Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant ją per šį laikotarpį nuo 22.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto būti namuose.

Nuosprendžiu iš I. A. V. B. naudai priteista 258,82 Lt (du šimtai penkiasdešimt aštuoni litai) turtinės žalos atlyginimo ir 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. A. nuteista už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogaus sveikatą, t. y. ji 2012 m. balandžio 29 d., apie 00.00 val., atvykusi pas V. B., gyvenančią adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., po konflikto dėl tarpusavio nesutarimų, nukentėjusiajai V. B. būnant prieangyje ir ketinant uždaryti duris, o I. A. būnant lauko pusėje, sugriebė V. B. ranka už drabužių ties krūtine, stipriai patraukė į save ir parbloškė ant metalinių grotelių, gulėjusių prie įėjimo į namą. Dėl to nukentėjusiajai V. B. buvo padarytas kairio kelio sąnario srities sumušimas, lydimas kairio blauzdikaulio išorinio krumplio įspaustinio lūžio, kas yra vertinama kaip nesunkus kūno sužalojimas, tai yra nesunkiai sutrikdė V. B. sveikatą.

Be to, byloje yra apeliantės paaiškinimas, kurį ji rašė Elektrėnų policijos komisariate, galvodama, kad rašo skundą dėl savo užpuolimo. Dėl teisinių žinių neturėjimo, nežinojimo kuo skiriasi skundas nuo paaiškinimo, rašė tai, ką jai liepė rašyti policijos pareigūnas, nes buvo įsitikinusi, kad baudžiamoji byla bus iškelta V. B., o ne jai. Apeliantės dukra S. A. ir M. K. ją matė iš karto po įvykio ir teismui paaiškino, kad ji buvo sumušta. Tačiau apeliantės artimųjų parodymai vertinami nebuvo, medicininių dokumentų išrašas taip pat nebuvo pripažintas įrodymu, patvirtinančiu jos parodymus. V. B. pati paskatino nuteistosios atvykimą pas ją į namus. Apeliantė teigia, kad tik po įvykio suprato, jog nukentėjusioji iš anksto ruošėsi ją sumušti ir apkaltinti jos sužalojimu.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniam skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nesutinkant, kad I. A. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Vertinant apeliacinį skundą nurodytu aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma, juos palyginus tarpusavyje, o ne vadovaujantis išimtinai vienu kuriuo nors įrodymu.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, I. A. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Minėta veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, joje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012 m. liepos 23 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog V. B. nustatytas kairio kelio sąnario srities sumušimas, lydimas kairio blauzdikaulio išorinio krumplio įspaustiniu lūžiu. Sužalojimas padarytas nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, tiek suduodant smūgį į kairio kelio sąnario išorinio paviršiaus sritį, tiek minėta kūno sritimi atsitrenkus į kietą buką ribotą paviršių (pvz., griūvant), galimai įvykio nurodytu būdu bei laiku. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kairio blauzdikaulio išorinio krumplio įspaustinio lūžio V. B. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Akcentuotina, jog specialisto išvadoje V. B. nurodė, kad sužalojimai jai buvo padaryti tokiomis aplinkybėmis: 2012 m. balandžio 28 d., prieš vidurnaktį, į namus užėjo pažįstama neblaivi I. A., kuri vaikščiojo po namus, šūkavo, keikėsi, stumdėsi, bandė draskytis, nenorėjo išeiti iš namų. Kilus triukšmui, atsibudo dukra su žentu, žentas išlydėjo moterį iš namų, bandant uždaryti duris I. A. stvėrė ją (V. B.) ir bloškė prie durų ant žemės. Ji griūdama ant kairio šono, keliu trenkėsi į metalines groteles (kojoms valyti), buvusias prie durų. Bandant atsistoti, atsirado skausmas kairiame kelyje. 2013 m. kovo 20 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji V. B. įvykio vietoje, tai yra prie savo gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., nurodė vietą kur ji, 2012 m. balandžio 28 d. buvo sužalota bei paaiškino sužalojimo padarymo aplinkybes.

Pažymėtina, jog apeliantė nesutinka, jog specialisto išvadoje nurodyti padariniai atsirado dėl jos veiksmų. Tačiau kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios bei liudytojo A. Š. parodymų, apklausiami tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, jie abu patvirtino jog įvykio metu A. Š. paėmęs už rankos nuteistąją bandė išvesti iš nukentėjusiosios gyvenamojo namo į lauką ir tik išėjus pro duris, nuteistoji vėl grįžo atgal, griebė priešais ją stovinčią V. B. už drabužių ir patraukė į save. Nukentėjusioji nugriuvo ant metalinių grotelių, buvusių šalia durų. Netikėti minėtais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juose apibūdintas sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka specialisto išvadą, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, tiek suduodant smūgį į kairio kelio sąnario išorinio paviršiaus sritį, tiek minėta kūno sritimi atsitrenkus į kietą buką ribotą paviršių (pvz., griūvant). Aukščiau nurodytų įrodymų visuma buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui pripažinti I. A. kalta padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Akcentuotina, kad nei liudytojas M. K., nei liudytoja S. A. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, jo aplinkybių nematė, todėl jų parodymai nei paneigia, nei patvirtina apeliantės kaltę. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir motyvuotas.

Akcentuotina ir tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinimai šioje byloje buvo pateikti tik I. A.. Kaip jau buvo minėta, ištyrus byloje surinktus įrodymus, pasitvirtino, jog I. A. veiksmuose yra Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, jos padaryta veika įrodyta byloje surinkta rašytine medžiaga bei nukentėjusiosios ir liudytojo, betarpiškai mačiusio įvykį, parodymais. Todėl I. A. skundžiamu nuosprendžiu ir buvo pripažinta kalta padarius minėtą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, V. B. ir jos artimųjų veiksmai, kuriuos kaip atliktus jos atžvilgiu nurodo apeliantė, t. y. trenkimas per galvą beisbolo lazda, spardymas kojomis, mušimas kumščiais, nėra nagrinėjamos bylos tyrimo dalykas, nes kaltinimai nurodytiems asmenims šioje byloje nepareikšti. Taigi, jokios reikšmės apeliantės veikos kvalifikacijai minėti galimai V. B. ir jos artimųjų atlikti neteisėti veiksmai neturi. Dėl to konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsamiau nesigilino į apeliantės nurodomas aplinkybes, kad konflikto metu ji taip pat buvo sumušta, ir jų nevertino. Juo labiau, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pateiktoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje esančio 2012 m. birželio 5 d. tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, jog I. A. 2012 m. balandžio 29 d., apie 10.30 val., telefonu pranešė jog V. B. iš jos rankinuko pavogė auksą bei savo žento ir dukros prašė ją sumušti, taip pat buvo suplėšyta jos rankinė. Nutarime konstatuota, kad duomenų apie tai, kad iš I. A. buvo pavogtas auksas negauta, o įvykio dalyvių veiksmuose, nors ir būtų nustatyta nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymių, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 407 str. numatyta, kad baudžiamųjų bylų, tarpe kurių yra ir veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., privataus kaltinimo bylos procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas.

Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. A. apeliacinį skundą atmesti.