- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- e2-236-798/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00490-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- R. G.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria išaiškinta teisėjo 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliucija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 30 d. teisėjo rezoliucija, buvo iš dalies patenkintas R. G. prašymas dėl termino pratęsimo, t. y. terminas įmonės turto ir visų dokumentų perdavimui pratęstas iki 2020 m. gruodžio 31 d., o kitoje dalyje prašymas (dėl dokumentų ir turto perdavimo procedūros leisti vykdyti etapais pagal pasiruošimo tam galimybes, suderinus terminus su administratoriumi) atmestas.
2. Advokatas Mindaugas Paukštė 2020 m. gruodžio 7 d. paprašė teismo išaiškinti aukščiau nurodytą teisėjo rezoliuciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 8 d. nutarė išaiškinti, kad 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliucija yra pratęstas terminas, nustatytas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, per kurį bankrutuojančios įmonės valdymo organai įpareigoti perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kitus prašymus pirmosios instancijos teismas atmetė. Nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Plieninis skydas“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 12 d. Minėtoje nutartyje, iškėlus bankroto bylą teismas įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. R. G. pateikus prašymą dėl termino pratęsimo, teismas įvertinęs motyvus, nutarė tenkinti prašymą ir pratęsti terminą būtent teismo įpareigojimui – bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus – įvykdyti. Teismas pabrėžė, kad termino perduoti administratoriui turtą ir dokumentus pratęsimas savaime nesukuria teisės vadovui prašyti, o administratoriui pareigos atiduoti atgal perduotą turtą ir dokumentus. Šis įpareigojimas yra skirtas ne nemokumo administratoriui, o būtent bankrutuojančios įmonės valdymo organams, todėl prašymai įpareigoti administratorių vykdyti teismo rezoliuciją bei paskirti baudą, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat šiuo metu byloje nėra pagrindo spręsti administratoriaus nušalinimo klausimo. Teismas pažymėjo, kad nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo duotas įpareigojimas įmonės valdymo organams perduoti administratoriui turtą bei dokumentus yra privalomas ir už jo nevykdymą gali būti paskirta bauda.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskirajame skunde apeliantas R. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti šį klausimą iš esmės, t. y. išaiškinti 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliuciją iš naujo. Apeliantas nurodė, kad susipažinęs su pirmosios instancijos teismo rezoliucija, kuria patenkintas R. G. prašymas dėl termino pratęsimo, pateikė bankroto administratoriui prašymą grąžinti jam jau perduotas patalpas (duomenys neskelbtini), su jose esančiais daiktais ir dokumentais, tačiau bankroto administratorius prašymo neįvykdė, pareiškęs, kad teismo rezoliucija yra skirta ne bankroto administratoriui, o įmonės valdymo organams. Pirmosios instancijos teismas, nutaręs išaiškinti, kad 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliucija yra pratęstas terminas, nustatytas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, per kurį bankrutuojančios įmonės valdymo organai įpareigoti perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, rezoliuciją išaiškino netiksliai ir klaidinančiai. Teismas klaidingai nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis yra taikoma tik bendrovės vadovui, kadangi viena iš esminių bankroto administratoriaus funkcijų yra priimti teikiamus dokumentus bei juos analizuoti, tačiau šiuo atveju, nurodžius, kad pareiga kyla tik bendrovės valdymo organui, bet kokia bankroto administratoriaus funkcija yra panaikinama ir leidžiama savavaliauti. Netinkamai aiškinant 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį, o būtent, kad dokumentų ir turto perdavimas yra tik valdymo organo pareiga, o bankroto administratorius neturi pareigos priimti dokumentus ir turtą, būtų pažeidžiamos valdymo organo teisės perduoti turtą, kadangi šiuo atveju susiklostė padėtis, kai valdymo organas fiziškai perdavė, o bankroto administratorius fiziškai perėmė turtą ir dokumentus, tačiau valdymo organas tik netiesioginiais įrodymais gali grįsti tinkamą dokumentų ir turto perdavimą, kas sąlygoja civilinę vadovo atsakomybę, nors pats bankroto administratorius turto ir dokumentų neperėmė, kadangi tokio dokumento nėra ir šiuo metu juo fiziškai naudojasi. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išaiškinti bankroto administratoriaus teisę nesudaryti turto ir dokumentų priėmimo-perdavimo akto ir tuo pagrindu atsisakyti grąžinti vadovui dokumentus, taip pat išaiškinti, ar nemokumo administratorius turi teisę uždrausti vadovui patekti į tinkamai neperduotas bankrutuojančiai įmonei priklausančias patalpas bei, ar nesudarius priėmimo-perdavimo akto bankroto administratorius turi teisę vertinti turtą, kuris priklauso bankrutuojančiai įmonei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliantas atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti šį klausimą iš esmės, t. y. išaiškinti 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliuciją iš naujo. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 30 d. teismo rezoliucija, buvo iš dalies patenkintas R. G. prašymas dėl termino pratęsimo, t. y. terminas įmonės turto ir visų dokumentų perdavimui pratęstas iki 2020 m. gruodžio 31 d., o kitoje dalyje prašymas (dėl dokumentų ir turto perdavimo procedūros leisti vykdyti etapais pagal pasiruošimo tam galimybes, suderinus terminus su administratoriumi) atmestas.
