aplinkinių pasitikėjimą jais. Apeliantų manymu teismas neteisingai konstatavo, kad viešame teismo posėdyje galima kalbėti ką nori, bei neteisingai aiškino, jog nukentėjusieji patys kalti dėl viešai paskleistos informacijos, nes neprašė uždaro teismo posėdžio. Nukentėjusiųjų teigimu toks išteisintojo elgesys negali būti vertinamas sąžiningu pranešimu apie padarytą nusikalstamą veiką, nes išteisintajam buvo žinoma kreipimosi į teisėsaugos institucijas tvarka. Taip pat nurodoma, jog nukentėjusieji negalėjo iš anksto žinoti, kad teismo posėdyje bus paskleistos tokios žinios. Teismas nepasisakė dėl to, kad rašyti šmeižikišką skundą Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pakurstė jo buvusi advokatė civilinėje byloje po to, kai civilinė byla baigėsi nukentėjusiųjų naudai.
Skunde taip pat nurodoma, jog teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 1998-05-15 nutarime Nr. 14 pateiktu išaiškinimu civilinėse bylose dėl žeminančių asmens garbę ir orumą žinių paskleidimo pagal seną 1964 metų civilinį kodeksą, neatsižvelgdamas į tai, kad procesas vyksta pagal baudžiamojo proceso nuostatas.
Vertinant išteisintojo veiksmus kaip šmeižiančius, nesąžiningus, apeliantai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-07 nutartimi byloje Nr. 3K-3-97/2011, kur tikrovės neatitinkanti ir galinti pakenkti nukentėjusiajam informacija buvo paskleista savivaldybės posėdyje.
Nukentėjusieji taip pat teigia, jog teismas nemotyvuotai pasisakė apie mokesčių inspekcijos pažymą, kurioje nurodoma, jog UAB (duomenys neskelbtini) patikrinus veiklą pažeidimų nerasta. Apeliantų manymu teismas, motyvuotai neaprašęs, kaip turi atrodyti išsami pažyma, neapklausęs ją surašiusio asmens, nepagrįstai šią pažymą vertino kaip formalią ir neinformatyvią.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, kad civilinėje byloje ir Kauno apskrities VMI kaltinamasis viešai paskleidė apie nukentėjusiuosius tikrovės neatitinkančią informaciją, pakenkusią jų reputacijai, tačiau teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ištyrė oficialius rašytinius įrodymus ir klaidingai parašė jų turinį, bylą išsprendė tik formaliai ir neatsakė į klausimus: 1) ar paskleista informacija atitinka tikrovę; 2) kodėl kaltinamasis tariamą nuomonę išreiškė jam patogiu laiku ir ar tai laikytina sąžiningu nuomonės reiškimu, bei sąžiningu kreipimusi dėl tariamo nusikaltimo į valstybės institucijas, kurios neatlieka baudžiamojo persekiojimo; 3) ar kaltinamojo išsakyta informacija laikytina pranešimu apie padarytą kriminalinį nusikaltimą; 4) kas buvo nagrinėjama civilinėse bylose ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymoje; 5) ar kaltinamojo kreipimasis žodžiu į teisėsaugos institucijas pranešdamas apie nusikaltimus, praėjus šešiems metams, laikytinas sąžiningu; 6) kodėl kaltinamasis nesikreipė į teisėsaugos institucijas vykstant civilinei bylai Nr. 2-657-199/2009; 7) kokios svarbios bylai aplinkybės buvo atskleistos LR AT 1998-05-15 nutarime Nr. 14, ir kuo jos panašios ar analogiškos šiai bylai; 8) ar išteisinus kaltinamąjį jos paskleista informacija tapo atitinkančia tikrovę. Be to, pareiškėjų manymu, teismas nebuvo objektyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privatūs kaltintojai ir prokurorė prašė skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo atstovė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino N. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. jam nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.
Kaip jau minėta, privatūs kaltintojai N. K. kaltino tuo, kad jis teismo posėdžio metu civilinėje byloje, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, pasakodamas apie savo darbą UAB (duomenys neskelbtini), nurodė, jog bendrovėje dirbo nelegaliai, kad Š. jam liko skolingi, charakterizavo juos kaip asmenis, darančius nusikalstamas veikas, taip paskleisdamas apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti juos bei pakirsti pasitikėjimą jais.
