- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-330-531/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00136-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Pranas Šimkus
- Civilinis ieškovas
- A. Ž.
- Civilinis atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Nuteistasis
- K. S.
- Nukentėjusysis
- A. Ž.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-09 nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; be to, iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priteista 880,88 Eur turtinės bei 897,60 Eur neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam A. Ž.; iš K. S. priteista: 22,62 Eur – proceso išlaidų valstybei, 434,43 Eur – atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam A. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. S. nuteistas už tai, kad jis 2014-03-10 apie 16.00 val., Panevėžio rajone, Staniūnų gyvenvietėje, Kėdainių – Spaustuvės – Topolių – Žiedų gatvių sankryžoje vairuodamas automobilį Chrysler Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus – nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu ir privalėdamas duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, įvažiuodamas į pagrindinį kelią, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui Renault Clio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam V. Ž., ir su juo susidūrė, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio Renault Clio keleivio A. Ž. sveikata – jam nustatyta kairio dilbio abiejų kaulų lūžiai.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-09 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, taip pat atlikti įrodymų tyrimą, paskiriant kompleksinę eismo įvykio – teismo medicininė ekspertizę. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Be to, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeidė BPK 301 str. 1 d. ir EŽTK 6 str. 2 d. nuostatas, nes rėmėsi prielaidomis, bei neteisėtu būdu gautais įrodymais – A. Ž., V. Ž., R. Ž., policijos darbuotojų parodymais. Nuteistojo teigimu, byloje esantys duomenys nepagrindžia jo kaltės ir yra prieštaringi. Pažymi, kad teisme savo kaltės nepripažino, o ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino suklaidintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, dėl ypač šališko tyrimo. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, skunde pateikia savo įvykių versiją ir byloje surinktų bei jo nurodytų aplinkybių vertinimą. Mano, kad teismas nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiesiems palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos ir taip pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nuteistojo teigimu, teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl kompleksinės teismo medicininės – autotechninės ekspertizės skyrimo. Be to, nurodo, kad siekiant nustatyti Renault Clio vairavusį asmenį neatliktas parodymų patikrinimas vietoje, eksperimentas. Mano, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio „Renault Clio“ vairuotojo A. Ž. kaltės, nes automobilį vairavo ne V. Ž.. Pažymi, kad jo teiktoje specialistų konsultacinėje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad automobilį „Renault Clio“ vairavo nukentėjusysis A. Ž.. Todėl A. Ž., V. Ž., F. Ž. ir liudytojų policijos darbuotojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Be to, teismas netinkamai įvertino liudytojos - ekspertės S. M. parodymus. Skunde atkreipiamas dėmesys į 2014-03-10 tarnybinį pranešimą (t. 1, b.l. 3 - 4), automobilių apžiūros protokolus ir keliamas klausimas dėl jų surašymo bei juose užfiksuotų aplinkybių tikrumo. Skunde taip pat teigiama, kad esant nepagrįstam nuosprendžiui, nesant jo kaltės dėl BK 281 str. l d. neteisingai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas bei kiti nuosprendžio klausimai dėl proceso ir atstovavimo išlaidų priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistas ir jo gynėjas, taip pat civilinio atsakovo atstovas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 281 str. 1 d., ginčija savo kaltę, kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikia savo įvykio versiją bei įrodymų vertinimą, taip pat teigia apie neteisingai išspręstus civilinio ieškinio, proceso ir atstovavimo išlaidų priteisimo klausimus. Tačiau išnagrinėjusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius vertina kaip nepagrįstus, ir neįžvelgia pagrindo apeliacinio skundo tenkinimui.
Apeliantas skunde pateikdamas savo argumentus iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, neteisingai įvertinti įrodymai. Tačiau apylinkės teismas, priešingai subjektyviam nuteistojo tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Nors nuteistasis ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi byloje esančiais, nuosprendyje nurodytais bei aptartais įrodymais, kurių pagrindu konstatavo nuteistojo K. S. kaltę dėl jam inkriminuotos BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jam inkriminuotos veikos nėra jokio pagrindo.
BK 281 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės. Taikant BK 281 str. 1 d. būtina nustatyti kaltininko padarytą KET pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos (KET pažeidimo) ir padarinių (nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus. Šiame punkte nustatyta taisyklė įpareigoja nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantį vairuotoją duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad kaltinime nurodytas eismo įvykis įvyko nuteistajam važiuojant šalutiniu keliu ir nelygiareikšmių kelių sankryžoje nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiuojančio V. Ž. vairuojamo automobilio Renault Clio. Būtent šis apelianto K. S. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas nulėmė 2014-03-10 eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio Renault Clio keleivio A. Ž. sveikata. K. S. kaltę patvirtina eismo įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolų duomenys, specialistų išvados, nukentėjusiųjų A. Ž. ir V. Ž., liudytojų F. Ž., M. O., A. R. parodymai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiškai pripažino ir pats K. S..
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šį eismo įvykį nulėmė jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, ir teigdamas, jog tokią išvadą teismas padarė netinkamai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, bando perkelti eismo įvykio kilimo priežastį kito automobilio – Renault Clio vairuotojui. Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas, tirdamas ir vertindamas šioje byloje esančius įrodymus, bei nustatydamas objektyvią tiesą, BPK pažeidimų nepadarė.
Kaip matyti, nukentėjusieji V. Ž. bei A. Ž. nuo įvykio pradžios davė nuoseklius, tarpusavyje sutampančius parodymus apie įvykio aplinkybes, šie parodymai nekito viso proceso metu ir atitiko ikiteisminio tyrimo metu K. S. duotus parodymus. Juos patvirtina ir byloje esantys eismo įvykio vietos bei transporto priemonių apžiūrų protokolai, planas, tarnybiniai pranešimai, liudytojos F. Ž. parodymai, specialisto išvada, kurią ekspertė patvirtino teismo posėdžio metu. Iš pastarųjų duomenų visumos seka, kad įvykio metu automobilį Renault Clio vairavo V. Ž., o A. Ž. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, kuomet jiems važiuojant pagrindiniu keliu iš šalutinio kelio pasukęs automobilis atsitrenkė į juos ir būtent šio vairuotojo – K. S. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti bei nukentėjusiojo A. Ž. sveikatos sutrikdymo priežastimi. Vien netikslios datos nurodymas viename iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų nedaro šio įrodymų netinkamu bei bendrai nesumažina minėtų objektyvių duomenų įrodomosios vertės.
Tuo tarpu apelianto K. S. parodymai proceso metu kito. Iš pradžių visiškai pripažinęs savo kaltę dėl eismo įvykio, neginčijęs V. Ž. vairavimo fakto bei nekalbėjęs apie jokį galimą jos greičio viršijimą, jis teisme pradėjo neigti savo kaltę, iškeldamas kitokias, sau palankias įvykio versijas. Tačiau jo teiginių dėl V. Ž. nevairavimo ir automobilio Renault Clio greičio viršijimo nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, bei anaiptol – paneigia aukščiau nurodyti objektyvūs duomenys ir iš dalies – taip pat paties parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas bei apelianto iniciatyva pakviestų liudytojų V. K. ir R. B. parodymų prieštaringumas vienų kitiems. Tokie šių liudytojų parodymai nelaikytini patikimais ir dėl jų pavaldumo nuteistajam, o jų prieštaringumas vienų kitiems be kita ko leidžia pagrįstai manyti apie eismo įvykio ir aplinkybių po jo nematymą bei bandymą padėti savo darbdaviui K. S. išvengti atsakomybės. Taip pat kritiškai vertintina ir apelianto kartu su skundu pateikta teismo medicinos specialistų 2014-12-30 konsultacinė išvada Nr. A-KI-248-02 (t. 3, b.l. 28-35), kuri parengta remiantis apelianto subjektyviai pateikta įvykio situacija, sau palankiai nurodomomis jos aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Joje pateikiamos išvados dėl A. Ž. padaryto sužalojimo mechanizmo („traumos metu jam teko stiprus smūgis į kairės rankos distalinę dalį iš kairės pusės, plaštakai esant fiksuotoje padėtyje ir lengvoje ekstenzijoje, galimai laikant ranka vairą, t.y. vairuojant automobilį“ (pateiktos išvados 2 p.) lygiai tiek pat patvirtina nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kad A. Ž., sėdėdamas keleivio vietoje ir laikydamas ant kelių pasisodinęs dukrą, ją apglėbęs rankomis, išorine plaštakos dalimi atsitrenkė (atsirėmė smūgio metu) į priekinę salono dalį. Taigi, toks dokumentas neturi didesnės įrodomosios galios prieš objektyviai surinktus bylos duomenis ir nepaneigia objektyvių įrodymų visumos.
Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl kompleksinės teismo medicininės – autotechninės ekspertizės skyrimo, be to mano, jog buvo būtini ir kiti procesiniai veiksmai – parodymų patikrinimas vietoje, eksperimentas. Šie argumentai nepagrįsti. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013 ir kt.). Bylą nagrinėjant teisme, ekspertizės skyrimas priklauso nuo teismo įsitikinimo dėl tokio sprendimo būtinumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė apie tokios būtinybės nebuvimą ir nepritarti tam teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje esančių objektyvių įrodymų visuma yra pakankama apelianto kaltei konstatuoti ir nesant nustatytų svarių priežasčių, pvz., anksčiau nežinomų aplinkybių, rimtų įrodymų prieštaravimų ir pan., nėra pagrindo konstatuoti, kad neatlikus aukščiau apelianto nurodytų veiksmų buvo pažeistos pirmiau nurodytos BPK normos. Tai, kad teismas nurodydamas motyvus netenkina kai kurių proceso dalyvių prašymų, savaime nereiškia BPK nuostatų pažeidimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti buvo vairuotojo K. S. padarytas KET pažeidimas, t. y. tarp apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir BK 281 str. 1 d. dispozicijoje numatytų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 281 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti nuteistąjį iš jo nėra jokio pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs K. S. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas K. S. paskyrė BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytą minimaliam dydžiui artimą baudos dydį. Tokia teismo paskirta bausmė yra ne per griežta ir teisinga.
Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su civilinio ieškinio, proceso ir atstovavimo išlaidų klausimų išsprendimu, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo sprendimu sprendžiant minėtus klausimus, todėl jų nekeičia. Nuteistojo teigimu, nesant jo kaltės pagal BK 281 str., civilinis ieškinys turi būti atmestas, o dėl, jo manymu, neteisingo proceso ir atstovavimo išlaidų priteisimo jokių motyvuotų argumentų nenurodo ir nedetalizuoja. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas dalyje dėl kaltės atmetamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo nuosprendžiu civilinio ieškinio, proceso ir atstovavimo išlaidų išsprendimo klausimai išspręsti teisingai ir jų apeliacinio skundo argumentais keisti nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia apelianto nurodoma aplinkybė dėl A. Ž. veiksmų laikant ant kelių vaiką. Civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant CK 6.250 str. nuostatų bei laikantis teismų praktikos, jis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja ir yra adekvatus padarytai žalai. Sprendžiant proceso ir atstovavimo išlaidų priteisimo klausimus, klaidų ar pažeidimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisę į nešališką teismą. Tačiau šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nesilaikyta BPK 20 str., 320 str. 3 d. nuostatų. Pagal įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto kaltės, ar kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vien apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo K. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, keisti jį ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.