Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-616/2012

Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04770-2010-6

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2012 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. 3 mėnesių 7 dienų laisvės atėmimo bausme.

Iš V. F. R. A. naudai priteista 250 Lt turtinei ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. F. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, tai yra, jis 2010-12-23, apie 17.10 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), dūrė R. A. peiliu į pilvo sritį ir nežymiai sutrikdė R. A. sveikatą.

Prokuratūros nuomone, V. F. veiksmų kvalifikavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. vertintinas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Nuosprendyje teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagytės ir plėšimo baudžiamosiose bylose” 11 punkto nuostatomis, jog jei smurtas panaudojamas siekiant išvengti sulaikymo po pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą vagystės būdu, tokia veika, atsižvelgiant į kitus veikos požymius, pobūdį ir padarinius, kvalifikuojama kaip sutaptis su veikomis, numatytomis kituose Baudžiamojo kodekso straipsniuose. Tokia teismo išvada nepagrįsta, kadangi šiuo atveju, remiantis bylos aplinkybėmis, V. F. dar nebuvo užvaldęs pagrobto turto, t. y. sulaikymo metu jis kėsinosi pagrobti svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, 6,58 Lt vertės turtą. Šią prokuratūros poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje Nr. 2K-741/2007. Prokuratūros nuomone, akivaizdu, kad skundžiamame nuosprendyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas buvo pritaikytas neteisingai, nes nebuvo atsižvelgta į plėšimo nusikalstamos veikos požymius atitinkančius bylos aplinkybes. Skunde pažymima, kad skundžiamame teismo nuosprendyje minimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo tame pačiame 11 punkte sakoma, jog „jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas.”.

Skunde nurodoma, jog įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje metu teismas nustatė, kad nukentėjusysis R. A. dirbo apsaugos darbuotoju įmonėje (duomenys neskelbtini) ir įvykio metu dirbo UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje „Iki” parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). R. A. teigimu, per įrengtas vaizdo stebėjimo kameras prekybos salėje pastebėjo vyrą, kuris paėmė 2 plastmasinius butelius alaus ir atsistojo į eilę prie kasos. Kurį laiką pastovėjęs vyras praėjo pro kasas nesumokėjęs už alų. Kasininkė dar bandė jam kažką sakyti, tačiau jis nereagavo. R. A. teigimu, jis pasiėmė spec. priemones ir išbėgo iš parduotuvės, kad sustabdytų minėtą vyrą. Išbėgęs iš parduotuvės pamatė jį jau užsukantį už parduotuvės ir pasivijo. Paklausė, ar jis sumokėjo už alų, o pastarasis atsakė, kad sumokėjo. Tačiau žinodamas, kad jis nesumokėjo, paprašė jo praeiti su juo. Minėtas vyras į R. A. prašymą nesureagavo, todėl R. A. paėmė jį už peties norėdamas nuvesti į parduotuvę, tačiau vyras pasipriešino ir grumtynių metu panaudojo peilį.

Prokuratūros įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad sulaikymo metu V. F. dar nebuvo baigęs vagystės, t. y. nebuvo užvaldęs grobiamo turto, nes apsaugos darbuotojas matė jo daromą nusikalstamą veiką per vaizdo kameras ir, per įmanomai trumpiausią terminą išbėgęs, sulaikė V. F.. V. F. dar neturėjo realios galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, kadangi tam nebuvo laiko.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes, susijusias su V. F. iš parduotuvės „Iki” pavogtų prekių užvaldymu bei V. F. peilio panaudojimo prieš nukentėjusįjį R. A. tikslu, ko pasėkoje skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybėms ir nepagrįstai V. F. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. į BK 140 str. 1 d.

Paties V. F., nukentėjusiojo R. A., liudytojos L. J. parodymais, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimu byloje neginčijamai nustatyta, jog V. F. 2010-12-23, apie 17.10 val., parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), paėmė du plastikinius butelius alaus „Cento” 2 litrų talpos, bendros 6,58 Lt vertės, ir nesusimokėjęs juos išnešė pro kasas.

Iš V. F. parodymų seka, jog vos jam išėjus iš parduotuvės, jį pasivijo parduotuvės apsaugos darbuotojas ir pareikalavo grąžinti alų. Kas vyko toliau, jis neprisimena, buvo girtas ir nelabai save valdė. Galimai jis kažką darė ar sakė apsaugininkui, galimybės, kad tarp jų įvyko grumtynės, jis taip pat neatmeta. Galimai dėl tokių jo veiksmų apsaugos darbuotojas jam papurškė dujų į veidą, po ko jis negalėjo nieko matyti.

Iš nukentėjusiojo R. A. viso proceso metu duotų nuoseklių parodymų seka, jog jis per vaizdo kameras pamatęs, kad vyriškis praėjo pro kasas nesusimokėjęs už du plastikinius butelius alaus, pasiėmė spec. priemones ir išbėgo iš parduotuvės, kad sulaikyti šį vyrą. Išbėgęs iš parduotuvės jis pamatė minėtą vyrą užsukantį už parduotuvės, tai buvo maždaug 10 metrų atstumas. Jis jį pasivijo ir paklausė, ar šis susimokėjo už alų. Jis atsakė, kad susimokėjo. Nukentėjusysis, žinodamas, kad iš tikrųjų vyriškis už alų nesusimokėjo, paprašė jo eiti su juo, tačiau vyriškis nesureagavo, tik pavartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Tuomet jis paėmė vyriškį už peties, kad nuvesti į parduotuvę. Vyriškis, panaudodamas fizinę jėgą, pabandė jį pargriauti ant žemės, tačiau jis nenukrito. Tuomet tarp jų įvyko grumtynės, kurių metu vyriškis iš striukės kišenės ištraukė peilį ir du kartus smogė jam peiliu į pilvo sritį, mojo peiliu jam prieš veidą, po ko jis ištraukė dujų balionėlį ir papurškė vyriškiui į veidą. Nuo dujų poveikio vyriškis pasimetė, jam iš rankų iškrito peilis. Tuomet nukentėjusysis prie jo pribėgo ir, panaudojęs kovinius veiksmus, paguldė ant žemės ir paskambino pagalbos telefonu 112. Jis pakėlė peilį ir perdavė jį policijos pareigūnams. Po to, kai vyriškis buvo išvežtas į policiją, jis pakėlė grumtynių metu iš vyriškio rankų iškritusius du plastikinius butelius alaus ir, jį nunešęs į parduotuvę, pastatė atgal į lentyną. Minėtas vyriškis tai V. F..

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstyti įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadas, jog V. F. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip plėšimas panaudojant peilį, nes kai smurtas panaudojamas siekiant išvengti sulaikymo po pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą, tokia veika, atsižvelgiant į kitus veikos požymius, pobūdį ir padarinius, kvalifikuojama kaip sutaptis su veikomis, numatytomis kituose BK straipsniuose. Šioje byloje V. F. veiksmai yra vertintini kaip smulkusis svetimo turto pagrobimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas.

Pažymėtina tai, jog teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjęs galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-741/2007, 2K-193/2005, 2K-388/2012). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8, 11 punktai) vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, o vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia nusikalstama veika kvalifikuojama kaip plėšimas.

Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, jog V. F., išnešdamas iš parduotuvės pro kasas nesumokėtas prekes iki buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo R. A., realiai nebuvo užvaldęs pagrobto svetimo turto, t.y. jis neturėjo galimybės val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Apsaugos darbuotojas R. A., per apsaugos kameras pamatęs, jog V. F. išsinešė nesumokėjęs už kasų du plastikinius butelius alaus, iš karto išbėgo pastarojo sulaikyti. R. A. V. F. sulaikė vos pastarajam išėjus iš parduotuvės, t.y. vos 10 metrų atstumu nuo įėjimo į parduotuvę. Tai, kad V. F., panaudodamas fizinę jėgą bei peilį nukentėjusiojo atžvilgiu, ne tik siekė išvengti sulaikymo, bet ir išlaikyti pagrobtą svetimą turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tai, jog pastarasis pagrobtą svetimą turtą, jį pasivijus apsaugos darbuotojui, turėjo kartu su savimi, apsaugos darbuotojui pasiteiravus, ar šis sumokėjo už alų, pastarasis nurodė, kad sumokėjo. Tuo tarpu apsaugos darbuotojui nurodžius eiti su juo kartu, V. F., R. A. atžvilgiu, panaudojo fizinę jėgą, norėdamas jį pargriauti, o vėliau grumtynių metu išsitraukė ir peilį, kuriuo sužalojo nukentėjusįjį. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad R. A. padaryta paviršinė durtinė – pjautinė žaizda pilvo sienoje, paviršinė pjautinė žaizda kairės rankos 2-ame piršte, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2010-12-23), paveikus duriančiu pjaunančiu daiktu, sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog V. F. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., požymius, kvalifikuotas plėšimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Taigi, baudžiamojoje byloje nustatyta, jog V. F. pasikėsino pagrobti svetimą turtą panaudojęs peilį, tai yra jis 2010-12-23, apie 17.10 val., parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), pro kasas nesumokėjęs išnešė UAB (duomenys neskelbtini) priklausančias prekes – du plastikinius butelius „Cento” alaus, bendros 6,58 Lt vertės, po ko, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, prie parduotuvės panaudojo peilį prieš apsaugos darbuotoją R. A., bandžiusį jį sulaikyti ir dūrė pastarajam peiliu į pilvo sritį, nežymiai sutrikdydamas R. A. sveikatą bei sugadino nukentėjusiojo R. A. drabužius, 250 litų vertės, tokiais veiksmais V. F. pasikėsino pagrobti svetimą turtą, panaudojęs peilį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo R. A..

Įvertinant tai, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – neteisingai V. F. veiksmai kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas toje dalyje nuosprendį panaikina, padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuoja pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 dalį ir skiria bausmę, už šio nusikaltimo padarymą.

Skiriant V. F. bausmę pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d., atsižvelgtina į tai, kad padaryta nusikalstama veika nuosavybei yra priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nusikalstamą veiką buvo pasikėsinta padaryti, veikiant tiesiogine tyčia, nusikaltimas buvo daromas savanaudiškais tikslais. V. F. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), pastarojo atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nusikalstama veika padaryta žala neatlyginta.

Kolegija, vertindama V. F. asmenybę, pažymi, kad jis šį nusikaltimą nuosavybei padarė, būdamas du kartus teistas, tame tarpe ir už nusikalstamos veikos nuosavybei padarymą, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. Pastarojo atžvilgiu buvo taikytas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. V. F. taip pat baustas ir administracine tvarka. Pagal LR BK 27 str. 1 dalį, tuo atveju, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas. O, vadovaujantis BK 56 str. 1 dalimi, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie V. F. nuolatinę gyvenamąją vietą, bylos duomenimis nuteistasis anksčiau (2000-01-05 – 2010-11-23) deklaruotu gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), negyvena, be to jis niekur nedirba, nors registruotas Darbo biržoje, tačiau nedarbo draudimo išmokų negauna, t.y. neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Įvertinus aukščiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, V. F. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d., padarymą skirtina straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant žemiau vidurkio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str., 1 p., nusprendžia :

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kurią V. F. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 mėnesiams ir 7 dienoms bei nuspręsta laikyti jį atlikusiu bausmę.

V. F. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 dalyje ir 180 str. 2 dalyje ir nuteisti jį 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.