Taigi šiuo atveju, kaip tvirtina savo skunde apeliantai, tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos teismo posėdžių metu. Teismų praktikoje teismo procesas suprantamas kaip bylos aplinkybių tyrimas ir tai apima teismo posėdžiuose sakomas kalbas bei pasisakymus. Šios taisyklės taikomos teismo proceso dalyviams. Išteisintasis buvo nagrinėtos civilinės bylos Nr.(duomenys neskelbtini ) dalyvis – ieškovas. Paskleidimas sietinas su tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimu kuriuo nors būdu (privačiame pokalbyje, viešame pasisakyme ir pan.) bent vienam trečiajam asmeniui, išskyrus asmenį, kurį jie liečia.
Tuo pačiu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams (teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims), dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, taip pat tokių duomenų nenurodė ir apeliantai savo skunde, kad N. K. pasisakymus būtų girdėję kiti (tretieji) asmenys, kad išteisintojo kalbų turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo civilinėje byloje N. K. kalbų turinys tapo žinomas (būtų paskleistas) trečiajam asmeniui.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 2.24 straipsnis įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t. y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad garbės ir orumo gynimo nuostatos netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas ar teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Taigi ši nuostata nustato absoliutų imunitetą (nes nėra siejama su jokiomis sąlygomis) atsakomybei dėl garbės ir orumo teisminio nagrinėjimo asmenims, teikiantiems duomenis teismo procese. Teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė dar nereiškia, jog kito asmens teises pažeidžiančiam asmeniui atsakomybė visiškai netaikoma. Ji gali būti taikoma tame procese, kuriame procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujama (CK 95, 162 str.). Be to, civilinės bylos nagrinėjimo metu apklausiami kaip liudytojai asmenys įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o kai šmeižiama turint tikslą, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas asmeniui, veika gali būti kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikalstamą veiką (BK 235 str., 236 str.). Reikia pažymėti ir tai, kad civilinėje byloje, kurią nurodo apeliantai N. K. civilinis ieškinys buvo patenkintas pilnai (104-116 T. 2).
Dėl to, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad išteisintojo teiginiai (paaiškinimai) teismui nelaikomi tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu BK 154 str. prasme, o tai reiškia, kad N. K. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų, sudarančių BK 154 str. 1 d. sudėtį, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
Taip pat nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir dėl to, kad N. K. nepagrįstai išteisintas dėl to, kad Kauno apskrities VMI paduodamas pareiškimą paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti juos bei pakirsti pasitikėjimą jais, nurodydamas, jog B. Š. ir A. Š. verčiasi komercine-ūkine veikla per juridinį asmenį UAB (duomenys neskelbtini), klastodami buhalterinės apskaitos dokumentus, slėpdami ir nemokėdami mokesčių, nelegaliai samdydami darbuotojus.
Kaip jau minėta anksčiau šioje nutartyje, teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, kad duomenys yra paskleisti kreipimesi (pareiškime, skunde) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi aiškintis, ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomu pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo ar pareiškimo tyrimu) asmenims. Šioje byloje nenustatyta (apeliantai tokių duomenų taip pat nepateikė), jog minėto skundo turinį pareigūnai būtų paskleidę tretiesiems asmenims, t. y. asmenims, kurie nesusiję su skundo nagrinėjimu. N. K. pateikė pareiškimą atvirai, nurodydamas savo asmens duomenis, gyvenamąją vietą, telefono numerį, jame išdėstė aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, nurodė asmenis (kitus duomenis), kurie galėtų patvirtinti jo nurodytą informaciją. Todėl net ir ta aplinkybė, kad, kaip tvirtina apeliantai (rašytinių įrodymų apie tai jie nepateikė), jokių pažeidimų patikrinimo metu UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyta, nesudaro pagrindo teigti, kad N. K. kreipimasis į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokesčių slėpimo, nelegalaus darbo, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, yra tikrovės neatitinkančios ir nukentėjusiuosius žeminančios informacijos paskleidimas, t. y., šmeižimas. N. K. veiksmuose nenustatytas būtinas objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Be to, teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas (tame tarpe ir VMI) numato ne tik Konstitucija, bet ir Baudžiamojo proceso kodeksas, mokesčių administravimo, kiti įstatymai.
Todėl pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad kreipdamasis į valstybės instituciją su pranešimu apie galimai padarytus teisės pažeidimus nėra tikrovės neatitinkančio informacijos galinčios paniekinti ar pažeminti asmenį, paskleidimas (nėra šmeižimas BK 154 str. prasme).
Taigi skundžiamas nuosprendis yra teisingas, keisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
privačių kaltintojų B. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.