7. Taigi, apeliantas, formuluodamas atskirojo skundo reikalavimus siekė, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 30 d. rezoliucija būtų išaiškinta kitaip nei tą padarė pirmosios instancijos teismas.
8. Sprendžiant byloje kilusį klausimą, ar apeliantas gali paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties dėl rezoliucijos išaiškinimo, visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą, ar pirmosios instancijos teismas termino pratęsimo klausimą turėjo teisę išspręsti rezoliucija. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą civilinio proceso kodekse numatytais atvejais procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo arba informacinėje teismų sistemoje LITEKO pažymi, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Teisėjo rezoliucija neskundžiama (CPK 290 straipsnio 5 dalis). CPK 77 straipsnio, reglamentuojančio procesinių terminų pratęsimą, 3 dalis numato, kad pratęsdamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją. Atsisakydamas patenkinti prašymą dėl procesinio termino pratęsimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį. Taigi, darytina išvada, kad pratęsdamas procesinį terminą įmonės turto ir visų dokumentų perdavimui iki 2020 m. gruodžio 31 d. teismas turėjo teisę priimti rezoliuciją.
9. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad išimtiniais atvejais, kai teisėjo rezoliucija išspręstas procesinis klausimas užkerta kelią tolesnei bylos eigai, toks procesinis veiksmas gali būti skundžiamas pateikiant dėl jo atskirąjį skundą. Kasacinis teismas išaiškino, kad vien tik procesinio veiksmo įforminimas teisėjo rezoliucija neturėtų būti kliūtis pasinaudoti teise į apeliaciją, nes pagal CPK 290 straipsnio 6 dalį klausimai, kurie CPK nustatytais atvejais sprendžiami teisėjo rezoliucija, taip pat gali būti išspręsti nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-421/2016).
10. Kadangi priimta teisėjo rezoliucija patenkinti apelianto prašymą dėl termino pratęsimo neužkerta kelio bylos nagrinėjimui, spręstina, kad ji negali būti apeliacijos objektu.
11. Be to, CPK 278 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Procesinių teismo sprendimų kategorijai yra priskiriamos teismo nutartys ir sprendimai. Nors CPK nenumato rezoliucijos sąvokos išaiškinimo, CPK teisėjo priimta rezoliucija yra įvardijama kaip procesinis veiksmas (pavyzdžiui, CPK 137 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, nors CPK ir neįtvirtina kategoriško draudimo išaiškinti teisėjo priimtą rezoliuciją, spręstina, kad visgi rezoliucija nepatenka į procesinio sprendimo kategoriją CPK 278 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ji neaiškintina.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atskirajame skunde apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išaiškinti bankroto administratoriaus teisę nesudaryti turto ir dokumentų priėmimo-perdavimo akto ir tuo pagrindu atsisakyti grąžinti vadovui dokumentus, taip pat išaiškinti, ar nemokumo administratorius turi teisę uždrausti vadovui patekti į tinkamai neperduotas bankrutuojančiai įmonei priklausančias patalpas bei, ar nesudarius priėmimo-perdavimo akto bankroto administratorius turi teisę vertinti turtą, kuris priklauso bankrutuojančiai įmonei. Pažymėtina, kad šie apelianto prašymai ir šioje dalyje dėstomi argumentai bei samprotavimai apie nemokumo administratoriaus teises ir galimai daromus pažeidimus bankroto byloje yra niekaip nesusiję su teismo rezoliucija, kuria apeliantui, kaip bankrutuojančios bendrovės vadovui, terminas įmonės turto ir visų dokumentų perdavimui pratęstas iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad priimta teisėjo rezoliucija nesukuria jokių teisių ir pareigų nemokumo administratoriui, kadangi tokių pareigų nemokumo administratoriui nesukūrė ir 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria UAB „Plieninis skydas“ iškelta bankroto byla toje dalyje, kurioje nurodyta, kad iškėlus bankroto bylą teismas įpareigoja bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi, nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad nemokumo administratoriui teisėjo rezoliucija sukūrė pareigą grąžinti bankrutavusios bendrovės vadovui jau perduotą įmonės turtą, kadangi ja buvo pratęstas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nustatytas terminas bankrutuojančios įmonės valdymo organams. Pažymėtina ir tai, kad šia nutartimi nėra sprendžiamas nemokumo administratoriaus atsakomybės dėl netinkamai vykdomų pareigų klausimas.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pasibaigus terminui, iki kurio apeliantui buvo nustatyta prievolė perduoti bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui, nelieka teisinio pagrindo apeliacine tvarka nagrinėti apelianto atskirojo skundo, kadangi šio klausimo išsprendimas nesukels byloje dalyvaujantiems asmenims teisinių pasekmių. Tai reiškia, kad skundžiama nutartis nebegali būti apeliacijos objektu, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nevertina, o apeliacinį procesą, pradėtą pagal apeliantės atskirąjį skundą, nutraukia (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto R. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties.